Pralaimėta byla
ALDONA MEILIUTYTĖ
Gal kai kurie skaitytojai prisimena rugsėjo mėnesį
,,Drauge’’ išspausdintą mano pasakojimą apie Kauno
teisme nagrinėjamą mano dukters bylą (,,Tikrovės vaizdelis iš
Lietuvos: teismo byla’’, 2011 m. rugsėjo 29 d.). Gal bus
įdomu sužinoti tęsinį – kaip pasibaigė šios bylos
nagrinėjimas.
Trumpai priminsiu: mano mama, kuri mirė prieš porą metų, savo
turtą – 1972 m. kaime pasistatytą namą, testamentu paliko
vaikaitei, mano dukrai. Tačiau notaras neišduoda paveldėjimo
teisės liudijimo į namą ir žemės sklypą, nes duktė negali pristatyti
tinkamų močiutės nuosavybės dokumentų. Dvejus metus duktė bėgiojo po
įvairias Kauno įstaigas, tačiau reikiamų dokumentų negavo. Ginčas
iškilo dėl žemės sklypo: mes puikiai žinome, kad mama žemę
privatizavo, sumokėjo už ją pinigus, o Kauno rajono žemėtvarkos
skyriaus pareigūnai tvirtina, kad žemė valstybės, kad Salomėja
Meilutienė jokių pinigų nesumokėjo, žemės nepirko ir jos neprivatizavo.
Liepė dukrai pirkti žemės sklypą, ant kurio pastatytas namas, ir mokėti
44,000 Lt.
Dėl to duktė kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą, kad būtų
nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog mirusi
Meilutienė nuosavybės teisėmis valdė namą ir žemę. Kadangi duktė serga,
pristačiusi ne tik notaro patvirtintą įgaliojimą, bet ir savo
universiteto diplomą, jog esu baigusi teisės mokslus, gavau teisėjos
leidimą dalyvauti dukters byloje – atstovauti dukters interesams.
Pasakysiu iš karto: bylą pralaimėjau. Teisėja priėmė sprendimą,
kuriuo atmetė dukters prašymą kaip nepagrįstą. Kadangi duktė
prašė nustatyti, jog ne tik žemės sklypą, bet ir namą jos
močiutė valdė nuosavybės teisėmis, dabar šiuo teismo sprendimu
iš mirusios mano mamos atimtas ir jos pasistatytas namas...
Teismo sprendime apie namą teisėja net neužsiminė, kodėl teisėtai
pasistatyto namo Meilutienė nevaldė nuosavybės teisėmis. Nors byloje
pristatyti namo dokumentai (žemės sklypo paskyrimas namo statybai,
valdžios patvirtinti, architekto sudaryti namo statybos planai,
pagaliau valstybinės komisijos užbaigto statyti namo priėmimo
eksploatacijai aktas ir kt.), teismas į juos neatsižvelgė ir nusprendė,
kad Meilutienė namo nuosavybės teisėmis nevaldė. Lietuvos Respublikos
vardu paskelbtame teismo sprendime nė žodžio apie tai, kodėl
išvardyti dokumentai neįrodo Meilutienės nuosavybės teisių į
namą. Pasakyta trumpai drūtai: prašymą kaip nepagrįstą atmesti.
Kodėl tas prašymas nepagrįstas, neaišku.
Byloje dalyvavusi žemėtvarkos skyriaus atstovė apie namą nekalbėjo, tik
apie žemę: Meilutienė žemės nepirko, pirkimo-pardavimo sutarties
nesudarė, žemė jai nepriklausė. Kad pinigų už žemę Meilutienė
nesumokėjo, atstovė jau negalėjo tvirtinti: teismui pristatėme 1992 m.
banko kvitą, kurį laimingo atsitiktinumo dėka suradome tarp mamos
popierių. Anksčiau, kol duktė nebuvo radusi banko kvito, žemėtvarkos
skyriaus pareigūnai tvirtino, kad Meilutienė už žemę pinigų nesumokėjo,
net oficialiame rašte šitaip nurodė teismui.
