Tikrovės vaizdelis iš Lietuvos: teismo byla

ALDONA MEILUTYTĖ

Mano veidas, kaip ir daugelio lietuvių, ypač mano amžiaus pagyvenusių moterų niūrus. Užgriuvęs rūpesčių kalnas, tarsi vėjas nupūtė įprastinę amerikietišką šypseną. Svarbiausias rūpestis – susirgo atvykusi aplankyti duktė. Ji turėjo grįžti į Kauną, nes rugsėjo aštuntą Kauno rajono apylinkės teisme paskirta nagrinėti jos civilinė byla. Tos bylos nagrinėjimas kartą jau buvo atidėtas, nes į birželio mėnesį paskirtą posėdį neatvyko vienas iš trijų byloje dalyvaujančių suinteresuotų asmenų.

Nusprendėme, kad į teismą važiuosiu aš: turėjau anksčiau Lietuvos notaro patvirtintą dukters man išduotą įgaliojimą, taip sakant, ,,Power of Attorney’’. Įgaliojime aiškiai parašyta, kad aš turiu teisę atstovauti jai visose teismo įstaigose, vesti visas jos civilines arba administracines bylas su visomis teisėmis, įstatymo suteiktomis ieškovui, atsakovui, trečiajam asmeniui, pareiškėjui, suinteresuotam asmeniui.

Mano duktė byloje įvardijama kaip pareiškėja. Ji kreipėsi į teismą, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog jos senelė, prieš porą metų mirusi mano mama, nuosavybės teisėmis valdė pastatus ir žemę. Pastatai – tai namas ir nedidelis svirnas, o žemė – 22 arų dydžio sklypas. Sodyba kaime, netoli nuo Kauno.

Mama namą pasistatė 1972 metais, kai vyko melioracija ir vienkiemius kėlė į gyvenvietes. Iškentėjusi Stalin kalėjimus ir Sibirą, mama grįžo į savo ūkį, kurio tik pėdsakai tebuvo likę – apleistas tvartas ir klojimas, vienas kitas sodo medis... Buvusiame tvarte mama įsirengė būstą, taip ir gyveno. O kai prasidėjo melioracija ir reikėjo išsikelti, jai širdį labai gėlė – nenorėjo palikti senosios vietos.

Naująjį namą statėme sunkiai: prisimenu, kaip mama ir aš cementą į pamatus pylėme, kaip paskyrų statybinėms medžiagoms pirkti bėgiojome po įvairias įstaigas, plytas vežėm, krovėm, mūrininkus samdėm... Daug vargo buvo.

Mama testamentu namą paliko vaikaitei, mano dukteriai. Tačiau ši niekaip nepajėgia susitvarkyti paveldėjimo dokumentų: notarė reikalauja pažymų apie nuosavybę, duktė lekia į Registrų centrą, o ten paaiškėja, kad trūksta kažkokios teisinės registracijos. Pastatai įregistruoti, bet kažkaip ne taip įregistruoti, kažko vis trūksta. Ko trūksta, nelabai ir suprasi. Pažįstamas sako: trūksta kyšio pareigūnams.

Dar paaiškėja, kad trūksta ne tik „daiktinės teisės įregistravimo’’ (kokia ta daiktinė teisė?), bet kad žemė, tie 22 arai, neva tai mamai nepriklausė, esą žemė – valstybės. Registrų centro valdininkai siunčia dukrą aiškintis į Žemėtvarkos skyrių, o čia pareigūnai drožia trumpai drūtai: žemė neprivatizuota, žemė priklauso valstybei, mokėk, sako dukrai, 44,000 litų, dar mokėk už sklypo suformavimą, ir tik tada gausi dokumentus.

Mes puikiai žinome, kad 1992 metais, kai tik buvo leista, mama žemę privatizavo. Sumokėjo 3,119 rublių, nemažą tais laikais sumą. Juk sovietiniais metais aukštąjį mokslą baigusio inžinieriaus atlyginimas buvo apie 100 rublių. Susitaupyti 3,000 iš atlyginimo nebuvo paprasta.

Nepaprasta ir šiais laikais eiliniam žmogui turėti 44,000 litų. Duktė verkdama aiškina valdininkams, kad močiutė pinigus tikrai sumokėjo, žemę išpirko. Prašo patikrinti sąskaitas. Juk jeigu pinigai sumokėti, jie negalėjo pranykti – jeigu jie nebuvo panaudoti močiutės žemės pirkimui, jie buvo panaudoti kažkam kitam. Pareigūnams – nė motais, jie kerta kaip kirviu: pinigai už žemę nesumokėti, žemė valstybės. Mokėk 44,000 arba atnešk banko kvitą, kad tavo močiutė pinigus sumokėjo.

