Žurnalistė G. Sviderskytė narplioja „Lituanicos’’ legendos mįsles
GABIJA STEPONĖNAITĖ
Beveik prieš 80 metų Amerikos lietuvių spaudoje pasirodė žinutė:
„Mes skrisime iš New Yorko į Kauną. Lietuvių tauta laukia
iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. Būtinai reikia ir jos sūnums
prisidėti prie bendrojo darbo – tirti dar mažai žinomas žiemių
Atlantiko vandenyno oro sroves.” Taip 1932 m. lakūnai Steponas
Darius ir Stasys Girėnas pranešė visuomenei apie savo drąsų
užmojį. Vienus jų sumanymas pakerėjo, kitus nustebino, o dar kitus
– prajuokino.
Šiandien lakūnų vardai neatskiriami nuo lietuvių istorijos ir
kultūros, jie tapo tautinės sąmonės, tautinio pasididžiavimo dalimi.
Dariaus ir Girėno vardais pavadintos miestų gatvės, skverai, mokyklos,
stadionai, net viršukalnė Pamyro pietvakariuose. 1933 m. įvykęs
skrydis per Atlantą aprašytas vadovėliuose, periodinėje
spaudoje, knygose. Išskirtinai paminėtas jubiliejus
1983-aisiais: Lietuvos kino studija sukūrė vaidybinį filmą
„Skrydis per Atlantą”, režisierius Robertas Verba pristatė
dokumentinį filmą „Lituanikos sparnai”, o kėdainiečių kino
mėgėjų studija sukūrė tuo laiku itin drąsų ir gana plačiai pagarsėjusį
dokumentinį-eksperimentinį filmą ,,Berlincheno trikampis”. 1984
m. Čikagoje išleistas Edmundo Jasiūno sudarytas bene
išsamiausias Dariaus ir Girėno fotografijų albumas.
Istorija tokia sava, bet ne be paslapčių
Tačiau klausimų ligi šiol yra daugiau nei atsakymų. Niekas
negali tiksliai pasakyti, kodėl lemtingąjį liepos 17-osios vidurnaktį
„Lituanica” sudužo miške prie Soldino, nacistinėje
Vokietijoje (dab. Myslibužas, Lenkija). „Ima nuostaba, kad
80-metį minėsianti Dariaus ir Girėno ‘Lituanica’, tokia
sava ir nuo mažens, atrodytų, kiekvieno pažinta, dar turi paslapčių.
Esti šios nacionaliniu naratyvu tapusios istorijos ‘baltų
dėmių’, kurias sodriomis legendų, mitų spalvomis ilgainiui uždažė
laki žmonių vaizduotė”, – teigia dokumentinių filmų autorė,
tyrinėtoja Gražina Sviderskytė, kuri daugiau nei prieš metus
ėmėsi aiškintis lakūnų žūties aplinkybes.
Vos keletas eilučių
Trumpa „Lituanicos’’ skrydžio per Atlantą istorija
sutelpa į keletą eilučių: 1933 m. liepos 15 d. lakūnai Steponas Darius
ir Stasys Girėnas pakilo iš New York istoriniam skrydžiui per
Atlantą be sustojimo į Kauną. Už 3,200 dol. lakūnų įsigytas
aukštasparnis monoplanas „Bellanca CH-300
Pacemaker’’ už Amerikos lietuvių suaukotas lėšas
buvo specialiai perdarytas: pailginti sparnai, įrengti didesni ir
papildomi degalų, tepalų bakai, pakeisti keli prietaisai, įrengtas
galingesnis variklis, sutvirtintas liemuo, pakeistas sraigtas, lėktuvas
aptrauktas nauja drobe, nudažytas oranžine spalva. Visiems patikusį
lėktuvo vardą ,,Lituanica’’ pasiūlė Čikagos lietuvių
laikraščio ,,Naujienos” bendradarbis Antanas Vaivada.
Iš New York lėktuvas pakilo turėdamas kuro atsargų apie 50-iai
valandų. Tačiau skrydis truko 37 valandas ir 11 minučių. Lakūnai
žuvo, iki tikslo likus apie 650 kilometrų.
Įvairiuose šaltiniuose dažnai nurodoma, kad Dariaus ir Girėno
skrydis pagal tikslumą buvo geriausias, pagal įveiktą nuotolį –
antras, o pagal ore išbūtą laiką – ketvirtas pasaulyje.
Tačiau tikslus „Lituanicos’’ kelias nežinomas, daug
skrydžio užrašų dingo, ir neaišku, kodėl paskutines 90
minučių „Lituanica’’ blaškėsi taip pavojingai
žemai – lyg visai sutrikusi.
Trūksta pagrindinių žinių
„Ieškant detalesnių duomenų kyla painiavos.
Pirmiausia krinta į akis, kad įvairiuose šaltiniuose
minimas skirtingas ‘Lituanicos’ įveiktas nuotolis. Kartais
tai lemia elementarios skaičiavimo klaidos,
kartais – skirtingi vertinimai. Manoma, kad lėktuvas
virš Europos didžiąją laiko dalį nuolat skrido aukštai,
iki Vokietijos nėra patikimų jį pastebėjusių liudininkų parodymų ir,
svarbiausia, trūksta lakūnų užrašų apie faktinę skrydžio eigą
Europos prieigose ir virš jos. Neturint papildomų dokumentų,
visiškai tikslaus įveikto skridimo kelio neįmanoma įvardyti.
Nėra ko stebėtis, kad daugelyje to meto vertinimų Darius ir Girėnas
minimi prie rekordininkų, bet, kita vertus, kai kuriuose jie visai
neminimi’’, – aiškina Sviderskytė.
