Leonas A. Maskaliūnas su stipendijos gavėjais, 2011 m..2010 m. rugsėjo 21 d.

Didžiausias įdomumas ir laimė yra dirbti su žmonėmis

Jau ne vienerius metus pažįstu Leoną Maskaliūną, girdžiu apie gražius jo darbus, tačiau ,,Draugui” jį kalbinu pirmą kartą. Vis nebūdavo progos atsisėsti ilgesniam pokalbiui. Neseniai tokia proga atsirado – L. Maskaliūnas, buvo gražiai pagerbtas Vydūno jaunimo fondo (VJF) 60-mečio minėjime. Už svarią veiklą fonde fil. Maskaliūnas apdovanotas trimis žymenimis: padėkos lentele, pagarbos aukso medaliu ir Romualdo Povilaičio meno kūriniu.

– Sveikiname su gražiu Jūsų darbo įvertinimu. Ar nutarėte pasitraukti iš vydūniškos veiklos?

– Dėkoju visiems, taip gražiai įvertinusiems mano 25-ių metų darbą Vydūno fonde. Žinoma, man buvo malonu. Tačiau viskam savas laikas. Pajutau, kad pasidarė sunkiau dirbti, tad labai džiaugiuosi, kad suradome labai gerą pamainą – VJF valdybos pirmininko pareigas perėmė fil. Gintaras Plačas, kuris yra labai energingas ir gražiai tvarkosi. Mano pareigas – VJF tarybos pirmininko – sutiko perimti fil. prof. Romualdas Viskanta, kuo aš taip pat esu labai patenkintas.
Man buvo labai malonu gauti R. Povilaičio rankų darbo kūrinį, o aukso medalis man jau antras, 2006 m. man buvo įteiktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) aukso medalis. [2010 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto senatas inž. L. Maskaliūnui suteikė šio universiteto Garbės nario vardą – L. A.]

– Kas Jums pačiam yra Vydūnas. Ar jaučiatės esantis jo pasekėjas?

– Vydūną sutikau Pabaltijo universitete. Jis atvažiavo pas mus duoti savo nuorodų. Labai malonus, ramus žmogus, turėjęs ypatingą kalbos suvokimą – nepripažino ,,č” ir ,,ž” raidžių. Man jis ir dabar stovi akyse. Malonu, kad primirštas garsus lietuvis mūsų fondo dėka tapo labiau žinomas. Lietuvoje yra Vydūno draugija su kuria mūsų fondas palaiko glaudų ryšį.

– Esate klaipėdietis?

– Taip, memelenderis (juokiasi). Gimiau Rokiškyje, tačiau pradžios mokyklą pradėjau lankyti Klaipėdoje.

– Kada tapote skautu?

– Klaipėdoje lankiau Kristijono Donelaičio mokyklą. Kaip ir visi berniūkščiai, mėgau ,,kautis”, net iš timpų (ragatkių) šaudžiau. Kai dabar pagalvoju, galėjome ir akis ,,išsišaudyti” vieni kitiems. Tokia buvo mūsų ,,kova” už Lietuvą. Tad nieko keisto, kad jau besimokydamas Klaipėdoje įstojau į skautus – 1935 m. daviau vilkiuko įžodį.

Prisimenu, kaip Klaipėdoje lankėsi legendinis lakūnas Feliksas Vaitkus, ir mes ėjome jo pasitikti. Visi buvome su uniformomis. Mane – vilkiuką – vyresnieji pastatė budėti prie vėliavos, o patys pabėgo (juokiasi). Geri buvo laikai.

Po kurio laiko, kai tėvelis buvo sunkiai sužeistas, teko grįžti į Rokiškį. Mokslus ir skautišką veiklą tęsiau ten. Gimnazijoje visi buvome patriotai. Kartą aptikome tarp mūsų ir išdaviką – jis sėdėdavo klasės kampe ir viską stebėdavo. Buvo ir kitų nuotykių. Piešimo mokytojas nupiešė Stalino portretą. Kitą dieną ateina į mokyklą – portrete išbadytos Stalino akys. Vyko didžiulis tardymas, tačiau kaltininkų taip ir nesurado.
Besimokydamas paskutinėje klasėje norėjau įstoti į generolo Povilo Plechavičiaus armiją, tačiau manęs nepriėmė, mat buvau per jaunas – jauniausias klasėje. Kai nepriėmė, buvau labai nelaimingas. Baigus 7 klases, prasidėjo karas.

