eye

 
Akių šviesos grąžintojai
Pokalbis su akių gydytoja-chirurge Ūla Višomirskyte Jurkūnas

KARILĖ VAITKUTĖ

Apie organų persodinimo galimybę žinojau jau būdama penkerių. Atsimenu, kaip suskaudus pilvą ir pasiguodus seneliui, jis sakydavo: ,,Skauda pilvą? Nieko tokio, nebijok. Jei tavasis sugedo, mes jį išpjausim, o į jo vietą įdėsim naują – avies”. Senelio ,,gydymas” buvo veiksmingas. Iškilus persodinimo pavojui ir įsivaizdavus save su gauruotu avies pilvu, skausmai atslūgdavo, pilvas ,,pasitaisydavo”. Juokas juokais, tačiau šių dienų realybė ir yra tokia. Įvairūs žmogaus organai pasaulyje persodinami kasdien. Reikia naujos širdies? Įdėsim širdį. Reikia kepenų? Galim persodinti ir kepenis. Reikia naujos akies? Įdėsim rageną ar jos prote zą...

Gydytoja oftalmologė (akių gydytoja-chirurgė) Ūla Višomirskytė Jurkūnas akių šviesą grąžina vidutiniškai dviem žmonėms per mėnesį, o vien Massachussetts akių ligų klinikose (Massachussetts Eye and Ear Infirmary), kur gydytoja dirba, per mėnesį yra padaroma apie dvidešimt akies ragenos persodinimo operacijų, po kurių nematantys žmonės praregi. Ūla Višomirskytė Jurkūnas taip pat oftalmologijos profesijos moko studentus Harvardo universiteto Medicinos fakultete (Harvard University Medical School).

Į Jungtines Amerikos Valstijas Ūla Višomirskytė atvyko būdama vienuoliktoje vidurinės mokyklos klasėje. Palikusi Vilnių, draugus Salomėjos Nėries mokykloje, Ūla naują gyvenimą pradėjo Kentucky valstijoje, į kurią jos mama atvyko dėstyti kaip vizituojanti profesorė. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojo mokytis į Centre koledžą (Centre College) Danville mieste – vieną geriausių laisvųjų menų koledžų Jungtinėse Valstijose. Vėliau sekė bendrieji medicinos mokslai Louisville universitete (Louisville University) toje pačioje Kentucky valstijoje. Baigusi medicinos studijas Ūla išvažiavo studijuoti oftalmologiją į Bostono universitetą (Boston University).

– Kodėl pasirinkote oftalmologijos specialybę?

– Pasirinkau oftalmologiją, nes tai nedidelė ir labai kryptinga sritis. Šioje srityje yra daug galimybių tapti geru specialistu. Taip pat šioje srityje galima dirbti chirurgu ar mikrochirurgu, o būtent tai savo gyvenime ir norėjau daryti. Dažniausiai oftalmologai daro kataraktų operacijas, tačiau aš po savo oftalmologijos rezidentūros dar dvejus metus specializavausi Harvardo universiteto Medicinos fakultete, mokydamasi gydyti ragenos ligas. Dabar jau ketvirti metai pati vadovauju rezidentams, kurie specializuojasi ragenos ligose.

– Kas suserga ragenos ligomis? Ar tai kurios nors vienos amžiaus grupės, tarkime, pagyvenusių žmonių, ligos?

– Ragenos susirgimais serga visų amžiaus grupių žmonės. Pavyzdžiui, tie žmonės, kuriems ragenos protezus darėme Lietuvoje, regėjimą buvo praradę po nelaimingo atsitikimo – šarminio akių nudegimo. Ragenos protezavimo operacijos yra gana kraštutinės ir paprastai daromos tiems žmonėms, kuriems paprasti ragenos persodinimai nebepadėtų – kai yra pažeista labai daug akies paviršiaus, reikia ragenos protezo. O apskritai, norint nesusirgti akių ligomis, vis dėlto labai svarbu, kad akis gydytojas patikrintų kasmet. Taip pat tikrai svarbu akis saugoti nuo ultravioletinių spindulių. Tai padeda saugantis ir nuo kataraktos, ir nuo kitų akių ligų.

– Prieš porą mėnesių Lietuvoje atlikote dvi pirmąsias ragenos protezavimo operacijas. Kaip gimė šis projektas?

– Stažuotis pas mane į ligoninę Bostone atvyko jaunas gydytojas iš Kauno medicinos universiteto klinikų Akių ligų klinikos Paulius Rudalevičius. Po stažuotės jis ir nutarė padėti suorganizuoti keratoprotezo projektą. Ragenos protezas prieš daugiau nei dvidešimt metų ir buvo išrastas toje ligoninėje, kurioje aš dirbu – Massachussetts akių ligų ligoninėje. Protezą išrado profesorius Claes Dohlman. Kadangi profesorius nori matyti savo išrastą protezą naudojamą visame pasaulyje, o ypač Rytų Europoje, kur šis protezas dar nėra plačiai naudojamas, jis nutarė padovanoti kelis protezus Lietuvai.

