Lietuva – kaip Sacharos dykuma

GINTARAS VISOCKAS

Lietuvoje – pats kalbėjimo įkarštis. Prieš rinkimus postringauja visi – ir tie, kurie nori patekti į Seimą, ir tie, kurie nenori trauktis iš jo. Savo privalumus bei nuopelnus sureikšminti linkę visi. Klaidos arba nutylimos, arba suklydimus bandoma permesti ant priešininko pečių. Parlamentaro kėdės trokštantys save liaupsina visur, kur tik įmanoma. Net ir autobusų, troleibusų stotelėse jau puikuojasi plakatai su akį rėžiančiais šūkiais: „Mes žinome, mes galime, mes mokame.”

Atvirai kalbant, visai netraukia vakarais sėdėti prie televizoriaus ekrano ir klausytis priešrinkiminių ginčų, nes tokiose diskusijose tiesos – mažiausiai. Tačiau nekreipti dėmesio į vangią, nuobodoką rinkiminę kampaniją – taip pat lyg ir nedera, juk netrukus reikės dalyvauti rinkimuose. Tad valstybės reikalams neabejingiems piliečiams, nori jie to ar ne, tenka stebėti „politines muilo operas”.

Vis neapleidžia mintis, jog staiga ims ir paaiškės, už kokią partiją balsuoti – prasmingiausia. Deja, kuo daugiau valandų praleidžiu stebėdamas priešrinkiminius ginčus, tuo labiau tokia viltis blėsta. Ir vėl lietuviai verčiami rinktis ne pačius geriausius iš geriausiųjų, o tik mažesniąją blogybę iš visų įmanomų bei nuspėjamų šunkelių ir klystkelių.

Jei reikėtų prisiminti vieną iš keisčiausių priešrinkiminių laidų, tikriausiai įvardinčiau LRT laidą „Savaitė”, kurioje žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbino Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Skubu pabrėžti, jog žurnalistė dėl to keistumo – mažiausiai kalta. Dviprasmišką įspūdį paliko ne žurnalistės klausimai, o Seimo vadovės atsakymai.

Be abejo, konservatoriams-krikščionims demokratams atstovaujanti Seimo vadovė pateikė minčių, kurioms nepritarti būtų tiesiog kvaila. Tačiau Degutienės nuoširdumu sunku patikėti, kai ji tvirtina nežinanti, iš kur ir kodėl sklinda kalbos, esą Seimas – tai tarsi lovys, prie kurio visi nori kuo arčiau prieiti. „Visiškai nežinau, iš kur tokios kalbos, ir kur tas labai dosnus lovys Seime”, – maždaug taip visai Lietuvai tvirtino Seimo vadovė. Ji greičiausiai tik apsimeta, nežinanti, kodėl visuomenė parlamentaro darbą prilygina pelningam, ramiam, didelės atsakomybės nereikalaujančiam užsiėmimui. O jei nežino, kodėl atsiradęs toks palyginimas, vadinasi, ji asmeniškai labai atitrūkusi nuo realių, daugumai Lietuvos piliečių aktualių klausimų. Bet kokiu atveju – tai didelis minusas.

Suglumti privertė ir Seimo pirmininkės žodžiai apie „deguto šaukštą, sugadinusį medaus statinę”. „Savaitės” žurnalistė priminė, jog tik 5 proc. Lietuvos žmonių pasitiki Parlamentu ir net 70 proc. – juo nepasitiki. Pasitikėjimas partijomis Lietuvoje – dar mažesnis. Partijų veiksmingumu tiki vos 4 proc. lietuvių. Blogesnių duomenų nė nesugalvosi. O kaip į šias pastabas reagavo Seimo pirmininkė? Ji prakalbo apie... negražius pavienius atvejus. Esą dėl pavienių Seimo narių elgesio mes ir turime tokį nepalankų viso Seimo vertinimą. Seimo pirmininkė, kai jos paklausė, kodėl toks lietuviams nemielas tapo 1991 m. narsiai gintas Seimas, pasitelkė lietuvišką patarlę apie medų ir šaukštą deguto. Bet ko vertas įsitikinimas, jog Lietuvos Seimo įvaizdį griauna būtent pavieniai parlamentarai? Gal jau laikas pradėti kalbėti ne apie pavienius, bet apie masinius neigiamus reiškinius? Gal dabar labiau tiktų vaizdingą lietuviškąją patarlę apversti aukštyn kojomis ir tvirtinti, jog kai kas statinę deguto beviltiškai bando pagardinti medaus šlakeliu?

