3
Bendoraitį,
kunigą ir daktarą, Amazonėj prieš 41 metus aplankius


Svečiai iš Sao Paulo
   
Kitą dieną iš tolimo Sao Paulo, netoli Atlanto, atvyksta kun. Hermanas Šulcas su Brazilijos lietuvaite Vilma Šimonyte ir dar dviem brazilų jaunuoliais: Luigi Carrara su seserim Bona. Jie padės ligoninėj. Jų varginanti kelionė autobusu truko apie savaitę per neseniai nutiestą, bet tiktai dalinai asfaltuotą trans-amazonijos kelią.

Aš maniau, kad būsiu pirmas lietuvis, aplankęs Bendoraitį. Pasirodo, kad ne. Kun. Šulcas, pernai čia atsilankęs, buvo pirmas. Jis man padeda Bendoraitį lietuviškai pamiklinti. Laiškus Bendoraitis visai sklandžiai lietuviškai rašo. Bet kalbėti jam dažnai pritrūksta žodžių. Mane truputį erzina, kad jis su sesele Ksavera vis portugališkai kalba. O tos kalbos aš tiek žinau, kiek Bendoraitis žino angliškai – gal 37 žodžius. Tik atvykus kun. Šulcui, Bendoraitis pradeda dažniau lietuviškai kalbėti.
„Atleisk man už lietuviškus nesklandumus, – yra rašęs Bendoraitis. – Lietuviškų draugų aš neturėjau, nes jaunas būdamas pradėjau studijuoti užsienyje (Paryžiuje – R.J.R). Be to, turiu pasakyti, kad lietuviai yra išdidūs, kritikuoja kitus žmones. Aš mėgstu gerą kritiką, bet kritiką, kuri juodina be jokios prasmės – nemyliu jos”.

Svečiai iš Amerikos
   
Už poros dienų sulaukiam inž. Daumanto Dikinio, kuris Sao Paulo požeminio traukinio linijas tiesia. Jis – Amerikos lietuvis, dirbąs milžiniškoj ,,Bechtel Inc.” inžinerijos firmoj San Francisce. (Tas nuoširdus mūsų džiunglių bičiulis mirė 2009 m.) Dar po poros dienų – vėl svečių. Atvažiuoja iš Amerikos Dikinio sūnūs: studentai Saulius ir Kęstutis. Viso – pirmą kartą – 8 lietuviai Amazonijoj, įskaitant Bendoraitį ir seselę!

Bet mūsų seselė nekrenta į paniką: visus maloniai priima ir visus visuomet gardžiai pavaišina. Jos užkepimas su makaronais ir bananais yra visų ypatingai laukiamas. Ji kartą net amazonišką kugelį iš maniokos ir dar kažko buvo iškepus. Ironiška, kad bulvių tėvynė yra gretimos Bolivijos Andų kalnuose, bet bulvės čia retenybė. Jas reikia daugiau nei 400 mylių atgabenti, kas nežmoniškai pakelia jų kainą. Mūsų įprastos daržovės – pomidorai, morkos, žirniai, salotos – čia beveik neauga. Didžiosios skruzdės suėda, sausra išdegina.

Papūgos, laukinės kiaulės
   
Už namo stovi didelis kiemas, kuriame laksto pora šunų ir keletas kačių. Taip pat būrys rėksnių papūgų, vištų, kalakutų, keistai atrodančių Amazonijos ančių ir prijaukintų džiunglių kurapkų. Bendoraitis dar ir keletą laukinių kiaulių prilaiko. Tikras ūkis! 
 
Tą žvėryną, plius daržą, prižiūri dvi indėnų šeimos, kurios čia gyvena: Americo Casupa su žmona Juraci ir Francisco Urudan su žmona Margarita. Man naujiena: visi vienos genties indėnai turi tą pačią pavardę. Indėnai taip pat prižiūri nedidelį, po stogu esantį baseiną, kuris yra nepamainoma palaima tropikų karščiuose. Moterys padeda seselei Ksaverai namuose, nes seselė ir ligoninės vaistinę tvarko, ir daug kitų darbų atlieka. Iš kur jos energija?

