12-22-12
Vilniaus krašto vaikai
Kalėdų Senelio prašo šiltų pietų su bandele

Giliai sujaudino neseniai Tautos fondą pasiekę Vilniaus krašto mokyklų vaikų laiškai. Paklausti, kokių dovanų jie nori gauti iš Kalėdų Senelio, vaikai rašo: ,,Šiltų pietų ir skanių bandelių.”

Rūpindamiesi Vilniaus krašto mokyklų įdukrinimu ir su jomis bendraudami, pastebėjome varganą ir liūdną šio krašto mokyklų padėtį. Padedant širdingiems aukotojams, kai kurių mokyklų vaikus įstengėme aprūpinti šiltais pietumis, kad išalkę vaikai turėtų geresnes sąlygas mokytis. Mūsų tikslas – surinkti pakankamai lėšų, kad bent šiais mokslo metais vargani vaikai mokyklose gautų šiltus pietus. Klausimas opus ir todėl, kad tėvai renkasi, kokią mokyklą – lenkišką, kur vaikai yra sotūs, ar lietuvišką, kur jie yra alkani, – pasirinkti. Tautos fondo Mokyklų įdukrinimo ir labdaros komisija nuoširdžiai prašo Jūsų pagalbos, kad mūsų tautos vaikai Vilniaus krašto mokyklose būtų aprūpinti šiltais pietumis.

Nuoširdžiai dėkojame visiems geros širdies aukotojams ir linkime palaimintų ir gražių Kalėdų bei laimingų Naujųjų metų. Savo auką prašome siųsti: Lithuanian National Foundation, 307 West 30th St., New York, NY 10001, pažymint, kad ji skirta Vilniaus krašto vaikų maitinimui.

Tautos fondo Mokyklų įdukrinimo ir labdaros komisijos vardu,

Laima Šileikytė-Hood,
TF valdybos pirmininkė,
dr. Nijolė Bražėnaitė-Paronetto
ir dr. Rožė Šomkaitė



Smagu pataikius

Nuostabu, kad Juozas Gaila prisiminė mano laišką dėl apsileidimo Lietuvos meilės ugdyme, rašytą prieš trejus metus. Deja, jis nedavė jokių patarimų man, atrodo, jog kritikuoti yra kur kas lengviau („Draugas”, 2012 m. lapkričio 22 d.).

Senais laikais Amerikoje karinė tarnyba buvo privaloma, todėl turtuolių vaikai pasirinkdavo laivyną arba aviaciją. Nenuostabu, kad senasis Bush, Kennedy, McCain ir kiti nebuvo pėstininkai. Jaunasis Bush taip pat bandė įstoti į aviaciją, bet, dieną prieš paskutinius egzaminus nutaręs gerai paūžti, pavėlavo į egzaminus ir iš sąrašo buvo išbrauktas. Tuo ir baigėsi jo karjera aviacijoje.

McCain nuo pat jaunystės buvo karštakošis, o tai, kad išliko gyvas vietnamiečių karo nelaisvėje, jis turi būti dėkingas geraširdžiams vietnamiečiams ir Dievuliui. Karo metu mirtinas bombas atnešusį lakūną, nukritusį ant žemės, nedaug kas globodavo, ypač Vietname.

Žmogus, matęs karo žiaurumus ir baisybes, daugiau karų nenori. Tiktai tie, kurie sėdi minkštose kėdėse su taure prancūziško konjako, žandams užkaitus, atranda tam drąsos. Romney, jei būtų išrinktas prezidentu, mano nuomone, savo pasisakymais būtų kur nors išprovokavęs karą. Pats Romney išvengė privalomos karinės tarnybos, nes, tapęs mormonų misionieriumi, jis buvo atleistas nuo kariuomenės ir išvyko į Prancūziją.

Man gaila pranešti, kad mano kilnios svajonės dėl Lietuvos jaunimo patriotinio auklėjimo sužlugo. Dar ir šiandien vaikai Lietuvos istorijos pradedami mokinti tik nuo 6 skyriaus. Tokio amžiaus vaikai jau yra daug girdėję iš mokytojų, tėvelių ar giminių apie ,,auksines dienas” prie komunizmo. Pasimokinkime iš žydų – daugelis jų gimė toli nuo tėvynės, bet jie visi myli ir gerbia savo kraštą Izraelį. Kodėl? Todėl, kad nuo pat jaunų dienų žydų vaikui yra pasakojama apie jo kilmę, apie garbę būti žydu. Kodėl mes taip negalime elgtis? Sutikau ne vieną naują atvykėlį iš Lietuvos, vos keletą žodžių pramokusį angliškai, jau norintį būti amerikonu ir besiteiraujantį, kaip kuo greičiau įsigyti Amerikos pilietybę. Skaudu matyti, kaip jie išsižada mūsų Lietuvos, o juk iš istorijos žinome, kad niekas mums laisvės ir Nepriklausomybės neatneš ir nepa- dovanos.

Algis Virvytis,
Boston, MA

12-13-12
Lietuva – pavojuje

Pažįstamas iš Lietuvos perdavė neraminančią žinią – Lietuva yra pavojuje! Dabartiniai rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą buvo farsas, o Darbo partija, beveik viešai papirkinėjusi balsuotojus, surinko daugumą. Šios partijos vadovas Viktor Uspaskich tiesiog šaiposi iš Lietuvos: kas buvo pažadėta, nevykdoma, viskas, kas sakoma, yra melas. Jis visus papirkinėja, todėl jo bylos nagrinėjimas vilkinamas. Už metų bylai sueis senaties laikas, ir ką jam tada padarysi? Jis, rusas, viešai sako, kad greitai bus lietuviško krašto ministras pirmininkas.

Į Seimą vėl sugužėjo buvę komunistinės partijos žmonės, į valdiškas pareigas visur kišami tokie patys. Žmonės turėjo viltį, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė gal neleis prieiti iki tokio skandalo. Žmonės dabar galvoja, kad daroma didelė apgavystė, ir viskas sukama į Rusijos pusę. Net ir balsuojant dėl atominės jėgainės statymo Lietuvoje referendumo, žmonės buvo lengvai papirkinėjami, kad balsuotų prieš, sakant, kad jėgainė Lietuvai būtų pavojinga. Bet juk ir rusai, ir gudai planuoja panašias jėgaines statyti prie Lietuvos sienos!

Vytautas Šliūpas
Burlingame, CA


Skaitau ,,nuo pradžios iki pabaigos”

Ačiū už labai įdomų „Draugą”, kurį perskaitau „nuo pradžios iki pabaigos”.

Dažnai čia, South Carolina, laikraščio reikia laukti savaitę ar daugiau, bet kai dėžutėje randu 4 ar 5 laikraščius, tada metu viską ir skaitau, skaitau. Linksmų švenčių!

Ligia  Bardauskienė
Florence, SC

12-11-12
Kokių nuostabių jaunų žmonių esama Lietuvoje!

Ačiū, kad paskelbėte „Drauge” Eglės Česnakavičiūtės dienoraštį „Trokštu pabuvoti ten, kur vargo seneliai ir proseneliai”, rašytą jai, kartu su 15-ka bendražygių besiruošiant dalyvauti ekspedicijoje „Misija – Sibiras’ 12”. Tai buvo ypatinga proga patirti, kokių nuostabių ir patriotiškai susipratusių jaunų žmonių ir juos išauginusių šeimų esama šiuo metu Lietuvoje. Po bandomosios kelionės, dar net nepradėjusi pačios kelionės į Sibirą, Eglė rašo: „Parvažiavau namo, nešina sunkia kuprine, parėjau skaudančiomis kojomis, bet to, ką čia patyriau, niekada, niekada nepamiršiu ir saugosiu savo atmintyje kaip tėvo ir motinos atminimą.”

Su Sibiru susiję prisiminimai yra labai aktuali tema, nes vargu ar rasime visame plačiame pasaulyje gyvenančių lietuvių, kurių šeimų ar jų artimųjų nebūtų palietusi trėmimų į Sibirą tragedija.  

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL

12-01-12
Lietuvoje gyveno 4 milijonai žydų?
 
Š. m. lapkričio mėn. 15 d. ,,Drauge” perskaičiau įdomų Ramunės Kubiliūtės pasikalbėjimą su Ellen Cassedy, knygos ,,We Are Here, Memories of the Lithuanian Holocaust” autore. Žurnalistė, pripažindama, kad vokiečių invazinė kariuomenė davė įsakymus, o tuos įsakymus įgyvendino Lietuvos savanoriai su baltais raiščiais, kitame sakinyje sako, jog ,,trijuose pagrindiniuose Lietuvos miestuose dešimtys tūkstančių žydų buvo suvaryti į getus, dauguma jų nužudyti. Istorikų apskaičiavimais, iki karo pabaigos tik 6 proc. Lietuvos žydų, t. y. apie 240,000, liko gyvi”. Vadovaujantis šia aritmetika, išeitų, jog prieš žydų žudynes Lietuvoje gyveno 4 mln. žydų. Iš tikrųjų visoje Lietuvoje tuo laiku gyveno mažiau nei 4 mln. gyventojų. Tad tenka sau dar kartą pakartoti ir kitiems priminti perspėjimą netikėti viskuo, kas rašoma.
 
Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

Klaidos atitaisymas
Š. m. lapkričio mėn. 15 d. ,,Draugo” kultūriniame priede Ramunės Kubiliūtės kalbinama Ellen Cassedy, knygos ,,We Are Here, Memories of the Lithuanian Holocaust” autorė, teigė, jog ,,istorikų apskaičiavimais, iki karo pabaigos tik 6 proc. iš maždaug 240,000 Lietuvos žydų liko gyvi”. Anksčiau netiksliai buvo parašyta, jog ,,iki karo pabaigos tik 6 proc. Lietuvos žydų, t. y. apie 240,000, liko gyvi”.


Kaip iš tikro yra?
 
Šiais laikais didžiausia bėda yra ta, kad beveik viską, kas yra teigiama, pasakoma ar parašoma, galima patikrinti. Štai Bronius Nainys savo laiške rašo: „tuojau po Barack Obama išrinkimo Wall Street rinkoje pradėjusios kristi akcijos, per savaitę nusiritusios vos ne 1,000 taškų (...) investuotojus ‘pamalonindamos’ milijardais dolerių nuostolių...” (,,Draugas”, 2012 m. lapkričio 22 d.). Tikriausia niekad nesusitarsime, ką reiškia žodžiai „vos ne”, tačiau kaip buvo iš tikro?

 Rinkimų dieną, lapkričio 6-ąją, vienas dažniausia vartojamų akcijų rinkos rodiklių, ,,Dow Jones” vidurkis, buvo 13,245 taškai. Lapkričio 13 d. rinka „užsidarė” su 12,756 taškais, taigi „per savaitę” nukrito 489 taškus. Daugiau nei dviguba paklaida mano „inžinerijos” apskaičiavimuose tikrai nebūtų „vos ne”. Lapkričio 15 d. rinka po rinkimų nukrito daugiausia – iki 12,542 taškų, taigi 703, bet praėjusios savaitės pabaigoje buvo pakilusi iki 13,009, o lapkričio 26 d. „užsidarė” 12,967, taigi 278 taškais (2 proc.) mažiau nei rinkimų dieną. Šiais metais iki lapkričio 27 d. rinkos vertė pakilo 6.1 proc. – ne kažin kiek, bet žymiai daugiau, nei kiek dabar taupomose sąskaitose moka bankai ar kiek „uždirba” po čiužiniu laikomi doleriai. Kitų rinkos rodiklių kreivė yra maždaug panaši.

Ar „prie daugelio lietuvių, ypač pensininkų, kišenių patuštinimo” tai prisidėjo, aš nežinau, bet iš tikro tokie rinkos svyravimo skaičiai nieko nereiškia. Tai yra normali rinkos reakcija į tokius įvykius kaip Europos ekonominės bėdos ir į baimę, jog Kongresas nesugebės rasti kompromiso, kad kitų metų pradžioje nebūtų nuo to nelemto „fiskalinio skardžio” nugarmėta. Tačiau vienas kitas „išdavikas” respublikonas senatorius jau pradeda kalbėti, kad, nors niekieno nerinktam, bet faktiniam respublikonų partijos valdytojui (kai kieno nuomone, šiek tiek kvaištelėjusiam, didelių finansininkų pinigais ir senų bobučių aukomis gražią algą sau užsimokančiam) Grover Norquist duotos „priesaikos” mokesčių niekad nekelti jie tobulai gal ir nesilaikys. „Arbatmaišių” Atstovų rūmuose neįtikins niekas, bet reikia tikėtis, kad protingų, Amerikos gerove besirūpinančių žmonių iš esmės bus be didelių skausmų susitarta. Šį rytą per „komunistų tvarkomą” National Public radiją girdėtos žinios buvo gana optimistiškos. „Patriotiškos” ,,Fox News”, aišku, tikriausia kalba atvirkščiai.

 Ko nei Bronius Nainys, nei Mitt Romney rinkiminėje kampanijoje niekad nesakė, tai, kad kada prieš ketverius metus prezidentas Obama 2009 m. sausio 21 d. pareigas perėmė, ,,Dow Jones” rinkos vidurkis buvo 8,228 taškai ir kad dabar jis sukinėjasi apie 13,000. Tas „vos ne” penkių tūkstančių taškų per Obama pirmąją kadenciją rinkos pakilimas net ir už Romney balsavusiems lietuviams pensininkams yra žymiai reikšmingesnis.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


11-29-12
Patikslinimai dr. S. Bačkaičio pastaboms

Nuoširdžiai dėkoju kaimynui ir kolegai dr. Stasiui Bačkaičiui už mano JAV LB XX Tarybos 1-oje sesijoje skaityto pranešimo patikslinimą. Kalbėdama apie nuo 1920 m. buvusią ,,bendruomenės įtaką” Amerikoje, žodį „bendruomenė” vartoju bendrine reikšme ir jį rašau mažąja raide. Naudojausi informacija, kurią gavau iš ilgamečio lietuvių bendruomenės Amerikoje stebėtojo Paul Goble, ir skirtumo tarp Lietuvių Bendruomenės (organizacijos) ir lietuvių bendruomenės savo pranešime ypatingai nepabrėžiau.

Informaciją apie CEEC veiklą gavau ir iš paties dr. Bačkaičio, ir iš CEEC tinklalapio, todėl jei dr. Bačkaičiui priskyriau per daug „kreditų”, atsiprašau.

Dėl mūsų mielos vašingtonietės Eglės Gintautaitės (kuri, gaila, palieka senatoriaus Richard Durbin įstaigą ir išvyksta į Daniją) atstovavimo Amerikos lietuvių tarybai – informaciją radau ALT’o tinklalapyje, kur Gintautaitė įvardyta kaip „legislative liaison”. Ten dr. Bačkaičio minimo atstovo neradau.
 
Danelė Vidutienė
Washington, DC


Taikė į skaitytojo širdį, pataikė į pilvą

„Drauge” perskaičiusi Mindaugo Jackevičiaus pokalbį su Giedriumi Subačiumi apie pastarojo tyrinėtą Upton Sinclair romaną „Džiunglės” (2012 m. spalio 2 d.), nustebau, kad G. Subačius net neužsiminė apie paties Sinclair reakciją, kai minėtasis romanas susilaukė didžiulio visuomenės dėmesio bei dėl jo kilusių politinių žygių. Vietoj pasitenkinimo, Sinclair išreiškė nusivylimą: sakė, taikęs į skaitytojo širdį, o pataikęs į pilvą (aimed for the heart but hit the stomach).

Vida Bučmienė
Cleveland, OH


11-27-12
,,Maisto bankas” laukia Jūsų aukų

Kalėdoms artėjant, vėl kreipiamės į Jus, prašydami prisiminti alkstančius Lietuvoje. Tai galite padaryti paremdami Lietuvoje veikiantį ,,Maisto banką”. Besikreipiančių į ,,Maisto banką” ir kitas labdaros organizacijas nemažėja. Pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė tęsiasi, o tai ypač skaudžiai atsiliepia mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Šią žiemą ypatingą rūpestį kelia toliau kylančios šildymo kainos, taip pat mažėjanti Europos Sąjungos bei valstybinė parama, o tai reiškia, kad ,,Maisto bankas” turės dėti daugiau pastangų didinant maisto aukas Lietuvoje ir rasti papildomų lėšų savo veiklai.

,,Maisto bankas” – viena geriausiai dirbančių labdaros organizacijų Lietuvoje, pripažinta įvairiais apdovanojimais. Galite būti tikri, kad Jūsų auka bus tikrai panaudota pagal paskirtį. Jūs galite paaukoti ,,Maisto bankui” per JAV nepelno organizaciją ,,Community Action Lithuania” (CAL), kurios misija – remti pilietines iniciatyvas Lietuvoje. Visa Jūsų paaukota suma bus pervesta ,,Maisto bankui”, visą aukotą sumą galite nurašyti nuo mokesčių. Jūsų auka parems veiklos išlaidas – transportą, sandėliavimą, dalijimą, savanorių telkimą ir kt.

 Jeigu galite padėti, išrašykite čekį Community Action Lithuania, čekio apačioje pažymėdami, kad tai auka ,,Maisto bankui”. Čekį siųskite: Community Action Lithuania, c/o Rimga Viskanta, 650 San Dieguito Drive, Encinitas, CA 92024. Arba apsilankykite CAL interneto svetainėje www.CALithuania.com, kur rasite nuorodas, kaip galima paaukoti kreditine kortele.

Šia proga norime padėkoti visiems anksčiau aukojusiems ,,Maisto banko” bičiuliams už kilnaširdiškumą ir dosnumą!

Rimga Viskanta
CAL direktorė

11-23-12
Negražu ir nedora

Neketinau gaišti laiko ir atsiliepti į šiuos žodžius, kuriais „gražiai ir dorai” terliojo mane Jonas L. Juozevičius iš Madison, WI („Draugas”, 2012 m. lapkričio 3 d.) už lietuvių paraginimą šiuose JAV prezidento rinkimuose balsuoti už Mitt Romney, paniekinančiai sodindamas prie kažin kokio „Svogūno”. Tačiau juos prisiminti paskatino tuojau po Barack Obama išrinkimo Wall Street rinkoje pradėjusios kristi akcijos, per savaitę nusiritusios vos ne 1,000 taškų ir investuotojus „pamalonindamos” milijardais dolerių nuostolių. Ar tai nevertas dėmesio atpildas „gražiai ir dorai” už Obama balsavusiam ir šiuo pasirinkimu prisidėjusiam prie daugelio lietuvių, ypač pensininkų, kišenių patuštinimo? Šiandien (laiškas rašytas lapkričio 16 d.) visi ženklai rodo, kad akcijos gali dar labiau kristi.

