6
Bendoraitį,
kunigą ir daktarą, Amazonėj prieš 41 metus aplankius

 

 Naujienos iš Amazonijos
   
Kai grįžau į Čikagą 1973 m. liepos pabaigoje, vėl tęsiau susirašinėjimą su Bendoraičiu. Kaip ir anksčiau, visuomet pasiųsdavau jam oro paštu „Draugo”  šeštadienio priedus, už kuriuos jis nuoširdžiai dėkodavo. Iš savo pusės, jis man atsiųsdavo keturiskart į metus išeinantį biuletenį „Lettre d’Amazonie” (Amazonijos laiškas). Šis prancūzų kalba leidinukas buvo skirtas jo nenuilstamiems rėmėjams Prancūzijoj. Į Vokietiją, rodos, taip pat pasiųsdavo.

„Ligoninės statyba eina prie galo. Dar porą mėnesių ir turėsiu jau paruošta 50 lovų”, – rašo Bendoraitis 1975 m. kovo mėn. Dar pridėjo: „Turiu apie 20 karvių, pieno netrūksta, sūrio, sviesto. Atvažiuok su šeima pailsėti”.

Toliau: „Prieš porą savaičių tigras (jaguaras – R. J. R.) suėdė mano arkliuką ir sudraskė kumelę. Gyvatė įkando į didelę 200 kg kiaulę, kuri numirė”. Lygiai po metų rašo: „Ligoninės statyba eina toliau – 100 lovų dabar. Vaikų skyrių baigiu įrengti”.
Gandų šunys vėl loja
   
1977 m. Čikagoje vėl pasklido gandai, kad Bendoraitis nebuvo daktaras, bet tarnavo Prancūzų svetimšalių legione. „Legione nebuvau”, – jis man tvirtai atsakė. Bet tuoj po karo jis dirbo okupuotos Vokietijos prancūzų zonoj. Ten, kaip civilis daktaras, tikrino į Legioną stojančių vyrų sveikatą. Tai ir viskas, – paaiškino Bendoraitis.

Po to grįžo į Strasbourg, kur dirbo dermatologijos klinikoj iki 1950 m. Toliau sekė praktika „Clinique Neuenberg” Ingwiller mieste ir studijos „Ecole des Missions” (misijų mokykloj) Mortain mieste, kur įsigilino į tropines ligas. Grįžo į savo jaunystės Paryžių 1954 m.

„Jau girdėjau daug gandų apie save”, – Bendoraitis rašo 1977 m. balandžio mėn. „Pripratau, jokio dėmesio nekreipiu. Bet visuomet būdavo mano tautiečių, kurie pripratę kurti noveles”. Ir dar pridėjo:  „Vienas lietuvis kunigas iš Amerikos pasiteiravo pas mano vyskupą, ar aš esu tikras kunigas!” Kas tas lietuvis kunigas ir iš kurio Amerikos miesto man nereikėjo nei spėti...

Žmogžudystė ligoninėj
   
Neilgai Bendoraitis džiaugėsi savo nauja ligonine. 1983 m. vieną balandžio mėn. naktį buvo nužudytas ligoninėj budintis Bendoraičio padėjėjas, brazilas dr. Ildair Munin.  Kodėl – nežinoma iki šios dienos. Žudiku buvo įtariamas vienas maišyto kraujo indėnas, kuris ligoninėj grindis plaudavo ir pan. Šis perbėgo per Mamore upę į Boliviją... ir dingo be žinios.

Tą pačią dieną Bendoraitis buvo apkaltintas, kad jis apie šį kriminalą turėjo žinoti ir pranešti policijai. „Nieko nežinojau”, – rašė Bendoraitis. „Neturiu jokios kaltės, mano sąžinė yra švari”. Tų metų liepos mėn. man rašo: „Neesu kalėjime, bet pas militarus. Neesu uždarytas, bet be laisvės”. Žodžiu, jam buvo uždėtas namų areštas. „Daug žmonių mane lanko: vieni verkia, kiti stiprina... apie 20 kasdien”, – tęsia Bendoraitis. „Bolivija siunčia daug laiškų ir dovanų, manęs laukia išeinant į laisvę”.
Pagaliau, po 11 mėnesių namų arešto, Bendoraitis buvo pilnai išteisintas ir išlaisvintas 1984 m. kovo 20 d. Bet neatitaisoma žala jau buvo padaryta. Bendoraitį ypač nuvylęs kai kurių žmonių nedėkingumas – žmonių, kuriems jis buvo daug padėjęs.  Kas tie žmonės, jis niekad neminėjo. ,,Nežinau kodėl, bet mano gyvenime turėjau daug pavyduolių, ir dėl jų kentėjau”, – rašė Bendoraitis.
Tuo metu kaip tik mirė 82-jų metų Guajara-Mirim vyskupas Dom Rey – tas pats, kuris Bendoraitį prieš 24 metus Paryžiuje įšventino. „Visa Guajara verkė ir tebeverkia, – rašė seselė Ksavera. – Jis paaukojo savo gyvybę už kun. F. Bendoraičio išteisinimą”.  Kokiu būdu? – klausiau. Bet seselė taip ir nepaaiškino.

