Liepojos lietuviai skautai dviračiais iškylauja Palangoje, circa 1935 m.

Lietuviškais Latvijos keliais – 1

DONATAS JANUTA


Diekavuojem žemaitems
atrei 1260 m. leipas 13 d.
Dorbes mūšie
Nugalieje kryžiuotus.
        Durbė, 1260 m.

Keleivi,
Pasakyk Lietuvai,
Kad mes žuvom gindami tėvynę.
        Daugpilis, Červonka,
        1919–1920 m.

Už šių vartų vaitoja žemė.
        Salaspilis, 1944–1945 m.

Liepoja ir Durbė

Pakeliui iš Palangos į Liepoją dar stovi Lietuvos-Latvijos sienos kontrolės būdelė – tuščia ir apleista. Nėra nei kontrolės, nei budėtojų. Netrukus neliks ir tos būdelės. Pravažiuodami nesulėtinome net greičio. Anais laikais, kada Latvijos dar nebuvo, į šį, tada Livonijos kraštą, žemaičių karžygiai, žirgus pasibalnoję, irgi be sustojimo jodavo kovoti prieš kalavijuočis, vėliau – ir prieš švedus. 65 kilometrai (40 mylių) į šiaurę, (2) netrukus, nė valandos nesugaišę, pasiekėme Latvijos uostamiestį Liepoją. 

 XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuviai važiuodavo į Liepoją darbų ieškoti, kiti – iš ten į Ameriką vykti. 1910 m. Liepojoje veikė daugiau nei 50 įmonių, kuriose dirbo apie 7,000 darbininkų, tarp jų – nemažai iš 18,000 tuo metu mieste gyvenusių lietuvių. Rudeniop žemaičių vežimai, pilni grūdų ir kitų ūkio produktų pardavimui užkimšdavo į Liepoją vedančius kelius. Iš ten grįždavo prisipirkę įrankių, baldų, cukraus, moterims – papuošalų, vaikams – saldainių, kitų šeimai ir ūkiui reikalingų prekių. 

Lietuvos pramonė nesivystė pagrečiui su Estijos ir Latvijos, todėl Lietuva ir ekonomiškai buvo atsilikusi. Prekyba ir pramonė ypač sparčiai augo Latvijoje, kuri turėjo du didelius prekybinius uostus – Rygą ir Liepoją, kai tuo tarpu Lietuva buvo atskirta nuo savo geografiškai natūralių uostų – Klaipėdos ir Karaliaučiaus.  

XX a. pradžioje Lietuva iš trijų Baltijos šalių buvo ir kultūriškai labiausiai atsilikusi. Pvz., 1923 m. beveik trečdalis (32 proc.) Lietuvos gyventojų buvo beraščiai, palyginti su Latvijos 10 proc. ir Estijoje beveik 0 proc. Tai buvo palikimas 40 metų spaudos draudimo ir lietuviškų mokyklų varžymo ir persekiojimo po lenkų surengtų neapgalvotų 1831 m. ir 1863 m. sukilimų. 

Po tų nelemtų sukilimų nemažai lietuvių apsigyveno Liepojoje. 1890– 1891 m. lietuviai sudarė Liepojos gimnazijos mokinių daugumą. Ten mokėsi būsimas Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, rašytojas Antanas Vienuolis, kompozitorius Balys Dvarionas ir kiti žymūs lietuviai. 1907 m. Liepojos gimnaziją baigė būsimas JAV lietuvių komunistų veikėjas Leonas Prūseika, dabar gulintis Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Liepojoje gimė ir  kunigas Bronius Dagilis, po Antrojo pasaulinio karo gyvenęs Detroit, vienas iš pirmosios Dainavos stovyklos organizatorių, 1962–1965 m. Ateitininkų sendraugių dvasios vadas.   