Valia ir laisvė Juozevičiui taip balsuoti, jeigu jam rūpi puoselėti Amerikai tik nuostolius nešančią Obama ekonominę, nekalbant jau apie žalingą moralinę, politiką, bet kažin ar gražu ir dora niekinti kitaip matančius, dar įžiūrinčius galimą tiesioginę naudą Lietuvai Romney išrinkimo atveju. Beje, verta priminti, kad iš į tą mano, anot Juozevičiaus, negražų ir nedorą rašinį laiškais ir telefonu atsiliepusių 7 skaitytojų penki mano mintims pritarė, įvertino jas palankiai ir padėkojo. Taip pat keista, kodėl Juozevičiui atrodo absurdiška Lietuvos Respublikos garbės konsulą skirti JAV ambasadoriumi Lietuvai? Mat jam neaišku, kam Saulius Anužis tarnautų: JAV, Lietuvai, Grybauskaitei ar Romney? Tik kažin kodėl jam nekyla klausimas, kaip šias pareigas atliktų dvigubi JAV-Lietuvos piliečiai, kuriais tapti visi JAV gyvenantys lietuviai nori. Be to, užsitikrinus JAV ambasadorystę Lietuvoje, garbės konsulo pareigų atsisakyti Anužiui el. paštu netruktų nė pusės minutės. Jeigu iš tikrųjų ji pasirodytų esąs kliuvinys.

Bronius Nainys
Lemont, IL

DĖL MAIRONIO MINĖJIMO ČIKAGOJE

JAV LB Kultūros taryba didžiai apgailestauja, kad Maironio 150-tojo gimtadienio minėjimas ir ,,Draugo” pietūs Čikagoje buvo surengti tą pačią dieną. Noriu pabrėžti, kad Kultūros taryba, pristatydama Maironio minėjimą, nesiekė atitraukti nė vieno ,,Draugo” skaitytojo ar rėmėjo nuo dalyvavimo laikraščio šventėje, kuri buvo skirta paremti laikraščio darbą ir kilnią misiją puoselėjant ir skleidžiant lietuvišką kultūrą mūsų gyvenime. Tvirtai tikiu, kad lygiai taip pat ir ,,Draugo” pietų rengėjai neturėjo jokio noro paneigti ar nustelbti Maironio minėjimo kultūrinės vertės ir įnašo į mūsų kasdieninį gyvenimą. Buvo nepaprastai gaila, kad šių iškilių renginių datų sutapimas tapo neišvengiamas.

Čikagos apylinkei pareiškus norą pakeisti Maironio minėjimui jos pasirinktą ir jau spaudoje paviešintą datą, Kultūros tarybos paruoštas Maironio 150-tojo gimtadienio minėjimų ciklas, be Čikagos, apėmęs dar kitus šešis JAV miestus, jau buvo sustatytas, nupirkti kelionės bilietai programos atlikėjams, atvykstantiems iš Lietuvos bei iš kitų JAV miestų. Todėl pakeisti kruopščiai sudarytą minėjimo gastrolių tvarkaraštį ir datas jau buvo neįmanoma.

Tikiuosi, kad šis neplanuotas sutapimas bus mums pamoka, ir padės visiems ateityje išvengti panašių atsitikimų.

Aldona Rastenytė-Page
JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė

11-20-12
Keli patikslinimai D. Vidutienės straipsniui

,,Draugo” lapkričio 1 d. laidoje paskelbtame Danelės Vidutienės pranešime, skaitytame JAV LB XX Tarybos pirmoje sesijoje Atlanta mieste, yra keletas netikslumų, reikalingų ištaisymo.

Gerb. Vidutienės teigimas, jog ,,Lietuvių Bendruomenė JAV buvo pamatas JAV ir Lietuvos abipusiam bendravimui jau nuo 1920 m.”, neatitinka tikrovės.  To negalėjo būti, nes Lietuvių Bendruomenė, kaip organizacija, buvo įkurta ir įregistruota tik 1951 m. Amerikos lietuvių bendravimo pamatas tiek tarp savų organizacijų, tiek su Lietuva vyko nuo 1915 m. per Amerikos lietuvių tarybą (ALT) ir jai priklausančias bei įvairias nepriklausomas organizacijas.

Toliau autorė teigia, jog ,,JAV Lietuvių Bendruomenei iki šiol sėkmingai atstovavo ir apie CEEC veiklą pranešė Stefa Urban ir Stasys Bačkaitis”.  Kadangi minimas mano atstovavimas, turiu pataisyti, kad CEEC atstovauju tik ALT’ui, bet ne JAV Lietuvių Bendruomenei.

Vidutienė teisingai rašo, kad ,,šių metų gegužės mėn. ALT JAV Kongreso ir Senato nariams bei State Department įteikė memorandumą, kuriame keliamas susirūpinimas dėl Lietuvos pasienyje statomų Rusijos atominių elektrinių saugumo, jų įtakos Lietuvos gyventojų sveikatai”.  Tolesniame to paties paragrafo sakinyje rašoma, jog ,,ALT’ui Washington, DC šiuo metu atstovauja Eglė Gintautaitė”, taip lyg ir leidžiant suprasti, jog memorandumą įteikė Eglė Gintautaitė. Noriu pastebėti, jog E. Gintautaitė nieko bendro nei su šio memorandumo ruošimu, nei su jo įteikimu JAV Kongreso ir Senato nariams bei Valstybės departamentui neturėjo. Be to, E. Gintautaitė, pasak ALT’o pirmininko Sauliaus Kuprio, būdama senatoriaus Dick Durbin raštinės darbuotoja, dėl interesų konflikto šiuo metu yra pasitraukusi iš JAV Lietuvių studentų sąjungos atstovavimo ALT’e.

 Stasys Bačkaitis
 Great Falls, VA

11-17-12
Atvertas langas į reikšmingą Lietuvos puslapį

Per greitai sulaukėme Prezidento Valdo Adamkaus dienoraščio paskutinės atkarpos. Dėkoju redakcijai, kad to dienoraščio ištraukas „Drauge” išspaudino.

Prezidento dienoraščio knyga Amerikoje nebuvo lengvai prieinama, taip „Draugo” puslapiuose mums buvo atvertas langas į svarbų ir reikšmingą Lietuvos istorijos laiko tarpą, kuriuo Prezidentas Adamkus su mumis taip atvirai, intymiai, išsamiai bei įžvalgiai, ir sklandžia lietuvių kalba pasidalino. Kiekvienas „Draugo” skaitytojas dabar žino daugiau ir gali geriau to laiko įvykius suprasti ir įvertinti. Vien tik dėl tokios nekasdieninės, kitur nerandamos informacijos verta „Draugą” prenumeruoti. Tikiu, kad, tai sakydamas, atspėju daugelio skaitytojų mintį.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA

PATIKSLINIMAS

Straipsnyje ,,Gyvenimiška Korp! Giedra istorija”, paskelbtame š. m. lapkričio 3 d. ,,Drauge”, įsivėlė keletas klaidų. Siunčiu patikslinimus, kad būsimos istorikų kartos turėtų teisingą informaciją.

1. Vokietijoje Korp! Giedros šventė įvyko 1948-aisiais, o ne 1946 m.
2. Tarp 10 tą dieną įstojusiųjų trys gyvena Čikagos apylinkėje. Tai: pati pagrindinė organizatorė ir Giedros pirmininkė Elvyra Lukoševičiūtė-Narutienė, Danutė Stankaitytė ir Stefa Alvikytė- Kisielienė.
3. Kepuraitė ir juostelė buvo skiriamieji korporacijų, o ne būrelių ženklai.
4. Vėliavos projektą sukūrė Julija Paltarokaitė (Šalkauskienė); ji pasiūta Paryžiuje Elenos Turauskienės rūpesčiu.
5. Juostelė yra 3 spalvų. Balta spalva reiškia kuklumą ir dorą.
6. Čikagoje priešvelykinių rekolekcijų (1952–1985) surengta 33, o ne 25.
7. Iškelta mintis paskatinti rašytojus parašyti knygą-romaną apie teigiamo charakterio lietuvę, o ne apie mūsų organizaciją.

Raminta Marchertienė,
Korp! Giedra valdybos pirmininkė


11-10-12
Geriausia žinia anykštėnams ir Anykščių krašto bičiuliams!

2013-ieji metai Anykščiuose skelbiami Pasaulio anykštėnų metais, o tą vasarą Anykščiuose vyks jau VII Pasaulio anykštėnų suvažiavimas.

Šio renginio svečius kitą vidurvasarį pasitiks veiklos 20-metį mininti Pasaulio anykštėnų bendrija ir jos istorinis lopšys – Anykščių koplyčia, tapusi Pasaulio anykštėnų kūrybos centru.

Anykščiai laukia Jūsų visuose Pasaulio anykštėnų metų renginiuose, bet ypač – paskutinį liepos savaitgalį, 26–28 d., kai Anykščių miestas minės 573-ąjį gimtadienį, Anykščių parapija švęs didžiausius Šv. Onos atlaidus, o visi anykštėnai džiaugsis proga sutikti seniai nematytus jaunystės draugus, o gal tiesiog alsuoti tėviškės arba pamilto krašto oru.

Išsami šventinių metų ir Pasaulio anykštėnų suvažiavimo programa bus skelbiama vėliau. Tačiau šioje programoje būtinai atsiras laiko ir vietos Anykščiuose pasklisti Pasaulio anykštėnų mintims ir balsams iš viso pasaulio.

Rašykite, kalbėkite, siūlykite ir linkėkite Anykščiams ir kitiems anykštėnams, siųskite tekstus, vaizdo ir garso įrašus, iš anksto žinodami, kad Jūsų mintys pradžiugins susirinkusiuosius, net jei Jūsų ir nebūtų tame svečių būryje.

Apie savo ketinimus atvykti praneškite, savo Žodį anykštėnams siųskite adresu:

Pasaulio anykštėnų kūrybos centrui:
Vilniaus g. 36, LT-29145 Anykščiai, Lietuva arba el. paštas: anykstenai@ gmail.com

Ar užvaldys Ameriką mormonai?

Česlovo Iškausko straipsnis ,,Ar užvaldys Ameriką mormonai?” (,,Draugas”, 2012 m. spalio 20 d.) ne tik keistas, bet ir pilnas klaidų. Gal didžiausia klaida yra tai, kad, autoriaus teigimu, mormonai praktikuoja daugpatystę. Mormonų bažnyčia (Latter Day Saints, arba LDS) daugpatystę uždraudė, kai Utah valstija prisijungė prie Jungtinių Amerikos Valstijų. Žinoma, atskalūnų, kurie nepripažįsta Amerikos teisės ir eina tiek prieš bažnyčios, tiek ir valstybės įstatymus, pasitaiko ir tarp mormonų. Bet jų yra mažai, ir jie laikomi paprastais nusikaltėliais.  

Kadangi rinkimai jau pasibaigė ir neatrodo, kad mormonai valdys Ameriką, nėra reikalo detaliai analizuoti šio straipsnio. Vis dėlto, kad skaitytojai nebijotų mormonų, noriu pasidalinti mormonų atsišaukimu, paskelbtu ,,The Salt Lake City Tribune” vos praėjus rinkimams į prezidentus.

LDS bažnyčios First Presidency and Quorim of Twelve Apostles Barack Obama ir Mitt Romney atsiuntė sveikinimą už jų ,,dalyvavimą pačiame aukščiausiame demokratiniame procese, kuris pareikalauja ypatingai daug iš asmenų, kurie siūlo savo tarnystę kitiems (public sevice)”. Toliau rašoma: ,,Dabar yra laikas visiems amerikiečiams susiburti. Yra labai sena tradicija tarp Latter-day-Saints melstis už mūsų tautos vadus asmeniškai ir per mūsų kongregacijas. Mes kviečiame visus amerikiečius, kur jie bebūtų, kokių politinių įsitikinimų jie bebūtų, melstis už mūsų prezidentą, už jo administraciją ir naująjį Kongresą šiais sunkiais ir neramiais laikais”.

Mormonai mažai kuo skiriasi nuo kitų žmonių. Jie taip pat tiki, kaip JAV Konstitucija moko, kad religija ir krašto valdymas yra du visiškai nesusiję dalykai.  

Liuda Avižonienė
Park City, Utah

11-08-12
Kas laimėjo?

Prieš ketverius metus amerikiečiai manė gausią dvi dovanas: ,,hope” ir ,,change”.
Šįmet jie turės pasitenkinti tik viena: ,,hope” arba ,,change”.

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL

JEI BŪTŲ BUVĘS IŠRINKTAS ROMNEY

 Prezidentas Ronald Reagan ne grasinimais, ne įžeidimais, bet gražbylyste paveikė Michail Gorbačiov. Užaugęs tarp darbo klasės žmonių, Reagan, dar jaunas būdamas, suprato, kad mandagiai kalbėdamas, gražiai elgdamasis daug daugiau pasieksi. Todėl Gorbačiov, atsilygindamas Reagan, Berlyno sieną ir nugriovė. Tai buvo Sovietų Sąjungos iširimo pradžia.

Po Reagan prie Amerikos vairo stojo George Bush senasis, nustebinęs savo grubiu elgesiu ir kalba. Ne kartą girdėjome jį garsiai rėkiantį apie velnią Hussein. Taip jis pravardžiavo Irako prezidentą Saddam Hussein, norėdamas jį išprovokuoti. Tokiu elgesiu Bush parodė savo išsiauklėjimo trūkumus, nors gimė su sidabriniu šaukštu burnoje. Užpuolęs Iraką, išvijo jį iš Kuveito bei nusiuntė Amerikos kariuomenę ,,globoti” Kuveito naftą, ką Amerika ir šiandien daro. Lietuvai nusipurčius 50 metų trukusią kruvinai žiaurią okupaciją, Amerika su Bush priešakyje buvo viena iš paskutiniųjų, pripažinusi jos Nepriklausomybę.

Senąjį Bush pakeitė sūnus palaidūnas, mėgęs paūžti, patriukšmauti ir be saiko baliavoti. Jis, taip pat gimęs su sidabriniu šaukštu burnoje, neturėdamas supratimo, kaip vadovauti šaliai, buvo vadeliojamas įvairiausio plauko patarėjų, kurie prikalbino užpulti Iraką, nes irakiečiai sutiks ,,išlaisvintojus” su šampanu ir bučiniais. Irakiečiai okupantus sutiko su ginklais. Bush jaunesnysis, neradęs atominio ginklo, teisinosi: ,,Vis vien reikėjo pakeisti režimą.” Dar ir šiandien tas režimas egzistuoja, o tūkstančiai Amerikos kareivėlių žuvo ir tebežūsta, milijonai jų suluošinti, ir tai vis vidurinės ir darbo klasės jaunimas.

Senojo ir jaunojo Bush elgesį labai primena Mitt Romney elgesys. Jis, dar neišrinktas šalies prezidentu, jau grasino ir karščiavosi – reikia Iraną sunaikinti, reikia siųsti kariuomenę į Siriją. Barack Obama daug kartų yra aiškiai ir garsiai pasakęs: ,,Su visais reikia derėtis ir negrasinti sankcijomis”, nes derantis galima prieiti prie susitarimo. Obama, užaugęs neturtinguose rajonuose, anksti išmoko, kad su medumi daugiau musių pagausi.
Jei Romney būtų tapęs prezidentu, jis būtų įvėlęs Ameriką į trečią karą, o jo bendraminčiai fabrikantai pilnu greičiu vėl būtų ėmę gaminti ginklus ir turtėti, kai tuo pat metu tūkstančiai Amerikos jaunimo (tik ne turtuolių vaikai), žudytų ir patys žūtų, ir vėl milijonai sužalotų jų grįžtų namo.

Algis Virvytis
Boston, MA

Dievas yra mano aukščiausioji vertybė
 
Apsidžiaugiu pamatęs, kad kas nors atsako ir pritaria laikraštyje išspausdintam mano laiškučiui. Štai Vytas Stanevičius („Nuomonės”, 2012 m. spalio 23 d.) rašo: „Yra gerai, kad valstybinėse mokyklose vaikai nėra verčiami priimti kokį nors tikėjimą.” Maždaug taip, nurodydamas, kodėl Amerikoje pradėjo būti steigiamos katalikiškos mokyklos, buvau ir parašęs. Stanevičius sako, kad „[ž]inoma, bailys negali būti geras krikščionis”. Visai sutinku.
Sutariame ne visur. Stanevičius taip pat rašo esą „jaunimas žudo vie-nas kitą (...) kadangi Dievas nėra jų aukščiausia vertybė”. Galime priminti, kad ant Hilterio kariuomenės diržų sagčių buvo užrašyta „Gott mit uns” – „Dievas su mumis” – bet tai žudyti netrukdė. Užuot ieškojęs, ką apie Dievą rašė „neopagoniškas filosofas Nietzsche” (Nietzsche mirė 1900 m., taigi kažin ar buvo „neo”), aš Evangelijoje skaitau, ką sakė Kristus: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.” (Mato 7,21). Apie Dievą ir mokykloje, ir visur kitur kalbėti yra lengva. Sunkiau yra Dievo valią vykdyti, ir vargu ar „apie Jį” vien tik kalbėti yra kokia nors „aukšta” vertybė.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA

Siūlymas lituanistinėms mokykloms

Seniai galvoju pasiūlyti lituanistinėms mokykloms savo pamokose naudoti Izidoriaus Strauko knygą – ,,Nuo Laukuvos iki Čikagos: pergyventi veik šimtmečio atsiminimai” (1983). Joje taip gražiai ir įdomiai aprašomi Lietuvos papročiai ir įvykiai. Knyga skaitosi lengvai, o vaikams ji atrodytų beveik kaip pasaka. Juk se-novėje lietuvių papročius anūkams perduodavo mūsų seneliai. Šios knygos egzempliorių, manau, dar turi Strauko duktė Birutė Navickienė, gyvenanti Lemont, IL.
Svarbus praeities dokumentas yra ir Prano Jurkaus knyga ,,Lemties vingiuose: išeivijos istorijos pėdsakai” (2007), ypač tinkama vyresnėms klasėms.