Poilsis Vokietijoj
   
Kad pataisytų išdraskytus nervus ir bendrai sveikatą, Bendoraitis buvo iškviestas savo seno draugo, Meisseno grafo, į Vokietiją. Po keletos mėnesių poilsio grįžo, ...bet ne į Braziliją, o į Boliviją. Ten, skersai Mamore upės, Guayaramerin miestelyje, jis jau buvo pradėjęs statyti motinų ir vaikų ligoninę. Guajara-Mirim, Brazilijos pusėj, atmosfera jau buvo užnuodyta visam laikui...

Bendoraitis kitus gydė, bet jo paties sveikata buvo nepavydėtina. Neskaitant daugelio maliarijos karštligių, jis buvo rimtai susirgęs hepatitu, turėjo širdies priepuolį ir širdies vožtuvų operaciją. O jam bebūnant namų arešte, buvo padaryta skubi inkstų operacija. Aukštas kraujo spaudimas ir antsvoris jį taip pat lydėjo ilgus metus. Jis mirė 1998 m. lapkričio 22 d. nuo nuvargusios širdies (congestive heart failure). Palaidotas savo ligoninės Guayaramerin sode. Buvo gimęs 1919 m. Betygaloj, Kauno rajone.

Liūdna pasaka
   
„Čia pas mus daug kas pasikeitė nuo kun. Bendoraičio mirties, tik ne į gerą pusę..., – rašo seselė Ksavera 2000 m. sausio mėn. – Vietoj filantropijos – egoizmas.  Kiekvienas tik ieško savo interesų. Pagalba iš užsienio yra nutraukta (finansai ir vaistai).  Aš pati dabar ieškau, kaip sutvarkyti savo gyvenimą”.

Ir kaip pagalba iš užsienio nebus nutraukta, jeigu niekšai baigia išvogti visą ligoninę – čia pat prie seselės akių. Šaukti policiją? Tik ne Bolivijoj, ar bendrai Lotynų Amerikoj, kur policijos gretose dažnai tarnauja patys didžiausi vagys ir net žmogžudžiai.

Paskutiniame savo laiške seselė Ksavera rašo: „Mes šiaip taip išsilaikom, tik nežinau, kiek laiko. Padre Bendoraičio mirtis paliko tuštumą, kuri iki šiol dar nėra užpildyta. Mano sveikata šiaip taip išsilaiko, tik akys silpnos. Man būtų laikas keliauti į kitą ‘pusę’. Bet Viešpats dar nepasakė savo žodžio...”
Žodis buvo pasakytas 2000 m. gruodžio 3 d., kuomet seselė Ksavera buvo rasta nužudyta, su sunkiai sumušta galva. Kas tai padarė? O gi tie, kurių tikslas buvo perimti ligoninę – tą galima drąsiai tvirtinti. Seselė buvo gimusi 1913 m. Kalvelių kaime, Anykščių rajone. Palaidota, kaip ir Bendoraitis, rausvoj Guayaramerin žemėje, tolimoj Bolivijoj.

Skaudūs prisiminimai

Aną dieną kompiuteryje „paguglinau” Guajara-Mirim vardą. Tarp miesto vaizdų matau ilgą, vieno aukšto baltą pastatą. Didelėm, storom, šviesiai mėlynom raidėm užrašas sako: „Hospital Bom Pastor”. Tai Bendoraičio „Gerojo Ganytojo”  ligoninė. Prieš 41 metus, per mano apsilankymą, ši ligoninė buvo miestelio pakraštyje, kur džiunglės į duris beldėsi. Šiandien – ji pačiam viduryje miesto, kuris išaugo nuo 9,000 iki daugiau kaip 40,000 gyventojų.

Žiūriu į tą ligoninę ir pagalvoju, kiek darbo, kiek pasišventimo, kiek meilės čia buvo įdėta! O dabar – kas čia šeimininkauja ir sau per petį ploja už kitų atliktus didžius darbus ir pasiekimus? Ilgai negaliu žiūrėti. Skaudu...

Gaila, žinoma, kad Bendoraitis mirė nepalikdamas ligoninės įpėdinio ir kad seselė Ksavera taip žiauriai žuvo. Bet didžiausia tragedija būtų ta, jei jų vardai ir jų milžiniškų darbų įvertinimas pranyktų, anot Maironio, kaip dūmas blaškomas vėjo.

###

Vilties kibirkštis ne per seniausiais sužibėjo. Skambina iš Vilniaus režisierius Vytautas Puidokas. Jis su kolegomis ruošia dokumentinį filmą apie Bendoraitį – „Caritas et Amor”.  Dieve, jiems padėk.   


Už epidemijų sustabdymą Bolivijos karo ministras dr. A. Crespo (d.) įteikia Bendoraičiui ,,Merit Naval” medalį ir leitenanto komanderio (medicinoje) laipsnį Bolivijos upių laivyne (Bolivija prie jūros neprieina). Bendoraitis taip pat tapo Bolivijos garbės piliečiu. La Paz, 1967 m.


Dr. Bendoraičio motinos ir vaikų ligoninė pradėta statyti 1983 m., dar Bendoraičiui skersai upės, Brazilijoj gyvenant. Guayaramerin, Bolivija, 1991 m.          Seselės Ksaveros nuotr.