Lėktuvo sudužimo vieta buvo išvalyta per pusdienį, dingo
trečdalis lėktuvo, sklido prieštaringos žinios. Vokiečių valdžia
oficialaus tyrimo išvadas apie tragišką lakūnų žūtį
patvirtino jau po savaitės. Lietuvoje speciali komisija nelaimės
priežastis aiškinosi penkias savaites, tačiau jas viešai
paskelbė tik spalio pradžioje. Jokių kitų oficialių žinių, pareigūnų
komentarų apie skrydžio aplinkybes, išskyrus griežtus gandų
paneigimus, nebuvo. Prancūzijos ir Vokietijos opozicinė spauda, praėjus
vos savaitei po ,,Lituanicos” sudužimo, paskleidė žinią, esą
lėktuvą galimai per klaidą numušė vokiečiai. Šie
teiginiai plačiai pasklido, bet niekur nebuvo patvirtinti. Užsienio
spauda pabrėžė keistą sutapimą esą lietuvių lėktuvas nukrito netoli
įslaptintos darbo stovyklos, tose pačiose apylinkėse, kur
neaiškiomis aplinkybėmis jau buvo sudužę keli lėktuvai.
Lakūnų palaikų drama – ne mažiau mįslinga. Po nepaprastai
iškilmingų laidotuvių Kaune didvyrių kūnai 10 mėnesių buvo
balzamuojami. Deja, po to daugiau nei 30 metų jie neturėjo nuolatinės,
deramos amžino poilsio vietos: buvo kilnojami, paslėpti, atrasti,
pakartotinai tiriami. Palaikai, sudėti į karstus, atgulė į kapą 1964 m.
Tik po 1968 m., kai buvo ekshumuoti paskutinį kartą, jie ilsisi
ramybėje Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse.
Didelio darbo pradžia
Sviderskytė pusantrų metų nuosekliai studijavo spausdintą medžiagą apie
Darių ir Girėną, nuo kovo mėnesio tyrinėja dokumentus Lietuvos
centriniame valstybės archyve, Vytauto Didžiojo karo muziejaus
fonduose. Ligi šiol peržiūrėti maždaug 20,000 dokumentų lapų
tėra didelio darbo pradžia. „Užvaldo stipri nuojauta, jog
atsakymai gali būti surašyti arba glūdi tarp eilučių ligi
šiol netikrintuose, netyrinėtuose archyvuose’’,
– kalbėjo Sviderskytė. Turinti ilgametės patirties kaip
žurnalistinių ir istorijos tyrimų specialistė, ji pusiau juokais sako,
jog „šiame pasaulyje negalima padaryti nieko, kas
nepaliktų jokio pėdsako”.
Aviacija jau daug metų yra pakerėjusi Sviderskytę. Ji yra knygos
„Uragano kapitonas” (apie Antrojo pasaulinio karo pilotą
Romualdą Marcinkų) autorė, jau dešimtmetį turi piloto mėgėjo
pažymėjimą. „Aviacija – tai ne vien lėktuvai. Tai –
pasaulio pažinimas, žemė ir dangus, ir žmonės’’, –
sakė ji.
Tyrimo autorės nuomone, pirmą kartą per beveik 80 metų palankiai
klostosi aplinkybės, kad būtų įmanoma atlikti nuoseklų, gilų ir
išsamų tarptautinį tyrimą Lietuvos, JAV, Vokietijos, galbūt
Rusijos ir Lenkijos archyvuose.
„Lituanicos’’ istorija yra sudėtinga ir
daugiasluoksnė, todėl atsakyti į klausimą, kur glūdi svarbiausia jos
mįslė, labai sunku. Galima būtų apibendrinti, kad išskirtinė,
Lietuvai pašvęsta veikla paženklinta kapitono Dariaus
biografija, abiejų lakūnų asmenybės ankstesnių tyrėjų pastangomis
aprašytos gana išsamiai. Tačiau visa, kas susiję su
skrydžiu bei jo atomazgomis, kelia aibes klausimų. Taigi tikslas yra
surinkti detalios archyvinės medžiagos ir papasakoti 35 metų istoriją
– nuo ‘Lituanicos’ pakilimo 1933 m. liepą New York
iki palaikų ekshumavimo 1968 m. birželį Kaune – nuosekliai,
nešališkai, dokumentiškai pagrįstai”,
– sakė Sviderskytė.
Atvedė į Čikagą
Dokumentų paieškos atvedė ją į Čikagą, kur žurnalistė Balzeko
lietuvių kultūros muziejaus archyvuose praleido savaitę dirbdama po 13
valandų per parą. Penki stalai buvo užversti dokumentais, nuotraukomis,
relikvijomis, laikraščiais, žurnalais.
Kitais metais žurnalistė kartu su istorikais tęs tyrimą Lietuvoje, JAV
ir Vokietijoje. Tarp siekiamų tikslų yra ir vaizdinis pasakojimas:
įvykių atkūrimas bei interpretacija, pasitelkiant naujausią
kompiuterinę grafiką bei technologijas.
,,Nesu svajoklė. Manau, kad jei nebus aptikta prapuolusių
vertybių, patikslinti, pavyzdžiui, viso nuskristo lakūnų kelio
veikiausiai nepavyks. Bet paskutinis, lemtingas skridimo etapas ir po
nelaimės besiklosčiusi drama vis dėlto turėtų praskaidrėti”,
– teigė Svidersktyė.
Nors tyrinėjimai krypsta link ilgamečio akademinio darbo, žinių apie
tyrimo rezultatus visuomenei tikimasi pateikti 2013 m., minint
„Lituanicos” skrydžio 80-metį.