– Ir Jūsų gyvenimas pasuko kita vaga?
– Taip, kaip ir daugeliui to meto lietuvių. Susikrovėme daiktus į vežimą ir pirmiausia nuvažiavome į Žemaitiją, kur gyveno tėvuko sesuo. Galvojome, pagyvensime pas ją porą savaičių ir grįšime atgal. Tačiau pasirodė, kad reikėjo kartu su tetos šeima išvažiuoti į Vokietiją. Taip tos 2 savaitės nutįso į visą gyvenimą.

– Kodėl pasirinkote inžinerinius mokslus?

– Gal todėl, kad tėvukas norėjo, kad aš būčiau inžinieriumi. O ir man pačiam patiko. Klaipėdoje tėvukas dirbo sąskaitininku ,,Lietuvos eksporte”, tačiau grįžęs į Rokiškį daugiausia vertėsi staliaus darbais. Jis buvo labai nagingas ir gabus – sukūrė durpių gaminimo mašiną, su vietiniu kalviu padarė elevatorių, mes turėjome 2 kuliamąsias.

– Atvykęs į Vokietiją pradėjote studijuoti inžineriją?

– Ne. Aš nebuvau baigęs gimnazijos, tad, atvykus į Vokietiją, pirmiausia baigiau 8 klasę. Tuo laiku kaip tik atsidarė Pabaltijo universitetas (Baltic University), kur ir pradėjau studijuoti inžineriją. Universiteto rektoriumi tuo metu buvo Vladas Stanka (Stankevičius), ten dėstė tokie garsūs profesoriai kaip Steponas Kolupaila, broliai Biržiškos.

Visi bijodavo laikyti matematikos egzaminą pas Viktorą Biržišką, nes jis buvo didelis ,,kirvis” (juokiasi). Tačiau gyvenime jis buvo labai draugiškas. Būdavo, užbėga pas mus, studentus, ir klausia, ar neturime kas ,,kokio cyzo”, mat norėjo parūkyti, o cigarečių tuo metu niekur negalėjai gauti.

– Gal davus ,,cyzą” buvo lengviau išlaikyti egzaminą?

– Ne, jokių nuolaidų nebūdavo. Tarp lietuvių buvau vienas iš geriausiai laikančių egzaminus. Kartą susitikęs mane profesorius klausia: ,,Maskaliūnai, girdėjau, kad gerai laikai egzaminus, tai kodėl pas mane neateini?” ,,Ruošiuosi, ponas profesoriau”, – atsakau. O iš tikrųjų nieko nesiruošiau, nebuvo kada. Tačiau galų gale vis tiek reikėjo laikyti tą egzaminą, teko paprakaituoti, kad oi, oi, oi. Baigus atsakinėti, pavartė mano studijų knygutę ir sako: ,,Negaliu, Maskaliūnai, daugiau kaip ,,sufficient” (patenkinamai) rašyti.” Aš apsidžiaugęs tik: ,,Ačiū, ačiū” ir išbėgau patenkintas. Buvau vienas pirmųjų lietuvių pas V. Biržišką išlaikęs egzaminą. Latviai pas jį net neidavo laikyti. Jiems pradėjus streikuoti prieš profesorių, buvo surastas kitas matematikos dėstytojas.

– Gal tas ,,kirvis” turėjo ir gerų savybių?

– Taip, be jokios abejonės. Labai įdomiai skaitydavo paskaitas. Įeidavo į auditoriją be jokių popieriukų, iškart prie lentos, ima kreidą į rankas ir… rašo, rašo, rašo. Mokėmės diferencialines lygtis. Buvo sunkus kursas. Nespėdavome paskui jį, o paklausti nieko negali. Per egzaminus jis bandydavo padėti studentams, bet kur tu ten viską galėjai susigaudyti.

– Vėliau tęsėte mokslus JAV?

