Lietuviškumas – 2013
DALIA CIDZIKAITĖ
,,Naujiems išeiviams iš postkomunistinės Lietuvos dažnai
nuostabu, kad lietuviškos kilmės amerikiečiai tiek daug dėmesio
skiria tokiems ‘pasenusiems reikalams’ kaip tautinis
paveldas ar kultūrinės tradicijos. Daugelį naujųjų imigrantų stulbina
ar juokina pirmieji akivaizdūs susidūrimai su Amerikos lietuvių
bendruomenėmis, parapijomis, klubais, bendruomenių salėmis ir
koncertais jose, jie stebisi, kodėl Amerikos lietuviai, regis, taip
ypatingai rūpinasi etnine kilme. Atrodo, kad Amerikos lietuviai net
labiau didžiuojasi lietuvišku paveldu negu Lietuvos
lietuviai”, – pastebi Vytauto Didžiojo universiteto
Socialinės antropologijos centro vadovas, knygos ,,Lietuviškasis
identitetas šiuolaikinės emigracijos kontekstuose” (VDU
leidykla, 2011) sudarytojas prof. Vytis Čiubrinskas. Vis labiau į akis
krenta trintis tarp skirtingų lietuvių emigracinių bangų ir kartų. Ji,
lyg ta tyliai rusenanti pasalūnė ugnis, ima ir netikėtai pastoja tau
kelią – kartais atrodo, jog jos nei peršoksi, nei apeisi.
Tiesa, ugnelės ir net atviros ugnies tarp Amerikos lietuvių buvimas
– anokia naujiena. Edmundas Petrauskas, gyvenantis London,
Kanadoje, prisimindamas pirmuosius metus svečioje šalyje,
rašo, jog jiems, dipukams, atvykus, ,,buvo panaši
patirtis, kai čia radome 1920–1939 m. atvykusius
‘raudonus’ lietuvius – turtuolius, tabakininkus.
Jiems mes buvome smetonininkai, naciai-hitlerininkai”. XX a.
5-ojo dešimtmečio pabaigoje–6-ojo pradžioje vienoje
vietoje atsidūrus grynorių ir dipukų emigracijos bangų lietuviams, itin
išryškėjo jų skirtumai. Tada, apmąstydami savo, kaip JAV
lietuvių, tapatybę, skirtingų emigracijos bangų atstovai teikė
nevienodą reikšmę kalbai ir katalikybei: grynoriai pirmenybę
teikė katalikybei, o dipukai – lietuvių kalbai. Taip lietuvių
kalba ir katalikybė tapo tarpusavyje besirungiančiais veiksniais.
Besivaržančios JAV lietuvių katalikų grupės rėmėsi ir nevienodais
socialinės aplinkos modeliais: grynoriai lyg namie jautėsi parapijoje,
o dipukai – Lietuvių Bendruomenėje.
Naujieji lietuviai emigrantai saistosi naujaip. Ne paslaptis, kad jie
dažnai su rytų europiečiais – rusais, lenkais, ukrainiečiais,
latviais, t. y. su tais, su kuriais susikalba rusiškai, dirba
bendrus darbus, gyvena tuose pačiuose rajonuose. Vis daugiau pasitaiko
ir mišrių santuokų. Prisiminkime 1912 metus, kai Lietuvos
katalikų federacijos susirinkime atvirai prabilta apie mišrios
etninės santuokos pavojų, taip pat XX a. ketvirtąjį dešimtmetį,
kai Amerikos lietuviai buvo skatinami važiuoti į Lietuvą tinkamos
sutuoktinės ar sutuoktinio ieškoti, arba 1944 metus, kai
,,Lietuvos vyčiai” priėmė nutarimą, kuriuo buvo pasisakyta
prieš mišrią santuoką. (Toks pat draudimas
įrašytas ir 1949 metais dipukų sudarytoje ,,Lietuvių
Chartoje”.)
Pasak prof. Čiubrinsko, lietuvių išeivijos
bendruomeniškumą keičia tinkliškas žmonių saistymasis
(pvz., knygų klubai; šeimų bendravimas tarpusavyje; neformalūs
susibūrimai ir pan.). Šių dienų lietuviams emigrantams, kitaip
nei seniesiems emigrantams, nėra žūtbūtinio poreikio turėti savo
bendruomenę, jiems nebūtina, kad šalia būtų savų, kad jie galėtų
susikalbėti, turėtų kur įsikurti, gautų darbą. Vis dėlto skubėti juos
kaltinti nutautėjimu taip pat nėra reikalo. Prof. Čiubrinsko ir jo
kolegų atlikti tyrimai parodė, jog ir neseniai iš Lietuvos
išvykę lietuviai nėra praradę savo šaknų ir jas paprastai
išlaiko šeimoje.
Ne paslaptis, jog naujos JAV lietuvių emigracinės bangos veidą keičia
ir šiuolaikinės technologijos, kurios leidžia labai lengvai
susisiekti, judėti, bendrauti. Todėl ir žmonių priklausomybė darosi
dvilypė: jie nebėra vien toje vietoje, į kurią atvyko, ir nebėra
visiškai prarasti toje vietoje, iš kurios išvyko.
Prof. Čiubrinskas pastebi, jog lojalumas, įsipareigojimai, atsidavimas
vienai teritorijai pasidaro per siauras reiškinys: ,,[Šių
dienų] žmonės linkę būti lojalūs, įsipareigoję, net atsidavę kelioms
vietoms. Pasaulis susitraukė, sumažėjo, pasidarė toks, kad jau įmanoma
save įgyvendinti ne tik vienoje tautinėje valstybėje (ne vien tik
vienoje bendruomenėje).” Todėl, atsižvelgiant į tai, kiek
įsilieta į gyvenamosios šalies kultūrą, aplinką ar,
priešingai, kiek išlaikytas lietuviškumas, VDU
profesorius siūlo kalbėti apie daugiau nei vieną lietuviškos
tapatybės modelį.
Etniškumas (lietuviškumas) emigracijoje perduodamas
dalijantis, atgaminant ir stiprinant. Dar daugiau – jis vis
dažniau yra ,,vartojamas”: kaip bendros kilmės mitas, kaip
bendras paveldas ir atmintis ar bent jau kaip stereotipas.
Etniškumas net pasirodo prekės pavidalu. Pagaliau
etniškumas perduodamas laikantis kokių nors požymių (kuriuos
„visi laiko” būdingais, pvz., lietuviams) platinimo
strategijų. Kita vertus, etniškumas gali būti ir prieglobstis,
ir pagalbinė priemonė.
Jei XX a. antrojoje pusėje žodžiai ,,išlaikyti
lietuviškumą” daugumai Amerikos lietuvių skambėjo kaip
žūtbūtinis raginimas, šių dienų lietuviui emigrantui tai jau
tokio svarbaus vaidmens nevaidina, jie nėra jo tapatybės dalis. Nes jų
lietuviškumui niekas negrasina. Tad kas pakeitė imperatyvą
,,išlaikyti lietuviškumą”, kai, atrodo,
lietuviškumui jau niekas negresia ir niekas negrasina? Jį
pakeitė pasididžiavimas savo lietuviška kilme ir/ar kilmės
šalimi, tvirtai jaučiant, jog, net ir gyvendami svetur, net ir
nekalbėdami (ar prastai kalbėdami) lietuviškai, net ir apsupti
nelietuvių šeimos narių ar bendradarbių, esame Lietuvos
ambasadoriai – kiekvienas savaip ir savo erdvėje. Tokių progų
netrūks ir 2013-iais metais!