Sofija Gelszinnus

11-03-12
Atsiliepiant į B. Nainio raginimą

Perskaitęs Broniaus Nainio nuomonę-komentarą (š. m. spalio 27 d.) ir nustebau, ir apstulbau. Komentare Nainys teigia, kad, jei Mitt Romney bus išrinktas JAV prezidentu, Saulius Anužis, žymus Respublikonų partijos veikėjas, bus paskirtas JAV ambasadoriumi Lietuvai. Nainys taip pat pamini, kad Anužis yra Lietuvos Respublikos garbės konsulas JAV. Tad man neaišku, kam Anužis tarnautų: JAV, Lietuvai, Romney ar Grybauskaitei?

Komentarui trūksta logikos ir tikroviškumo. Nainys rašo, kad ,,mormonui ne tik svetima, bet ir vedlė yra krikščioniškoji-humaniškoji politinė filosofija”. Islamas turi daug daugiau panašumų su krikščionybe nei mormonizmas.

Komentaro autorius siūlo už Romney balsuoti ,,visiems lietuviams” – ne tik respublikonams, bet ir demokratams, net ir užkietėjusiems. Šitaip kreipti mūsų tautinę sąmonę yra negražu ir nedora. Esu lietuvis, ne kietas demokratas, bet nebalsuosiu už žmogų (Romney), kuris žada mažinti mokesčius, didinti kariuomenės išlaidas ir tuo pačiu balansuoti biudžetą nekenkiant vidurinio sluoksnio žmonėms. Matematiškai tai yra neįmanoma ir absurdas. Absurdas yra ir tai, kad LR garbės konsulas gali būti JAV ambasadoriumi Lietuvai. Tokie komentarai labiau tiktų ,,Svogūnui” (,,The Onion”) negu ,,Draugui”.

Jonas L. Juozevičius
Madison, WI

Maironis tebėra gyvas užjūrio lietuvių širdyse
                          
Kaip gražu, kad daugelis mūsų užjūrio lietuviškų telkinių prisiminė pagerbti patriotinių eilių, spaudos draudimo laikotarpio didžiausią poetą Maironį jo 150-ųjų gimimo metinių proga. Nors tų metinių data sutapo su Lietuvos Dukterų draugijos iškilmingais „Rudens pietumis”, įvykusiais Pasaulio lietuvių centro didžiojoje salėje, nė kiek nenuostabu, kai poeto sukaktis prisimenama savaite vėliau arba, kaip Beverly Arts Center įvykęs spektaklis „Tiktai dėl Tavęs”, skirtas irgi Maironio 150 gimimo metinėms paminėti, – viena diena anksčiau.

Gaila, širdis nebenorėjo priimti kito panašaus JAV LB Kultūros tarybos bei JAV LB Vidurio vakarų apygardos renginio, kurio ne tik data, bet ir valanda sutapo su laikraščio „Draugas” pietumis.  Peršasi išvada, kad Kultūros tarybos nariai neskaito „Draugo”, kuriame apie laikraščio  pietus  jau kuris laikas buvo skelbiama. O gal tai tik eilinis neapsižiūrėjimas? Blogiau būtų, jei savo renginiu JAV LB Kultūros taryba ir JAV LB nusprendė neatsižvelgti į laikraščio renginio datą. „Draugo” vadovybė galėjo nedėti jų skelbimo arba paskambinti ir mandagiai nurodyti abiejų organizacijų pasirinktos datos susikirtimą, o sunkumus nugalėti matulaitišku gerumu – taikioje dvasioje. Gal tada, maironiškai tariant, „Dievas aukščiausias, kurs amžiais mus plakė, pagalbos mums ranką išties”.

Faustas Strolia
Oak Forest, IL

10-30-12

Privati filmo peržiūra

Progos pamatyti lietuvio Mariaus Markevičiaus sukurtą filmą ,,Kita svajonių komanda”, dokumentinę Lietuvos krepšinio istoriją, nebuvo galima praleisti, nes retai rodomas filmas šįkart atkeliavo ir į Čikagos priemiesčius.

Šį gerai režisuotą, vaizdžiai nufilmuotą, tiksliai pagrįstą filmą būtina pamatyti visiems lietuviams, nes filmas pasakoja ne tik apie Lietuvos krepšininkus – nuo Prano Lubino dalyvavimo krepšinio sporte Lietuvoje, bet ir visų mūsų istoriją išsilaisvinant iš rusų okupacijos.

Žiūrint filmą, kuriame pasakojama apie Lietuvos kovą už nepriklausomybės atgavimą, išgyveni ir labai liūdnus, ir džiaugsmingus jausmus. Pasakojama labai gabiai, nenuobodžiai, ilgiau nesustojant, dalyvaujant daugeliui lietuvių, kuriuos mes pažįstame jų pirmaisiais vardais. O kas gali būti įdomiau už mūsų Lietuvą ir jos miestus, mūsų didvyrius – tikra šio žodžio prasme – krepšinio sporte bei jų pastangas Lietuvos vardą garsinti visame pasaulyje!

Norint suprasti filmą, beveik nereikia mokėti anglų kalbos, nes filme apie savo gyvenimą, vaikystę, jaunystę, nuotykius už geležinės uždangos lietuviškai pasakoja Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis ir kiti.

Nemažą vaidmenį filme vaidina ir roko grupė „Grateful Dead”, kuri prie lietuvių vykimo į Barselonos olimpiadą prisidėjo didele suma pinigų. Už tos grupės pinigus lietuviams buvo specialiai pagaminti spalvoti marškinėliai, kurie tapo tų olimpinių rungtynių pažiba. Manau, kad mažai kas jų nėra matę ar neturi.

„Kita svajonių komanda” turėtų būti parodyta visiems lituanistinių mokyklų mokiniams – šis filmas atstotų daug pamokų, supažindinant jaunąją kartą su Lietuvos keliu link nepriklausomybės. Išgirsti lietuvių kalbą amerikietiškame filme vaikams būtų tikra staigmena! Belieka tik pagirti režisierių Marių Markevičių, kuris sugebėjo sukurti ir nufilmuoti tokį puikų filmą.

Filmas yra tikrai didelė pagarba ir nepaprasta reklama lietuviams, už kurią mes niekada negalėtumėme patys užmokėti ir paskleisti plačiajai visuomenei. Filmą žiūrėjome didelėje kino salėje, kone privačiai, mat buvome tik trise. Tai niekada neturėtų pasikartoti.

Romualdas Povilaitis
Lemont, IL

10-25-12

Pora patikslinimų dėl prof. Vytauto Kavolio ir jo archyvo

Š. m. spalio 18 d. ,,Draugo” pirmame puslapyje skaitėme Lietuvos naujienų agentūros ,,Elta” žinutę apie Vytauto Didžiojo universiteto Pasaulio Lietuvių Bendruomenės menėje spalio 17 d. vykusią diskusiją apie V. Kavolio archyvą ir biblioteką, kurie spalio mėnesį pasiekė VDU Lietuvių išeivijos institutą. Noriu patikslinti keletą dalykų.

Pirma, kalbant apie prof. V. Kavolio archyvą, nėra tikslu vartoti žodį ,,grįžo” (,,V. Kavolio archyvas grįžo į Lietuvą”), nes jo archyvas ir biblioteka buvo sukurti ir sutelkti išeivijoje, V. Kavoliui mokantis ir dirbant JAV. V. Kavolis buvo vienas ryškiausių pokario išeivijos mokslininkų, profesorių. Taip pat būtų tikę paminėti, kad V. Kavolis gimė Kaune 1930 m. rugsėjo 8 d. Jis mokėsi ne kokioje nors ,,Kauno katalikų mokykloje”, bet Laisvės alėjoje buvusioje Marijos Pečkauskaitės pradinėje mokykloje. Čia su juo ir susipažinau – buvome viename skyriuje.

Bene didžiausia netiesa yra ta, kad V. Kavolis ,,1944 m. su tėvais emigravo į Vakarus”. Tuo metu Lietuva buvo vokiečių kariuomenės okupuota. Emigracijos iš Lietuvos į ,,Vakarus” negalėjo būti. (Net ir sąvokos ,,Vakarai” dar nebuvo.) Artėjant antrajai sovietinei stalininei okupacijai, mūsų tėvai (ir mes 14-mečiai) bėgome į Vokietiją, kad liktume gyvi. Buvome karo pabėgėliai – tikra to žodžio prasme. Karui pasibaigus, vakarinėse alijantų zonose buvo įsteigtos pabėgėlių stovyklos, kai kurios su lietuviškomis mokyklomis. Ten V. Kavolis ir daug jo bendraamžių baigė lietuvių gimnazijas. Po to jau vyko emigracija, mūsų atveju – į JAV.

Vytautas Germanas
Lisle, IL

10-23-12

Kur tų lietuvininkų nerasi?

Neseniai su savo suremontuotu ,,Neon” sukoriau 700 mylių ir nulėkiau į Yorktown, TX, pasitarti su vietiniais dėl kapinių tvarkymo. Beverly Bruns, viena iš lietuvių palikuonių, sutiko mane prie Yorktown Historical Museum, ji – viena iš to muziejaus direktorių. Dviejų aukštų, 1840 metais statytas mūrinis pastatas mažai pasikeitė nuo tų laikų. Dar ir šiandien dviejų pėdų storumo sienų langai ir durys apkaustytos metalinėmis langinėmis su šaudymui skirtomis skylėmis. Vidury namo – šulinys. Mat tais laikais vietovę puldinėjo indėnai, bet šios ,,tvirtovės” užimti ar sudeginti jiems taip ir nepavyko – ji stovi iki mūsų laikų.

Kaip nustebau viename kambaryje, ant prie sienos pastatyto ilgo stalo, pamatęs kabančią didelę Lietuvos vėliavą. Ant stalo – juostos, lietuviškais kostiumais aprengtos lėlės, laiškai į ir iš Lietuvos, smutkeliai, senos knygos, dokumentai, gintariniai papuošalai ir senos nuotraukos… Ir visa tai – tokiame mažame, toli nuo greitkelio, mažai nuo senų laikų pasikeitusiame miestelyje – Yorktown.

Tais laikais visi suaugę vyrai priklausė Texas kariuomenei. Yorktown suorganizavo husarų kavalerijos pulką, kurio vadu buvo išrinktas kapitonas. Jį vėliau nukovė indėnai. Jo atminimui miestelis pasivadino Yorktown. Beverly senelis buvo to pulko arklininkas. Dabar jis guli palaidotas Joniškių kapinėse.

Net keturios lietuviškų šaknų turinčios šeimos šiuo metu gyvena Yorktown apylinkėje. Viena iš tų šeimų yra Beverly šeima, kuriai priklauso apie 1,100 akrų žemės. Ant šeimos ūkio vartų užrašyta: ,,J. Memm Ranch, Established in 1853.” Prie vartų spalio 19–21 dienomis kabėjo Lietuvos vėliava.

Kęstutis Truškūnas
Dallas, TX


Kai Dievas nėra aukščiausia vertybė

Noriu atsakyti į Arvydo Barzduko laišką (2012 m. rugsėjo 29 d.), kuriame jis komentuoja rugsėjo 15 dienos ,,Draugo” kultūriniame priede paskelbtą pasikalbėjimą su sesele Margarita Bareikaite. Ses. Bareikaitei pasiskundus, kad ,,JAV valstybinėse mokyklose Dievas ištemptas iš jų, o vietoj Jo policija saugo jaunimą”, Barzdukas rašo: ,,Tad džiaukimės ir linksminkimės, kad mūsų katalikų vaikai, kurie neišgali ar neturi progos katalikiškų mokyklų lankyti, valstybinėse mokyklose dabar išvengia tokio religinio auklėjimo ir mokymo, kokio Amerikos katalikai visomis jėgomis kratėsi.”  

Yra gerai, kad valstybinėse mokyklose vaikai nėra verčiami priimti kurį nors tikėjimą. Bet kadangi jaunimas visai nemokinamas apie Dievą, jis turi polinkį verstis į natūralų tikėjimą – į pagonybę. O pagonybėje aukščiausia vertybė yra drąsa. Neopagoniškas filosofas Nietzsche rašė: ,,Kas yra gėris... būti drąsiam.” Tai yra – nebijoti savo mirties. (Žinoma, bailys negali būti geras Krikščionis.) Toliau Nietzsche rašo: ,,Laikas atėjo laikyti, ką kunigai sako yra blogis, gėriu; o ką laiko gėriu, blogiu.” Mat 10 Dievo įsakymų dažnai trukdo žmogui būti drąsiam, o pagal neopagonišką mąstyseną drąsumas, ne Dievas yra aukščiausia vertybė.

Šiandien 75 proc. žmogžudysčių Čikagos mieste yra susiję su jaunimo gaujomis. Šis jaunimas žudo vienas kitą, nes nori pasirodyti esąs drąsus, ir nori pasakyti, kad, kitoms gaujoms netrukdant, gali pardavinėti narkotikus. Šis jaunimas nesąmoningai yra priėmęs neopagonišką mąstyseną, kadangi Dievas nėra jų aukščiausia vertybė – net mokyklose apie Jį negalima kalbėti. Gerai seselė Margarita sako: ,,o vietoj Jo policija saugo jaunimą”.

Vytas Stanevičius
Chicago, IL


10-02-12

Netraukti žmogžudžių atsakomybėn?

Paskaičius š. m. rugsėjo 11 d. ,,Drauge” Gintaro Visocko straipsnį „Kai prarandamas savisaugos instinktas” kyla klausimas, kodėl autorius yra toks didelis Lietuvos kritikas? Nepatinka jam, kad į teismą traukiami buvę nusikaltę kagėbistai. Gudravoja, siūlydamas teisinėn atsakomybėn traukti dar nesurastus dabartinius Rusijos šnipus, sakydamas, jog pasenę kagėbistai jau nėra pavojingi. Vis dėlto teisingumo įgyvendinimas turi prasmę nuskriaustiesiems ir valstybei. Mūsų visų teisingumo jausmas reikalauja, kad išdavikai ir lietuvius žaloję bei skriaudę būtu nubausti. Galbūt būtų buvę geriau, jei jie anksčiau būtų buvę patraukti atsakomybėn, bet Lietuvai, sulaukus NATO apsaugos nuo rusų, dabar jau saugiau. Be to, nejaugi Brazauskas ar Juršėnas būtų kaltinę savo buvusius bendražygius?

Visockas, gąsdindamas galimybe, kad Rusijos mūsų puolimo atveju NATO ir Amerika Lietuvos negins, deja, nepasiūlo žingsnių, kaip nuo tokios grėsmės apsisaugoti. Pavyzdžiui, galėjo pasiūlyti pirkti naikintuvus bendrai Baltijos oro erdvei saugoti. Tai būtų geras žingsnis. Lietuva turbūt labai pasigedo artimesnio bendravimo su Latvija ir Estija, kai 1940 metais Rusija pateikė Lietuvai ultimatumą ir įžygiavo į jos teritoriją su kariuomene.

Kritikuodamas jaunimą, Lukiškių aikštėje pastačiusį laikiną paminklą dainininkui John Lennon, straipsnio autorius sumini Lietuvai daugiau padariusius ir todėl paminklo labiau nusipelniusius žmones. Išvardyja Lietuvos kunigaikščius, savanorius ir partizanus. Bet kodėl šalia jų nepamini tremtinių? Ar tai padarė netyčia? Turėtume visur, kur tik galime, viešinti sovietų nusikaltimus žmonijai, jiems ištrėmus šimtus tūkstančių mūsų brolių lietuvių į Sibirą.

Jei ne mes paminklais ir kitais būdais savo jaunimui ir kitataučiams rodysime tuos faktus, kas kitas tai padarys? Kai Rusija vėl pasikėsins į mus, kas tikės, kad ji ne saulę mums neša?

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL


09-29-12

DIEVO BEIEŠKANT

Rugsėjo 15-tos dienos „Draugo” kultūriniam priede išspausdintame pasikalbėjime seselė Margarita Bareikaitė skundžiasi: „Turiu atvirai pasakyti, jaunuoliai trokšta pažinti Dievą, bet šiais laikais sunku Jį surasti. JAV valstybinėse mokyklose Dievas ištemptas iš jų, o vietoj Jo policija saugo jaunimą.”

Ko seselė Margarita, atrodo, nežino, tai kad katalikiškos mokyklos Amerikoje buvo steigiamos kaip tik todėl, kad valstybinėse mokyklose buvo „įvestas Dievas” ir buvo pradėtas religinis mokymas ir auklėjimas. Jis buvo išimtinai protestantiškas ir Amerikos katalikai nenorėjo, kad valstybines mokyklas lankantys jų vaikai iš ,,Karaliaus Jokūbo biblijos” būtų mokomi baptistų ar kitokių fundamentalistų mokytojų.

Tad džiaukimės ir linksminkimės, kad mūsų katalikų vaikai, kurie neišgali ar neturi progos katalikiškų mokyklų lankyti, valstybinėse mokyklose dabar išvengia tokio religinio auklėjimo ir mokymo, kokio Amerikos katalikai visomis jėgomis kratėsi.

Tiems, kurie nori ir kuriems tai rūpi, Dievą rasti tikrai nesunku, tačiau nuolat stebina, kiek daug religingų žmonių nori, kad valstybė jiems padėtų „Dievą atrasti” ir kad valdžia juos nuo visokių nuodėmių įstatymais apsaugotų. Čia tai tikrai yra religinio auklėjimo stokos apraiška. O turbūt visi sutiksime, jog būtų pravertę, jei policija jaunimą kartais būtų geriau saugojusi ir ten, iš kur Dievas nebuvo „ištemptas”.

