Lietuviškumas – 2013

DALIA CIDZIKAITĖ

,,Naujiems išeiviams iš postkomunistinės Lietuvos dažnai nuostabu, kad lietuviškos kilmės amerikiečiai tiek daug dėmesio skiria tokiems ‘pasenusiems reikalams’ kaip tautinis paveldas ar kultūrinės tradicijos. Daugelį naujųjų imigrantų stulbina ar juokina pirmieji akivaizdūs susidūrimai su Amerikos lietuvių bendruomenėmis, parapijomis, klubais, bendruomenių salėmis ir koncertais jose, jie stebisi, kodėl Amerikos lietuviai, regis, taip ypatingai rūpinasi etnine kilme. Atrodo, kad Amerikos lietuviai net labiau didžiuojasi lietuvišku paveldu negu Lietuvos lietuviai”, – pastebi Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovas, knygos ,,Lietuviškasis identitetas šiuolaikinės emigracijos kontekstuose” (VDU leidykla, 2011) sudarytojas prof. Vytis Čiubrinskas. Vis labiau į akis krenta trintis tarp skirtingų lietuvių emigracinių bangų ir kartų. Ji, lyg ta tyliai rusenanti pasalūnė ugnis, ima ir netikėtai pastoja tau kelią – kartais atrodo, jog jos nei peršoksi, nei apeisi.

Tiesa, ugnelės ir net atviros ugnies tarp Amerikos lietuvių buvimas – anokia naujiena. Edmundas Petrauskas, gyvenantis London, Kanadoje, prisimindamas pirmuosius metus svečioje šalyje, rašo, jog jiems, dipukams, atvykus, ,,buvo panaši patirtis, kai čia radome 1920–1939 m. atvykusius ‘raudonus’ lietuvius – turtuolius, tabakininkus. Jiems mes buvome smetonininkai, naciai-hitlerininkai”. XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje–6-ojo pradžioje vienoje vietoje atsidūrus grynorių ir dipukų emigracijos bangų lietuviams, itin išryškėjo jų skirtumai. Tada, apmąstydami savo, kaip JAV lietuvių, tapatybę, skirtingų emigracijos bangų atstovai teikė nevienodą reikšmę kalbai ir katalikybei: grynoriai pirmenybę teikė katalikybei, o dipukai – lietuvių kalbai. Taip lietuvių kalba ir katalikybė tapo tarpusavyje besirungiančiais veiksniais. Besivaržančios JAV lietuvių katalikų grupės rėmėsi ir nevienodais socialinės aplinkos modeliais: grynoriai lyg namie jautėsi parapijoje, o dipukai – Lietuvių Bendruomenėje.

Naujieji lietuviai emigrantai saistosi naujaip. Ne paslaptis, kad jie dažnai su rytų europiečiais – rusais, lenkais, ukrainiečiais, latviais, t. y. su tais, su kuriais susikalba rusiškai, dirba bendrus darbus, gyvena tuose pačiuose rajonuose. Vis daugiau pasitaiko ir mišrių santuokų. Prisiminkime 1912 metus, kai Lietuvos katalikų federacijos susirinkime atvirai prabilta apie mišrios etninės santuokos pavojų, taip pat XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, kai Amerikos lietuviai buvo skatinami važiuoti į Lietuvą tinkamos sutuoktinės ar sutuoktinio ieškoti, arba 1944 metus, kai ,,Lietuvos vyčiai” priėmė nutarimą, kuriuo buvo pasisakyta prieš mišrią santuoką. (Toks pat draudimas įrašytas ir 1949 metais dipukų sudarytoje ,,Lietuvių Chartoje”.)

Pasak prof. Čiubrinsko, lietuvių išeivijos bendruomeniškumą keičia tinkliškas žmonių saistymasis (pvz., knygų klubai; šeimų bendravimas tarpusavyje; neformalūs susibūrimai ir pan.). Šių dienų lietuviams emigrantams, kitaip nei seniesiems emigrantams, nėra žūtbūtinio poreikio turėti savo bendruomenę, jiems nebūtina, kad šalia būtų savų, kad jie galėtų susikalbėti, turėtų kur įsikurti, gautų darbą. Vis dėlto skubėti juos kaltinti nutautėjimu taip pat nėra reikalo. Prof. Čiubrinsko ir jo kolegų atlikti tyrimai parodė, jog ir neseniai iš Lietuvos išvykę lietuviai nėra praradę savo šaknų ir jas paprastai išlaiko šeimoje.

Ne paslaptis, jog naujos JAV lietuvių emigracinės bangos veidą keičia ir šiuolaikinės technologijos, kurios leidžia labai lengvai susisiekti, judėti, bendrauti. Todėl ir žmonių priklausomybė darosi dvilypė: jie nebėra vien toje vietoje, į kurią atvyko, ir nebėra visiškai prarasti toje vietoje, iš kurios išvyko. Prof. Čiubrinskas pastebi, jog lojalumas, įsipareigojimai, atsidavimas vienai teritorijai pasidaro per siauras reiškinys: ,,[Šių dienų] žmonės linkę būti lojalūs, įsipareigoję, net atsidavę kelioms vietoms. Pasaulis susitraukė, sumažėjo, pasidarė toks, kad jau įmanoma save įgyvendinti ne tik vienoje tautinėje valstybėje (ne vien tik vienoje bendruomenėje).” Todėl, atsižvelgiant į tai, kiek įsilieta į gyvenamosios šalies kultūrą, aplinką ar, priešingai, kiek išlaikytas lietuviškumas, VDU profesorius siūlo kalbėti apie daugiau nei vieną lietuviškos tapatybės modelį.

Etniškumas (lietuviškumas) emigracijoje perduodamas dalijantis, atgaminant ir stiprinant. Dar daugiau – jis vis dažniau yra ,,vartojamas”: kaip bendros kilmės mitas, kaip bendras paveldas ir atmintis ar bent jau kaip stereotipas. Etniškumas net pasirodo prekės pavidalu. Pagaliau etniškumas perduodamas laikantis kokių nors požymių (kuriuos „visi laiko” būdingais, pvz., lietuviams) platinimo strategijų. Kita vertus, etniškumas gali būti ir prieglobstis, ir pagalbinė priemonė.

Jei XX a. antrojoje pusėje žodžiai ,,išlaikyti lietuviškumą” daugumai Amerikos lietuvių skambėjo kaip žūtbūtinis raginimas, šių dienų lietuviui emigrantui tai jau tokio svarbaus vaidmens nevaidina, jie nėra jo tapatybės dalis. Nes jų lietuviškumui niekas negrasina. Tad kas pakeitė imperatyvą ,,išlaikyti lietuviškumą”, kai, atrodo, lietuviškumui jau niekas negresia ir niekas negrasina? Jį pakeitė pasididžiavimas savo lietuviška kilme ir/ar kilmės šalimi, tvirtai jaučiant, jog, net ir gyvendami svetur, net ir nekalbėdami (ar prastai kalbėdami) lietuviškai, net ir apsupti nelietuvių šeimos narių ar bendradarbių, esame Lietuvos ambasadoriai – kiekvienas savaip ir savo erdvėje. Tokių progų netrūks ir 2013-iais metais!