Sugavęs amerikietišką ,,laimės paukštę”
boris
Kaunietis Rokas Beresniovas į Ameriką atvyko pagal studentišką kultūrinių mainų programą „Work and Travel USA”. Kaip daugeliui jaunų žmonių, savo vertę svečioje šalyje jam teko įrodinėti ir dirbant padavėju, ir studijuojant. Baigęs tarptautinio verslo ir prekybos studijas Richland College Dallas, TX, Rokas pamažu ėmė kilti karjeros laiptais. HSBC banko Washington, DC viceprezidentas Rokas Beresniovas neseniai išrinktas susivienijimo Georgetown Business Association (GBA) prezidentu. Šia proga jis maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų.

– Sveikiname su naujomis pareigomis – esate išrinktas Georgetown Business Association prezidentu. Ar toks paaukštinimas pareigose Jums buvo netikėtas?

– Naujas pareigas GBA aš priimu kaip dar didesnę atsakomybę ir kaip šio susivienijimo darbuotojų  pasitikėjimo manimi ženklą. Su GBA dirbu jau daugiau nei 3 metai. Per šį laikotarpį surengėme ne vieną dešimtį renginių Washington, DC ir tarptautinei bendruomenei. 2008 metai GBA buvo labai sunkūs. Atėjęs į susivienijimo tarybą, stengiausi, kad  kiti nariai nenuleistų rankų, skatinau stiprinti organizacijos autoritetą ir veiklą, ruošti sėkmingus renginius. Surinkome puikių žmonių komandą, kuri savo tikėjimu, nesavanaudišku darbu ir lūkesčių pateisinimu padėjo GBA augti ir pasiekti užsibrėžtus tikslus. Šiuo metu ši pelno nesiekianti organizacija yra viena iš svarbiausių verslo susivienijimų Washington, DC, kurio įtaka jaučiama politikoje, versle ir kultūriniame miesto gyvenime.

– Jūsų karjeros pasiekimų gali pavydėti ne tik imigrantai, bet ir amerikiečiai. Kaip pasisekė ,,pagauti amerikietiškąją svajonę”?

– Nesistengiu savęs lyginti su kitais žmonėmis ar tenkintis tikru ar įsivaizduojamu pranašumu. Kaip  minėjau, visuomet mačiau tikslą, dėl kurio su užsidegimu dirbau pats ir stengiausi suburti bendraminčius šiam tikslui pasiekti. Matymas, kad mano su bendraminčiais atlikti darbai teigiamai paveikė kitų žmonių gyvenimus, sukūrė jiems galimybes augti, man yra pats geriausias atlygis už darbą. Gyvendamas JAV pats patyriau daugelio geranoriškų žmonių pasitikėjimą, pagalbą ir dabar stengiuosi tuo pačiu atsilyginti kitiems.

– Kas buvo sunkiausia šiame kelyje?

– Sunkiausia yra neprarasti drausmės ir nenuleisti rankų. Sunki buvo ir pati pradžia – atsidūrus svetimame krašte, kitoje kultūrinėje aplinkoje, be pažįstamų ir draugų. Esu dėkingas sutiktiems amerikiečių dėstytojams – jie mane išmokė ne tik kritinio mąstymo, bet ir nebijoti klausti.

– Dažnai grįžtate į Lietuvą. Kokią ją matote? Ar tikite, kad Lietuva kada nors taps klestinčia valstybe?

– Valstybės „klestėjimas” man ir mano bendraminčiams visų pirma yra mąstymo kaita, demokratiškų, tolerantiškų siekių, veiksmų įsigalėjimas visuomeninėje sąmonėje, aktyvaus, veiklaus jaunimo, naujų vadovų atsiradimas ir jų skatinimas dirbti.

Šitie dalykai sukurs terpę galimų ateities konkurencingų produktų – kultūrinių ir fizinių – atsiradimui.

– Nors jau daugiau nei 10 metų gyvenate JAV, Jūsų su draugais 2010 m. įkurtas tarptautinis socialinis tinklas ,,Global Lithuanian Leaders” (GLL) rodo, kad per tiek metų meilė gimtai šaliai neužgeso. Kodėl Jums taip rūpi ta maža šalelė?

– Aš sieju save su Lietuva, su jos sparčiai besikeičiančia kultūra, gyvenimu. Mano ir Lietuvoje gyvenančių žmonių mąstymas kartais skiriasi, tačiau jaučiu poreikį perduoti savo ir kitų JAV įsitvirtinusių lietuvių profesionalų žinias ir patirtį perspektyviam Lietuvos jaunimui ir taip prisidėti prie Lietuvos vystymosi ir ateities. Aš jaučiuosi lietuvis, nes esu lietuvis ne vien dėl to, kad turiu pasą. Negyvenu Lietuvoje, bet dažnai į ją grįžtu, nesu nutolęs nuo šalies realybės, ji mano gimtasis kraštas.