Tačiau teismo posėdžio metu įvyko nelauktas dalykas: pagal nustatytą
tvarką, teismas privalo pagarsinti visą bylos medžiagą. Tad baigiant
nagrinėti bylą, teisėja ėmė garsiai skaityti byloje esančius
dokumentus. Žemėtvarkos skyrius buvo pristatęs teismui jų turimus
dokumentus apie mamos žemės privatizavimą. Teisėja vertė bylos lapus ir
vieną po kito skaitė dokumentus: mamos prašymą privatizuoti
žemę, žemės išmatavimo ir permatavimo pažymas, mokėjimo
pranešimą, kuriame nurodyta, kad už žemę Meilutienė privalo
sumokėti 3,119 rublių ir pagaliau – ,,Sutartis”. Teisėja
tik susižvalgė su žemėtvarkos skyriaus atstove, aiškiai sutriko,
o aš išsižiojau… Teisėja lyg ir abejojo, ar toliau
skaityti, bet vis dėlto perskaitė iki galo. Pasirodo, su mama
pareigūnai buvo sudarę žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje yra ne
tik skaičiais, bet ir žodžiais įrašyta ir jos už žemę sumokėta
pinigų suma, ir banko kvito numeris… Vadinasi, pareigūnai
žinojo, kad mama sumokėjo už žemę pinigus ir jiems visai nereikėjo, kad
būtų pristatytas banko kvitas. Pareigūnai, be abejo, tikėjosi, kad
duktė kvito nesuras – kas saugo 20 metų senumo kvitus, jeigu net
banke nurodė, kad jie dokumentus saugo tik 10 metų.
Tiesa, ši byloje esanti sutartis nepatvirtinta notaro, tačiau
joje yra visų sutarties dalyvių parašai. Manau, kad negalima
apkaltinti mano mamos, kaip kad tvirtina žemėtvarkos skyriaus atstovė,
kad ,,pati Meilutienė kalta, kad sutartis reikiama tvarka nepatvirtinta
ir neįregistruota’’. Juk sutartį sudarė pareigūnai, jie
tvarkė žemės privatizavimo dokumentus. Tai jų tarnybinė pareiga buvo
tinkamai sutvarkyti dokumentus ir juos įregistruoti, juo labiau kad
pačios sutarties 6 punkte aiškių aiškiausiai
parašyta, kad sutartis turi būti įregistruota per vieną mėnesį
Kauno miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje, t. y. toje pačioje
įstaigoje, kurios pareigūnai ir tvarkė mamos žemės dokumentus. Jeigu
reikėjo, kad sutartį patvirtintų notaras, tai juk mama pati viena pas
notarą sutarties patvirtinti negalėjo. Mano mama tik stropiai vykdė
pareigūnų nurodymus, ji buvo įsitikinusi, kad jos tiek žemės, tiek namo
nuosavybės dokumentai yra visiškai sutvarkyti.
Dabar jau aišku, kad mama ir kvitą pareigūnams buvo
nunešusi (juk sutartyje įrašytas kvito numeris), ir
mokėjimo pranešimą pristačiusi (kuriame taip pat įrašytas
kvito numeris). Vadinasi, pagaliau išaiškėjo, kad
žemėtvarkos skyriaus pareigūnai akiplėšiškai melavo:
turėdami dokumentus, kad mama sumokėjo už žemę, vis tiek ir dukrai, ir
man, ir teismui tvirtino, kad Meilutienė pinigų už žemę nesumokėjo.
Kai teisme atsirado ši pareigūnų sudaryta žemės
pirkimo-pardavimo sutartis, buvau tikra, kad byla laimėta. Juk tapo
aišku, kad pareigūnai, teisine kalba šnekant,
„pateikė teismui žinomai melagingus parodymus’’, už
ką numatyta baudžiamoji atsakomybė. Amerikoje visi žino, kaip griežtai
baudžiama už priesaikos sulaužymą ir melavimą teismui –
„perjury’’ yra sunkus nusikaltimas. Teisėja nereagavo
į melą, ir, kaip sakiau, atmetė dukters prašymą, dar priteisė
iš jos teismo išlaidas.
