Pralaimėta byla

ALDONA MEILIUTYTĖ

Gal kai kurie skaitytojai prisimena rugsėjo mėnesį ,,Drauge’’ išspausdintą mano pasakojimą apie Kauno teisme nagrinėjamą mano dukters bylą (,,Tikrovės vaizdelis iš Lietuvos: teismo byla’’, 2011 m. rugsėjo 29 d.). Gal bus įdomu sužinoti tęsinį – kaip pasibaigė šios bylos nagrinėjimas.
Trumpai priminsiu: mano mama, kuri mirė prieš porą metų, savo turtą – 1972 m. kaime pasistatytą namą, testamentu paliko vaikaitei, mano dukrai. Tačiau notaras neišduoda paveldėjimo teisės liudijimo į namą ir žemės sklypą, nes duktė negali pristatyti tinkamų močiutės nuosavybės dokumentų. Dvejus metus duktė bėgiojo po įvairias Kauno įstaigas, tačiau reikiamų dokumentų negavo. Ginčas iškilo dėl žemės sklypo: mes puikiai žinome, kad mama žemę privatizavo, sumokėjo už ją pinigus, o Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnai tvirtina, kad žemė valstybės, kad Salomėja Meilutienė jokių pinigų nesumokėjo, žemės nepirko ir jos neprivatizavo. Liepė dukrai pirkti žemės sklypą, ant kurio pastatytas namas, ir mokėti 44,000 Lt.

Dėl to duktė kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog mirusi Meilutienė nuosavybės teisėmis valdė namą ir žemę. Kadangi duktė serga, pristačiusi ne tik notaro patvirtintą įgaliojimą, bet ir savo universiteto diplomą, jog esu baigusi teisės mokslus, gavau teisėjos leidimą dalyvauti dukters byloje – atstovauti dukters interesams.

Pasakysiu iš karto: bylą pralaimėjau. Teisėja priėmė sprendimą, kuriuo atmetė dukters prašymą kaip nepagrįstą. Kadangi duktė prašė nustatyti, jog ne tik žemės sklypą, bet ir namą jos močiutė valdė nuosavybės teisėmis, dabar šiuo teismo sprendimu iš mirusios mano mamos atimtas ir jos pasistatytas namas... Teismo sprendime apie namą teisėja net neužsiminė, kodėl teisėtai pasistatyto namo Meilutienė nevaldė nuosavybės teisėmis. Nors byloje pristatyti namo dokumentai (žemės sklypo paskyrimas namo statybai, valdžios patvirtinti, architekto sudaryti namo statybos planai, pagaliau valstybinės komisijos užbaigto statyti namo priėmimo eksploatacijai aktas ir kt.), teismas į juos neatsižvelgė ir nusprendė, kad Meilutienė namo nuosavybės teisėmis nevaldė. Lietuvos Respublikos vardu paskelbtame teismo sprendime nė žodžio apie tai, kodėl išvardyti dokumentai neįrodo Meilutienės nuosavybės teisių į namą. Pasakyta trumpai drūtai: prašymą kaip nepagrįstą atmesti. Kodėl tas prašymas nepagrįstas, neaišku.

Byloje dalyvavusi žemėtvarkos skyriaus atstovė apie namą nekalbėjo, tik apie žemę: Meilutienė žemės nepirko, pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė, žemė jai nepriklausė. Kad pinigų už žemę Meilutienė nesumokėjo, atstovė jau negalėjo tvirtinti: teismui pristatėme 1992 m. banko kvitą, kurį laimingo atsitiktinumo dėka suradome tarp mamos popierių. Anksčiau, kol duktė nebuvo radusi banko kvito, žemėtvarkos skyriaus pareigūnai tvirtino, kad Meilutienė už žemę pinigų nesumokėjo, net oficialiame rašte šitaip nurodė teismui.

Tačiau teismo posėdžio metu įvyko nelauktas dalykas: pagal nustatytą tvarką, teismas privalo pagarsinti visą bylos medžiagą. Tad baigiant nagrinėti bylą, teisėja ėmė garsiai skaityti byloje esančius dokumentus. Žemėtvarkos skyrius buvo pristatęs teismui jų turimus dokumentus apie mamos žemės privatizavimą. Teisėja vertė bylos lapus ir vieną po kito skaitė dokumentus: mamos prašymą privatizuoti žemę, žemės išmatavimo ir permatavimo pažymas, mokėjimo pranešimą, kuriame nurodyta, kad už žemę Meilutienė privalo sumokėti 3,119 rublių ir pagaliau – ,,Sutartis”. Teisėja tik susižvalgė su žemėtvarkos skyriaus atstove, aiškiai sutriko, o aš išsižiojau… Teisėja lyg ir abejojo, ar toliau skaityti, bet vis dėlto perskaitė iki galo. Pasirodo, su mama pareigūnai buvo sudarę žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje yra ne tik skaičiais, bet ir žodžiais įrašyta ir jos už žemę sumokėta pinigų suma, ir banko kvito numeris… Vadinasi, pareigūnai žinojo, kad mama sumokėjo už žemę pinigus ir jiems visai nereikėjo, kad būtų pristatytas banko kvitas. Pareigūnai, be abejo, tikėjosi, kad duktė kvito nesuras – kas saugo 20 metų senumo kvitus, jeigu net banke nurodė, kad jie dokumentus saugo tik 10 metų.