Arvydas Barzdukas
Falls Church,VA

SAULĖGRĄŽOS MANO KIEME

,,Draugo” laiškų skyriuje pamačiusi Kosto Mačiulio gražuolių saulėgrąžų nuotrauką, neiškentėjau neatsiliepusi į jo susidomėjimą, kaip kitiems ,,Draugo” skaitytojams šią vasarą sekėsi auginti Draugo Fondo atsiųstas saulėgrąžų sėklas.

Aš irgi niekada nebuvau auginusi saulėgrąžų. Bet kadangi pernykštės zinijos ir šių metų saulėgrąžos buvo mano sumanymas, jaučiau, kad turiu pareigą pati pabandyti jas išauginti. Visi mano daržai ir darželiai buvo sausakimši, tad nutariau saulėgrąžas pasodinti prie gatvės, netoli pašto dežutės.

Beveik širdies priepuolį gavau, kol su geležine kirka iš kieto kaip cementas molio iškapojau lysvę ir pagerinau dirvožemį. Kadangi augimo sąlygos nedėkingos, aš taip pat nutariau pirma atskirai sudaiginti sėklas ir tik vėliau paūgėjusius daigelius persodinti. Teko keturis kartus sėti ir daiginti, nes tris kartus per sprindį paūgėjusiomis saulėgrąžomis pasismaguriavo voveriukai.

Saulėgrąžos suvešėjo, mandagiai – tik per pėdą – viršydamos mano ūgį. Labai norėjau išauginti tamsiai raudoną ,,Ruby Queen” veislę, bet ji turbūt atiteko voveriukams, nes pas mane žydėjo tik geltonos ir rudens atspalvių saulėgrąžos.

Maniau, kad dėl saulėgrąžų numesiu bent kelis kilogramus. Per visą karštą, sausą vasarą teko pirmyn atgal ilgoku kalniuku gėlėms vilkti kibirus vandens. Priprakaitavau, bet svorio nenumečiau. Nutariau, jog kitais metais pasimokinsiu iš Mačiulio ir darysiu gudriau – gėles auginsiu arčiau namų.

Ona Daugirdienė,
Gėlių mylėtoja


09-18-12
Apie velnius su istorija ir saulėgrąžas

1985 m. giminių kvietimu 10-čiai dienų gavau leidimą aplankyti Lietuvą. Kaip jau mums visiems gerai žinoma, tuo laiku negalėjome važiuoti, kur norėjome, bet tik ten, kur jie norėjo (buvau suimtas Trakų pilyje, bet ne apie tai čia noriu rašyti).

Lankydamasis Kauno Velnių muziejuje, paklausiau vadovo, kodėl jame taip mažai velnių eksponatų iš Amerikos. Išgirdau trumpą atsakymą: „Atvežkite, įdėsime, bet prie to turi būti trumpa istorija – kas, iš kur, kieno ir pan.” Taip ir pasibaigė mūsų pokalbis. Grįžęs į Ameriką nenorėjau ieškoti velnio su istorija.

Na, o kaip su saulėgrąžomis? Čia turiu mažą istorijėlę. Praėjusiais metais Draugo fondo atsiųstos zinijos buvo pačios gražiausios, kokias bent kada auginau. Šį pavasarį Draugo fondas atsiuntė saulėgrąžų sėklų su aprašymu, kad jos užauga iki 7-ių pėdų, pražysta daugybe įvairiausių spalvų žiedų. Susidomėjau. Niekad saulėgrąžų neauginau.

Mėgstu gėlių sėklas pirma sudaiginti viduje ir tik po šalnos persodinti daigus į žemę. Bet va, duktė Kristina mane perspėjo, kad jai nesiseka persodinti saulėgrąžų daigus. Nutariau vis tiek pabandyti, nes jau turėjau planą. Saulėgrąžas pasodinau į 4 colių skersmens vazonėlius ir, kai sėklos sudygo, laikiau rūsyje po elektros lempa. Kai jos paaugo iki 5 colių, pasodinau į darželį su visu vazonėliu, bet iškirptu dugnu. Turėjau bėdų, bet užauginau penkias – dvi geltonas, dvi šviesiai geltonas ir vieną rusvai auksinės spalvos. Kai matavau jas paskutinį kartą, buvo 11’2”.

Na, o žiedų, žiedų! Ant vienos suskaičiavau 32, bet vėliau dar ir daugiau mezgėsi. O dabar rugpjūčio 26 d. kamanėms, bitėms ir vapsvos čiulpiant medų, o paukščiukams lesant sėklas, saulėgrąžos vis dar mezga naujus žiedus.

Įdomu, kaip kitiems gėlių mėgėjams pavyko išauginti šią Draugo fondo dovanėlę?

Kostas Mačiulis
Rochester, NY




09-08-12
Skaičiai kalba apie Lietuvos demogra­fi­nę katastrofą

Pasak Lietuvos švietimo minis­tro Gintaro Steponavičiaus, ,,moki­nių skaičius mažėjo nuo 2006–2007 metų beveik 25 proc.” (,,Tūks­tančiui mokytojų neliko darbo vietų”, ELTA ir Lrytas.lt inf., 2012 m. rugpjūčio 30 d.). Jų šiais metais yra 371,000. Tai rodo, jog 2006–2007 m. mokinių buvo apie 500,000, arba maždaug per penkerius metus mokinių mažėjimas siekė apie 125,000. Blogiausia, jog prarandamas prieauglis, o tai turės daug didesnių pasekmių ateityje nei tiesioginis emigruojančiųjų skaičius.

Pagal statistiką, per paskutinius trejus metus Lietuva kas metai emigracijai prarado daugiau nei 50,000 žmonių. Šie skaičiai žymiai viršija tremtinių skaičių ir prilygsta holo­kausto aukų skaičiui Lietuvoje nacių viešpatavimo laikais. Dar blogiau – mirtys, žudynės ir savižudybės gero­kai viršija gimstamumo skaičių Lietuvoje.

Ta­čiau neatrodo, jog Lietuvos vyriausybė dėl to būtų susirūpinusi ir reaguo­tų į šį pražūtingą reiškinį, jeigu ir ne­užkertant kelio, tai bent gerokai ma­žinant ir siekiant gyventojų skai­­čiaus pusiausvyros. Manyčiau, jog šį klausimą, kaip vieną iš svarbiausių tautos išli­kimo klausimų, reikėtų kelti JAV Lietuvių Bendruomenės XX Tarybos pirmoje sesijoje, nes, nieko nedarant, tik kelių dešimtmečių klausimas, kol lietuvių tauta išnyks iš pasaulio že­mėlapio.

 Dr. Stasys Bačkaitis
Great Falls, WA
 
Lietuva ir JAV = 27:2

Lietuvos Seimo rinkimuose šį ru­denį (spalio 14 d.) dalyvauja 27 politinės partijos. JAV prezidento ir Kongreso rinkimuose – 2 partijos (kitos nėra svarbios). Taigi Lietuva ir JAV = 27:2.

Ergo: Lietuvos balsuotojai turi daugiau pasirinkimo – 13 kartų daugiau.

Kurie rinkimai yra geresni? Čia nuomonės jau skiriasi...

Antanas Klimas
Rochester, NY



09-06-12
Reikalingas Jūsų balsas

Amerikos baltų laisvės lyga (BAFL) ragina visus prisijungti prie skubios pagalbos demokratijos siekiantiems Rusijos žmonėms ir ginantiems žmogaus teises nuo vis stiprėjančio Vladimir Putin autokratinio režimo.

JAV senatorius, Helsinkio Žmogaus Teisių komisijos kopirmininkas Benjamin Cardin (D– MD) yra pateikęs rezoliuciją (S 1039), smerkiančią Rusijoje klestinčią korupciją ir žmogaus teisių pažeidimus. Tokia rezoliucija (HR 4405), pavadinta „The Magnitsky Act” vardu, yra pateikta Atstovų rūmuose Kongreso nario James McGovern (D– MA). Jaunas Amerikos bendrovėje dirbęs advokatas Sergei Magnitsky paviešino apie Rusijos vidaus reikalų ministerijos sukčiavimą – 230 mln. dolerių plovimą. Jis buvo suimtas, kankintas kalėjime ir nužudytas. Jei ši rezoliucija būtų priimta, ji suvaržytų vizų išdavimą žmogaus teisių pažeidėjams, dabar laisvai keliaujantiems tarp Rusijos ir JAV ir pervežantiems didžiules pinigų sumas.

JAV Kongresas, priėmęs šią rezoliucija, aiškiai pasakytų tarptautinei bendruomenei ir valdžioms, kad Amerika netoleruoja žmogaus teisių pažeidimų, kankinimų ir žudymų. Skubiai skambinkite savo valstijos senatoriui(ei) ir Kongreso nariui(ei) savo valstijoje arba į Washington, DC tel. (202) 224-3121, kur būsite sujungti su savo Kongreso atstovu.

Padėkime Rusijos žmonėms siekti laisvės ir demokratijos, remkime jos taikius žmones, to siekiančius ir prašančius mūsų pagalbos bei paramos. Prisiminkime, kaip mes to prašėme prieš 20 metų!

Kongreso atstovai iki š. m. rugsėjo mėn. 10 d. dar bus savo valstijoje, po to pradės naują sesiją Washington, DC, kur vyks ir balsavimas dėl „Magnitsky Act”. Prašykite savo Kongreso nario(ės): „Please Cosponsor HR 4405 – The Magnitsky Act” ir Senatoriaus(ės): „Please Co-sponsor S 1039 The Sergei Magnitsky Act.” Padarykite tai šiandien, paraginkite ir kitus tai daryti!

Amerikos Kongreso rezoliucija – S 1039 ir HR 4405 – aiškiai pasakys pasaulio tarptautinei bendruomenei, kad Amerikoje žmogaus teisės ir teisingumas yra kertinės užsienio politikos nuostatos. Nebūkite abejingi!

Angelė Nelsienė,
Baltic American Freedom League vykdomoji vicepirmininkė
(angelanelsas@bafl.com)

Lietuvos saugumo klausimu

Bronius Nainys įdomiame straipsnyje-pranešime ,,Ar Molotov-Ribbentrop paktas gali pasikartoti?” (,,Draugas”, 2012 m. rugpjūčio 23 d.) labai gražiai išdėstė Lietuvai padarytą skriaudą ir iškėlė gerą klausimą:  ar galima tikėtis, kad rusai nepakartos savo juodų darbų? Autorius tikrai puikiai apibūdino Lietuvos krašto apsaugos padėtį, tik, deja, nepaminėjo, kad patys lietuviai ėmė mažai rūpintis nacionalinio saugumo klausimu.

Gerai prisimenu tarnybą Lietuvos Krašto apsaugos ministerijoje tuo metu, kai visa Lietuva šiuo klausimu rimtai rūpinosi ir stengėsi kuo greičiau įstoti į NATO. Buvo aišku, kad ir užsienio lietuviai šį tikslą rėmė, kuris pagaliau buvo pasiektas 2004 metais. Žinoma, nemažai vyko agitavimo prieš jos narystę NATO iš buvusių Maskvos tarnų, bet jų nelabai kas klausė.

Stodama į NATO Lietuva gerai suprato sąjungos sąlygas, kurias įsipareigojo vykdyti prieš ir po įstojimo. Viena iš tų sąlygų – tai reikalavimas, kad kiekvienas NATO narys rūpintųsi savo krašto apsauga ir šiam reikalui skirtų pakankamai dėmesio ir lėšų. Niekur neparašytas, bet gerai žinomas reikalavimas yra krašto gynybai investuoti 2 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuva niekada šio reikalavimo neįvykdė ir dabar nesugeba nors pusės šios sumos paskirti gynybai. 

Pereitais metais Lietuva skyrė 0,87 proc. BVP (paskutinė vieta tarp NATO narių), į kurį įeina dalykai, nieko bendro neturintys su krašto apsauga. Pati prezidentė Dalia Grybauskaitė mažai dėmesio skiria kariuomenės finansavimo reikalams ir net viešai yra pasakiusi, kad tie 2 proc. niekur nėra įrašyti ir dėl jų nereikia rūpintis. 

Turėdamas omenyje susidariusią padėtį, norėčiau Nainio paklausti, ar jis rimtai galvoja, kad NATO nariai sutiktų turėti savo kariuomenę Lietuvos teritorijoje ir būtų pasiruošę ją ginti? Labai abejoju, ar kas nors iš NATO narių sutiktų aukoti savo karius ir išteklius, žinant, kad pati Lietuva nelabai rūpinasi savo gynyba. Žinoma, visi supranta, kad NATO 5-tas straipsnis reikalauja, kad visi būtų pasiruošę vienas kitą ginti, bet tai nereiškia, kad narės iš anksto privalo turėti savo karines pajėgas kaimyninių valstybių teritorijose.

Lietuva, kaip savo laiku Suomija, privalo būti pasiruošusi nors laikinai atremti priešą arba jo puolimą padaryti labai skausmingą. Tada ir NATO sąjungininkai prie kovos greitai prisidėtų. Beje, sutarties 3čias straipsnis to ir reikalauja.

Romas Kilikauskas,
JAV aviacijos ats. plk.
Springfield, VA

09-01-12
Rinkimams į LR Seimą artėjant: visos prie­monės yra pateisinamos

Neseniai pasibaigusiame Pasau­lio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Seime priimta nemažai rezoliucijų. Keletą jų, kurias priėmė JAV lietuvių visuomeninis komitetas ,,Už dvigubą pilietybę” politinio savaitgalio, vykusio š. m. sausio 28–29 d. Lemont, IL, metu, patvirtino ir PLB Seimas. Tai:

1. PLB Seimas pabrėžia, kad Lie­tuvos Respublikos pilietybė turėtų būti išsaugoma, įgijus kitos šalies pi­lietybę, asmenims (taip pat jų pali­kuonims – vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams), kurių tėvai, se­ne­liai ar jie patys buvo Lietuvos pi­lie­čiai iki TSRS okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d.;
2. PLB Seimas prašo Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių atspausdinti rinkėjo anketas ir išdalyti bažnyčiose ar kultūros centruo­se, mokyklose, darželiuose, kur ren­ka­si lietuvių bendruomenių nariai, jas atiduoti ir/ar padėti užpildyti (visas PLB XIV Seimo rezoliucijas galima rasti adresu: http:// www3.lrs.lt/pls/inter/w5_ show ?p_r=8198&p_k=1).

Artėjant rinkimams į Lietuvos Res­publikos Seimą, labai svarbu, kad am­basados, konsulatai padėtų žmo­nėms, ypač vyresnio amžiaus, ne­tu­rin­tiems ir nemokantiems naudotis internetu, kompiuteriu ar tiems, ku­rie nedalyvavo paskutiniuose rinki­muose. (Skaudus pavyzdys – renkant LR Prezidentą, kartu su kolege Stefa Tamoševičiene LR gen. konsulato Čikagoje buvome pakviestos būti stebėtojomis Čikagos Jaunimo centro rinkiminėje apylinkėje – per visą die­ną gyvai balsavo vos 11 žmonių!)

Nesitikėdama greitos diplomati­nių atstovybių reakcijos š. m. rugpjūčio 26 d., sekmadienį, Švč. Mergelės Marijos Gi­mimo bažnyčioje Marquette Park dalinau anketas, skirtas balsuotojo registracijai. Iš sakyklos parapijiečiams buvo pa­aiš­kinta, kad, jei kam reikės pagalbos, Li­gija Tautkuvienė padės užpildyti rin­kėjo anketą.

Nuvykau ir į Pasaulio lietuvių centrą, Lemont, IL, kur, deja, ilgai tu­rėjau aiškinti JAV LB vietos apylin­kės valdybos narei, jog turime tokią teisę – dalinti registracijos anketas. Laiko liko nedaug, todėl visos prie­monės, skatinančios dalyvauti artėjančiuose rinkimuose, yra pateisinamos. Ypač žinant konsulatų ir am­basadų lėtą skubėjimą. Balsavimo anketas galima rasti Mar­quette Park parapijos klebonijoje ir PLC.

Ir šį sekmadienį, rugsėjo 2 d., Marquette Park parapijiečiams padėsiu, jei kam to prireiks, užpildyti registra­cijos anketas. Tikiuosi, kad LB Lemont apylinkės pir­mi­ninkė Violeta Valaitytė taip pat padės pagalbos reikalingiems.

Dalyvaukime rinkimuose, nes, kaip teigia Valdas Vasiliauskas, ilgametis ,,Lietuvos žinių” redaktorius, neseniai atleistas iš pareigų už prezidentės kritiką, artėjantys rinkimai gali būti ,,paskutiniai laisvi rinkimai”. Naudokimės savo teise ir pasirinkime, ką rinkti į aukščiausiąją Lietuvos valdžią.

JAV lietuvių visuomeninio komi­te­to ,,Už dvigubą pilietybę” vardu

Ligija Tautkuvienė,
pirmininko pavaduotoja



08-30-12
Iki pasimatymo pietuose!

,,Drauge” rašoma, kad laikraštis žygiuoja į savo 103 metus. Aš, „Draugo” prenumeratorius, taip pat žygiuoju į savo 103 metus.

Rašoma, kad ruošiami iškilmingi pietūs „Draugui” paremti. Prenumeratorius laukia, kada gerb. redaktorės suruoš pietus ir prenumeratoriui, žygiuojančiam į 103 metus. Iki pasimatymo pietuose!