– Atvažiavęs į Ameriką tęsti mokslų iš karto negalėjau, nebuvo pinigų, reikėjo dirbti. Pirmiausia darbą skerdyklose susirado mamutė. Vėliau darbą rado ir tėvukas. Nors abu sunkiai dirbo, vis ragino mane baigti mokslus. Aš bandžiau sakyti, kad pirmiausia užsidirbsiu pinigų, tada juos tęsiu, tačiau jie su tuo nenorėjo sutikti. Padirbėjęs gal pusę metų, nuėjau vėl mokytis. Tėveliai dėl manęs pasiaukojo.
Daug egzaminų man užskaitė (net diferencialines lygtis, kurias išmokė Biržiška – juokiasi). Mano kreditų skaičius atitiko magistro laipsnį, tačiau, norint gauti diplomą, turėjau išlaikyti paskutinių 2 semestrų egzaminus. Sunkiausia man buvo perėjimas nuo europinės matų sistemos prie amerikietiškos. Amžinai pamiršdavau padauginti iš 12 ar 144, tad prakaitavau kaip reikiant, kol tą sistemą įveikiau. Žinoma, reikėjo ir anglų kalbos egzaminus išlaikyti. Tad, kol gavau diplomą, reikėjo dar mokytis 3 semestrus. Baigęs University of Illinois at Urbana-Champaign Architektūros-inžinerijos fakultetą pradėjau dirbti Čikagoje.
 Tačiau mokytis nenustojau. 1960 m. išlaikiau Illinois valstijos ,,Structural Engineer”, po poros metų ,,Profesional Engineer” egzaminus.

– Kaip sumanėte ,,pabėgti” iš Amerikos?

– Čia kaltas mano draugas Vytautas Jonas Šliūpas, kuris tuo metu dirbo Afrikoje. Jis mane pradėjo kviesti važiuoti dirbti į užsienį. Dar prisidėjo mano žmona Nijolė, įkalbinėjusi pabandyti. Užpildėme tris paraiškas ir išsiuntėme į įvairias šalis. Greitai gavau pakvietimą dirbti į Tailandą. Sūnui tada buvo tik 11 mėnesių.
Tailande buvau pirmas, suprojektavęs suvaržyto gelžbetonio tilto polius. Tiltas ir dabar tebestovi. Pagal mano projektą įrengta didžiausia Pietryčių Azijos uosto krantinė. Tai vienintelis uostas, galintis priimti lėktuvnešius. Tailande pastatyta per 100 mano projektuotų tiltų.

Teko dirbti daugelyje šalių: Vietname, Korėjoje, Japonijoje, Saudo Arabijoje ir t. t. Mums besivažinėjant po pasaulį, sūnus Linas baigė vidurinę mokyklą.

– Kas, Jūsų nuomone, yra geras inžinierius?

– Gal reikia kiek pašaukimo, tačiau svarbiausia – noro domėtis naujausiais atradimais, visą laiką mokytis. Aš visada domėjausi naujienomis, prenumeruodavau ,,Engineering News Report”, lankydavau įvairiausius kursus, seminarus.

– Ar skiriasi žmonės ir darbo metodai įvairiose šalyse?

– Labai skiriasi. Galiu drąsiai pasakyti – pats didžiausias įdomumas ir yra dirbti su žmonėmis. Visi – skirtingi ir dirba skirtingai, ir požiūris į darbą taip pat skirtingas. Gyvenau turiningą ir įdomų gyvenimą, tačiau didžiausia laimė – dirbti ir bendrauti su įvairiais žmonėmis.

– Kada nusprendėte, jog laikas grįžti į JAV?

– Jau būdamas Saudo Arabijoje ėmiau galvoti apie sugrįžimą. Aplink pasaulį esu apskridęs gal kokį 18 kartų. Per visus darbo metus stengdavausi kasmet sugrįžti, savo draugų nepamiršdavau. Per tą laiką, kol manęs čia nebuvo, JAV viskas pasikeitė: užaugo draugų vaikai, mūsų sūnus tapo pramonės inžinieriumi, eina tėvo pėdomis – su darbais keliauja po pasaulį.

– Grįžęs nutarėte atiduoti duoklę lietuvybei?

– Nors aš pats niekada apie tai garsiai nekalbėjau, iš tikrųjų jaučiausi skolingas lietuvybei. Grįžęs įsitraukiau į skautišką veiklą, buvau pakviestas į Vydūno fondą, įstojau į Amerikos lietuvių inžinierių/architektų sąjungą, tapau vienu iš Medininkų pilies atstatymo fondo (MPA Fund) iniciatorių ir fondo valdybos pirmininku, 2004 m. buvau pakviestas pirmininkauti Čiurlionio galerijai, Inc., Lemont, nuo 1995 m. vadovauju Lietuvos partizanų globos fondui (LPGF).