Tiesa, ši byloje esanti sutartis nepatvirtinta notaro, tačiau joje yra visų sutarties dalyvių parašai. Manau, kad negalima apkaltinti mano mamos, kaip kad tvirtina žemėtvarkos skyriaus atstovė, kad ,,pati Meilutienė kalta, kad sutartis reikiama tvarka nepatvirtinta ir neįregistruota’’. Juk sutartį sudarė pareigūnai, jie tvarkė žemės privatizavimo dokumentus. Tai jų tarnybinė pareiga buvo tinkamai sutvarkyti dokumentus ir juos įregistruoti, juo labiau kad pačios sutarties 6 punkte aiškių aiškiausiai parašyta, kad sutartis turi būti įregistruota per vieną mėnesį Kauno miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje, t. y. toje pačioje įstaigoje, kurios pareigūnai ir tvarkė mamos žemės dokumentus. Jeigu reikėjo, kad sutartį patvirtintų notaras, tai juk mama pati viena pas notarą sutarties patvirtinti negalėjo. Mano mama tik stropiai vykdė pareigūnų nurodymus, ji buvo įsitikinusi, kad jos tiek žemės, tiek namo nuosavybės dokumentai yra visiškai sutvarkyti.

Dabar jau aišku, kad mama ir kvitą pareigūnams buvo nunešusi (juk sutartyje įrašytas kvito numeris), ir mokėjimo pranešimą pristačiusi (kuriame taip pat įrašytas kvito numeris). Vadinasi, pagaliau išaiškėjo, kad žemėtvarkos skyriaus pareigūnai akiplėšiškai melavo: turėdami dokumentus, kad mama sumokėjo už žemę, vis tiek ir dukrai, ir man, ir teismui tvirtino, kad Meilutienė pinigų už žemę nesumokėjo.

Kai teisme atsirado ši pareigūnų sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartis, buvau tikra, kad byla laimėta. Juk tapo aišku, kad pareigūnai, teisine kalba šnekant, „pateikė teismui žinomai melagingus parodymus’’, už ką numatyta baudžiamoji atsakomybė. Amerikoje visi žino, kaip griežtai baudžiama už priesaikos sulaužymą ir melavimą teismui – „perjury’’ yra sunkus nusikaltimas. Teisėja nereagavo į melą, ir, kaip sakiau, atmetė dukters prašymą, dar priteisė iš jos teismo išlaidas.

Tokį teismo sprendimą, suprantama, apskundžiau apeliacine tvarka. Kai sekretorė pasiuntė mane pas teisėją, kad ši leistų man gauti sutarties kopiją (tikrai baiminausi, kad sutartis iš bylos be pėdsakų neišnyktų), teisėja net nustebo, kad ruošiuosi apskųsti sprendimą. Ji pasakė: ,,O aš galėjau tos sutarties visai neskelbti.’’ Toks teisėjos pasakymas mane galutinai pribloškė: visai nesivaržydama, ji pripažino, kad galėjo nuslėpti byloje esantį svarbų dokumentą... Norėjau atkirsti: „O taip, suprantama, įstatymas leidžia teisėjams nuslėpti bylos medžiagą’’, bet patylėjau.

Man iki šiol mįslė, kaip ir kodėl byloje atsirado ši pareigūnų sudaryta žemės privatizavimo sutartis, kai pareigūnai visą laiką teigė, kad sutartis nesudaryta, pinigai nesumokėti. Nemanau, kad tai apsižioplinimas. Matyt, žemėtvarkos skyriuje vieni su kitais kažkuo nepasidalija, ir, siunčiant dokumentus į teismą, sutartis buvo įdėta neatsitiktinai. Ne veltui teisėja, suvokusi, kad pradėjo skaityti sutartį, taip sutriko. Abi sutriko – tiek teisėja, tiek žemėtvarkos skyriaus atstovė. O aš labai nustebau.

Labai nustebau ir kai teisėja paskelbė teismo sprendimą: „prašymą kaip nepagrįstą atmesti”, sunkiai patikėdama tuo, ką girdžiu. Tai reiškia, kad duktė turi pirkti mamos žemę. Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vadovas Vytas Daubaras rašo, kad teismas pasielgė visiškai teisingai ir prašo mano apeliacinį skundą atmesti. Esą žemėtvarkos skyrius išduos mano dukrai „pažymą notarui dėl įmokų paveldėjimo”. Šio pareigūno nuomone, duktė turi paveldėti už žemės pirkimą sumokėtus 3,119 rublių (anksčiau jis liepė dukrai paveldėti banko kvitą), nors rubliai Lietuvoje jau seniai nebenaudojami ir notaras paveldėjimo liudijimo į šiuos pinigus neišduos – juk tai ne indėlis banke, kurį galima atsiimti. „Paveldėjus įmokas, – toliau rašo pareigūnas, – su dukra bus sudaroma žemės pirkimo-pardavimo sutartis, įskaitant Meilutienės sumokėtas įmokas.” Kiek duktė turės mokėti, nenurodo.

Štai taip, kaip sako patarlė, „Nutrūko vadžios, ir vėl iš pradžios.’’ Juk iš pat pradžių pareigūnai sakė, kad duktė turi sumokėti 44,000 Lt. ir pirkti Meilutienės žemę. Dabar, reikia suprasti, padarys malonę, įskaitys į šią sumą Meilutienės 1992 m. už žemę sumokėtus 3,119 rublius.

Su nerimu laukiu, kada byla bus nagrinėjama apeliacine tvarka Kauno apygardos teisme. Gavau pranešimą, kad byla bus nagrinėjama „rašytinio proceso tvarka’’, tai reiškia, kad aš teismo posėdyje dalyvauti negalėsiu. Tokia Lietuvos tvarka.

Aldona Meilutytė – Los Angeles, CA gyvenanti lietuvė teisininkė, knygos ,,Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?” autorė.