– Kokioje Lietuvos ligoninėje buvo atliktos operacijos?

– Abi operacijos buvo atliktos Kauno medicinos universiteto klinikų Akių ligų klinikoje. Dirbau su klinikos vadovu prof. Vytautu Jašinsku ir gydytoju P. Rudalevičiumi. Daugiau nei pusę metų rinkomės pacientus. Pagaliau keli buvo atrinkti, susitarėme dėl operacijų datos. Buvo dovanoti trys protezai, kurių kiekvienas kainuoja 3,000 dolerių. Taip pat Jungtinių Valstijų Ragenos persodinimo biuras padovanojo tris ar keturias ragenas, kurių kiekviena taip pat kainuoja apie 3,000 dolerių. Donoro ragena reikalinga tam, kad dar prieš operaciją į ją būtų įstatytas protezas. Taip pat Lietuvai buvo padovanoti visi tokiai operacijai reikalingi instrumentai, kad būtų užtikrinta operacijos sėkmė.

– Pirmasis sėkmingas akies ragenos persodinimas buvo atliktas jau 1905 metais. Vien 2008 metais ragenos protezo operacijų pasaulyje buvo atlikta apie 900. Lietuvoje jūsų atliktos dvi ragenos persodinimo operacijos buvo pirmosios. Kodėl tik dabar?

– Ragenos persodinimas Lietuvoje nėra labai gerai išvystyta sritis, nes nėra donorystės sistemos. Lietuvoje donorą ragenai gauti yra sunku, o Amerikoje ragenos donorystė yra labai gerai išvystyta ir, jei reikia persodinamo organo, gali jį gauti bet kada. Čia kiekvienas žmogus, kuris yra pasirašęs sutikimą būti savo organų donoru, yra apžiūrimas, kaip galimas donoras. Todėl čia dovanojamų ragenų yra labai daug. Jos yra paimamos ir padedamos į specialias saugyklas, kur laukia to laiko, kada bus panaudotos.

– Kaip atrinkote pacientus operacijoms Lietuvoje?

– Pacientai, kuriems buvo persodintos ragenos Lietuvoje, buvo atrinkti pagal tuos pačius reikalavimus, pagal kuriuos yra atrenkami Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tų reikalavimų daug. Pavyzdžiui, pagal tai, ar pacientas turi galimybių matyti su nauja ragena, kokia buvo nematymo priežastis, ar pacientas turi kitų akies problemų, ar jis gali išgyventi operaciją. Abi operacijos buvo labai sėkmingos. Pacientai jautėsi gerai ir jau pirmomis dienomis po operacijos pradėjo matyti.

– Ar numatote ir ateityje daryti ragenos persodinimo operacijas Lietuvoje?

– Manau, kad operuoti Lietuvoje man daugiau nebereikės. Mano tikslas buvo išmokyti daryti ragenos protezus Lietuvoje, kad jie būtų daromi savarankiškai. Mano nuomone, dabar operacijas puikiai gali padaryti Kauno klinikų direktorius prof. Jašinskas. Tačiau mes bendraujame. Liko dar vienas dovanotas ragenos protezas, kuriam yra ieškomas tinkamas kandidatas.

– O gydytojo Rudalevičiaus stažuotė taip pat buvo vienkartinis projektas?

– Kelionė į Jungtines Valstijas ir pragyvenimas Bostone yra pakankamai brangūs. Stažuotės metu gydytojas operacijas gali tik stebėti. Gydytojas P. Rudalevičius tai darė su dideliu entuziazmu, jis daug išmoko. Tačiau daugiau kandidatų iš Lietuvos tokioms stažuotėms kol kas neturiu.

– Jūsų atliktas operacijas galima būtų pavadinti profesiniu sąlyčiu su Lietuva. O ar yra koks kitas ryšys su Lietuva?

– Nors Lietuvoje negyvename, tačiau važiuojame ten paatostogauti, nes ten gyvena tiek mano, tiek mano vyro šeimos narių. Aplankome juos, aplankome Lietuvą, tačiau nepasakyčiau, kad jausčiausi gyvenanti dviejose vietose. Konflikto tarp dviejų kultūrų – amerikietiškosios ir lietuviškosios – nejaučiu. Esame lietuviaiamerikiečiai, tačiau, manau, kad tikrai laikome save lietuviais, nes namie kalbame tik lietuviškai, vaikai kalba lietuviškai. Galvoju, kad savo kultūrą palaikome gana stipriai. Lietuva – yra tėvynė, o namai – Bostone.