Petras Pagojus
Lansing, MI


08-25-12
Geriausia ir blogiausia

Nuotaikingiausio, linksmiausio ir gražiausio straipsnelio žymenį siū­lau skirti Genės Miglinienės rašinė­liui „Sunki bausmė”, paskelbtam š. m. rugpjūčio 16 dienos „Drauge”. Ačiū, kad autorė taip maloniai praskaidrino mūsų die­ną vaikystės Lietuvoj prisiminimų vaiz­deliu, vertu Antano Vaičiulaičio plunksnos
.
Labiausia susimaišiusio iki šiol „Drauge” skaityto autoriaus „svogū­no žymenį” skirčiau tame pačiame nu­meryje, 3-čiame puslapyje, iš-spaus­din­tai Vytauto Volerto nuo-monei-komentarui „Prometėjas ir primityvas”. Kad „[g]al net artėja ve-dybos su keturkojais?” spėjimus ir perspėji­mus iki šiol rasdavome tik aiškiai ne abiem irklais irkluojančių pažįstamų retkarčiais atsiųstuose interneto laiš­keliuose. Dabar tokios nesąmonės jau spausdinamos ir rim-tų žmonių rašiniuose „Drauge”. Iš tikro atrodo, kad Dievas rengiasi mus rimtai nu­bausti, nes toks „pri-mityvas” – sąmo­ningai ar ne – plinta ir akivaizdžiai skverbiasi ten, kur jo anksčiau nebuvo.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA

Michigan valstijoje yra daugiau nei vienas universitetas

Algis Vaškevičius viename iš pas­kiausių savo straipsnių („Drau-gas”, 2012 m. rugpjūčio 14 d.) aprašė vienos antropologijos studentės tyri­nėjimus, susijusius su Tuskulėnų auko­mis. Pačiame pirmame paragra-fe jis ją pristato kaip studentę iš Mi-chigan State University, kiek toliau, kitose dviejose vietose, ji jau minima kaip studentė iš University of Michi-gan.  Rašinio autoriui tie du universitetų pavadinimai gali reikšti tą pačią aukš­tąją mokyklą, bet taip nėra. Tie­sa, yra maža galimybė, kad ta studentė tuo pačiu metu lanko abu universitetus.
Michigan State University yra East Lansing mieste, o University of Michigan – Ann Arbor mieste. Juos skiria apie šimtas kilometrų. Šioje valstijoje yra dar dešimt kitų valstijos universitetų ir panašus skaičius privačių universitetų. Kiekvienas jų turi savo pavadinimą, savas tradicijas ir  savo vietovę.
Prieš kurį laiką redakcija priėmė sprendimą universitetų pavadinimus rašyti taip, kaip jie yra vadinami savame krašte. Tuo, be abejo, siekiama iš­veng­­ti mokyklų supainiojimo.

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI


08-18-12
Apie mūsų bendrai įgyto turto saugojimą

Jeronimas Tamkutonis ,,Draugo” laiškų skyriuje (2012 m. liepos 31 d.) iškėlė labai svarbų klausimą – kas galėtų perimti a. a. dr. Jono Adomavičiaus ir jo talkininkų įsteigtą ALVUD’ą ir jų pastangų dėka įsigytą didžiulį turtą?

ALVUD’o steigėjams ir turto valdytojams išėjus į Amžinybę, draugijos veikla sustojo. Pagal Illinois valstijos reikalavimus, organizacijos, turinčios atleidimą nuo mokesčių arba leidimą veikti kaip visuomeninės organizacijos, bent kartą per metus turi sušaukti narių, rėmėjų ir aukotojų susirinkimą. Apie įvyksiantį viešą susirinkimą turi būti pranešta bent priešvieną mėnesį.

Jau praėjo keli metai po dr. Adomavičiaus ir kitų šios organizacijos steigėjų mirties, bet neteko girdėti apie ruošiamus metinius narių, rėmėjų ir aukotojų viešus susirinkimus. Taip pat neteko spaudoje skaityti viešų pranešimų apie vykstančius ALVUD’o susirinkimus, skirtus vaikų auklėjimui ar suaugusiems.

Kaip Tamkutonis pastebi, lietuviai yra prasti savo bendrai įgyto turto saugotojai. Į šį skaičių įeitų „Seklyčios” pastatai, Lietuvių Dukterų draugijos namai. Neaiški ateitis laukia ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos gražiosios lietuvių bazilikos. Į „Seklyčios” pastato remontą įdėta daug visuomenės paaukotų pinigų. Atrodo, kad buvusiai JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybai ir Krašto valdybai pritrūko energijos rūpintis šiais pastatais, ji nepajėgė išrinkti ir Socialinių reikalų tarybos. Šių metų rugsėjo mėn. pabaigoje bus renkami nauji LB Tarybos ir Krašto valdybos pirmininkai, reikia tikėtis, kad jie susidomės ir šiais pastatais.

Užsidarė pradžios mokykla prie Šv. Mergelės Marijos Gimimo parapijos. Pastatą greičiausiai perims Čikagos vyskupija, jeigu nebus atidaryta lietuviška mokyklėlė. Parapijos maldos namų lankytojų skaičius mažėja kas savaitę. Administratorius kun. Jaunius Kelpšas deda daug pastangų, kad vienintelė lietuviška parapija Čikagoje būtų išsaugota, bet jei nebus pakankamai lankytojų, vyskupija ją uždarys. Buvusios mokyklos skolos „smaugia” parapiją, nes vyskupija ima labai didelius procentus už paskolintus pinigus. Kunigas deda pastangas surasti geradarius, galinčius prisidėti prie skolų mažinimo.
 
Antanas Paužuolis
Chicago, IL

Ačiū

Gavusi „Draugą” visados perskaitau „Redakcijos žodį” – redaktorių pasisakymus įvairiomis temomis.
Ten viena iš redaktorių Laima Apanavičienė vis parašo, kas man arčiau širdies. Paskutinį kartą (2012 m. rugpjūčio 14 d.) ji rašė apie Žolinę – Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į Dangų šventę, Žolinės papročius ir kaimą. Ji sugrąžino mane į vaikystę, kai praleisdavau vasaras kaime pas močiutę. Ačiū, lauksiu daugiau.

Adelė Lietuvninkienė
Lemont, IL

Biografinis patikslinimas

Šių metų rugpjūčio 23 d. ,,Drauge” paskelbtame Mečio Šilkaičio straipsnyje apie Romą Mastienę įsivėlė netikslumas. Ten rašoma, kad ji baigė Einstadt stovyklos lietuvišką gimnaziją Vokietijoje. Iš tikrųjų ji, tuo laiku Ramutė Marija Vilčinskaitė, baigė Eichstatt lietuvių gimnazijos antrąją laidą. Pirmąją tos pačios gimnazijos laidą 1946 m. baigė Valdemaras Adamkavičius (vėliau – Valdas Adamkus), tapęs Lietuvos Respublikos prezidentu. Tokia informacija pateikta Vincento Liulevičiaus knygoje ,,Lietuvių švietimas Vokietijoje”, išleistoje Čikagoje 1969 m.

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI



08-16-12
,,Draugo” pliusai ir minusai

Sugrįžęs iš vienos seniausių (99 metų) Amerikoje gyvuojančių, mažiau lietuviškai bekalbančių lietuvių organizacijos ,,Lietuvos vyčiai” suvažiavimo, kuris vyko viename iš žaviausių Pennsylvania žiemos sporto kurortų Seven Springs, bevartydamas neskaitytus „Draugo” numerius, negalėjau atsižavėti laikraščio gyvybe ir darnumu. Malonu, kad dėl Juozo Brazaičio perlaidojimo prieita prie taikaus sprendimo, bet ypač mane sužavėjo Gintarės Bukauskienės rašinys apie Neringos stovyklą, kur užsiauginta tiek daug lietuvybėje susipratusių naujų vadovių. Labai žavus Laimos Apanavičienės straipsnis apie į Lietuvą studijuoti išvykusią būsimą operos solistę Ramoną Butkutę, kuri, tokia jaunutė, neišpasakytai tvirtai sako: „Man visą laiką trūko Lietuvos.”

Vis dėlto turiu pasisakyti ir apie tame ,,Drauge” (2012 m. rugpjūčio 11 d.) paskelbtą kalbininkų „vaikišką” ginčą – kuris iš jų pirmiau pavartojęs žodį „greitkelis”.  Straipsniui panaudotas visas puslapis, ir man tiesiog gaila šiam straipsniui sueikvoto laiko.  

Faustas Strolia
Oak Forest, IL


08-14-12
Lietuvių oro balionų pradžia

Labai įdomų straipsnį apie oro balionus („Draugas”, 2012 m. liepos 28 d.) norėtųsi papildyti senesniais negu 1891-aisiais – lietuvių oro balionystės – metais. Nors ne Lietuvoje, o Brazilijos-Argentinos kare su Paragvajumi 1867 m. karo metu inžinierius pulkininkas Robertas Adolfas Chodasevičius savo gamybos balionu lygumose pakilo į 100 m aukštį mūšių laukus stebėti. Jis palaidotas Paragvajaus didvyrių mauzoliejuje Buenos Aires mieste. Plačiau aprašytas enciklopedijose.

Antanas Saulaitis, SJ
Lemont, IL




Ar ne tas pats likimas laukia?

Perskaičius Donato Janutos straipsnį „Drauge”, pavadintą ,,Pilietinis karas tarp Amerikos lietuvių” (2012 m. liepos 17, 19 ir 21 d.), galima pagalvoti, kad autorius rašo apie ginkluotą susirėmimą. Iš tikrųjų straipsnyje kalbama apie minčių ir žodžių karą.

Esant dideliam dirbančiujų išnaudojimui JAV, kūrėsi organizacijos, kuriomis siekta apsiginti nuo tokio išnaudojimo. Daug įtakos tam padarė Upton Sinclair parašyta knyga ,,The Jungle” (,,Raistas”), kurioje buvo aprašyti skerdyklose dirbančių žmonių vargai, nepritekliai ir jų išnaudojimas. Šios knygos dėka JAV federalinė valdžia atkreipė dėmesį į sunkias darbo sąlygas ir priėmė daug taisyklių, skirtų pagerinti jas.

Mūsų tautiečiai, atvykę iš Lietuvos, nemokėdami anglų kalbos, neturėdami profesinio išsilavinimo, gaudavo pačius prasčiausius ir sunkiausius darbus. Šiuos darbo žmones nebuvo sunku prikalbinti prisijungti prie socialinių organizacijų, komunistų grupių. Asmenys, prisijungę prie tų grupių, teturėjo vieną tikslą – pagerinti savo gerovę. Išskyrus retas išimtis, jie buvo mažamoksliai, o tai ribojo jų galimybes, neleido aiškiau suprasti pasaulį, kuriame jie gyveno.

Įsigilinę į Janutos straipsnį, atrasime ir priežastis, sukėlusias nuomonių skirtumus tarp anksčiau atvykusių lietuvių ir dipukų. Autorius rašo, jog dipukams prarasta tėvynė, bolševikų įvykdytos žudynės ir trėmimai į Sibirą buvo dar šviežia, atvira žaizda. JAV lietuviai komunistai nevežė lietuvių į Sibirą, nedalyvavo NKVD kankinimuose ir žudynėse. Žvelgdamas iš šio taško, Januta mano, jog, pripažįstant dipukų išgyventas kančias ir vargus, kovose su kairiaisiais iš naujųjų ateivių buvo galima tikėtis daugiau tolerancijos tiems, jau pasenusiems, mažamoksliams JAV lietuviams komunistams.

JAV lietuviai komunistai dingo beveik be pėdsakų. Jų organizacijos išnyko, jie patys išmirė, o vaikai nutautėjo. Ar ne tas pat atsitiks ir su dabartine JAV lietuvių karta?

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

Džiugu dėl ŠALFASS archyvų

Mane pradžiugino š. m. liepos 24 d. žinutė „Drauge” apie Šiaurės Amerikos fizinio lavinimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) archyvų atkeliavimą į Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą (LTSC).
Džiugu, kad a. a. Algirdo Bielskaus sukaupta medžiaga apie išeivijos sportinę veiklą – archyvai – liks išeivijos sportininkams prieinamoje vietovėje ir bus gražiai sutvarkyti LTSC patyrusių ir gabių archyvarų. Manau, kad tai buvo pats geriausias sprendimas, padarytas ŠALFASS centro valdybos pirmininko Lauryno Misevičiaus ir jo valdybos.

Noriu padėkoti visiems, kurie internete dalyvavo įtemptoje kovoje, kad archyvai liktų Amerikoje ir būtų perduoti LTSC. Dėkoju Kristinai Lapienytei, Dalei Lukienei, Liūdai Rugienienei, Ritai Kliorienei, Rimantui Dirvoniui, Audriui Šileikai, Algiui Avižieniui bei Kanados ir Amerikos sporto darbuotojams, kurie šiuo klausimu domėjosi ir pasisakė.

Tikrai tikiu, kad išeivijos sporto siela a. a. Bielskus sutinka su šiuo sprendimu ir džiaugiasi kartu su mumis.

Elvyra Vodopalienė
Occaquan, VA

08-11-12
Kur galima būtų rasti daugiau sidrienių?

Malonu buvo skaityti Rimos Sidrienės laišką šių metų liepos 31 d. ,,Drauge”. Mane jis pradžiugino visam vakarui. Bet kiek yra tokių kaip Sidrienė, kurie taip suprastų ir taip įvertintų mūsų spaudą – mūsų likusį paskutinį spaudos Amerikoje mohikaną ,,Draugą”? Perskaitę jos laišką, vis tiek stojame akistaton su neišvengiama mažėjančių skaitytojų šmėkla – kuri iš tikrųjų nėra šmėkla, bet karti realybė.  Kiek tokių kaip Sidrienė yra? Mažiau, negu šiuo laiku norėtume.

 Pasaulyje – ne tik lietuviai – visi mažiau skaito spaudą. Visi tai žinome. Vis daugiau žinių gauname per internetą, per televiziją. Bet ir internetas, ir televizija viską pristato tikrai trumpai ir paviršutiniškai. Nei internete, nei televizijoje nerasime tokių išsamių, apgalvotų ir vertingų rašinių kaip ,,The Economist”, ,,The New York Times”, ,,The Wall Street Journal”, ir gana dažnai ,,Drauge”. Visuomet bus žmonių, labiau apsišvietusių, labiau išsimokslinusių, labiau mąstančių, kuriems neužteks paviršutiniškumo ir kurie skaitys čia mano išvardintą spaudą, tarp kurios mums, Amerikos lietuviams, yra ir ,,Draugas”.  

,,Draugas” turi dar ir kitą mums brangintiną bruožą – jis yra ,,vietinis”, t. y. jis aprašo mūsų ,,kaimynystę”, mūsų lietuvių visuomenę. Kol turime savo visuomenę, niekas kitas neatstos savos spaudos. Neįsivaizduoju, kaip sumenkėtų mūsų Amerikos lietuvių bendravimas ir gyvenimas, jeigu prarastume tą svarbų ryšį, kuris mus visus apjungia – mūsų spaudą. 

Dabar vyksta pereinamasis laikotarpis. Apskritai pasaulyje visi spausdinti laikraščiai ir žurnalai išgyvena pereinamąjį ir persitvarkymo metą, bet ,,Draugui” šis laikas yra sudėtingesnis dar ir dėl to, kad viena mūsų karta baigiasi ir laikraštį norima perduoti kitai kartai. Toks laikas yra pavojingas. Juk gali iš viso nepasisekti perduoti jo kitai kartai. Galima laikraštį sužlugdyti per neatsargumą. Vien gerų norų čia neužtenka. Sakoma, kad kelias į pražūtį yra grįstas gerais norais. 

Paskaitykime Jeronimo Tamkutonio laišką tame pačiame ,,Drauge” apie ALVUD’ą. Juk ALVUD’o turtas turi savininkus?  Nejaugi niekas juo nesirūpina? Ką veikia mūsų visuomenės veikėjai? Pagalvokime apie kitas lietuviškas organizacijas, apie kurias Tamkutonis užsimena ir kurioms lietuviai aukojo savo energiją ir laiką, per rinkliavas ir vajus rėmė iš savo kišenės.  

Bet grįžkime prie ,,Draugo”. Ne tik finansinė, bet apskritai visa laikraščio padėtis yra trapi. Neaišku, ką ateinantys keli metai atneš. Aš pats savo gyvenime esu padaręs ne vieną lemtingą sprendimą. Kai kurie jų buvo sėkmingi, kiti – klaidos. Ar aš būčiau vienaip sprendęs laikraščio reikalus ar kitaip, vis tiek nesijaučiu, kad man čia yra vieta per aštriai kritikuoti. Krikščioniškai sakoma:  meskit pirmą akmenį tik tas, kas pats esate be nuodėmės. Aš tikrai nesu toks. Neapgalvota, aštri kritika kartais padaro daugiau žalos negu naudos.

Bet pagirti gerai atliktą darbą, kaip tai daro Rima Sidrienė savo laiške, yra kitas reikalas. Tokius žodžius tikrai džiugu skaityti.

Donatas Januta
San Francisco, CA

08-02-12
Autorius ir leidėjas A.  Dundzila

Sūnus Antanas labai gražiai aprašė apie savo Tėvo, Adomo Dundzilos, prieš šimtą metų, 1912 m., išleistą elementorių „Dieve padėk!” („Draugas”, 2012 m. liepos 26 d.). Bet galėjo truputį daugiau informacijos pateikti ir apie to elementoriaus autorių – savo Tėvą. 

Kokia aplinka Adomą paruošė ir įkvėpė jį, dar jauną vyrą, sukurti ir savo lėšomis išleisti tokią tais laikas svarbią ir retą knygą? Kaip Adomo sūnus Antanas rašo, šis elementorius buvo skirtas ne mokykloms ar mokytojams, bet tėvams, nes Lietuvoje mokyklų tada dar buvo mažai, ir daugelis šeimų savo vaikus mokė namuose. 1912-ieji – dar caro laikai, tai laikas prieš Pirmąjį pasaulinį karą.   

Adomo tėvas buvo lenkų dvarininko ūkvedys. Adomui augant, jo paties žodžiais, „Abu tėvai nei skaityti, nei rašyti nemokėjo. Tačiau tėvelis labai gerai mintinai skaičiuodavo. (…) Drausmingas, budrus, akylus, stipraus kūno sudėjimo, nevengiąs jokio darbo, tiko lenkams būti ūkvedžiu, nors ir beraštis, bet doras, sąžiningas (…) išbuvo toje tarnyboje keturiasdešimt metų su viršum. (…)  mes, visi broliai ir sesuo, žemės ūkio darbus su pamėgimu nuo pat kūdikystės dienų dirbome, greta savo tėvelio. (…) Batais avėdavome tik šventadieniais, tol, kol būdavome mieste. Šiaip namie klumpėmis avėdavome.” 

Skaityti žiemos metu Adomą pamokė vyresnė sesuo. Adomo formalus mokslas baigėsi su pradžios mokyklos trimis skyriais suvalkų Kalvarijos miestelyje, kur išmoko patarnauti ir šv. Mišioms. Nuo jaunystės mėgo spaudą, visur, kur tik rasdavo, skaitydavo laikraščius. Trys Adomo broliai, kaip daug lietuvių valstiečių jaunų vyrų, jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą emigravo į Ameriką, apsigyveno lietuvių angliakasių miestelyje Shenandoah, PA.