Duktė puolė ieškoti kvito – neranda. Bėga į banką, gal nuorašus gaus ar kokią pažymą, kad sumokėta. Banko pareigūnai pareiškia, kad dokumentaciją jie saugo tik dešimt metų. Aš sakau, kad negali taip būti. Vis dėlto nusišypsojo laimė: duktė surado kvitą. Ir net ne vieną, o du: vienas kvitas, kad už žemę sumokėta 3,119 rublių, kitas – kad už žemės pirkimo dokumentų įforminimą sumokėta 74 rubliai ir 80 kapeikų. Apsidžiaugėme neišpasakytai: baigėsi mūsų vargai, susitvarkys duktė tuos paveldėjimo dokumentus.

Džiaugėmės per anksti, nors ir žadėjo, kad, pateikus banko kvitą, išduos žemės dokumentus, Žemėtvarkos skyriaus pareigūnai visaip išsisukinėjo. Siuntė dukrą pas notarus, kad būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į banko kvitą. Notarai tik pasijuokė iš tokio prašymo: paveldėjimo teisės liudijimai išduodami į paveldėtą turtą, o banko kvitas nėra turtas, tai tik dokumentas, įrodantis, kad pinigai sumokėti. Žemėtvarkos valdininkai ir toliau nepasidavė, dokumentų neišdavė, matyt, laikėsi principo, išsakyto senovinėje patarlėje: pažadėsi – patiešysi, neduosi – negriešysi.

Nieko kito neliko, tik kreiptis į teismą. Taip ir atsirado ši dukters byla. Teismas, be Kauno rajono savivaldybės, į bylą įtraukė dar du papildomus suinteresuotus asmenis – tą patį Kauno rajono žemėtvarkos skyrių ir Valstybinę mokesčių inspekciją, pareikalavo, pagal nustatytą tvarką, kad visi suinteresuoti asmenys pateiktų atsiliepimus dėl dukters pareiškimo.

Skaitau tuos atsiliepimus ir netikiu savo akims: ir žemėtvarkos skyrius, ir mokesčių inspekcija nurodo, kad už žemę pinigai nesumokėti, žemė neprivatizuota, žemė – valstybės, o mokesčių inspekcija dar priduria, kad ir pastatus, ir žemę pilietė įsigijo pažeisdama įstatymų nustatytą tvarką. Kokią tvarką mano mama pažeidė, nenurodo, pažeidė ir viskas. Net samprotauja, kad pastatus pilietė pasistatė savavališkai. Savavališkai pastatyti pastatai pagal įstatymą privalo būti nugriauti.

Įsikarščiavusi dėl tokios neteisybės, iš karto siunčiu dukrą bėgti pas prokurorus, ieškoti teisingumo. Kaip jie šitaip gali: juk pristatei banko kvitą, kad pinigai sumokėti, pristatei Valstybinės komisijos aktą, kad pastatai pastatyti teisėtai ir nepažeidžiant įstatymo nustatytų reikalavimų, o jie meluoja į akis. Jie turi būti pasodinti į kalėjimą už melavimą teismui – karščiuojuosi. Duktė mano įkarštį kiek atvėsino: palaukime teismo, teismas viską išsiaiškins.

Aš sakau, kad čia daug aiškintis nėra ko: yra dokumentai – yra banko kvitas, yra valstybinės komisijos aktas, jie juk tų dokumentų tikrumo neginčija. Pareigūnai be jokios atsakomybės rašo, ką tik panorėję – popierius viską iškenčia... Nesuprantu, kodėl jie taip elgiasi. Pažįstamas vėl tą patį: o kyšį ar davei? Tai ko tu nori? – stebisi. Pasakė jis lyg ir su priekaištu, ir žvilgsnį į mane įrėmė smerkiantį. Aš visai sumišau, pasijutau kalta, tarsi kokį gerą daiktą norėčiau pasiglemžti nesumokėdama. Žmonės pinigus moka, kyšius duoda, o aš noriu už dyka. Netvarka.

Štai tokioje byloje dalyvauti aš ir atvykau į Kauno rajono apylinkės teismą rugsėjo 8 dieną. Teismo pastatas man gerai pažįstamas nuo anų laikų, kai Kaune dirbau advokate. Pastatas tas pats, tačiau viduje gražiai suremontuotas, pertvarkytas. Lietuvoje daug naujų teismų pastatyta, štai netoliese esantys Kauno apygardos teismo rūmai tokie, kad Amerika galėtų pavydėti – erdvūs, ištaigingi. Tame apygardos teisme dirba visai Lietuvai dabar labai gerai žinoma teisėja N. Venckienė. Bet apie ją ir jos bylas gal kitą kartą, o dabar grįšiu prie savo bylos.