Liepojoje šiandien veikia lietuvių kultūros draugija ,,Rūta”, įsitaisiusi nuosavame dviejų aukštų mūriniame name, kurį Liepojos lietuviai pasistatė 1931 m., o sovietai buvo atėmę ir pavertę kino teatru. Tarpkariniu laiku Liepojoje lietuviams tarnavo Lietuvos Respublikos konsulatas, įvairios lietuvių draugijos ir organizacijos. Veikė sporto klubas ,,Vytis”, Lietuvių kultūros plėtojimo draugija, Šv. Zitos pašalpos draugija ir daugelis kitų. 1933 m. Liepojos lietuvių skautų draugovėms priklausė 33 skautai ir 27 skautės.

Pasak dabartinės ,,Rūtos” draugijos pirmininkės Irenos Želvės, šiuo metu draugija turi apie 20 aktyvių narių, bet per Vasario 16-sios ir kitus renginius susirenka apie 100. Draugijos ansamblis, vadovaujamas Zitos Bugavičienės, dalyvauja dainų šventėse Lietuvoje, bendrauja su Palangos ir Klaipėdos ansambliais. Draugijos veiklą išlaikyti padeda jų namo pirmame aukšte parduotuvėms išnuomotų patalpų nuomos.  

Netoli Liepojos yra Durbės miestelis, kur 1260 m. žemaičiai smarkiai sumušė jungtinę kryžiuočių ir kalavijuočių kariuomenę. Nelabai sekėsi tiems vokiečiams kariauti prieš žemaičius. Vykdydami popiežiaus Grigaliaus IX paskelbtą kryžiaus karą prieš lietuvius, 1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės mūšyje kalavijuočiai buvo žemaičių taip smarkiai sutriuškinti, kad prarado savo vietoves Dauguvos upės krante, kurias įtvirtinti jiems prireikė 30 metų kovoti.    

Kalavijuočiai, sumušti Saulės mūšyje, prarado nepriklausomybę, nes buvo priversti prisijungti prie tvirtesnio Kryžiuočių ordino, tapdami jam pavaldūs. Kalavijuočiams prireikė apie 20 metų atsigauti, bet jie spėjo ant kojų atsistoti tik tam, kad žemaičiai juos dar kartą sumuštų – 1259 m. Skuodo mūšyje. Skuode žemaičiams vadovavo jų karžygys kunigaikštis Alminas, Livonijos eiliuotoje kronikoje vadinamas ,,šauniu kariu”.  

Tuoj po Skuodo nelaimės Kalavijuočių ordinas išgavo iš popiežiaus Aleksandro IV bulę, kuria paskelbtas dar vienas kryžiaus karo žygis prieš žemaičius. Susirinkusi Klaipėdos (Memelio) pilyje, jungtinė kryžiuočių ir kalavijuočių kariuomenė, kartu su danų ir švedų daliniais, išžygiavo prieš žemaičius ir 1260 m. liepos 13 d. sutiko savo pražūtį prie Durbės ežero. Mūšyje žuvo Livonijos magistras, 150 riterių ir šimtai eilinių karių. Istorikai nesutaria, ar Durbėje žemaičiams vadovavo kunigaikščiai Alminas ar Treniota. Šis mūšis paskatino Didįjį Prūsų sukilimą, kuris truko 14 metų, ir panašius sukilimus Kuršiuose ir Žemgaliuose. Durbės mūšio vietoje pastatytas atminimo akmuo su žemaitišku užrašu: ,,Diekavuojem žemaitems katrei 1260 m. leipas 13 d. Dorbes mūšie nugalieje kryžiuotus.”


Jelgavoje priešais buvusią Mintaujos gimnaziją, kurioje mokytojavo kalbininkas Jonas Jablonskis, mokėsi Antanas Smetona ir daug kitų žinomų lietuvių. Iš k.: Donatas Januta su Jelgavos lietuvių kultūros draugijos ,,Vytis” veikėjais Liongina Upeniece, Algimantu Burba, Regina Detlava.


