dargir

Žurnalistė G. Sviderskytė narplioja „Lituanicos’’ legendos mįsles

GABIJA STEPONĖNAITĖ
grazina
Beveik prieš 80 metų Amerikos lietuvių spaudoje pasirodė žinutė: „Mes skrisime iš New Yorko į Kauną. Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendrojo darbo – tirti dar mažai žinomas žiemių Atlantiko vandenyno oro sroves.” Taip 1932 m. lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas pranešė visuomenei apie savo drąsų užmojį. Vienus jų sumanymas pakerėjo, kitus nustebino, o dar kitus – prajuokino.

Šiandien lakūnų vardai neatskiriami nuo lietuvių istorijos ir kultūros, jie tapo tautinės sąmonės, tautinio pasididžiavimo dalimi. Dariaus ir Girėno vardais pavadintos miestų gatvės, skverai, mokyklos, stadionai, net viršukalnė Pamyro pietvakariuose. 1933 m. įvykęs skrydis per Atlantą aprašytas vadovėliuose, periodinėje spaudoje, knygose. Išskirtinai paminėtas jubiliejus 1983-aisiais: Lietuvos kino studija sukūrė vaidybinį filmą „Skrydis per Atlantą”, režisierius Robertas Verba pristatė dokumentinį filmą „Lituanikos sparnai”, o kėdainiečių kino mėgėjų studija sukūrė tuo laiku itin drąsų ir gana plačiai pagarsėjusį dokumentinį-eksperimentinį filmą ,,Berlincheno trikampis”. 1984 m. Čikagoje išleistas Edmundo Jasiūno sudarytas bene išsamiausias Dariaus ir Girėno fotografijų albumas.

Istorija tokia sava, bet ne be paslapčių

Tačiau klausimų ligi šiol yra daugiau nei atsakymų. Niekas negali tiksliai pasakyti, kodėl lemtingąjį liepos 17-osios vidurnaktį „Lituanica” sudužo miške prie Soldino, nacistinėje Vokietijoje (dab. Myslibužas, Lenkija). „Ima nuostaba, kad 80-metį minėsianti Dariaus ir Girėno ‘Lituanica’, tokia sava ir nuo mažens, atrodytų, kiekvieno pažinta, dar turi paslapčių. Esti šios nacionaliniu naratyvu tapusios istorijos ‘baltų dėmių’, kurias sodriomis legendų, mitų spalvomis ilgainiui uždažė laki žmonių vaizduotė”, – teigia dokumentinių filmų autorė, tyrinėtoja Gražina Sviderskytė, kuri daugiau nei prieš metus ėmėsi aiškintis lakūnų žūties aplinkybes.

 Vos keletas eilučių

Trumpa „Lituanicos’’ skrydžio per Atlantą istorija sutelpa į keletą eilučių: 1933 m. liepos 15 d. lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas pakilo iš New York istoriniam skrydžiui per Atlantą be sustojimo į Kauną. Už 3,200 dol. lakūnų įsigytas aukštasparnis monoplanas „Bellanca CH-300 Pacemaker’’ už Amerikos lietuvių suaukotas lėšas buvo specialiai perdarytas: pailginti sparnai, įrengti didesni ir papildomi degalų, tepalų bakai, pakeisti keli prietaisai, įrengtas galingesnis variklis, sutvirtintas liemuo, pakeistas sraigtas, lėktuvas aptrauktas nauja drobe, nudažytas oranžine spalva. Visiems patikusį lėktuvo vardą ,,Lituanica’’ pasiūlė Čikagos lietuvių laikraščio ,,Naujienos” bendradarbis Antanas Vaivada.

Iš New York lėktuvas pakilo turėdamas kuro atsargų apie 50-iai valandų. Tačiau skrydis truko 37 valandas ir 11 minučių. Lakūnai žuvo, iki tikslo likus apie 650 kilometrų.

Įvairiuose šaltiniuose dažnai nurodoma, kad Dariaus ir Girėno skrydis pagal tikslumą buvo geriausias, pagal įveiktą nuotolį – antras, o pagal ore išbūtą laiką – ketvirtas pasaulyje. Tačiau tikslus „Lituanicos’’ kelias nežinomas, daug skrydžio užrašų dingo, ir neaišku, kodėl paskutines 90 minučių „Lituanica’’ blaškėsi taip pavojingai žemai – lyg visai sutrikusi.
Trūksta pagrindinių žinių

„Ieškant detalesnių duomenų kyla painiavos. Pirmiausia krinta į akis, kad įvairiuose šaltiniuose minimas skirtingas ‘Lituanicos’ įveiktas nuotolis. Kartais tai lemia elementarios skaičiavimo klaidos, kartais – skirtingi vertinimai. Manoma, kad lėktuvas virš Europos didžiąją laiko dalį nuolat skrido aukštai, iki Vokietijos nėra patikimų jį pastebėjusių liudininkų parodymų ir, svarbiausia, trūksta lakūnų užrašų apie faktinę skrydžio eigą Europos prieigose ir virš jos. Neturint papildomų dokumentų, visiškai tikslaus įveikto skridimo kelio neįmanoma įvardyti. Nėra ko stebėtis, kad daugelyje to meto vertinimų Darius ir Girėnas minimi prie rekordininkų, bet, kita vertus, kai kuriuose jie visai neminimi’’, – aiškina Sviderskytė.