Laukiu prie nurodytos salės durų, bet durys užrakintos, koridorius tuščias. Galvoju, galiu taip ir pražiopsoti bylą, gal ji kur kitur paskirta, kitoje salėje. Susirandu posėdžių sekretorę, liepia laukti. Kai sekretorė atėjo, pakvietė į teisėjos kabinetą. Kabinete mes tik trys – teisėja, sekretorė ir aš. Teisėja – apkūni moteriškė, sėdi išdidžiai, veidas kažkodėl piktas. Kai parodžiau įgaliojimą, ji mane užsipuolė: nejaugi aš nežinau, kad pagal įgaliojimą neturiu teisės teismo byloje dalyvauti. Ėmė barti, kad nežinau įstatymų. Ji čia ne tam, kad aiškintų man įstatymus. Aš sau pagalvojau: ir ne tam, kad ant manęs šauktum, bet, aišku, nutylėjau. O teisėja barėsi toliau: kaip aš galiu nežinoti, kad pagal įgaliojimą asmuo neturi teisės dalyvauti teismo posėdyje. Pagal įgaliojimą aš galėčiau dalyvauti tik tokiu atveju, jeigu pasamdyčiau advokatą. Aš tylėdama klausausi pikto barnio, neprieštarauju, o pati sau vėl galvoju: jeigu byloje advokatas, tai kam dar man dalyvauti pagal įgaliojimą? Įgaliojimo patvirtinimas irgi pinigus kainuoja. Ir kam tada notaras tvirtina įgaliojimus, jog įgaliojime nurodytas asmuo turi teisę atstovauti ieškovui ar pareiškėjui, jeigu tie įgaliojimai teismui negalioja? Pagaliau, tai žmogaus teisių pažeidimas, kad negalima pasirinkto asmens įgalioti tvarkyti teisinius reikalus.

Teisėja bartis nesiliauja – ar aš nežinau, kad jeigu duktė serga, privalėjau pristatyti pažymą apie jos ligą. Kur pažyma? Pažymos nėra. Vėl teisėja kartoja ir kartoja, kad aš įsisąmoninčiau, jog įstatymas neleidžia teismo byloje dalyvauti pagal įgaliojimą. Pagal įstatymą dukrai, kaip šeimos nariui galėtumėte atstovauti tik tuo atveju, jeigu turėtumėte aukštąjį teisinį išsilavinimą.

Aš turiu teisinį išsilavinimą, advokatė – sakau. Teisėja tuoj prie kompiuterio, ,,Google’’ įvedė mano pavardę, o ten – visokių įrašų apie mane rado, taip pat ir tai, kad esu California Baro narė, šiuo metu „inactive’’. Nežinau, kiek ji suprato tuos angliškus įrašus, tačiau ji nerado mano pavardės Lietuvos advokatų sąraše. Aš net nežinojau, kad manęs tame sąraše jau nėra, kadangi pastaruoju metu nepraktikuoju, tai, matyt, išbraukė, man apie tai net nepranešę. Tiek to, galvoju. Bet teisėja mane apkaltino, kad savinuosi advokatės vardą, nebūdama advokatė. Teisėjos kas antras žodis – vis „įstatymas’’. Lietuvoje taip yra: visi valdininkai šitaip, visi kalba vien tik apie įstatymus. Kuo daugiau savivalės, tuo daugiau šnekų apie įstatymus. Žiūriu kažkur į šalį, tvirtai pasiryžusi ištylėti ir nė žodžiu nereaguoti į teisėjos kalbą. Juk kada nors ji pabaigs šitą pasaką...

Pabaigė. Sekretorei liepė rašyti protokolą, kad į teismo posėdį niekas neatvyko. Čia jau aš neištvėriau. Pasakiau, kad aš atvykau atstovauti bylos pareiškėjai, savo dukteriai, aš nesu „niekas’’, o jeigu aš neturiu teisėjos reikalaujamo įrodymo apie savo teisinį išsilavinimą, tai nereiškia, kad aš neatvykau.

Kad užriko ji ant manęs, kad aš trukdau teismo darbą, pagrasino nubausti už teismo įžeidimą. O juk tikrai gali nubausti ir vargu ar kam įrodysi, kad esi nekaltas. Kai tam pažįstamui papasakojau ir pasakiau teisėjos pavardę, jis nusijuokė: Žinau aš tą turgaus bobą, rodo savo valdžią, nes faktiškai jokios valdžios neturi – ką jai liepia, tą ir daro.

Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, skelbiama, kad teisėjai Lietuvoje nepriklausomi, bet seniai teko matyti taip neprofesionaliai dirbantį teisininką. Na, būtų trumpai pasakiusi, kad negali man leisti atstovauti dukrai, toks įstatymas, ir baigta kalba. O bylą vis tiek turėjo atidėti, nes neatvyko nė vienas suinteresuotas asmuo, pasirodo, vienam net šaukimas neįteiktas.

Laukiu kito teismo posėdžio. Reikės tinkamai pasiruošti: ieškosiu universiteto diplomo, kad įrodyčiau, jog „esu asmuo, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą”. Nueisiu į vaistinę, gal gausiu kokių raminančiųjų vaistų... Tai – svarbiausia.

Aldona Meilutytė – Los Angeles, CA gyvenanti lietuvė teisininkė, knygos ,,Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?” autorė.