Jelgava arba Mintauja

Jelgavą, anksčiau vadintą Mintauja, pasiekti plentu iš Šiaulių ar Mažeikių užtrunka truputį daugiau nei valandą. Mintaują įkūrė tie patys Livonijos kalavijuočiai, 1266 m. čia pastatę pilį, iš kurios puldinėdavo Lietuvą. Bet ir čia jiems ne visuomet sekėsi. Kai įkyrėjo kalavijuočių puldinėjimai, 1345 m. lietuviai užkariavo miestą ir pilį ir viską sudegino. Šią teritoriją puldinėjo ir kunigaikštis Kęstutis. Mintauja buvo pakaitomis valdoma kalavijuočių ir lietuvių. Vis tiek ilgainiui Mintauja išaugo į svarbų pramonės, prekybos ir transporto centrą. Jau XIX a. pabaigoje traukiniai iš Mintaujos keliavo į Rygą ir Mažeikius.

Šiandien Jelgavoje veikia lietuvių kultūros draugija ,,Vytis”, kurios pirmininkas yra buvęs šio miesto savivaldybės deputatas Algimantas Burba. Algimantas, paskutinio Dzūkijos ,,Vytenio” būrio vado, partizano Viktoro Urbono-Varpo sūnus, aktyviai dalyvavo Latvijos atgimimo judėjime, Tautos fronte. Pačioje judėjimo pradžioje, 1988 m. lapkričio 18 d., užlipęs ant buvusios Mintaujos gimnazijos, dabartinio Jelgavos istorijos ir kultūros muziejaus, Algimantas ant bokšto užkėlė Latvijos vėliavą. Priešais muziejų tada stovėjo KGB būstinė. Latvijos atgimimo judėjime pasižymėjo ir kitas lietuvis – Vilniuje gimęs ir mokslus ėjęs neurochirurgas, antrasis Latvijos Tautos fronto pirmininkas, dabar Latvijos Seimo narys Romualdas Ražukas.

XIX a. pabaigoje Mintaujos miestas buvo vienas iš lietuvių kultūrinių ir politinių centrų. Lietuviai sudarė ketvirtadalį miesto gyventojų ir daugumą gimnazijos moksleivių. Veikė chorai, kelios lietuvių draugijos, tarp kurių – ir slaptos lietuvių mokslo ir politinės draugijos. Toje apylinkėje gyveno nemažai ir vietinių žiemgalių, kurie nuo seno laikė save lietuviais. 1894 m. Juozas Tumas-Vaižgantas buvo Mintaujos lietuvių parapijos vikaru. Kalbininkas Jonas Jablonskis 1889–1896 m. Mintaujos gimnazijoje dėstė graikų ir lotynų kalbas. Ten mokėsi Antanas Smetona ir daug kitų žymių lietuvių, tarp jų – keturi Vasario 16-osios akto signatarai. 1898–1901 m. Mintaujoje gyveno ir veikė žymiausias lietuvių komunistų veikėjas Vincas Mickevičius Kapsukas.


Salaspilyje pastatytas memorialas buvusios vokiečių koncentracijos stovyklos aukoms.

Latvija ir rusakalbiai

Visoje Latvijoje latviai dabar sudaro 59 proc., rusai – 28 proc., o visi slavai – rusai, ukrainiečiai, baltarusiai ir lenkai, paėmus kartu, – 36 proc. gyventojų. Tačiau yra rajonų ir vietovių, kuriuose vyrauja rusai su kitais slavais. Pvz., Rygos mieste visi slavai sudaro 51 proc. gyventojų, o latviai – 42 proc. Rytų Latvijoje, esančioje arti Rusijos ir Baltarusijos, yra vietovių, kur gyventojų dauguma yra beveik vien tik slavai.  

