Tikrovės vaizdelis iš Lietuvos: teismo byla
ALDONA MEILUTYTĖ
Mano veidas, kaip ir daugelio lietuvių, ypač mano amžiaus pagyvenusių
moterų niūrus. Užgriuvęs rūpesčių kalnas, tarsi vėjas nupūtė įprastinę
amerikietišką šypseną. Svarbiausias rūpestis –
susirgo atvykusi aplankyti duktė. Ji turėjo grįžti į Kauną, nes rugsėjo
aštuntą Kauno rajono apylinkės teisme paskirta nagrinėti jos
civilinė byla. Tos bylos nagrinėjimas kartą jau buvo atidėtas, nes į
birželio mėnesį paskirtą posėdį neatvyko vienas iš trijų byloje
dalyvaujančių suinteresuotų asmenų.
Nusprendėme, kad į teismą važiuosiu aš: turėjau anksčiau
Lietuvos notaro patvirtintą dukters man išduotą įgaliojimą, taip
sakant, ,,Power of Attorney’’. Įgaliojime aiškiai
parašyta, kad aš turiu teisę atstovauti jai visose teismo
įstaigose, vesti visas jos civilines arba administracines bylas su
visomis teisėmis, įstatymo suteiktomis ieškovui, atsakovui,
trečiajam asmeniui, pareiškėjui, suinteresuotam asmeniui.
Mano duktė byloje įvardijama kaip pareiškėja. Ji kreipėsi į
teismą, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas,
jog jos senelė, prieš porą metų mirusi mano mama, nuosavybės
teisėmis valdė pastatus ir žemę. Pastatai – tai namas ir
nedidelis svirnas, o žemė – 22 arų dydžio sklypas. Sodyba kaime,
netoli nuo Kauno.
Mama namą pasistatė 1972 metais, kai vyko melioracija ir vienkiemius
kėlė į gyvenvietes. Iškentėjusi Stalin kalėjimus ir Sibirą, mama
grįžo į savo ūkį, kurio tik pėdsakai tebuvo likę – apleistas
tvartas ir klojimas, vienas kitas sodo medis... Buvusiame tvarte mama
įsirengė būstą, taip ir gyveno. O kai prasidėjo melioracija ir reikėjo
išsikelti, jai širdį labai gėlė – nenorėjo palikti
senosios vietos.
Naująjį namą statėme sunkiai: prisimenu, kaip mama ir aš cementą
į pamatus pylėme, kaip paskyrų statybinėms medžiagoms pirkti bėgiojome
po įvairias įstaigas, plytas vežėm, krovėm, mūrininkus samdėm... Daug
vargo buvo.
Mama testamentu namą paliko vaikaitei, mano dukteriai. Tačiau ši
niekaip nepajėgia susitvarkyti paveldėjimo dokumentų: notarė reikalauja
pažymų apie nuosavybę, duktė lekia į Registrų centrą, o ten
paaiškėja, kad trūksta kažkokios teisinės registracijos.
Pastatai įregistruoti, bet kažkaip ne taip įregistruoti, kažko vis
trūksta. Ko trūksta, nelabai ir suprasi. Pažįstamas sako: trūksta
kyšio pareigūnams.
Dar paaiškėja, kad trūksta ne tik „daiktinės teisės
įregistravimo’’ (kokia ta daiktinė teisė?), bet kad žemė,
tie 22 arai, neva tai mamai nepriklausė, esą žemė – valstybės.
Registrų centro valdininkai siunčia dukrą aiškintis į
Žemėtvarkos skyrių, o čia pareigūnai drožia trumpai drūtai: žemė
neprivatizuota, žemė priklauso valstybei, mokėk, sako dukrai, 44,000
litų, dar mokėk už sklypo suformavimą, ir tik tada gausi dokumentus.
Mes puikiai žinome, kad 1992 metais, kai tik buvo leista, mama žemę
privatizavo. Sumokėjo 3,119 rublių, nemažą tais laikais sumą. Juk
sovietiniais metais aukštąjį mokslą baigusio inžinieriaus
atlyginimas buvo apie 100 rublių. Susitaupyti 3,000 iš
atlyginimo nebuvo paprasta.
Nepaprasta ir šiais laikais eiliniam žmogui turėti 44,000 litų.
Duktė verkdama aiškina valdininkams, kad močiutė pinigus tikrai
sumokėjo, žemę išpirko. Prašo patikrinti sąskaitas. Juk
jeigu pinigai sumokėti, jie negalėjo pranykti – jeigu jie nebuvo
panaudoti močiutės žemės pirkimui, jie buvo panaudoti kažkam kitam.
Pareigūnams – nė motais, jie kerta kaip kirviu: pinigai už žemę
nesumokėti, žemė valstybės. Mokėk 44,000 arba atnešk banko
kvitą, kad tavo močiutė pinigus sumokėjo.
Duktė puolė ieškoti kvito – neranda. Bėga į banką, gal
nuorašus gaus ar kokią pažymą, kad sumokėta. Banko pareigūnai
pareiškia, kad dokumentaciją jie saugo tik dešimt metų.