O jei derėtų įvardinti TV laidą, kuri pasirodė esanti ir prasminga, ir įdomi, ir išties gyvybiškai svarbi, nedvejodamas įvardinčiau LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno pokalbį su politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka. Žinoma, Valatkos daug kas nemėgsta. Kitaip tikriausiai ir negali būti. Juk nuo jo plunksnos aštrumo daug kas kentėjo. Tačiau net ir didžiausi Valatkos nedraugai turėtų pripažinti, jog šio žurnalisto veikla – unikali. Jau beveik 24-eri metai kiekvieną savaitę įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose leidiniuose pasirodo jo komentarai. Galima tik pavydėti darbštumo: apžvalgų rašyti nesutrukdė niekas – nei atostogos, nei šventės, nei depresijos.

Tai, ką „Įžvalgose” įvardino politikos apžvalgininkas Valatka, – aktualu mums visiems. Politikos apžvalgininkas prabilo apie esminę, pagrindinę lietuvių tautos bėdą – mes sparčiai nykstame, nes nebegimdome vaikų. Jei Lietuva ir toliau eis tokiais keliais, kokiais ėjo pastaruosius 10–12 metų, ji nebeturi ateities. Marcinkonių seniūnijoje gyventojų tankis šiuo metu – beveik kaip Sacharos dykumoje: kvadratiniame kilometre Marcinkonių apylinkėse gyvena vidutiniškai 1,8 žmogus, Sacharos smėlynuose – 1 žmogus kvadratinėje mylioje. Lietuvoje jau itin daug seniūnijų, kur per paskutiniuosius keletą metų negimė nė vienas vaikas. Lietuvos universitetų vadovai žino, jog po 10 metų studentų Lietuvoje bus du sykius mažiau nei dabar. Šiemet rugsėjo mėnesį į mokyklas atėjo 20,000 vaikų mažiau nei pernai. O tai reiškia, kad apie 1,000 mokytojų neteko darbo tik todėl, kad klasėse nebeliko mokinių.

Kalbėdamas „Įžvalgose” politikos apžvalgininkas Valatka nuolat pabrėždavo: jeigu mes nepradėsime veikti, tai projektas „LIETUVA” būtinai užsidarys. Nepriklausomybę pasitikome turėdami 3,7 mln. gyventojų, po 10 metų mūsų jau buvo tik 3,4 mln. žmonių. Dar po dešimtmečio mūsų beliko tik 3 mln., po 10 metų skaičiai bus dar baugesni – mūsų bus vos 2,5 mln.

Demografinei padėčiai labai nepalanki ekonominė padėtis. 1990 m. pradėjome su nuline skola. Po 10ies nepriklausomybės metų skola išaugo iki 13 mlrd. lt. Dar po dešimtmečio skola išaugo iki 50 mlrd. lt. Kai pastatysime naująją atominę elektrinę, skola greičiausiai jau sieks 80–90 mlrd. lt. Kas juos grąžins, jei lietuvių tauta sparčiai sensta, jei nebegimdo vaikų?

Valatkos žodžiais tariant, turime tik du variantus: arba pradedame gimdyti daugiau vaikų, įvairiausiais būdais bei priemonėmis skatindami gausias šeimas, ir demografiniai rodikliai po kelių dešimtmečių pagerės, arba būsime priversti atsivežti darbo jėgos iš Azijos, Afrikos, Kinijos. Antrąjį variantą pasirinkusi visa Vakarų Europa ir su mažomis išlygomis – JAV. Bet darbo jėgos atsivežimas iš svetimųjų kraštų – tik milžiniškos problemos atidėjimas ateičiai ir naujų milžiniškų problemų skatinimas – dėl būsimųjų nesutarimų kultūriniais, religiniais, ideologiniais klausimais.

Paklaustas, ar esama politinės valios mums išlikti lietuviais, politikos apžvalgininkas pasakė, jog tokios valios jis nematąs. Valatkos teigimu, jis net nematąs elementariausių apmąstymų. Lietuvos politika – visiškai sufragmentėjusi, kaip ir visos Europos politika. Lietuva dabar gyvena ketverių metų ciklu. O Lietuvos Vyriausybė – dar mažesniais laiko ciklais: nuo vieno sprendimo iki kito potvarkio. Toliau į priekį niekas nežiūri, globaliau niekas nemąsto. Kaip bebūtų graudu, o šiandieniniams politikams mąstyti apie egzistencinius tautos reikalus nėra nei laiko, nei noro. Dabartinėse lietuviškosiose partijos apie tokius reikalus nėra net kam mąstyti.