Nuo 1908 m. Adomas dirbo Marijampolėje, Penčylos knygyne, vėliau atidarė savo. Palaikė glaudžius ryšius su lietuviais mokytojais. Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo pirma Vilniuje, vėliau – Petrapilyje lietuvių pabėgėlių komitete. Grįžęs į Lietuvą kartu su Broniumi Siručiu įsteigė leidyklą „Dirva”, kuri išaugo į vieną didžiųjų lietuviškų leidyklų, išleidusių apie 500 knygų (per 2 mln. egzempliorių).  Per Antrąjį pasaulinį karą su sūnumi ir dukra pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV.  

Adomo Dundzilos gyvenimo kelionė, pradėta XIX šimtmečio Rusijos caro Lietuvoje ir baigta XX šimtmetyje Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse, žengė daugelio jo kartos pramintais takais. Iš šeimų, kuriose tėvai ir motinos patys dažnai neturėjo progos išmokti skaityti ar rašyti, jauni lietuvaičiai ir lietuvaitės, valstiečių vaikai, sunkiomis sąlygomis išsimokslino, sąžiningai dirbo ir beveik iš nieko Lietuvą atkūrė. Šiandien, vaikščiojant po Šv. Kazimiero lietuvių kapines, kur Adomas Dundzila ilsisi amžinybėje, kaip ir netolimas lietuvių Tautines kapines, antkapiuose iškaltuose varduose ir užrašuose užtinkame labai daug Lietuvos istorijos. Tai buvo mūsų tėvų kartos inteligentai, savanoriai kūrėjai, Lietuvai nusipelnę vyrai ir moterys.   

Donatas Januta
San Francisco, CA

07-31-12
Ar mūsų laukia dar vienas praradimas?

Pagal paskutines žinias, Illinois valstija turi 83 mlrd. dol. skolos. Kiekvieną dieną ta skola paauga daugiau nei 12 mln. dol. Neseniai Čikagos miestas uždėjo visoms bažnyčioms mokestį už jų sunaudojamą vandenį, ko anksčiau niekuomet nedarė. Illinois valstija ir Čikagos miestas desperatiškai ieško būdų, kaip sumažinti skolas. Yra tik laiko klausimas, kol miestas ir valstija, norėdami surasti daugiau pajamų, pradės tikrinti taip vadinamas nevalstybines nepelno siekiančias („non-profit”) organizacijas, jų statusus ir pajamas.

Viena iš tokių organizacijų yra a. a. šviesaus atminimo dr. Jono Adomavičiaus įsteigta Amerikos lietuvių vaikų ugdymo draugija (ALVUD’as), įsikūrusi 6515 S. California Ave., Chicago. Dr. Adomavičiaus sumanumo ir rūpesčio dėka ši organizacija gavo labdaros organizacijoms taikomas lengvatas.

ALVUD’as jau senokai neužsiima savo ankstesne veikla, t. y. vaikų ugdymu ir pagyvenusių žmonių subūrimu. Prieš šešerius metus dr. Adomavičiui iškeliavus į Anapilį, ALVUD’as pasiliko neaiškioje padėtyje. Buvo nuspręsta jo valdymą palikti ten apsigyvenusių, iš Lietuvos atvykusių stažuotis gydytojų priežiūrai. Paskutinėmis mano žiniomis, tie gydytojai jau yra išvykę iš ALVUD’o ir dabar pastatas yra prižiūrimas ten gyvenančio tarnautojo.

Lietuviai yra prasti savo bendrai įgyto turto saugotojai. Lietuvių katalikių moterų draugijos fondas, turėjęs per vieną milijoną dolerių, perėjo į slovakių rankas. Iš lietuvių suaukotų pinigų įgyti Marijonų vienuolijos „Draugo” pastatai perėjo lenkų marijonų žinion. Ar ALVUD’o 32 butų kompleksas, įgytas lietuvių lėšomis, bus dar vienas lietuvių praradimas?

Būtų gerai, jei lietuvių organizacijos, tokios kaip Amerikos lietuvių taryba ar Lithuanian Human Service Council susirūpintų ALVUD’o likimu, kol jis dar nepateko į miesto ar valstijos žinią.

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL

Puikus „Draugo” numeris

Man taip patiko š. m. liepos 21 d. šeštadienio „Draugo” numeris, kad jį skaičiau net pusantros valandos!  Tiek daug įdomių straipsnių ir gerų nuotraukų jame. Visas numeris labai dinamiškai atspindi lietuvių kultūrą tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje. Pirmas puslapis – aktualus, antrame puslapyje skaitome arkivysk. Sigito Tamkevičiaus trumpą žodį, kitame puslapyje – XIV Lietuvių tautinių šokių šventės gražus aprašymas ir Algio Kazlausko laiškas apie Šv. Kryžiaus ligoninę. Dar toliau – labai įdomus pokalbis su jaunuoliu Šarūnu Daugirdu, kuris dirbo savanoriu Peru. Buvo miela skaityti prisiminimus apie kun. Stasį Ylą kultūriniame to numerio priede. Įdomus buvo lietuvių trijų chorų koncerto Cleveland aprašymas, taip pat straipsnis apie Maironio atostogas ir galų gale – apie Amerikos lietuvių komunistus, apie kuriuos niekada iki tol nebuvau girdėjusi. Baigusi skaityti pagalvojau – kokia įdomi ir turtinga mūsų lietuviška bendruomenė! Beje, visas numeris labai patrauklus ir puikiai sumaketuotas. Sveikinu visus „Drauge” su tokiu puikiu numeriu!

Rima Sidrienė
Palos Hills, IL

Lietuvos vardo ,,garsinimas”

Įtakingas Norvegijos dienraštis ,,Dagbladet” rašo, kad lietuviai kelia bene didžiausią grėsmę šios šalies visuomenės saugumui. Jis rašo, kad lietuvių nusikaltėlių grupuotės yra vienos labiausiai įsitvirtinusių grupuočių šioje šiaurės valstybėje.

Britų bulvarinis laikraštis internete Dailymail.co.uk teigia, kad Didžiosios Britanijos gyventojai ir būsimi olimpiados svečiai turėtų saugotis gausėjančių vagysčių gatvėse, tarp galimų vagišių nurodydamas ir lietuvius.

Jei ir toliau taip reikalai klostysis, reikės keisti Lietuvos himno žodžius, pasak kurių – ,,Tu, didvyrių žeme”.

L. Stankevičius
Laval, Canada

07-28-12
Kodėl nutylimas JAV ir Kanados LB indėlis?

„Draugo” š. m. liepos mėnesio 7, 12 ir l4 dienų laidose buvo išspausdinti Dalios Cidzikaitės, Irenos NakienėsValys ir Laimos Apanavičienės straipsniai, aprašantys Boston, MA vykusią XIV Šiaurės Amerikos Lietuvių Tautinių šokių šventę. Aprašymus lydėjo gausios šventės nuotraukos, leidžiančios skaitytojams stipriau pajusti nuotaikas, išgyventas tiek šventėje šokusių, tiek ją stebėjusių. Straipsniuose kreipiamas dėmesys į švenčių meno vadovus, programą, atsilankiusius svečius, šventės rengimo komitetą. Maloniai skaitytoją nuteikia užsiminimas apie šventės programos metu įvykusį pasipiršimą ir dviejų šokėjų sužieduotuves. Jaudina cituojamas Lietuvos valdžios pareigūno pasisakymas apie jam kylančius jausmus, stebint už Lietuvos ribų vykstančią šventę. Apanavičienė, įdėjusi pastangų surinkti duomenis ir išvardinti ankstesnių švenčių meno vadovus, pastebi: „Žinoma, meno vadovai vieni šventės nepadarys. Tad padėkoti reikia ir praėjusių švenčių, ir XIV Lietuvių tautinių šokių rengimo komitetams.”

Vis dėlto žurnalistės „pamiršo” paminėti pačius svarbiausius šios ir praeityje vykusių tautinių šokių švenčių „kaltininkus”. Jiems neatseikėjo nė trupinio paprastai priklausančios padėkos. Nepadėkota JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenėms, nuo 1957 metų kas ketveri metai JAV ar Kanadoje organizuojančioms Šiaurės Amerikos Lietuvių tautinių šokių šventes (TŠŠ). Iniciatyva suruošti pirmąją TŠŠ kilo ne kitur, o Čikagos LB apygardos valdyboje vadovaujant Jonui Jasaičiui. Antrąją TŠŠ LB gretose organizavo JAV LB ir PLB veikloje plačiai žinomas Bronius Nainys.

Daugiau kaip pusę šimtmečio JAV ir Kanados LB globojamos vyksta šokių šventės. Svarbiu partneriu šventes ruošiant yra Lietuvių tautinių šokių švenčių institutas, atsakingas už meninę šventės programų dalį. Deja, instituto indėlis „Draugo” skiltyse taip pat nebuvo išryškintas. Nejau galvojama, kad, planuojant tokio masto renginį, savaime atsiranda šventės vieta, šventės rengimo komitetas, meno vadovai, šokių aranžuotojai, šokių mokytojams tobulinimosi kursai ir dešimtys kitų dalykų? O kur dar netikėtai atsirandančių asmeninių nesklandumų užglostymas, pareikalaujantis iš LB pareigūnų nemažų diplomatinių sugebėjimų?!

Šventės ruošos finansinę atsakomybę taip pat prisiima ir neša ne kas kitas, o JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenės. Iš sukurto šventėms rengti bendruomeninio fondo įnešami arenų bei salių nuomų užstatai, LB kraštų valdybos įsipareigoja sąskaitas apmokėti, net jei TŠŠ būtų nuostolinga. Baigus sąskaitas suvesti, atseikėjus dalį pelno už kelionę į šventę savo grupes atsiuntusioms nepasiturinčių kraštų bendruomenėms, JAV ir Kanados LB kraštų valdyboms nelieka laiko šventės pasisekimu džiaugtis. Privalu sustiprinti dėmesį bei suaktyvinti veiklą už dvejų metų įvyksiančiai Lietuvių dainų šventei. Dainų šventes ruošiant, bendruomeniniu partneriu yra Šiaurės Amerikos Lietuvių muzikos sąjunga.

Rengdama išeiviją buriančius masinius renginius, LB stiprina užsienio lietuvių lietuvybę. Tai daroma, siekiant išlikti gyvais tėvynei Lietuvai ir sau. Šis uždavinys kur kas lengvesnis, kai žiniasklaida tas pastangas pastebi ir įvertina.

Algimantas S. Gečys
Huntingdon Valley, PA

07-21-12
Ar prarasime Švento Kryžiaus ligoninę?

Žadamas ,,Sinai Health System” Švento Kryžiaus ligoninės perėmimas turi rūpėti mums visiems. Ligoninė yra viena iš didžiausių kada nors lietuvių įkurtų institucijų. Ją statė ankstyvieji atvykėliai, aukodami iš savo kuklių algų. Šiomis dienomis įspūdingi pastatai liudija sukauptą kapitalą. Ligoninės darbuotojų skaičius ir gausios medicinos profesionalų teikiamos paslaugos yra apylinkei reikšmingi, šalia jos tiesioginio teigiamo poveikio apylinkėje gyvenančiųjų sveikatai. Ligoninė turi galimybę padėti įsidarbinti ir naujai iš Lietuvos atvykstantiems. Tad mūsų pareiga yra žinoti ir įvertinti planuojamus pokyčius joje. Manau, ypač pravartu būtų išgirsti tyrinėjimus šiuo klausimu iš mūsų žiniasklaidos bei mūsų profesionalų, dirbančių atitinkamose srityse, pasisakymus.

Sužinojau, kad prieš mėnesį įvykusiame pokalbyje tarp ligoninės administracijos atstovo dr. Wayne Lerner ir ligoninės darbuotojų atskleista, jog svarstoma Šv. Kryžiaus ligoninę prijungti prie ,,Sinai Health System”. Atsakymai, kaip šis prijungimas pagelbės Šv. Kryžiui išsilaikyti finansiškai, neaiškūs. Klausta, kodėl Šv. Kryžiaus ligoninė, turinti pakankamai grynų pinigų sumokėti 60 dienų išlaidas, norėtų jungtis su ,,Sinai”, turinčia pakankamai pinigų tik trimsketurioms dienoms? Skamba taip, tarsi ,,Sinai” bankrotas būtų čia pat. Kyla ir daugiau neaiškumų. Kuriai pusei šis prijungimas išeis į naudą? Lieka neatsakyta į klausimą, ar tik nenorima išnaudoti Šv. Kryžiaus ligoninę?

Kuriantis Marquette Park apylinkei, aukas rinko ir ligoninę pastatė Lietuvių katalikų labdaros sąjunga. Vienuolės kazimierietės buvo pakviestos slaugyti ligonius, o vėliau – ir administruoti ligoninę. Buvo rūpinamasi seneliais, sergančiais ir nepasiturinčiais. Turbūt pagal tuometinę tvarką ligoninės turtas buvo užregistruotas Čikagos arkivyskupo vardu. Šiuo metu ligoninės direktorių taryboje nėra nei vieno lietuvio. Pati Labdaros sąjunga merdėja. Tad įdomu, kas turi teisę galutinai nuspręsti, kaip su šia institucija pasielgti?

Yra iškilęs ir moralinis klausimas. Katalikai smerkia abortus, šiuo klausimu ką tik griežtai vėl pasisakė Amerikos vyskupai. Bet štai dr. Linas Sidrys, kuris eina Labdaros sąjungos pirmininko pareigas ir dirba oftalmologu Šv. Kryžiaus ligoninėje, neseniai paskelbtame savo straipsnyje rašo, kad Mt. Sinai ligoninėje daromi abortai. Tokia praktika sudaro didelių sunkumų jau net svarstant abiejų ligonių artimą bendradarbiavimą.

Turime pagalvoti ir apie tai, kaip toks pokytis paveiktų aplinkinę lietuvių bendruomenę bei Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją. Kokias pretenzijas naujasis kaimynas reikštų? Jeigu ligoninė nebeišsilaiko finansiškai, ar nereikėtų kitaip panaudoti sukauptą kapitalą? Ar atsirastų būdų, kaip, naudojant tą kapitalą, sušelpti senstančias seseles arba sustiprinti lietuvių bendruomenės veiklą? Kam atiduoti visa tai į svetimas rankas?

Ar nereikėtų daugiau sužinoti iš seselių ir ligoninės direktorių, ką jie siūlo, kokia dabartinė ligoninės padėtis ir kokie jų svarstymai dėl ateities? Gal mūsų ekonomikos žinovai ir advokatai galėtų paaiškinti finansines bei teisines šito klausimo aplinkybes? Norėčiau detaliau apie tai skaityti ,,Drauge” ir ,,Amerikos lietuvyje”. Manau, geriau iš anksto žinoti, kas vyksta, kol dar galima ką nors pakeisti. Nenorėčiau, kad viską sužinotume tik po ligoninės praradimo – taip, kaip atsitiko su mūsų bažnyčiomis ir senelių namais.

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL


Apie lietuvišką filmą – vos keli trupiniai

2012 m. birželio 21 d. „Drauge” paskelbtame dr. Viktoro Stankaus rašinyje „Ir vėl stebino Cleveland tarptautinis filmų festivalis” rašoma, jog festivalyje buvo rodomas ir lietuvių filmas „Kai apkabinsiu tave” („Back to Your Arms”). Festivalyje neteko dalyvauti, todėl apie jį galiu tik spręsti iš dr. Stankaus keisto straipsnio.

Straipsnyje autorius nepaprastą dėmesį skiria šešiems filmams: „The Rescuers”, „A People Uncounted”, „True North”, „Detropia”, „Superthief” ir „An Oversimplification of Her Beauty”. Aprašydamas juose vaizduojamą žmogaus nežmoniškumą žmogui, meilę, pasibaisėtinas vargšų gyvenimo sąlygas ir t. t., jis stebina gal iš festivalio viešųjų ryšių skyriaus gautų žinių gausa, sudėdamas į rašinį, ką reikia ir ko nereikia, „including the kitchen sink” ir kad „...šiuo metu Detroit mieste yra apie 100,000 paliktų negyvenamų namų, be šeimininkų, o mieste laksto iki 50,000 šunų gaujų”.

Tačiau rašant apie lietuvišką filmą, atrodo, jam pritrūko žinių, noro ir dėmesio svarbiame filmų festivalyje rodomam lietuviškam filmui. Žinant, kad į abu šio filmo seansus bilietai buvo išparduoti ir jį pamatė 600 žiūrovų, jis galėjo (privalėjo) būti apžvelgtas ir išnagrinėtas daug išsamiau. Kodėl to pašykštėta?

Gražu, kad dr. Stankus apibūdino filmą žiūrovams, bet kodėl jis užmiršo „Draugo” skaitytojus? Ir ar svarbu, kad filmas buvo filmuojamas „net” trijose šalyse?  Šiais laikais tai – filmavimo kasdienybė. Iš rašinio sužinome, kad filmo režisierius – Kristijonas  Vildžiūnas ir nieko daugiau. O kur filmo turinys, aktoriai, jų vaidyba? Nė amt. Argi šis filmas neužsitarnavo didesnio iš lietuvio autoriaus dėmesio vien dėl to, kad jis – lietuviškas? Jei šis festivalis „beldėsi į žiūrovų socialinę, politinę sąžinę”, gal autorius šiai nuorodai nepajėgė atsispirti ir buvo priverstas rašyti?

Vienas dalykas šiame rašinyje tikrai nustebino – tai autoriaus stebėtinai, beveik neatpažįstamai staiga pagerėjusi lietuvių kalba. Kaip gaila, kad ji nebuvo pavartota atsakingiau, įspūdingiau...

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

Vietoj biografijų – sveikinimo laiškas

Ačiū Ritonei Rudaitienei už laiške (,,Draugas”, 2012 m. liepos 14 d.) pateiktas pastabas. Norėčiau patikslinti, kad XIV Lietuvių tautinių šokių šventės meno vadovai Vida Brazaitytė ir Romas Jonušonis (nors buvo redaktorės prašomi) patys nutarė nepateikti savo biografijų šventės leidiniui, o mieliau nusprendė kartu parašyti sveikinimo laišką.

