,,Gintaro” klubas, Marquette Park, 1977 m. L. Meilaus nuotr. iš ,,Draugo” archyvo

Kas įamžins mūsų ir mūsų tėvų turtingą gyvenimą išeivijoje?\

DONATAS JANUTA

Mūsų tėvų karta, atvykusi į Ameriką po Antrojo pasaulinio karo, ankstesnių lietuvių imigrantų dėka rado čia jau įkurtus lietuviškus telkinius (tada vadintus lietuvių kolonijomis) – lietuvių tankiai apgyvendintas vietoves, lietuviškas bažnyčias, parapijas, mokyklas, susirinkimų sales. Mūsų tėvų karta buvo žmonės, kurie Lietuvą atkūrė, paskui, beveik viską praradę, tapo karo pabėgėliais,  politiniais emigrantais, dipukais. Apsigyvenę tose lietuvių kolonijose, jie neištirpo Amerikos katile, bet toliau tęsė lietuvišką gyvenimą, sukūrė lietuvišką aplinką, kurioje išaugino savo vaikus – mano kartą. Kažin ar mūsų vaikai ir anūkai turės progą suprasti ir pažinti, kokia nepakartojamai turtinga buvo mūsų aplinka ir mūsų gyvenimas. Čikagos Marquette Park kolonijos pagrindinėje lietuvių gatvėje, 69-toje, galėjai išgyventi visą gyvenimą tarp savųjų, niekur neišvykęs ir neištaręs nė vieno nelietuviško žodžio: gimti Šv. Kryžiaus ligoninėje, būti pakrikštytu Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, maisto produktus pirkti Janušaičio ,,Paramoje” arba pavalgyti ,,Tulpės” restorane, įrankius įsigyti Pauliaus ,,Hardware” parduotuvėje,  susirgus, vaistus gauti Kartano vaistinėje, su draugais taurę išmesti bet kurioje iš 69-tos gatvės 14 lietuviškų karčiamų, o paskutinei kelionei išvykti iš Lackavičiaus laidojimo įstaigos. Ir tai tik viena gatvė, ir tik vienoje iš daugelio Čikagos lietuvių kolonijų. Bet dabar ten lietuvių kaip ir nėra. Iš lietuviškų verslų likusi tik vienintelė ,,Gintaro” karčiama.  

Karčiamos buvo svarbūs JAV lietuvių kultūrinio, ekonominio ir politinio gyvenimo židiniai. Viena tokių 69-toje gatvėje buvo Pučio ,,Friendly Hall” – vieta, per kurią visi tik atvykę dipukai rasdavo darbo. Savininkas Putis įsisodindavo atvykusius dipukus į savo dviejų durų ,,Forduką” ir nuveždavo įdarbinti į ,,Argo” cukraus fabriką, kuriame jis turėjo pažįstamų. Čikagos vyrų choras repetuodavo Pučio galinėje salikėje, iš to choro išaugo Čikagos lietuvių opera. Netoli buvusioje ,,Playhouse” užeigoje susibūrė lietuvių teatro trupė ,,Antras Kaimas”, kuri su savo spektakliais gastroliavo ir po kitas lietuvių kolonijas. 

Tos anksčiau lietuvių tirštai apgyvendintos kolonijos baigia išnykti. Lietuviškos bažnyčios ne tik uždaromos, bet ir griaunamos. Pvz., Čikagoje seniausia lietuvių bažnyčia – Šv. Jurgio, jau prieš 20 metų buvo apleista ir nugriauta. Nugriauta ir buvusi pagrindinė Čikagos lietuvių renginių, pokylių ir susirinkimų vieta – ,,Lietuvių auditorija”. Panašiai nyksta visos buvusios JAV lietuvių kolonijos. Kažin, kokius mūsų gyvenimo pėdsakus ras ateinančios kartos?

Sausio mėnesį išeis gausiai iliustruota knyga ,,Lithuanian Chicago”. Jau išleista Daivos Markelytės ,,White Field, Black Sheep”, kurioje pasakojama, kaip ji augo lietuviškame Cicero, – irgi šis tas. Galėtų būti ir daugiau knygų tokiomis temomis. Bet jaunoji karta, mūsų vaikai ir anūkai, linkę ne tiek į knygas, kiek į internetą.  

Internete galima rasti filmuką apie tą buvusią labai gyvą Čikagos lietuvių koloniją – lietuvišką Marquette Park. Jame lietuvių kilmės Joe Zekas, važiuodamas automobiliu Marquette Park gatvėmis, filmuoja ir pasakoja, kur ir šiek tiek kaip ten lietuvių buvo gyventa. Bet jo informacija skysta, paviršutiniška ir ne visur teisinga. (Nesiūlau, bet jeigu kam įdomu, įveskite internetinėje ,,Google”: paieškoje ,,Zekas Lithuanians, nuns and Nazis”.) 

Rimas Mulokas, užaugęs Čikagoje, vėliau tapęs veikliu losangeliškiu, nusivylęs Zeko filmu, neseniai paragino Lietuvių Bendruomenę ir Lietuvių Fondą suorganizuoti ar finansuoti geresnio filmo projektą, kuris tiktų internete supažindinti jaunesnę kartą su buvusiu mūsų ir mūsų tėvų gyvenimu. Rimas, norėdamas išjudinti tokį projektą, siūlo pradinę 500 dol. premiją. Jeigu LF arba JAV LB prisidėtų ar šio projekto imtųsi, tikiu, ne tik Rimas, bet ir kiti mes prisidėtume finansiškai.

Toks projektas būtų naudingas ir įmanomas įgyvendinti, kol dar esame mes, kurie išgyvenome ir atsimename tuos pokario laikus. Panašūs filmai su gyvų žmonių atsiminimais yra sukurti apie kitas temas – partizanus, Sibiro tremtinius. Joe Zeko sumanymas – apvažinėti koloniją filmuojant ir aiškinant apie buvusias lietuvių gyvenimo ir veiklos vietas – irgi gera mintis, tik netobulai įvykdyta.

Būtų naudinga jį papildyti ir vaizdais iš anų laikų. Pavyzdžiui, kad ir pelnytai kritikuotas už nukrypimą nuo temos, Dariaus Udrio ,,Kelias į Laisvę” yra labai gražus pavyzdys, kaip galima atkurti ir prikelti praeities vaizdus, žmones, įvykius. (internete ieškokite ,,Udrys kelias į laisvę”.) Viską – gyvus atsiminimus, nufilmuotas, lietuvių seniau apgyvendintas išlikusias gatves ir pastatus – apjungus, įpynus praeities vaizdus, būtų galima sukurti puikų projektą, įamžinant nykstantį JAV lietuvių dipukų gyvenimą. 


Lietuvių auditorija, Bridgeport, Chicago, 1982 m. Jono Kuprio nuotr.


Marquette Park, Chicago. Jono Kuprio nuotr.