Lėktuvo sudužimo vieta buvo išvalyta per pusdienį, dingo trečdalis lėktuvo, sklido prieštaringos žinios. Vokiečių valdžia oficialaus tyrimo išvadas apie tragišką lakūnų žūtį patvirtino jau po savaitės. Lietuvoje speciali komisija nelaimės priežastis aiškinosi penkias savaites, tačiau jas viešai paskelbė tik spalio pradžioje. Jokių kitų oficialių žinių, pareigūnų komentarų apie skrydžio aplinkybes, išskyrus griežtus gandų paneigimus, nebuvo. Prancūzijos ir Vokietijos opozicinė spauda, praėjus vos savaitei po ,,Lituanicos” sudužimo, paskleidė žinią, esą lėktuvą galimai per klaidą numušė vokiečiai. Šie teiginiai plačiai pasklido, bet niekur nebuvo patvirtinti. Užsienio spauda pabrėžė keistą sutapimą esą lietuvių lėktuvas nukrito netoli įslaptintos darbo stovyklos, tose pačiose apylinkėse, kur neaiškiomis aplinkybėmis jau buvo sudužę keli lėktuvai.

Lakūnų palaikų drama – ne mažiau mįslinga. Po nepaprastai iškilmingų laidotuvių Kaune didvyrių kūnai 10 mėnesių buvo balzamuojami. Deja, po to daugiau nei 30 metų jie neturėjo nuolatinės, deramos amžino poilsio vietos: buvo kilnojami, paslėpti, atrasti, pakartotinai tiriami. Palaikai, sudėti į karstus, atgulė į kapą 1964 m. Tik po 1968 m., kai buvo ekshumuoti paskutinį kartą, jie ilsisi ramybėje Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse.

Didelio darbo pradžia

Sviderskytė pusantrų metų nuosekliai studijavo spausdintą medžiagą apie Darių ir Girėną, nuo kovo mėnesio tyrinėja dokumentus Lietuvos centriniame valstybės archyve, Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose. Ligi šiol peržiūrėti maždaug 20,000 dokumentų lapų tėra didelio darbo pradžia. „Užvaldo stipri nuojauta, jog atsakymai gali būti surašyti arba glūdi tarp eilučių ligi šiol netikrintuose, netyrinėtuose archyvuose’’, – kalbėjo Sviderskytė. Turinti ilgametės patirties kaip žurnalistinių ir istorijos tyrimų specialistė, ji pusiau juokais sako, jog „šiame pasaulyje negalima padaryti nieko, kas nepaliktų jokio pėdsako”.

Aviacija jau daug metų yra pakerėjusi Sviderskytę. Ji yra knygos „Uragano kapitonas” (apie Antrojo pasaulinio karo pilotą Romualdą Marcinkų) autorė, jau dešimtmetį turi piloto mėgėjo pažymėjimą. „Aviacija – tai ne vien lėktuvai. Tai – pasaulio pažinimas, žemė ir dangus, ir žmonės’’, – sakė ji.

Tyrimo autorės nuomone, pirmą kartą per beveik 80 metų palankiai klostosi aplinkybės, kad būtų įmanoma atlikti nuoseklų, gilų ir išsamų tarptautinį tyrimą Lietuvos, JAV, Vokietijos, galbūt Rusijos ir Lenkijos archyvuose.

„Lituanicos’’ istorija yra sudėtinga ir daugiasluoksnė, todėl atsakyti į klausimą, kur glūdi svarbiausia jos mįslė, labai sunku. Galima būtų apibendrinti, kad išskirtinė, Lietuvai pašvęsta veikla paženklinta kapitono Dariaus biografija, abiejų lakūnų asmenybės ankstesnių tyrėjų pastangomis aprašytos gana išsamiai. Tačiau visa, kas susiję su skrydžiu bei jo atomazgomis, kelia aibes klausimų. Taigi tikslas yra surinkti detalios archyvinės medžiagos ir papasakoti 35 metų istoriją – nuo ‘Lituanicos’ pakilimo 1933 m. liepą New York iki palaikų ekshumavimo 1968 m. birželį Kaune – nuosekliai, nešališkai, dokumentiškai pagrįstai”, – sakė Sviderskytė.

Atvedė į Čikagą

Dokumentų paieškos atvedė ją į Čikagą, kur žurnalistė Balzeko lietuvių kultūros muziejaus archyvuose praleido savaitę dirbdama po 13 valandų per parą. Penki stalai buvo užversti dokumentais, nuotraukomis, relikvijomis, laikraščiais, žurnalais.

Kitais metais žurnalistė kartu su istorikais tęs tyrimą Lietuvoje, JAV ir Vokietijoje. Tarp siekiamų tikslų yra ir vaizdinis pasakojimas: įvykių atkūrimas bei interpretacija, pasitelkiant naujausią kompiuterinę grafiką bei technologijas.

,,Nesu svajoklė. Manau, kad jei nebus aptikta prapuolusių vertybių, patikslinti, pavyzdžiui, viso nuskristo lakūnų kelio veikiausiai nepavyks. Bet paskutinis, lemtingas skridimo etapas ir po nelaimės besiklosčiusi drama vis dėlto turėtų praskaidrėti”, – teigė Svidersktyė.

Nors tyrinėjimai krypsta link ilgamečio akademinio darbo, žinių apie tyrimo rezultatus visuomenei tikimasi pateikti 2013 m., minint „Lituanicos” skrydžio 80-metį.

dargir