Šių metų vasario 18 d. Latvijos piliečiai balsavo referendume, kuris siūlė priimti rusų kalbą kaip antrą oficialią Latvijos kalbą ir ją lygiai su latvių kalba vartoti valdiškose įstaigose. Referendume balsavo 1,098,593 piliečių. Už rusų kalbą, kaip antrą valstybinę kalbą, pasisakė 273,347, arba 24.88 proc. balsuotojų, prieš – 821,722, arba 74.80 proc. Taigi 3/4 Latvijos piliečių atmetė rusų kalbą.

Didelei daliai Latvijos rusakalbių (apie 290,000), nors ir gimusių Latvijoje, kaip okupantams ir okupantų palikuonims, nėra suteikta Latvijos pilietybė. Todėl jie referendume negalėjo balsuoti. (Net jei ir visi 290,000 būtų balsavę už rusų kalbos priėmimą, skaičiai parodo, kad tai rezultato nebūtų pakeitę.) 1991 metais, kai 73 proc. Latvijos gyventojų balsavo dėl atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos ir nepriklausomos Latvijos paskelbimo, nemažai rusų prisidėjo prie balsų, pasisakiusių už nepriklausomybę persvaros. Atsižvelgiant į tai, kad didžiumai tų rusų paskui nebuvo duota tos nepriklausomos Latvijos pilietybė, už kurią jie balsavo, rusakalbių klausimas Latvijoje pasidaro dar sudėtingesnis. Bet latvių išgyventa pokarinės okupacijos istorija irgi reikalauja dėmesio ir supratimo. 

Įtampa tarp latvių ir rusakalbių tebetvyro, ji ypač paaštrėja per kovo 16-tos – Atminimo dienos – šventę, kurios metu pagerbiami Latvijos legionieriai, kovoję dviejose vokiečių ,,Waffen SS” divizijose. Kas metai apeigos prasideda Rygos katedroje, iš kur procesija žygiuoja prie Laisvės paminklo padėti gėlių, iš ten vyksta į Legionierių kapines. 

 Mobilizuodami latvių vyrus, 1943 m. vokiečiai buvo sudarę dvi latvių ,,Waffen SS” divizijas – 15-tą ir 19-tą. Šios latvių divizijos buvo kariniai pulkai,  naudoti kovose prieš sovietus, kur jie pasižymėjo. Patys latviai, negalėję išvengti mobilizacijos, galvojo, kad šie kariai, atsilaikę prieš sovietus, vėliau sudarys atkurtos nepriklausomos Latvijos kariuomenės branduolį. Maždaug panašiu tikslu latvių kariai, suburti caro Rusijos kariuomenėje, vėliau, 1918–1920 m., iškovojo Latvijos nepriklausomybę.  

 Po karo 1946 m. Tarptautinis karinis tribunolas Niuremberge ir 1950 m. Amerikos valdžia pripažino, kad tos dvi latvių ,,Waffen SS” divizijos buvo vien kariniai pulkai, nedalyvavę karo nusikaltimuose ir todėl nepriskiriami prie vokiečių ,,Waffen SS”, kuri smerkiama kaip karo nusikaltėlių organizacija. Karui pasibaigus, apie 1,000 latvių legionierių tarnavo kaip sargybiniai, kurie saugojo Niuremberge teisiamus nacius nusikaltėlius. Tačiau vien dėl SS etiketės Rusija ir žydų aktyvistai šių karių metinį pagerbimą naudoja savo propagandai prieš Latviją. 

Nors Latvijoje dar yra rusakalbių, kurie atsisako kalbėti latviškai, didžiuma jų, nors ir nenoromis, atrodo, yra susitaikę su tuo, kad latvių kalba yra ir bus pagrindinė šalies kalba, ir kad jeigu jų vaikai ir toliau gyvens Latvijoje, latvių kalba jiems reikalinga. Išvažinėjau Latviją išilgai nuo Baltijos jūros vakaruose ligi Rusijos ir Baltarusijos sienų rytuose ir nepastebėjau nė vieno gatvės užrašo, nė vienos parduotuvės pavadinimo ar viešos reklamos, kuri būtų parašyta ne latvių kalba.

Tęsinys