Lionė Kazlauskienė
XIV Lietuvių tautinių šokių šventės koredaktorė

07-19-12
Gedimino stulpai Rasų kapinėse

Naktį iš birželio 16 į 17 dieną Vilniaus Rasų kapinėse įvykdytas barbariškas aktas – nežinomi piktadariai ant maršalo Józef Pilsudski motinos kapo nupiešė Gedimino stulpus.

Gedimino stulpai – istorinis simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas. Prie šio paveldo prisipažindavo ir pats maršalas, gimęs Rytų Lietuvoje. Kokia likimo ironija, kad šiuo garbingu Abiejų tautų respublikos simboliu mėginta išniekinti maršalo motinos ir jo širdies atminimą. Išniekintos ir pačios kapinės, brangios abiem tautoms. Tose pačiose kapinėse yra ir a. a. Jono Basanavičiaus, vadinamo tautos atgimimo patriarchu, kapas, kurį 1956 m. per Vėlines aš, Vilniaus universiteto lituanistikos studentas, aplankiau.

Kaip žinoma, Lietuvos valdžia pasmerkė šį gėdingą „žygdarbį”. Gal tai buvo kokie provokatoriai, gal net visai ne lietuviai. Sunku patikėti, kad lietuviai galėtų taip išniekinti istorines katalikų kapines. Neleiskime, kad Lietuvos Respublikos sostinėje dėtųsi tokie dalykai.

Leonardas Gogelis
Chicago, IL


07-17-12
Vardinės ir krikštynos

Romualdo Kriaučiūno raginimas švęsti vardines (,,Draugas”, 2012 m. liepos 10 d.) siejasi su patirtimi krikštynose. Apeigų pradžioje tėvai pasako vaikelio vardą. Kunigas kartais klausia, kodėl skiriamas Barboros, Luko ar kitas vardas. Dažnai atsakoma, kad gražiai skamba (ir tinka abiem kalboms). Kas kelinta šeima pamini, kad yra šventasis Benas ar Greta. Rečiau pasakoma – XXI amžiuje sunku prisiminti – kuo žymus Nojus, Dovydas ar Izabelė. Nedažnai pasako, kad vardas primena senelį, močiutę ar brangų dėdę, seserį.

Sulaukę Sutvirtinimo amžiaus (apie 14 m.), vienas iš dešimties žino savo vardinių dieną, kiek mažiau – apie vardo reikšmę ar šventojo, šventosios gyvenimą. Kartais jaunas žmogus dar negali paaiškinti savo lietuviško vardo kaip Kovas, Rasa, Goda, Mantas.

Jau pusšimtis metų, kai nebeprivaloma krikštyti krikščionišku vardu, tačiau gera dalis žmonių prie vaiko „tikro vardo“ prideda niekad nebeminėsimą „Krikšto vardą“. (Sakome, kad vaiko Krikšto vardas yra tas, kuriuo tėvai sūnų ar dukrą vadina, kuriuo ir Dievas jį, ją pažįsta.) Jei mokame kitų kalbų, galime šventųjų žinynuose surasti apie jų gyvenimą, o lietuviškuose vardų žodynuose – vardo kilmę, reikšmę. Kartą teko sutikti mergaitę vardu Aspirina, tačiau negalėjome rasti vardinių dienos.

Antanas Saulaitis, SJ
Lemont, IL


J. Jablonskis ir P. Avižonis

Buvo įdomu ir malonu ,,Drauge” perskaityti, kad Lietuvoje bus pa­gerb­tas Jonas Jablonskis (Algis Vaš­kevičius ,,Marijampolė šventė ir links­­minosi tris dienas”, 2012 m. bir­želio 19 d.). Bet straipsnio autorius, matyt, nežinojo, kad pirmą lie­tuvišką gramatikėlę išleido Petras Avi­žonis, gydytojas ir profesorius, tuo metu, kiek atsimenu, medicinos studentas Dorpato universitete (da­bar Tartu universitetas), ir jam labai daug pa­dėjo Jablonskis. Avižo­nis ypač domėjosi lietuvių kalba ir net galvojo būti kalbininku, bet Jab­lonskis pa­tarė jam studijuoti mediciną – to­kiu būdu Avižonis ga­lėsiąs padėti daugiau žmonių, nei bū­damas kalbi­ninku.

Petro Kriaušaičio slapyvardis at­sirado taip: Petras buvo Avižonio vardas, o Kriaušaitis buvo vienas iš Jab­lonskio slapyvardžių. Jie turėjo la­bai daug bėdų tą gramatikėlę iš­spaus­dinti. Bet nusiuntę į Ame­ri­ką, kur Amerikos lietuviai skelbė kon­kursą lietuviškos gramatikos iš­lei­dimui ir paruošimui, jie laimėjo pirmą vietą ir gavo 50 dol. premiją, ku­rią abu pa­sidalino per pusę.  

Iš įvairių Avižonio pasakojimų atrodo, kad Jablonskis buvo ypa­­tingai darbštus ir geras žmogus. Jis padėjo, kiek tik galėjo, jauniems lietuvių kalbos mylėtojams. Vėliau Avižonis lietuvių kalba išleido medicinos terminų žodynė­lį. Dau­ge­lis jo sugalvotų lietuviškų ter­minų me­dicinoje yra vartojami ir šiandien.  

Apie Petrą Avižonį ir jo atliktus darbus labai daug žino Birutė Briaukienė, toje srityje ap­gynusi savo doktoratą.  

Liuda Avižonienė
Park City, UT


Gražiausia iš melodijų – tango

Tokia antrašte „Kauno diena” rašė apie dainininką Juozą Nakuta­vi­čių – vienintelį iš Amerikos, dalyvavusį telemaratone Dainų slėnyje 1993 m.

,,Rytoj telemaratone dainuosiu tango, – sakė Juozas Nakutavičius, – Turbūt tango niekas nedainuos... Kad jūs žinotumėt, kaip man gaila tų, kurie nemoka ar nenori klausytis tango, šokti tango, dainuoti tango, nes tango – pati gražiausia melodija.”

„Kauno diena” pateikia žinių apie Juozą N. (toliau – J. N.), Kaune gimusį ir augusį jaunuolį, ne savo noru palikusį Tėvynę, jo įsikūrimą už Atlanto, kurį mes visi patyrė­me ir kuris nebuvo rožėmis klotas. Minima, kad J. N., šalia sunkaus dar­bo liejykloje, rado laiko ir kultūrinei veiklai – dainavo „Perkūno” chore, kvartete, oktete, ,,nesuskaičiuojamą daugybę kartų”.

J. N. prieš dešimt metų su mū­siške „Oktava” įrašė plokštelę „Dai­nuok ir šok”, kita plokštelė vadinasi „Ir vėl žy­di gėlės”. „Vyresnio amžiaus klausytojai pasididžiuoja, kad solistas prime­na jiems Antano Šabaniausko dai­nuotas melodijas”, – rašo ,,Kauno diena”.

Taigi drįstu tarti, kad J. N. grąžino tango į Lietuvą. Turiu pagrindo taip sakyti. Man viešint Lietuvoje 1985 m., viešbutyje „Lietuva” su mū­sų didele šeima valgant vakarienę, muzikantai visą laiką grojo man vi­sai nepažįstamą šokių muziką. Pa­pra­­šiau, kad pagrotų tango. Mano nu­stebimui, turėjau laukti gerą pusvalandį, kol jie surado tango gaidas. Nelabai draugiškai, bet pagrojo.

Na, ir dar vienas nutikimas, susijęs su tango.  2008 m. šventėme mūsų Rochester, NY, lietuvių Šv. Jurgio baž­nyčios (dabar jau parduota) 100-to metų jubiliejų. Tada dar čia gyveno kun. Gintaras Jonikas. Jo dėka šventės programai buvo pakviestas Rad­vi­liškio jaunų mergaičių choras. Po iškilmingo minėjimo buvo šokiai. Pastebė­jau, kad, grojant tango muzikai, jau­nos radviliškietės susispietė į būrelį ir tik šnekučiavosi, juokavo. Bet kai užgrojo „Pretty Woman”, jos taip įsisiūbavo, rodės, kad dangus su žeme maišosi. Supratau, kad jos dar buvo per jaunos prisiminti, kai Juozas Nakuta­vičius koncertavo Lietuvoje ir dainavo tango melodijas.

Kostas Mačiulis
Rochester, NY


07-14-12
Valio XIV Lietuvių tautinių šokių meno vadovams!

XIV Lietuvių tautinių šokių šventė jau praeityje. Renginys buvo pasigėrėtinai gražus. Grįžtantiems atgal į viešbutį šokėjams žiūrovai dėkojo ir negailėjo komplimentų. Tačiau daugiau nei kas kitas, didžiausios padėkos nusipelnė tautinių šokių mokytojai, o ypač Šventės meno vadovai – Vida Brazaitytė ir Romas Jonušonis. Jie ir rengimo komitetas dirbo labai ilgai ir labai daug. Meno vadovai lankė įvairias Šiaurės Amerikos žemyne šokančias lietuvių tautinių šokių grupes, sudarinėjo šokių braižinius, repetavo, svarstė, derino ir apipavidalino, kad šventė būtų kitokia, graži ir atmintina. Jiems tai pasisekė.

Deja, abu šventės meninės dalies „kaltininkai” – Vida ir Romas – buvo mažiausiai pastebėti ir matomi šventės metu. Kai daug gražių žodžių buvo paberta apie kitus, jie net nebuvo iškviesti į arenos vidurį ar pristatyti bent šiek tiek daugiau kaip: „O dabar – šventės meno vadovai – Vida Brazaitytė ir Romas Jonušonis!” Nieko apie jų pasiekimus ir nuveiktus darbus nėra parašyta ir Šokių šventės leidinyje.

Rašydama apie XIV Lietuvių  tautinių šokių šventę, dar norėčiau pridurti, kad, šalia skausmingai ilgo (užkulisiuose laukiančius šokėjus labai varginusio) ir užsitęsusio įvairių garbės svečių pristatymo, akis be galo rėžė šventės pranešėjų neįprasta vakarinė apranga. Girdėjosi daugelio pastabos: „Jei tautinį drabužį ankstesniuose tokio pobūdžio renginiuose dėvėjo aktorė Rūta Lee-Kilmonytė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kodėl to nenorėjo daryti šios šventės pranešėjai?” Ir kodėl iš Lietuvos atvykusių šaunių šokėjų mokytojos savo tautinių šokių grupes į areną įvedė dėvėdamos paprastus rūbus? Galbūt mūsų Lietuvių tautinių šokių institutas turėtų paruošti ir išleisti Lietuvių tautinių šokių švenčių etiketo vadovą?

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL

07-07-12
Belaukiant Seimo rinkimų

Artėjant šio rudenio Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams ir daugėjant politikierių rinkiminei retorikai, būtų gerai, jei Lietuvos prezidentė viešai pareikštų, kad Lietuvoje, norint išvengti Graikijos finansinės padėties, dabartinės vyriausybės vykdoma taupymo programa turi būti tęsiama ir ateityje. Toks pareiškimas sumažintų rinkimų triukšmą ir „gelbėtojų” hipokritiškai žarstomus pažadus, kad jau „nusipelnėme gyventi geriau” ir laikas atsileisti diržus.

Tai padėtų išvengti atvejų, kaip neseniai įvyko prezidentei lankantis Lemont. Ten, nesant aiškių oficialių pareiškimų apie įvykius Garliavoje, grupė suorganizuotų ir įaudrintų lengvatikių „aktyvistų” chuliganiškai puolė prezidentės automobilį, taip parodydama savo „demokratijos” supratimą.

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL


06-30-12
Skirtingi susitikimai ir sutikimai

Viena Le­mont gyvenanti makedonietė pa­kvietė jos bažnyčioje apsilankyti NATO suvažiavime Čikagoje dalyvavusį Makedonijos atstovą. Iš tie­sų tokio vizito, kaip rašė savait­raštis ,,Lemont Reporter/Met” (2012 m. gegužės 24 d.) nesitikėta sulaukti. Todėl mandagų pakvietimą priėmu­siam svečiui atvykus į pamaldas, pilnutėlė makedoniečių kilmės maldininkų bažnyčia jį sutiko su didžiausiais plojimais ir džiaugs­mo ašaromis.

Mes, lietuviai, savo Prezidentės su­tikti taip, kaip troško savo gražia­me straipsnyje Alė Namikienė (,,Apie mūsų demonstracijas” ,,Draugas”, š. m. gegužės 17 d.), negalėjome. Bet galbūt būtumėme išvengę tos gėdingos demonstracijos, jei, kaip vieno laiško autorius rašė, tik 50 pakviestųjų visuo­me­nės veikėjų su Prezidente būtų su­sitikę Lietuvos Respublikos gen. konsulate Čikagoje, o ne Pasaulio lietuvių centre, Lemont. Tą dieną dėl mieste vykusių NATO demonstracijų, didžiulės policijos apsaugos ir kamšaties piktų lie­tuvaičių su savo mažyliais grupelei nebūtų buvę taip paprasta ir lengva nuvykti į miesto centrą demonst­ruo­ti.
 
Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL


KODĖL?

Praėjus šiek tiek laiko po Lietuvos Respublikos prezidentės apsilankymo Pasaulio lietuvių centre, bet dar aiškiai ausyse aidint žodžiams „Gėda, gėda”, neužgęsta manyje noras išsakyti savo nuomonę. Pirma klausimas: ,,Dėl ko gėda?”

Daug buvo pasisakyta prieš demonstrantų vulgarumą, kultūringumo stoką, tačiau demonstracija ir yra kartumo širdyje išliejimas, pasipriešinimo prieš nepriimtiną padėtį ar korupciją išraiška. Tikėtis kultūringų, tylių demonstracijų yra nerealu ir truputį naivu. Kita vertus, neišreikšti savo nuomonės ir tik tylėti reiškia pritarti esamai padėčiai.

Mane labiausiai sukrečia smurtas prieš jauną mergaitę, kuri nukentėjo nuo pedofilo rankos būdama labai jaunutė. Tai smerktinas elgesys visų suaugusių, susijusių su tokiu elgesiu. Kas yra kaltas, tik spėliojama: motina, tėvas ar pedofilas, ar dar kas nors kitas, bet faktas yra tas, kad buvo smurtaujama. Smurtas yra nepateisinamas ir nepriimtinas. Nekaltas vaikas priešinosi, bet vaiko šauksmas liko tiktai aidas dykumoje. Suaugę žmonės elgėsi su vaiku kaip su didžiausiu kriminalu. Kodėl?

Irena Grigaitienė
Lemont, IL



„Pluta” atšoks neteisingai vertinant

Skaitydamas žurnalisto, rašytojo Vytauto Volerto rašinį „Drau­­ge”, pavadinimu ,,Pluta gal ne­at­šoks” (2012 m. birželio 21 d.), nu­siminiau.

Į akis krito Volerto teiginiai, kad ,,nuo jų (dipukų) ir šiandien nauji emig­rantai iš Lietuvos nusisuka, jei kelyje sutinka”. Ar ne per stipriai pasakyta? Manau, jog jo pa­sakymas, kad suamerikonėjo ma­žesnį išsilavinimą turėję mūsų tautie­čiai, taip pat yra klaidingas. Mano patirtis rodo, kad jie kaip tik ilgiau išlaikė lietuvybę, kai kurie iš jų net savo gyvenimo saulėlydyje sunkiai susikalbėdavo angliškai.

Dauguma mūsų (dipukų) jaunimo dalyvavo ateitininkų, skautų veik­loje, baigė lituanistines mokyklas, kai kurie net lankė Lituanistikos institutą, norėdami tapti mokytojais. Vieni jų tapo gerais dėstytojais litua­nistinėse mokyklose, kiti dingo Ame­rikos platybėse. Kiekvienas indivi­das turi savo planus, ir reikia džiaug­tis tais, kurie prisijungė prie li­etuviškos veiklos.

Keli metai iš eilės lankau Čika­gos lituanistinės mokyklos abiturientų išleistuves ir ten matau džiaugs­mą, patiriamą mokantis lituanistinėje mokykloje, matau norą puoselėti lietuviškumą. Kiek iš jų prisijugs prie lietuviškos veiklos, neaišku, kaip nežinome, kiek iš dipukų kartos dirba lietuviš­koje veikloje.

Norint pritraukti tautiečius, jų jau­nimą prie lietuviškos veiklos, reikės JAV Lietuvių Bendruomenės, jaunimo vadovams parodyti sugebėjimą ta veikla sudominti. Tai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Rei­kia tikėti, kad išrinktieji naujos JAV LB XX Tarybos nariai neapvils savo rin­kėjų.
               
Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


06-28-12
Taktiškas prisiminimas nesumenkintų

Čikagos lituanistinėje mokykloje (ČLM) vyko graži šventė, kurios metu 20-osios laidos abiturientai parodė gražią programą. Apie šventę š. m. birželio 12 d. „Drauge” pasirodė patrauklus Karilės Vaitkutės straipsnis, pailiustruotas net penkiomis ČLM nuotraukomis. Malonu jose matyti tautiniais drabužiais apsirengusius abiturientus. Malonu pastebėti, kad jų vis dar atsiranda po kelias dešimtis. O ką jau kalbėti apie tokią jauną mokyklos direktorę Jūratę Dovilienę, lietuvybei atidavusią 20 metų duoklę!?

Iš ankstesnių straipsnių apie šią mokyklą atmintyje užsiliko žinutė, kad mokykla įkurta mažėjant mokinių skaičiui kitose mokyklose – Donelaičio, Dariaus ir Girėno ir Čikagos aukštesniosios lituanistinės. Netilpo mano galvoje toji paskutinioji, mat jos mokslo kursas lyg ir netilpo į eilinės (arba pradžios) mokyklos rėmus.