– Šį rudenį lankėtės Lietuvos Seime. Ar Lietuvos valdžia supranta Jūsų įkurto tinklo siekius?

– GLL – nepolitinė, nevalstybinė organizacija, tai – socialinis tinklas, jungiantis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenančius savo srities profesionalus, vadovus, neabejingus Lietuvai, jos žmonėms, mokslui, kultūrai bei Lietuvos vietai pasaulyje. Per įvairius socialinius, akademinius projektus GLL siekia tapti pasaulinės patirties bei žinių tiltu į Tėvynę. Jos tikslas skleisti pasauliui žinią apie  mūsų šalyje vyksiančius renginius, paskatinti Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius lietuvius pakviesti savo užsieniečius draugus, draugų draugus ir pažįstamus aplankyti Lietuvą. Išvykę Lietuvos svečiai skleis žinią kitiems ir taps savotiškais „Lietuvos ambasadoriais”.

Su mumis kartu sutiko dirbti, kurti bendrus projektus, dalintis sumanymais keletas LR ministerijų. Reikia pasakyti, kad nemažai, ypač jaunosios kartos, politikų yra dažni GLL renginių svečiai. Tarkime, 2011 m. gruodžio 28 d. GLL organizuojamoje konferencijoje dalyvaus premjeras Andrius Kubilius, o jo patarėjas Mykolas Majauskas yra nuolatinis GLL renginių svečias.

Kol kas atsiliepimai apie mūsų veiklą buvo tiktai teigiami, ir tikimės, kad ateityje atsiras vis daugiau bendradarbiavimo būdų.

– Ką Jūs manote apie šiomis dienomis taip dažnai diskutuojamą dvigubos pilietybės klausimą?

– Šis klausimas yra svarbus. Esu įsitikinęs, kad dviguba pilietybė yra reikalinga. Negalime sau leisti, kad Lietuva atstumtų išvykusius, darbščius, talentingus žmones, kuriems kitos valstybės siūlo pilietybes, pripažindamos jų vertę. Jeigu žmogus yra verčiamas rinktis vieną pilietybę, tai galėdamas turėti JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, Vokietijos ar kt. išsivysčiusios šalies pilietybę  jis vien dėl savo ir savo šeimos gerovės greičiausiai rinksis ne Lietuvos pilietybę. Manau, kad tokiu poelgiu  Lietuva atstumia daug puikių lietuvių. Gimtasis kraštas juos atstumia, o tie žmonės tikrai daug galėtų padėti jam.

– Jūs ir Jūsų draugai žinomi savo labdaros renginiais. Ar manote, kad labdara, kaip ir gerumas, išgelbės pasaulį?

– Labdara yra aukšto pilietinio sąmoningumo ženklas. Tik dirbdami drauge galime sukurti geresnę ateitį visiems.

– Jūsų žmona Christine – amerikietė. Ar ji supranta Jūsų lietuvišką veiklą, ar neprieštarauja jai?

– Christine puikiai kalba lietuviškai, geriau už mane žino Lietuvos istoriją! Ji ne tik ne kartą lankėsi Lietuvoje, bet ir šiuo metu su Fulbright stipendija studijuoja Vilniaus ir Kauno universitetuose.

– Jūsų tėtis Vladimiras Beresniovas – žinomas Lietuvoje dailininkas karikatūristas (2012 m. rugsėjį Čiurlionio galerijoje, Jaunimo centre, numatyta V. Beresniovo darbų paroda).  O gal pats taip pat piešiate karikatūras?

– Tikrai taip, ir norintys gali pamatyti mano karikatūras apsilankę Kauno ,,Velnių muziejuje”.

– Ar humoras padeda darbe, ar jis paveldimas?

– Nežinau, ar humoro jausmas yra paveldimas, tačiau mano draugai jo trūkumu nesiskundžia.

– Para turi 24 valandas? Kaip ,,ilginate” dieną?

– Su kava (juokiasi).

– Ką galite palinkėti tiems, kurie svajoja apie profesines aukštumas?

– „Vienas lauke – ne karys.” Labai svarbu ne tik nenuleisti rankų ir dirbti su užsispyrimu, bet ir ieškoti savo bendraminčių, suburti žmones, su kuriais gali sieti ateities sumanymus ir dalintis bendrais ateities planais.

Kalbino
Laima Apanavičienė

valdi
Rokas su tėvu Vladimaru.