– Papasakokite apie savo vardines stipendijas.
– Mano vardo stipendijų yra 10. Pradžioje jas įsteigiau gabiems našlaičiams paremti. Pirmais metais padėjau į banko sąskaitą 20,000 dol., kasmet pridėdamas po 10,000 dol. Praėjusiais metais jau turėjome 100,000 dol. Vienam studentui per semestrą skiriame 200 dol. (per metus – 400 dol.).

– Kodėl savo stipendiją skiriate Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentams?

– Pirmiausia, žinoma, todėl, kad pats esu inžinierius statybininkas. Susisiekėme su šiuo universiteto vadovybe. Taip užsivedė Perpetuum mobile – kasmet skiriame stipendijas. Iš vienos pusės ta stipendija gal neatrodo didelė, tačiau ir universiteto dekanai, ir dėstytojai pritaria, kad tą stipendiją gautų kuo daugiau studentų.

– Ar palaikote ryšį su gavausiais stipendiją studentais?

– Dažniausiai ne. Čia gal prisideda ir tai, kad Lietuvoje dar neįprasta padėkoti už gautą paramą. Tiesa, kai nuvažiuoju į Vilnių, apsilankau VGTU, tai susitinku ir su gavusiais stipendiją studentais.

– Ar būna taip, kad parinktas studentas pasirodo nevertas stipendijos?

– Per visą laiką buvo tik pora tokių atvejų. Teko pakeisti gavusiuosius stipendiją kitais. Sąrašą sudaro universiteto fakultetų dekanai. Šiuo metu nutarėme į stipendijų skyrimo sąrašą įtraukti ir daugiavaikių šeimų (3 ir daugiau vaikų) vaikus.

– O kaip Medininkų projektas? Ar jis jau pabaigtas?

– Taip, projektas baigtas. Neseniai man viešint Lietuvoje, kaip tik vyko Medininkų pilies atstatymo atidarymas. Teko dalyvauti ten vykusioje konferencijoje ir pavaikščioti po atstatytą pilį, filmavo televizija.

Pirmo aukšto salėje pasakojama apie Lietuvos mūrines pilis bei eksponuojami archeologiniai radiniai, antrame aukšte veikia XIV–XVIII a. Lietuvos karybai skirta paroda, trečiajame įrengta Lietuvos X–XX a. sidabro dirbinių paroda, o ketvirtajame pristatoma prezidento A. M. Brazausko medžioklės trofėjų ir peilių kolekcija. Penktajame aukšte lankytojai išvys sienine tapyba išpuoštą menę, o pakilus dar aukščiau, nuo bokšto galima grožėtis pilies apylinkėmis. Pilies bokšte įrengtas kambarys Amerikos aukotojams, jame pakabintas didžiulis paveikslas ,,Žalgirio mūšis”, sienoje bus įrašytos visų aukotojų pavardės. Smagu, kai svajonės išsipildo. Tad visiems, kas lankysis Lietuvoje, siūlau būtinai nuvažiuoti pasižiūrėti, kaip atrodo Medininkų pilis.

 – Kaip tapote Čiurlionio galerijos, Inc. pirmininku?

– Kai dirbi, tai ir krauna (juokiasi). Pakvietė mane Domas Adomaitis. Jis perdavė palikimą, iš kurio dabar ir ruošiamos Miko Šileikio ir Teofilio Petraičio parodos-konkursai. Iš pradžių parodą suruošėme Lemont, o vėliau sugalvojome, kad reikia tokias parodas suruošti ir Lietuvoje. Šiuo metu konkursą rengia Čiurlionio galerija, Inc., Lemont, Lietuvos dailės muziejus (Lietuva) ir Lietuvių dailės muziejus (PLC, Lemont). Kitais metais paroda vyks Lietuvių dailės muziejuje, Lemont. Kiekvienai parodai išleidžiamas katalogas.

– Atrodo, kad ilsėtis nesiruošiate?

– Mano aktyvus dalyvavimas VJF veikloje tikrai nereikalingas, tačiau sutikau pasilikti taryboje, turiu dar nemažai ir kitų darbų. Taip kad ilsėtis dar nėra kada.

 – Ačiū už pokalbį. Linkime geros sveikatos ir dar ilgai dirbti lietuvybės baruose.

Kalbino Laima Apanavičienė


Leonui A. Maskaliūnui suteiktas VGTU Garbės nario vardas.