– O už namų, šeimos ribų – ar turite lietuvišką gyvenimą?

– Turime daug pažįstamų lietuvių, taigi, turime kažkokį lietuvišką gyvenimą ir už šeimos ribų. Tačiau profesionalų darbą dirbantis žmogus tiesiog neturi laiko, kurį galėtų skirti veiklai, susijusiai tik su lietuviškos kultūros palaikymu už namų ribų. Tokių lietuvių, kaip aš, kurie dirba savo profesijoje, nesu čia sutikusi labai daug. Gal todėl, kad nedalyvaujame labai aktyviai lietuviškos bendruomenės veikloje. Tarp mūsų pažįstamų lietuvių emigrantų yra daugiau tokių, kurie yra arba vyresnio amžiaus, arba atvažiavę trumpai padirbėti ir vėl grįžta į Lietuvą. Tačiau tokių, kurie išvažiavo visam laikui ir profesionaliai dirba, nepažįstu.

– Kartu su vyru auginate du vaikus. Papasakokite apie savo šeimą.

– Mano vyras Andrius yra finansų patarėjas, dirba Bostone. Mūsų vaikai – septynmetė Mija ir penkiametis Tomas – gimė Bostone, tačiau abu labai gerai kalba lietuviškai. Įdomu tai, kad Mija savo amerikietiškoje mokykloje visada sako, kad ji yra lietuvė. Ji jaučiasi lietuve, nes galbūt mes patys, nors ir netiesiogiai, taip ją nuteikiame. Abu vaikai gana užsiėmę. Abu mokosi, abu groja pianinu, Mija lanko baleto pamokas, o Tomas – korėjiečių sporto taikvondo treniruotes.

– O ką lietuviško vaikai mėgsta?

– Vaikai labai mėgsta klausytis ,,Tele Bim Bam” dainelių. Kompaktines plokšteles su šiomis dainelėmis jiems nuolat siunčia iš Lietuvos. Taip pat abu mėgsta važiuoti į Lietuvą ir ten būti. Vaikai labai mėgsta grybauti, o tai, manau, yra labai lietuviška.

– Ar jūsų gyvenimas profesine prasme būtų susiklostęs kitaip, jei būtumėte atvažiavusi į Jungtines Valstijas jau baigusi aukštąjį mokslą Lietuvoje?

– Manau, kad nėra didelio skirtumo, kada tu atvažiuoji, bet yra labai svarbu, ar tave palaiko šeima. Aš atvažiavau su savo mama ir tai buvo didžiulė parama. Ji mane palaikė, ji finansavo mano mokslus. Jei būčiau atvažiavusi keliais metais anksčiau ar vėliau, tikriausiai būtų buvę labai panašu.

– Kokie jūsų ateities siekiai?

– Be pacientų priežiūros, turiu daug mokslinio darbo. Mano tikslai šiuo metu yra įveikti tuos darbus ir didinti savo praktiką ragenos srityje. Studijuoju Fuko (Fuchs) ragenos distrofiją – vieną iš didžiausių priežasčių, dėl kurios reikia ragenos persodinimo. Ragenos distrofija – vyresnių žmonių liga. Mano tikslas – atrasti, kas ją sukelia ir ką daryti, kad persodinimų reikiamybė sumažėtų. Moksliniai tyrimai – ilgas procesas, tačiau jau radome daug įvairių baltymų ir genų skirtumų tarp normalių ir sergančių ląstelių. Šiuo metu tuos skirtumus studijuojame, tikėdamiesi rasti priežastis, dėl kurių susergama akies ragenos distrofija.

Kol gydytojai ieško vienų ar kitų susirgimų priežasčių ir būdų, kaip tų susirgimų išvengti, belieka paskatinti visus tapti organų donorais. Įsivaizduokite: šiandien jūs nematote nieko, tik tamsą, o kitą dieną matote viską – ir dangų, ir debesį, ir paukštį, ir gėlės žiedą, ir mamos šypseną, ir vaiko piešinį mamai, ir Čiurlionį, ir Van Goghą, ir galų gale, net tokį banalų dalyką, kaip kotletą savo lėkštėje, kuris akių šviesą atgavusiam žmogui gali tapti gražiausiu dalyku pasaulyje. Ir tai todėl, kad kitas, kažkoks nepažįstamas, svetimas tapo jūsų artimu, nusprendęs pasidalinti savo akies ragena, kai ji jam nebebus reikalinga.


eye

Močiutės Genės Višomirskienės sode, kur matyti jos gėlynai, Vilniuje:
močiutė Genė, Ūla, Ūlos mama Loreta ir vaikai Mija ir Tomas.