Nelengva atprasti

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Pirmiausia skaitytojus noriu užtikrinti, kad esu už naujos technologijos naudojimą gyvenime, įskaitant kompiuterius bei elektroninį paštą. Tačiau tai nereiškia, kad staiga noriu ar galiu atsisakyti prisirišimo prie popieriaus ir spausdinto žodžio. Šio gero ,,įpročio” visai nenoriu atsižadėti.
Pirma mano knyga, elementorius, pirma maldaknygė, pirmas vaikų laikraštėlis – visi buvo popieriniai. Mano pats pirmasis laiškas, rašytas iš namų į gimnaziją Panevėžyje išvažiavusiai sesutei, buvo ant geltono popieriaus. Labai gerai atsimenu, kad pats pirmasis mano žodis tame laiške buvo ,,laiškas”. Karo metu ir po jo žinias apie pasaulį skaitydavome netikėtai gautuose lietuviškuose laikraščiuose, ėjusiuose iš rankų į rankas. Vėliau, jau po karo, esant pabėgėlių stovykloje, ant popieriaus gabaliukų užsirašinėjome mokytojų diktuojamą informaciją, nes tinkamų knygų neturėjome. Rašomieji darbai gimnazijoje, pažymių santrauka ir klasių baigimo pažymėjimai – bet kokie dokumentai – tik ant popieriaus. Net ir pinigai buvo popieriniai.

Tokios nostalgijos apimtas neseniai kaip klausytojas dalyvavau A. Gilvydžio knygos pristatyme Southfield, MI. Po to iš renginio ruošėjo, Detroit Lietuvių kultūros klubo, netikėtai gavau dovaną – knygą ,,Šv. Antano Lietuvių parapija – Detroit” (leidinio autorius – Kęstutis Šonta). Pastarosios čia nerecenzuosiu, bet noriu pasidžiaugti gražiu leidiniu, išleistu 2011 metais, parapijai 2010 m. švenčiant savo 90 metų jubiliejų. Šioje kietais viršeliais, albuminio formato knygoje tėra tik du puslapiai teksto – du sveikinimai iš Katalikų Bažnyčios vyriausybės. Likusiuose 34 puslapiuose yra 74 spalvotos nuotraukos iš parapijos gyvenimo. Tai puikios, gyvos, meniškos nuotraukos. Tik neaišku, kas jas darė ir kas jose nufotografuota. Džiaugiausi knygą vartydamas ir ja grožėdamasis. Tos visos nuotraukos galėjo būti sudėtos į kokį nors tinklalapį, susidomėjusius kviečiant jame apsilankyti. Bet, mano galva, tai tikrai nebūtų tas pats, kaip rankose turėti tokią mielą ir gražiai išleistą knygą.

Kitas gautas leidinys yra žurnalas ,,Lithuanian Papers”, jau 26 metai leidžiamas The Lithuanian Studies Society at the University of Tasmania. Jį čia miniu, nes jis – popierinis. Tai mažo formato, 74 puslapių metinis leidinys, nuo pirmojo numerio sumaniai redaguojamas Algimanto Taškūno. Leidinys yra anglų kalba, bet lietuviškos tematikos. Žurnalo gale rašoma, kad per daugelį metų jis susilaukė daugiau nei 240 bendradarbių. Redakcija irgi dirba veltui, tačiau išlaidų susidaro ir jos didėja. Metinės spausdinimo išlaidos siekia 3,600 dol., o pašto išlaidos prideda dar 7,050 dol. Taigi viso daugiau nei 10,000 dol. per metus. Žurnalo turinį perkėlus į internetą, būtų sutaupyta tūkstančiai dolerių, bet apie tai net neužsimenama. Dėkui popieriniam svečiui, atkeliavusiam iš tolimosios Australijos!

Noriu paminėti dar du popierinius leidinius, mane pasiekusius maždaug tuo pačiu metu. Pirmasis yra Lietuvių Fondo išleistas 2013 m. kalendorius. Įvadiniame žodyje dėkojama už susilauktą paramą peržengiant 50 metų jubiliejaus slenkstį. ,,Versdami kalendoriaus lapus galite didžiuotis, matydami mūsų Fondo paramą, suteiktą lituanistinėms mokykloms, jaunimo organizacijoms, šokių ir dainų šventėms, įvairioms kultūrinėms programoms, leidiniams, kurie be Lietuvių Fondo paramos susidurtų su išsilaikymo sunkumais, o galbūt ir neegzistuotų.” Pats kalendorius tinkamai iliustruotas įvairių remiamų organizacijų ir programų nuotraukomis. Pačiame kalendoriuje anglų ar lietuvių kalbomis pažymėtos svarbiausios šventės. Šiuo atveju svarbu, kad tai – popierinis kalendorius, visus metus galėsiąs priminti, kaip greitai bėga laikas.

Pabaigai palikau 2013 m. dienraščio ,,Draugas” kalendorių. Širdis iš džiaugsmo apsalo, pamačius, kad sugrįžta dienraštis, deja, tai būta tik trumpalaikės iliuzijos, visus metus priminsiančios, kad praeityje ,,Draugo” dienraščio būta. Šis kalendorius yra dvigubai didesnio formato nei Lietuvių Fondo. Jis pasipuošęs lietuvių dailininkų meno kūriniais, vaizduojančiais lietuviškos gamtos grožį. Įdomiai ir vaizdingai šią temą aptaria Dalia Tarandaitė. Pačiame kalendoriuje kiekvieną dieną yra išvardinti tą dieną švenčiami vardadieniai. Tai tikras vardų aruodas. Tereikia juo pasinaudoti ir, progai atėjus, savo artimuosius bei bičiulius pasveikinti. Šis kalendorius ras garbingą vietą mūsų namuose ant sienos, prie telefono. Viskas – popieriuje, čia pat po ranka.

Smalsumas nuvedė į enciklopediją internete ,,Vikipedija”, mat susidomėjau popieriaus istorija. Popieriaus išradėju laikomas Cai Lun iš Kinijos, 105 m. pirmasis aprašęs popieriaus gamybą. Kinai augalinę žaliavą rankiniu būdu trindavo akmeniniuose grūstuvuose su vandeniu. Skystą plaušinę masę semdavo semiamąja forma, ant rėmo ištemptu tinkleliu. Nutekėjus vandeniui, ant tinklelio likdavo plonas susipynusių plaušų sluoksnis. Taip suformuotą popieriaus lapą perkeldavo ant audeklo, nuspausdavo, džiovindavo, lygindavo, pjaustydavo. Kinai popieriaus gamybos būdą ilgai slėpė. Tik 610 m. popierių pradėjo gaminti japonai. 751 m. šį popieriaus gamybos būdą iš kinų belaisvių sužinojo arabai, pradėję naudoti kanapinius, lininius, vėliau – ir medvilninius skudurus. Juos pjaustydavo, virindavo katiluose su kalkėmis, mirkydavo, po to trindavo grūstuvuose. Tokia popieriaus žaliava buvo naudojama iki XIX a. Iš arabų popieriaus gamyba paplito Egipte, Šiaurės Afrikoje, apie XII a. pasiekė Ispaniją, vėliau ir kitas Europos šalis.

Dabar ir aš geriau suprantu mūsų prisirišimą prie popieriaus. Smagu savo rankose turėti spausdintą laikraštį, knygą, o, laikui atėjus, iš draugų gauti kalėdinį laišką ir vardinių sveikinimą – irgi popieriuje.