Bendoraitis keliasi 5 val. ryto ir už pusvalandžio atlaiko šv. Mišias. Tada pavažiuoja į plytinę, o paskui į turgų, paštą, banką ir dar kai kur. Tada grįžta prie ligoninės statybos darbų.

Pietūs – laikas humorui
   
Pietūs būna 12:30 val. p. p. Tai vienintelis laikas, kada visi susirenka. Per ankstyvus pusryčius kiti svečiai dar miega, o per vakarienę tūlas dar iš miestelio nebūna grįžęs. Erdvus valgomasis išpuoštas indėniškais motyvais: karo vėzdais, lankais, strėlėmis ir plunksnuotais galvos papuošalais. Kabo ir lietuviškas Vytis.

Per pietus Bendoraitis mėgsta pajuokauti ir seselę Ksaverą per dantį patraukti. „Ta mūsų seselė per daug šventa”, – šypsodamas dažnai sako. Arba: „Mūsų gailestingai seselei per daug gailestingumo. Jai reikia daugiau griežtumo”.

Kartą, pavalgius kažkokio mėsos šiupinio su ryžiais ir pupom (nuo jų Brazilijoj nepabėgsi), Bendoraitis paklausė, kaip mums patiko seselės paruoštas valgis. Visi, žinoma, išgyrė, kad tikrai skanus. Tada Bendoraitis sako: „Malonu girdėti, kad jums Amazonės konstriktorius (smauglys – R.J.R) labai patiko”. Mes tik sužiurom į viens kitą, o Bendoraitis nusijuokęs sako: „Nebijokit – jūs iš tikro suvalgėt mano vištą, kuri nustojo kiaušinius dėti”.

Po pietų Bendoraitis visuomet nusnaudžia vieną valandą. „Tas man suteikia labai daug naujos energijos, kurios man reikia popietinėm konsultacijom su ligoniais”, – teigia jis.

Maliarija, hepatitas, kirmėlės
   
Vieną popietę nueinu su Bendoraičiu į ligoninę, kur jo jau laukia visa eilė pacientų. Vienas po kito ateina į jo kabinetą: moterys su vaikais, seni ir jauni vyrai, iš arti ir toli. Ateina daugiausiai su maliarija. „Galima pažinti iš tolo – velka kojas”, – sako Bendoraitis. Jis žino, nes pats turėjo bent penkis maliarijos priepuolius. Kiti serga hepatitu, parazitinėm kirmėlėm, kepenų patinimais (alkoholizmu) ir įvairiais užkrėtimais. Kai kurie turi kažkokias baisias atviras žaizdas, gautas džiunglėse.
Bendoraitis visus gydo veltui: įšvirkščia antibiotikų, duoda piliulių, išrašo receptus ar pasiunčia į laboratoriją. Kartais paguldo čia pat į ligoninę. Šią popietę Bendoraitis ir jo padėjėjas, bolivietis dr. Rey, priima 86 pacientus. Ir taip maždaug kasdien. Mes padarom trumpą pertrauką. Visi trys išgeriam cafezinho. Tai maži puodukai labai stiprios ir labai saldžios kavos, be kurios brazilai negali apsieiti.
Staiga sustoja lange įtaisytas mažas oro vėsintuvas. Užgęsta ir šviesos. „Miesto generatorius vėl šlubuoja”, – sako Bendoraitis. Laimei, ligoninė turi atsarginį generatorių. Po kelių minučių elektra vėl veikia, bet mes permirkę nuo prakaito. Bendoraitis keičia marškinius vidutiniškai penkis kartus per dieną.





Urudan genties indėnas, nusvilinęs beždžionės (spider monkey) kailį ir tik truputį pakepęs, ją valgo pusiau žalią. Rondonia, Brazilija, 1967 m. F. A. Bendoraičio nuotr.