1
Bendoraitį,
kunigą ir daktarą, Amazonėj prieš 41 metus aplankius


Nepaprasto žmogaus stebinantys darbai: • išgelbėti indėnai • pirmas darželis jų vaikams • sustabdytos epidemijos • sumažintas vaikų mirtingumas per pusę • įsteigta radijo stotis • pastatytos net dvi ligoninės... ir tai dar ne viskas


R. John Rapšys
   
Geriu scotch whiskey su apskritais ledukais vandenyje ir citrinos žievele. Kažkur nuo palubių plaukia Frank Sinatra romantiškos dainos „Strangers in the Night” garsai. Už lango, nuo horizonto iki horizonto, dunkso beribės Amazonijos žaliosios džiunglės, išraižytos vingiuotų upių.

Skrendu iš Amazonijos sostinės Manaus pas kunigą, medicinos daktarą Ferdinandą Aleksandrą Bendoraitį, kuris mane jau seniai kviečia apsilankyti jo misijoj Brazilijos gilumoje, prie Bolivijos sienos. (Tuo laiku jis buvo vienintelis daktaras teritorijoj, dukart didesnėj už Lietuvą.) Ir štai, 1973 m. birželio pabaigoj, aš pagaliau pakeliui iš Čikagos.



Nuo Amazonės sostinės Manaus iki Porto Velho, Bendoraičio link: 2 valandos vien džiunglių ir raizgytų upių. 1973 m.           R. J. Rapšio nuotraukos


Po dviejų valandų nusileidžiam Porto Velho, Rondonia teritorijos – Brazilijos „Laukinių Vakarų” – sostinėj. Oro uostas – ne kas kita, kaip daržinė su trim atvirom pusėm ir aprūdijusiu skardiniu stogu. Su saujele keleivių laukiu bagažo. Aplink bastosi keli sulysę šunys. Vienas pritupia ir krauna „stibilinkas” pačiam viduryje laukiamojo. Niekas nekreipia nė mažiausio dėmesio. Krūva taip ir lieka. „Welcome to Porto Velho!” – pagalvoju. „Sveikas, atvykęs!”

Graži braziliukė, su trumpiausiu sijonuku pasaulyje, dalina ružavus lapelius. Kviečia apsistoti „Floresta” viešbutyje. Man dairantis aplink, prieina vienas pagyvenęs vyras. „Kuo galiu padėti”? – klausia angliškai. Jis – Erich Waltz. Sako, turi apylinkėj fazendą (gyvulių ūkį). Atvykęs iš Vokietijos prieš 20 metų. Daug kas jį pagarbiai pasveikina: atrodo įtakingas žmogus. Jis užtikrina, kad „Floresta” – geriausias viešbutis visam mieste. Paimam taksi ir nuvažiuojam, kur mūsų laukia maloni staigmena: taksiukas veltui – viešbutis užmoka. Tokio dalyko dar nebuvau matęs.


Taip atrodė Bendoraitis, kai pirmąkart jį pamačiau. Pakeliui iš Porto Velho. 1973 m.    


Pasimatom pirmą kartą

Kitą rytą, 7-tą valandą, turiu paimti autobusą, kuris po kokių 10 valandų atveš mane į Guajara-Mirim miestuką, pas Bendoraitį. (Ten tik privatūs maži lėktuvukai gali nutūpti ant pliko lauko.) Tuo tarpu apmetu akimis viešbutį: švarus, gražus, bet kartu ir kuklus. Duodu dvi žvaigždutes.

Pradedu išsipakuoti, kai suskamba telefonas. „Sveikas gyvas, niekad nematytas”, – girdžiu lietuviškai. „Ateik į priekį. Aš ten esu”. Bendoraitis! Po 27 metų susirašinėjimo pirmą kartą išgirstu jo balsą. Karštai pasisveikinam, apsikabinam. Pasirodo, jis norėjo man staigmeną padaryti, pasitikdamas mane oro uoste, bet pavėlavo. Iš to susijaudinimo palieku viešbutyje naują rankšluostį ir brangaus tualetinio muilo gabalą.

Bendoraitis supažindina mane su savo šoferiu, boliviečiu Antenor Rojas, su kuriuo pakaitom atvairavo iš namų. Prieš leidžiantis į ilgą kelionę, Bendoraitis nuveža mus į šaunų restoraną, kur pirmą kartą ragaunu brazilų tautinį valgį. Tai feijoada: mišinys juodų pupų, ryžių, maniokos (tokios šaknies) miltų, džiovintos ar rūkytos ar bet kokios po ranka papuolusios mėsos, kartais įmaišant ir kiaulės ausis, snukį ir uodegą. Lėkštė papuošta apelsinų riekelėm. Viską palydim su bokalu Brazilijos „Brahma Chopp” gaivinančiu alum.

Džiunglių keliu, banditų pavojus

Įsėdam į Chevrolet sunkvežimuką, kurio kabinoje telpa net šeši žmonės. Vairuoja iš pradžių Antenoras, Bendoraitis sėdi viduryje, o aš iš krašto. Kelias tiesiai per džiungles: kauburiuotas, lyg skalbimo lenta. Pilna duobių. Tenka važiuoti gan lėtai, sukinėjantis nuo vienos pusės kelio iki kitos ir vėl atgal. Bematant esam apnešti rausvų dulkių. Kur palyta – rausvas dumblas.