Aš sakau, kad negali taip būti. Vis dėlto nusišypsojo
laimė: duktė surado kvitą. Ir net ne vieną, o du: vienas kvitas, kad už
žemę sumokėta 3,119 rublių, kitas – kad už žemės pirkimo
dokumentų įforminimą sumokėta 74 rubliai ir 80 kapeikų. Apsidžiaugėme
neišpasakytai: baigėsi mūsų vargai, susitvarkys duktė tuos
paveldėjimo dokumentus.
Džiaugėmės per anksti, nors ir žadėjo, kad, pateikus banko kvitą,
išduos žemės dokumentus, Žemėtvarkos skyriaus pareigūnai visaip
išsisukinėjo. Siuntė dukrą pas notarus, kad būtų išduotas
paveldėjimo teisės liudijimas į banko kvitą. Notarai tik pasijuokė
iš tokio prašymo: paveldėjimo teisės liudijimai
išduodami į paveldėtą turtą, o banko kvitas nėra turtas, tai tik
dokumentas, įrodantis, kad pinigai sumokėti. Žemėtvarkos valdininkai ir
toliau nepasidavė, dokumentų neišdavė, matyt, laikėsi principo,
išsakyto senovinėje patarlėje: pažadėsi –
patiešysi, neduosi – negriešysi.
Nieko kito neliko, tik kreiptis į teismą. Taip ir atsirado ši
dukters byla. Teismas, be Kauno rajono savivaldybės, į bylą įtraukė dar
du papildomus suinteresuotus asmenis – tą patį Kauno rajono
žemėtvarkos skyrių ir Valstybinę mokesčių inspekciją, pareikalavo,
pagal nustatytą tvarką, kad visi suinteresuoti asmenys pateiktų
atsiliepimus dėl dukters pareiškimo.
Skaitau tuos atsiliepimus ir netikiu savo akims: ir žemėtvarkos
skyrius, ir mokesčių inspekcija nurodo, kad už žemę pinigai nesumokėti,
žemė neprivatizuota, žemė – valstybės, o mokesčių inspekcija dar
priduria, kad ir pastatus, ir žemę pilietė įsigijo pažeisdama įstatymų
nustatytą tvarką. Kokią tvarką mano mama pažeidė, nenurodo, pažeidė ir
viskas. Net samprotauja, kad pastatus pilietė pasistatė
savavališkai. Savavališkai pastatyti pastatai pagal
įstatymą privalo būti nugriauti.
Įsikarščiavusi dėl tokios neteisybės, iš karto siunčiu
dukrą bėgti pas prokurorus, ieškoti teisingumo. Kaip jie
šitaip gali: juk pristatei banko kvitą, kad pinigai sumokėti,
pristatei Valstybinės komisijos aktą, kad pastatai pastatyti teisėtai
ir nepažeidžiant įstatymo nustatytų reikalavimų, o jie meluoja į akis.
Jie turi būti pasodinti į kalėjimą už melavimą teismui –
karščiuojuosi. Duktė mano įkarštį kiek atvėsino:
palaukime teismo, teismas viską išsiaiškins.
Aš sakau, kad čia daug aiškintis nėra ko: yra dokumentai
– yra banko kvitas, yra valstybinės komisijos aktas, jie juk tų
dokumentų tikrumo neginčija. Pareigūnai be jokios atsakomybės
rašo, ką tik panorėję – popierius viską iškenčia...
Nesuprantu, kodėl jie taip elgiasi. Pažįstamas vėl tą patį: o
kyšį ar davei? Tai ko tu nori? – stebisi. Pasakė jis lyg
ir su priekaištu, ir žvilgsnį į mane įrėmė smerkiantį. Aš
visai sumišau, pasijutau kalta, tarsi kokį gerą daiktą norėčiau
pasiglemžti nesumokėdama. Žmonės pinigus moka, kyšius duoda, o
aš noriu už dyka. Netvarka.
Štai tokioje byloje dalyvauti aš ir atvykau į Kauno
rajono apylinkės teismą rugsėjo 8 dieną. Teismo pastatas man gerai
pažįstamas nuo anų laikų, kai Kaune dirbau advokate. Pastatas tas pats,
tačiau viduje gražiai suremontuotas, pertvarkytas. Lietuvoje daug naujų
teismų pastatyta, štai netoliese esantys Kauno apygardos teismo
rūmai tokie, kad Amerika galėtų pavydėti – erdvūs,
ištaigingi. Tame apygardos teisme dirba visai Lietuvai dabar
labai gerai žinoma teisėja N. Venckienė. Bet apie ją ir jos bylas gal
kitą kartą, o dabar grįšiu prie savo bylos.
Laukiu prie nurodytos salės durų, bet durys užrakintos, koridorius
tuščias. Galvoju, galiu taip ir pražiopsoti bylą, gal ji kur
kitur paskirta, kitoje salėje. Susirandu posėdžių sekretorę, liepia
laukti. Kai sekretorė atėjo, pakvietė į teisėjos kabinetą. Kabinete mes
tik trys – teisėja, sekretorė ir aš. Teisėja –
apkūni moteriškė, sėdi išdidžiai, veidas kažkodėl piktas.