Tokį teismo sprendimą, suprantama, apskundžiau apeliacine tvarka. Kai
sekretorė pasiuntė mane pas teisėją, kad ši leistų man gauti
sutarties kopiją (tikrai baiminausi, kad sutartis iš bylos be
pėdsakų neišnyktų), teisėja net nustebo, kad ruošiuosi
apskųsti sprendimą. Ji pasakė: ,,O aš galėjau tos sutarties
visai neskelbti.’’ Toks teisėjos pasakymas mane galutinai
pribloškė: visai nesivaržydama, ji pripažino, kad galėjo
nuslėpti byloje esantį svarbų dokumentą... Norėjau atkirsti: „O
taip, suprantama, įstatymas leidžia teisėjams nuslėpti bylos
medžiagą’’, bet patylėjau.
Man iki šiol mįslė, kaip ir kodėl byloje atsirado ši
pareigūnų sudaryta žemės privatizavimo sutartis, kai pareigūnai visą
laiką teigė, kad sutartis nesudaryta, pinigai nesumokėti. Nemanau, kad
tai apsižioplinimas. Matyt, žemėtvarkos skyriuje vieni su kitais kažkuo
nepasidalija, ir, siunčiant dokumentus į teismą, sutartis buvo įdėta
neatsitiktinai. Ne veltui teisėja, suvokusi, kad pradėjo skaityti
sutartį, taip sutriko. Abi sutriko – tiek teisėja, tiek
žemėtvarkos skyriaus atstovė. O aš labai nustebau.
Labai nustebau ir kai teisėja paskelbė teismo sprendimą:
„prašymą kaip nepagrįstą atmesti”, sunkiai
patikėdama tuo, ką girdžiu. Tai reiškia, kad duktė turi pirkti
mamos žemę. Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno rajono žemėtvarkos
skyriaus vadovas Vytas Daubaras rašo, kad teismas pasielgė
visiškai teisingai ir prašo mano apeliacinį skundą
atmesti. Esą žemėtvarkos skyrius išduos mano dukrai
„pažymą notarui dėl įmokų paveldėjimo”. Šio
pareigūno nuomone, duktė turi paveldėti už žemės pirkimą sumokėtus
3,119 rublių (anksčiau jis liepė dukrai paveldėti banko kvitą), nors
rubliai Lietuvoje jau seniai nebenaudojami ir notaras paveldėjimo
liudijimo į šiuos pinigus neišduos – juk tai ne
indėlis banke, kurį galima atsiimti. „Paveldėjus įmokas, –
toliau rašo pareigūnas, – su dukra bus sudaroma žemės
pirkimo-pardavimo sutartis, įskaitant Meilutienės sumokėtas
įmokas.” Kiek duktė turės mokėti, nenurodo.
Štai taip, kaip sako patarlė, „Nutrūko vadžios, ir vėl
iš pradžios.’’ Juk iš pat pradžių pareigūnai
sakė, kad duktė turi sumokėti 44,000 Lt. ir pirkti Meilutienės žemę.
Dabar, reikia suprasti, padarys malonę, įskaitys į šią sumą
Meilutienės 1992 m. už žemę sumokėtus 3,119 rublius.
Su nerimu laukiu, kada byla bus nagrinėjama apeliacine tvarka Kauno
apygardos teisme. Gavau pranešimą, kad byla bus nagrinėjama
„rašytinio proceso tvarka’’, tai
reiškia, kad aš teismo posėdyje dalyvauti negalėsiu.
Tokia Lietuvos tvarka.
Aldona Meilutytė – Los Angeles,
CA gyvenanti lietuvė teisininkė, knygos ,,Ar įmanoma pagerinti Lietuvos
teismų darbą?” autorė.