Po kokios valandos sustoja motoras. Vežamės atsargų: benzino bakų, baterijų, žvakių (spark plugs). Antenoras pakeičia baterijas, bet motoras tyli. Bendoraitis rūpinasi, kad netektų nakvoti ant kelio. Bet Antenorui nuvalius žvakes, motoras suburzga ir užsiveda. Kol Antenoras krapštosi su motoru, Bendoraitis išsitraukia iš po sėdynės revolverį ir pasideda parankiui. „Kas čia? – klausiu. Pavojus nuo indėnų?” Ne, sako Bendoraitis. Čia nuo banditų, kurie mėgsta sustojusius apiplėšti.

Retai, bet būta atsitikimų ir su indėnais. Prieš kiek metų, pasakoja Bendoratis, jo vėliau sutaikinti („pacifikuoti”) Paacas Novos indėnai sugavo vieną 15-kos metų vaikiną važiuojant dviračiu už miestelio ribų, jį užmušė ir dalį suvalgė. Tokios žinios greit pasklinda po visą kraštą ir duoda pasiteisinimą brazilams naikinti visus indėnus, priduria Bendoraitis.


,,Mirties geležinkelio” paminklinis garvežys Guajara-Mirim miestelyje, kur Madeira-Mamore 230 mylių geležinkelis baigėsi. Garvežys pavadintas žuvusio inž. Hildegardo Nunes vardu. 1973 m.


„Mirties geležinkelio” liekanos
   
Pusiaukelyje sustojam vėl užvalgyti. Šį kartą ragaunu churrasco – jautienos ir kiaulienos kepsnių, kuriuos paruošia viena nuošalioj trobelėj gyvenanti šeima, su visa krūva pusnuogių vaikų. Aš matau didelį skurdą. Kaip jie ten išsiverčia?

Per visą kelią (apie 230 mylių) sutinkam tik penkis sunkvežimius ir dvi mašinas. Matom suvažinėtų Amazonės krokodiliukų-kaimanų (caymans), keletą didelių driežų ir vieną beždžionę. Pravažiuojam gal septynius tiltelius, prie kurių matosi į žemę panirę bėgiai. Tai liekanos „Mirties geležinkelio”, kuris su pertraukom veikė nuo 1912 iki 1971 metų. O mirties todėl, kad jį statant nuo maliarijos, geltondrugio, gyvačių, jaguarų ir indėnų paguldė galvas daugiau nei 6,000 vyrų, įskaitant ir tris amerikiečius daktarus.

Pagaliau, po kokių 8 valandų, pasiekiam Guajara-Mirim 11:30 val. vakaro. Nuo galvos iki kojų esam padengti storu rausvu dulkių sluoksniu. Mus mielai pasitinka su karšta yerba mate arbata lietuvė seselė Ksavera, kuri švelniai primena, jog elektra visam miestelyje užgęsta vidurnaktyje. Man, pavargusiam, daug raginimo nereikia. Greitai apsiprausiu ir krentu į lovą. Kambarys dvelkia džiunglių pelėsiais – egzotiškai, savotiškai malonus kvapas.
Bus daugiau


Indėnas, pasipuošęs ceremonijoms, per kurias atsiprašoma sumedžiotų gyvūnų ,,sielos”. Ouro Preto, Rondonia, Brazilija, 1973 m.


Dr. Bendoraičio 40 lovų ligoninė 1973 m. toli gražu dar nebaigta. Numatyta apie 130 lovų. Purvina siena bus nuimta po statybos, bet dabar gadina visą vaizdą. Guajara-Mirim, Rondonia.



Radijo stotelė, įkurta Bendoraičio 1964 m. ,,Tai buvo mano pirmas darbas”, – sakė jis. Guajara-Mirim, 1973 m.


Seselė Ksavera su svečiais. Sėdi: kun. Hermanas Šulcas (S. Paulo), Vilma Šimonytė (S. Paulo), Bona Carrara (S. Paulo), Kęstutis Dikinis (JAV). Stovi: Luigi Carrara (S. Paulo), seselė, Saulius Dikinis (JAV) ir Daumantas Dikinis (JAV – S. Paulo). Guajara-Mirim, 1973 m.


Prie ligoninės herbo. Užpakalyje: kun. Hermanas Šulcas (S. Paulo) ir dr. F. A. Bendoraitis. Priekyje: svečiai Bona Carrara ir Vilma Šimonytė (abi iš S. Paulo), Maria Liduirra (sekretorė), Ana Laurenca L. Gomez (laborantė) ir Antonia Suhadolnik, slaugė iš Jugoslavijos – Bendoraičio pažiba, jau 2 metai, kaip dirba ligoninėj. Guajara-Mirim, Rondonia, Brazilija, 1973 m.


Seselė Ksavera jos pirmo vizito Čikagoje metu, 1972 m. Buvo apsistojusi pas Juozą ir Konstanciją Rapšius Marquette Parke.

ANTRAS DALIS