Kai parodžiau įgaliojimą, ji mane užsipuolė: nejaugi aš nežinau,
kad pagal įgaliojimą neturiu teisės teismo byloje dalyvauti. Ėmė barti,
kad nežinau įstatymų. Ji čia ne tam, kad aiškintų man įstatymus.
Aš sau pagalvojau: ir ne tam, kad ant manęs šauktum, bet,
aišku, nutylėjau. O teisėja barėsi toliau: kaip aš galiu
nežinoti, kad pagal įgaliojimą asmuo neturi teisės dalyvauti teismo
posėdyje. Pagal įgaliojimą aš galėčiau dalyvauti tik tokiu
atveju, jeigu pasamdyčiau advokatą. Aš tylėdama klausausi pikto
barnio, neprieštarauju, o pati sau vėl galvoju: jeigu byloje
advokatas, tai kam dar man dalyvauti pagal įgaliojimą? Įgaliojimo
patvirtinimas irgi pinigus kainuoja. Ir kam tada notaras tvirtina
įgaliojimus, jog įgaliojime nurodytas asmuo turi teisę atstovauti
ieškovui ar pareiškėjui, jeigu tie įgaliojimai teismui
negalioja? Pagaliau, tai žmogaus teisių pažeidimas, kad negalima
pasirinkto asmens įgalioti tvarkyti teisinius reikalus.
Teisėja bartis nesiliauja – ar aš nežinau, kad jeigu duktė
serga, privalėjau pristatyti pažymą apie jos ligą. Kur pažyma? Pažymos
nėra. Vėl teisėja kartoja ir kartoja, kad aš įsisąmoninčiau, jog
įstatymas neleidžia teismo byloje dalyvauti pagal įgaliojimą. Pagal
įstatymą dukrai, kaip šeimos nariui galėtumėte atstovauti tik
tuo atveju, jeigu turėtumėte aukštąjį teisinį
išsilavinimą.
Aš turiu teisinį išsilavinimą, advokatė – sakau.
Teisėja tuoj prie kompiuterio, ,,Google’’ įvedė mano
pavardę, o ten – visokių įrašų apie mane rado, taip pat ir
tai, kad esu California Baro narė, šiuo metu
„inactive’’. Nežinau, kiek ji suprato tuos
angliškus įrašus, tačiau ji nerado mano pavardės Lietuvos
advokatų sąraše. Aš net nežinojau, kad manęs tame
sąraše jau nėra, kadangi pastaruoju metu nepraktikuoju, tai,
matyt, išbraukė, man apie tai net nepranešę. Tiek to,
galvoju. Bet teisėja mane apkaltino, kad savinuosi advokatės vardą,
nebūdama advokatė. Teisėjos kas antras žodis – vis
„įstatymas’’. Lietuvoje taip yra: visi valdininkai
šitaip, visi kalba vien tik apie įstatymus. Kuo daugiau
savivalės, tuo daugiau šnekų apie įstatymus. Žiūriu kažkur į
šalį, tvirtai pasiryžusi ištylėti ir nė žodžiu nereaguoti
į teisėjos kalbą. Juk kada nors ji pabaigs šitą pasaką...
Pabaigė. Sekretorei liepė rašyti protokolą, kad į teismo posėdį
niekas neatvyko. Čia jau aš neištvėriau. Pasakiau, kad
aš atvykau atstovauti bylos pareiškėjai, savo dukteriai,
aš nesu „niekas’’, o jeigu aš neturiu
teisėjos reikalaujamo įrodymo apie savo teisinį išsilavinimą,
tai nereiškia, kad aš neatvykau.
Kad užriko ji ant manęs, kad aš trukdau teismo darbą, pagrasino
nubausti už teismo įžeidimą. O juk tikrai gali nubausti ir vargu ar kam
įrodysi, kad esi nekaltas. Kai tam pažįstamui papasakojau ir pasakiau
teisėjos pavardę, jis nusijuokė: Žinau aš tą turgaus bobą, rodo
savo valdžią, nes faktiškai jokios valdžios neturi – ką
jai liepia, tą ir daro.
Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, skelbiama, kad teisėjai Lietuvoje
nepriklausomi, bet seniai teko matyti taip neprofesionaliai dirbantį
teisininką. Na, būtų trumpai pasakiusi, kad negali man leisti
atstovauti dukrai, toks įstatymas, ir baigta kalba. O bylą vis tiek
turėjo atidėti, nes neatvyko nė vienas suinteresuotas asmuo, pasirodo,
vienam net šaukimas neįteiktas.
Laukiu kito teismo posėdžio. Reikės tinkamai pasiruošti:
ieškosiu universiteto diplomo, kad įrodyčiau, jog „esu
asmuo, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą”.
Nueisiu į vaistinę, gal gausiu kokių raminančiųjų vaistų... Tai –
svarbiausia.
Aldona Meilutytė – Los Angeles, CA gyvenanti lietuvė teisininkė, knygos ,,Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?” autorė.