S. Bendoraitis pas Urudan indėnus. Rondonia, Brazilija, 1967 m. F. A. Bendoraičio nuotr.

2
Bendoraitį,
kunigą ir daktarą, Amazonėj prieš 41 metus aplankius


Pavydo kirminas... Čikagoj
    
Su 60-ties metų sesele Ksavera aš jau pažįstamas, nes prieš metus ji lankėsi Čikagoje. Buvo apsistojusi pas mano tėvelius, Marquette Parke, gal kokias 6 savaites. Jos tikslas buvo surinkti lietuvių tarpe aukų Bendoraičio statomai ligoninei. Kad jai padėčiau, parašiau į ,,Draugą” straipsnį, pagal seselės išsamius papasakojimus: ,,Ligoninė Amazonijos užkampy – lietuviškas projektas” (1972 m. rugpjūčio 10, 11, ir 12 d. numeriuose).

Daug netrūko, kol geltonas, žalias ir raudonas lietuviško pavydo kirminas pakėlė galvą. Kokia čia seselė? Kas čia per daktaras ir dar kunigas? Kur gimė, kur mokslus ėjo? Kur seminariją lankė? Kur įšventintas? Ir taip be galo... kalbos parapijoj, laiškai redakcijai...
 Straipsnyje trumpai buvau į tuos klausimus atsakęs: Bendoraitis, gimęs Lietuvoj, medicinos mokslus baigė Paryžiuje ir ten 1960 m. buvo įšventintas į kunigus. Atvažiavo į Guajara-Mirim 1962 m. Seselė Ksavera, ne tik vienuolė, bet ir slaugė (registered nurse), atvyko iš Paryžiaus pas Bendoraitį metais vėliau.

To neužteko. Dienraštis ,,Naujienos”, tradicinis šio laikraščio priešas, paskelbė kažkokio Ant. Pilionio laišką, kuriame šis įtartinas slapukas norėjo žinoti, ar Bendoraitis gimęs Aukštaitijoj, Žemaitijoj ar Suvalkijoj – lyg tai būtų esminis dalykas. Kėlė abejones dėl Bendoraičio medicinos mokslų, teologijos studijų ir t. t.

Nepaleido ir seselės: ,,Neaiškus ir seselės Ksaveros asmuo. Ji yra aukų rinkėja ir didžiausia propagandos apie šį kunigą skleidėja... Įdomu, kurios gi vienuolijos seselė ji būtų?” Gal ir įdomu, bet ar čia svarbu?

,,Sensacinis reportažas”

Tas Pilionis man irgi bakstelėjo su purvina plunksna: ,,Klausi save, ar visa tai tiesa, kas minėto reporterio (mano – RJR) buvo aprašyta”. Vienu žodžiu, mano ,,sensacinis reportažas”, kaip tas Pilionis mano straipsnį pavadino, gali būti ir melas.

Savo trigrašį pridėjo ir kun. Vaclovas Zakarauskas, prieš karą pagarsėjęs kaip pamokslininkas Kauno Įgulos bažnyčioje. ,,Naujienose” – daugelio nustebimui – pradėjo skaldyti plauką: mat, seselė negali būti tikra vienuolė, ji tik tretininkė, ji tik trečio pranciškonų ordino narė, neturi įgaliojimo, nesilaiko procedūros ir t. t. Pabaigai pridėjo: ,,Peršasi galvon mintis, kad yra ne taip, kaip ‘Draugas’ rašė”. Atsieit, kažkas meluoja.

Čikagoje seselė Ksavera turėjo raštus ir nuo Bendoraičio, ir nuo Guajara-Mirim vyskupo. Taip pat krūvas įtikinančių nuotraukų ir nepamainomų skaidrių. Kas norėjo, tas matė. Seselės vardu persiunčiau Bendoraičiui daugiau nei 3,000 dolerių, suaukotų geraširdžių Čikagos lietuvių – ir net svetimtaučių, lietuvių draugų.

Ligoninė – pasišventimo vaisius
    
Bet grįžkim į Guajara-Mirim. Kitą rytą Bendoraitis, visoj Rondonijos teritorijoj žinomas kaip Padre Medico (Tėvas Daktaras), aprodo man savo ligoninę. Statyba pradėta 1970 metais, bet dar geras trečdalis nebaigta. Praveda pro įvairias palatas, vaistinę, priėmimo kambarį, laboratoriją, raštinę. Ne viskas dar įrengta: trūksta rentgeno ir anestezijos aparatų. Yra dantų kabinetas, bet nėra dantisto...
Vieno aukšto ilga, baltutėlė ligoninė tuo tarpu turi tik 40 lovų, bet numatoma apie 130. Koridoriai išpuošti paveikslais iš indėnų gyvenimo. Matau genčių atstovus ant drobės: Paacas Novos, Urudan, Urumbuni, Oroeo, Makurapi, Uraramchen... Jų skaičius labai sumažėjęs. Neturėdami atsparumo mūsų ligoms – gripui, tymams, skarlatinai – jie krito, kaip musės nuo susidūrimo su baltaisiais ,,civilizadais”. Kitos apylinkių gentys – Cautario, Urupa, Jaru, Chapakuran – išmirė dar prieš Bendoraičiui atvažiuojant.

Menas, plytos, radijas

Bendoraitis pamoja paveikslų link, sakydamas: ,,Čia boliviečio Roberto Antezana darbas. Jaunas, nepaprastai talentingas vyrukas, nors ir nelankęs meno mokyklos. Jis taip pat padarė mūsų ligoninės koplytėlės vitražus, vieną su šv. Kazimieru”.

Paskui patraukiam pažiūrėti Bendoraičio plytų fabrikėlio, kuris labai palengvina ligoninės statybą. Be to, duoda nuolatinio darbo 20-čiai vyrų. ,,Neseniai gavom didelį plytų užsakymą iš Brazilijos kariuomenės”, – su džiaugsmu sako Bendoraitis.

Dar sustojam prie jo įrengtos radijo stotelės, ,,Radio Educadora”, kuri duoda praktiškų žinių apie higieną, pirmą pagalbą, ligų simptomus ir panašiai. ,,Čia daug beraščių, todėl radijas jiems vienintelis žinių šaltinis”, – sako Bendoraitis



Prieš pastatant ligoninę, minios žmonių laukdavo – kartais nuo 2 val. ryto – prie dr. Bendoraičio klinikos. Apie 15 procentų jų ateidavo iš gretimos Bolivijos. Guajara-Mirim, 1967 m.




Urumbuni indėnai Bendoraičio Sagarana agrokolonijoj, kur jie išmoko kaip išsimaitinti auginant manioką, ryžius, pupas, saldžiąsias bulves ir kukurūzus. Pradėti auginti ir naminiai paukščiai bei gyvuliai – vištos, antys, kiaulės. Sagarana, Rondonia, 1969 m.  F. A. Bendoraičio nuotr.



Kun. Bendoraitis laiko šv. Mišias džiunglių ir paupių gyventojams – kaboklams. Rondonia, 1968 m.


 Pirmasis vaikų darželis Brazilijos indėnams, įsteigtas Bendoraičio 1967 m. Pirmoj grupėj – 36 vaikai. Sagarana, Rondonia, 1969 m. F. A. Bendoraičio nuotr.