Tačiau minėtoji ČLM, įsikūrusi tame pačiame Jaunimo centre, dažnai sudarė įspūdį, kad tai ta pati Čikagos aukštesnioji lituanistinė mokykla, kuri, nuo 1957 m. rudens įsikūrusi erdviose Jaunimo centro patalpose, dar tebegyvuoja ir kuriai iki 1992 m. vadovavo direktorius Juozas Masilionis. Paieškojęs surandi, kad tą mokyklą 1950 m. įsteigė Stasys Rudys, po jo dar tais pačiais metais vadovauti ėmė Benediktas Babrauskas (1950–1955), vėliau – Alicija Rugytė (1955–1961), o ilgiausiai – net 31 metus – mokyklai vadovavo Masilionis (1961–1992).

Donelaičio lituanistinės mokyklos direktorius Julius Širka direktoriavo net 33 metus – nuo 1959 ligi 1992 m. Norėtųsi, kad, rašant apie ČLM direktorę Dovilienę, kuri mokyklos neįsteigė, o tik tapo sujungtų mokyklų vadove ir ČLM vadovavo net 20 metų, tų pirmtakų pavardės būtų nors paminėtos. Taktiškas kitų pasišventusių lituanistų prisiminimas vargiai ar sumenkintų Dovilienės idealizmą ir jos vadovavimo mokyklai svarbą.

Faustas Strolia
Oak Forest, IL

06-21-12
Nepasiduokime supriešinami

Angelė Kavakienė savo komentare ,,Kur tikroji įtūžio Lemont priežastis?” (,,Draugas”, 2012 m. birželio 9 d.) rašo apie minią. Tai gal ir Seimo gynėjus turėtume vadinti gatvės minia? Jeigu pučistai Maskvoje būtų laimėję, mus visus lietuvius būtų pavadinę naujaisiais tautos kolaborantais. Autorė taip pat rašo, jog ,,Amerikos lietuvis” užsiminė apie tarp dalyvių jaustą alkoholio kvapą. Ir tomis 1991 metų sausio dienomis mačiau išgėrusių.

Gerai žinome, kaip Lietuvos žmonės vertina dabartinį teisingumą šalyje. Kavakienė klausia, kodėl  Lietuvos motinos nekelia sau klausimo, kad gal mergaitė (Deimantė Kedytė) bus laiminga, gyvendama su savo tikra mama. O gal kaip tik, kaip jau ne kartą pastebėjo Vytautas Landsbergis, jai gresia pavojus? Autorė teigia, kad prokuratūra nerado įkalčių. Nepamirškite, kad prokuratūra pasitiki ne daugiau nei 10 proc. Lietuvos gyventojų. Prokuratūrą, kaip ir prezidentę, valdo klanai. Ar prokuratūra iškėlė nors vieną bylą kokiam nors neaiškiu būdu staiga praturtėjusiam oligarchui? Juk čia ir be diktatūros įkalčius galima lengvai surinkti. Tad ar ne gėda prezidentei dėl to, kad jos skiriami teisėjai ir prokurorai per 4 metus taip nieko ir neištyrė?

Kavakienė rašo: ,,Deja, kai pritrūksta protinių argumentų, paprastai griebiamasi smurto.” Taip, Lietuvos tikrieji valdantieji, kuriuos kadaise pati prezidentė įvardijo – nusikaltėlių-oligarchų klanas, ir griebiasi smurto. Siūlau Kavakienei perskaityti puikų Vytauto Volerto straipsnį ,,Klanai ir balos”, paskelbtą šalia jos straipsnio tame pačiame numeryje, ten rasime daug atsakymų.

Komentaro autorė pastebi, jog prie Pasaulio lietuvių centro protestavę sudarė tik 0.025 proc. visų iš apie 200,000 Čikagos apylinkėse gyvenančių lietuvių ir klausia, kokiu pagrindu akcijos metu buvo kalbama mūsų visų vardu. O tie, kurie buvo pakviesti išskirtiniam pabendravimui su prezidente, kitiems nežinant (kodėl jų sąrašo nebuvo galima paskelbti iš anksto), kam atstovavo jie? Jie sudarė dar mažesnį visų Čikagos lietuvių procentą.

Tad ar ne laikas susimąstyti, kad yra jėgos, kurios suinteresuotos mūsų skaldymu? Kol kas joms sekasi tai daryti. Prezidentė tapo jų įkaite. Esu įsitikinęs, kad ji niekada nebūtų davusi įsakymo smurtu atimti mergaitę ir ypač prieš savo kelionę į JAV. Kažkas norėjo ir tikėjo, kad čia, Čikagoje, būtent taip ir būtų sutikta mūsų šalie vadovė. Nepasiduokime supriešinami, jeigu tikrai mylime Lietuvą. Dar nevėlu – burkimės lietuvis prie lietuvio, nes tik vienybė mums padės išlikti.
  
Gediminas Kairys
Mokena, IL

Kam reikėtų prisegti žodį ,,gėda”?

Gegužės 18 d. popietės įvykiai Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL, parodė, kad lietuvių visuomenė išeivijoje yra skirstoma į kilminguosius ir plebėjus. Asmenys, norėję suskaldyti išeivijos visuomenę, savo darbą atliko.

Žymusis išeivijos advokatas Rimas Domanskis atsiprašė Lietuvos Respublikos prezidentės už demonstravusiųjų nekultūringą elgesį demonstracijos metu (,,Draugas”, 2012 m. gegužės 26 d.). Man ir kitiems tautiečiams iškilo klausimas, ar Domanskis galėjo atsiprašyti neatsiklausęs „kaltininkų”? Jis galėjo atsiprašyti tik už save ir už tai, kad jis federalinės valdžios apsauginiams ir Lemont policijai leido demonstrantams pasilikti PLC teritorijoje, tikėdamas, kad bus demonstruojama kultūringai. Visose demonstracijose atsiranda karštakošių, kurie įpila deguto į taikias demonstracijas. Per TV teko daug kartų stebėti jų chuliganiškus veiksmus. Demonstracijų rengėjai negali nuo nepageidaujamų asmenų apsisaugoti.

Norint, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus, reikėjo sukviesti visus, norinčius dalyvauti pasimatyme su prezidente. Konsulatas, gavęs norinčių dalyvauti asmenų pavardes ir suderinęs jas su federalinės valdžios apsauginiais, galėjo išsiųsti pakvietimus. Einant tokiu keliu, gal nebūtų reikėję žodžio „gėda”.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

Iš gegužės įvykių

Gegužės 1 d. teko būti Čikagos centre – patekau į didžiulę demonstraciją, einančią į Federal Plaza. Įvairiausios vėliavos, šūkiai. Dauguma dalyvių, kaip atrodė, buvo iš Pietų Amerikos. Nemažai raudonų vėliavų, viena net su kūju ir pjautuvu. Pasijutau visai kaip Tarybų Sąjungoje.

Priėjusi mergina klausia, ar nenoriu pasirašyti peticiją prieš NATO. Pasirašyti prieš NATO?! Į ją įeina abi man brangios šalys. Negali išduoti nei Lietuvos, nei Lenkijos. Sakau mergaitei: „Aš nesuprantu, ko tu nori. Nepanimaju, speak polish.”

Gegužės 3 d. pažįstami pakvietė į Konstitucijos dienos minėjimą Lenkų jėzuitų centre (5835 W. Irving Park, Chicago). Programa labai patriotiška. Tai didelė tautinė šventė. Man buvo įdomu, ar 1791 metų Konstituciją paminės lietuviai. Nepaminėjo. Bet ir pati Konstitucija nepaminėjo Lietuvos vardo. Tai ką dabar kaltinti? Protėvius, kurių jau ir kaulai supuvo?

Lenkams rodau „Draugo” kalendorių su paminklais įvairiose Lietuvos vietovėse. Labiausiai jie grožisi įspūdingu Emilijos Platerytės paminklu Kapčiamiestyje. Sako, Lenkija jai nepastatė tokio paminklo. O juk Emilija Plater – ir lenkų tautos didvyrė. Jos vardu pavadintos mokyklos, viena jų ir Čikagoje. Kažkas ant jos kardo užrišo baltairaudoną kaspiną. Lenkai sako: „Žiūrėk, čia mūsų tautinės spalvos.”  Gražiai parašė apie ją Adomas Mickevičius: „To litwinka, dziewica bohater,/ wódz powstańców Emilija Plater.”

Gegužis baigėsi didžiuliais renginiais, iškėlusiais Čikagą į pasaulio dėmesio centrą.  Suvažiavo prezidentai, premjerai iš visos Europos ir net kitų žemynų. NATO vadovus saugojo policija, sutraukta iš visos Amerikos.

Neapsiėjo be skandalų. Lietuviai išeiviai puolė savo Dalią Grybauskaitę, lenkai puolė savo Komorowski. Nestigo bjauriausių epitetų. Pagalvojau – koks panašus abiejų tautų mentalitetas... Ir varo vieni ant kitų, ir nesustoja.

Leonardas Gogelis
Čikaga, IL


06-16-12
Mirštanti spauda

Buvo laikai, kai visi griebėme spaudą į rankas ir skaitydavome ją su meile. Laikas bėga ir mes, branginę spaudą, baigiame iškeliauti į Anapus. Laikraščiai turi prisitaikyti prie besikeičiančio laiko keisdami savo turinį. Dabar juose randame tik ,,sunkius” straipsnius. Nėra lengvesnio turinio kaip novelės, juokai, aforizmai ir t. t. Liūdni straipsniai mūsų kasdieninį gyvenimą, kuris ir taip yra pilkas, daro dar liūdnesnį.

Stasys Prakapas
Toronto, Canada


06-12-12
Surengti kitaip?

 Atkreipiau dėmesi į Gedimino Kairio straipsnį „Susitikimas, kurį galima buvo surengti kitaip” (,,Draugas”, 2012 m. gegužės 29/31 d.). Autoriaus siūlymas „kitaip” – tai mėnesį prieš prezidentės atvykimą paskelbti rinkimus visose lietuvių bendruomenėse, kad būtų „atrinkti patys aktyviausi jos atstovai atskiram dalykiniam pabendravimui su prezidente”. Ką tai reiškia? Surengti rinkimus įvairiose vietose, kad būtų išrinkti dalyviai vienkartiniam susitikimui su prezidente?

Ką tik baigėsi JAV LB XX Tarybos rinkimai. Ar Kairys įsivaizduoja, kiek tai pareikalavo pastangų? Kas turėtų jo siūlomus rinkimus organizuoti? JAV Lietuvių Bendruomenių valdybos? Juk pačių valdybos narių rinkimai rengiami kas metai. Jų metu, reikia tikėti, išrenkami aktyviausi žmonės, pasiryžę aukoti savo laiką ir pastangas visų mūsų labui. Tad atstovai jau išrinkti. O jei jie negeri, tai gal nepakankamai kas domisi lietuviškais reikalais?

Prezidentė nevažiavo į Čikagą su tikslu pasikalbėti apie Garliavą ir gauti tuo reikalu „išmintingų patarimų”. Prezidentė atvažiavo į Čikagą dėl NATO viršūnių suvažiavimo ir dėl Lietuvos valstybės saugumo klausimų. Ji tik ta pačia proga sutiko trumpai pabendrauti su čia gyvenančiais vietiniais tautiečiais. Lietuvos Respublikos gen. konsulatas Čikagoje pasirinko pakviesti diskusijoms atstovus iš žinomų lietuvių organizacijų ir žiniasklaidos (apie 80 atstovų). Man tai skamba labai normaliai. Tad kodėl Kairio laiškas – pagiežos persunktas? Jis rašo: „atrinktieji”, „lyg sovietiniais laikais”, „galėjo dalyvauti tik tie, kuriuos palaimino partijos komitetas ir kurie niekuomet neužduos netinkamų klausimų”.

Nors nedalyvavau diskusijose su prezidente, tačiau iš reportažų mūsų žiniasklaidoje susidariau įspūdį, jog dauguma mums rūpimų klausimų buvo paklausta ir aptarta. Kokių dar klausimų Kairys norėtų klausti? Iš Alexander R. Domanskio pasisakymo (,,Draugas”, 2012 m. gegužės 26 d.) sprendžiu, kad ,,piketo” atstovai taip pat buvo pakviesti dalyvauti pašnekesyje, bet jie atsisakė. Tad ko norėta? Kad prezidentė pasikalbėtų su „paprastais” žmonėmis? Kad iš automobilio liptų į minią, kuri daužė jos automobilio langus ir stabdė jį, pastodami kelią su vaiku rankose? Juk tai tiesioginis smurtas ir pasikėsinimas. Kuo prezidentė yra nusikaltusi, kad drįstama jai asmeniškai grasinti? Toks elgesys užtraukė gėdą visiems, net ir tiesiogiai prie ,,piketo” neprisidėjusiems Čikagos lietuviams.

Bet gal tokio pykčio pradmenys slypi kitur? Dažnai girdime per žiniasklaidą apie kyšininkavimą teismuose ir sukčių bei vagių išteisinimą. Kartais tokia padėtis teisėsaugoje pasiekia tokį laipsnį, kad iššaukia minios veiksmus. Tuomet ir nekalti nukenčia. Tačiau nuoseklus, palaipsnis darbas link gėrio dažniausiai atneša greitesnių rezultatų nei smurtas. O mes juk net negyvename Lietuvoje. Esame pasitraukę iš tiesioginio kovos lauko dėl šviesesnio Lietuvos rytojaus. Tad mums derėtų dar santūriau elgtis.

Kairys prabyla apie savo meilę Tėvynei. Tačiau čia pat kyšo ir jo nepasitenkinimas lietuviais, anksčiau į JAV atvykusiais. Kad yra skirtumų pažiūrose tarp 50 metų atskirose bendruomenėse augusių, negalima paneigti. Ne visos senųjų sukurtos organizacijos ar veiklos būdai gali tikti kitaip mąstantiems.

Savo ateitimi pasitikinti laikysena reikalauja kurti naują, naujiems iššūkiams pritaikytą elgseną. Gal ir tam tikra trintis tarp bangų yra į naudą, nes tai sukelia aktyvumą. Bet reikėtų ir saugotis tokio elgesio, kuris ,,peržengia ribas”.

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL



06-07-12
Ar prašvis ,,nauja gadynė”?

Gaila, kad Stasio Goštauto rašinys (,,Rūmai be valdovų”, ,,Draugo” priedas, 2012 m. gegužės 26 d.) gerai ir teisingai aprašo padėtį. Dar daugiau – gaila, kad nesimato, kada iš Lietuvos valdininkų prašvis lietuviams saulė arba, pasiskolinus iš anų laikų paraudonavusių lietuvių, – ,,nauja gadynė”.

Gali būti, kad Valdas Adamkus nieko nenuveikė dėl to, kad, kaip Goštautas rašo, jo rankos buvo surištos. Bet tada reikėjo ir paminėti, kad jis pats jas sau surišo.

Donatas Januta
San Francisco, CA

06-02-12
Kurtinanti „tylioji akcija”

„Tylioji akcija” Lemont pavirto spiegiančia, klykiančia, žviegiančia, „skanduojančia”, kumščiais ir plakatais grasinančia. Sprendžiant pagal matytą vaizdo „klipą”, tai „akcijai” je ne sais quoi šiek tiek pritrūko, tačiau, kaip Ligija Tautkuvienė imperatoriškai, pirmuoju daugiskaitos asmeniu („mes”) kalbėdama praneša (,,Draugas”, 2012 m. gegužės 26 d.), kadangi viskas vyko „spontaniškai”, vargu ar ko kito buvo galima tikėtis?

Tos „tyliosios akcijos” dalyviai garsiai supyko, kad nei į NATO posėdžius atvykusi Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei ,,kita aukščiausioji valdžia (…) to smurto akto [Garliavoj] nepasmerkė”. Nepaisant, kiek peticijų buvo pasirašyta.

Net keliasdešimt „spontaniškai akcijai” susirinko. Tautkuvienė sako, jau „[n]uo ryto  [tikriausiai „spontaniškai”] kirbėjo mintis”, kad būtinai reikia pasikviesti „JAV televiziją” ir – padedama amerikiečių draugų – ji „spontaniškai” paskambino „į CBS 2 TV kanalą”. Mat „[b]uvo svarbu pasakyti pasauliui, kad (…) Lietuvos teismuose klesti korupcija ir pedofilija”. Visa tai stačiai „klesti”! Todėl „spontaniškai” buvo pasistengta, kad Lietuvos užkampio „kiemo įvykis” neliktų tik „vietiniu ‘savo kiemo’ įvykiu”.

Per televiziją „sutrumpintai” tai pamatęs, nustebęs „pasaulis” „spontaniškai” nesusigaudė, apie ką čia kalbama. Juk sunku įsivaizduoti didesnį „nusikaltimą” ir nuožmesnį „smurtą”, kaip teismo nutarimas, kad dukrą auginti turėtų jos motina. „Smurtas” atsirado tik todėl, kad Garliavos gatvelėje stovinti minia trejus metus teismo sprendimui priešinosi. Taigi, kadangi „prezidentė nieko dėl to nedarė”, jai viešint Chicagoje, kita panašaus mentaliteto minia negalėjo praleisti progos Lietuvos vardą visokių prielaidų degutu „spontaniškai” ištepti. Mums sakoma, kad tai – iš didelės tėvynės meilės.

Malonu sužinoti, kad žinia, jog „kažkas ‘spardė’ automobilį” vis tik buvo melas. Sprendžiant pagal matytą įrašą, kumščiais gal vienas kitas prezidentės automobilį ir padaužė – bet spardyti? Atsiprašau – šiek tiek kultūros dar turime. Be to, sako Tautkuvienė, „nutarėme”  vieno „pasivaišinusio”, tariamai nukentėjusio demonstranto, parodytos senos, pageltusios, matyt, nuo kokios kitos „akcijos” užsilikusios mėlynės nefilmuoti. Šioks toks „akcijos” lygis turėjo būti išlaikytas.

Lietuvoje vieno kunigo, kelių žurnalistų bei visuomenininkų ir kelių kitų nuo vyrių nukritusių protų net su Pilėnų legenda, Atgimimo sąjūdžiu ir Sausio 13-tos dienos įvykiais lygintas „Garliavos gargaliavimas” pagaliau baigėsi. Duktė gyvena su mama. Tad tikėkimės ir Lemont „spontaniškos” akcijos bus baigtos ir bus sugrįžta prie kovos už „dvigubą pilietybę”, nors Lietuvos pilietybę išlaikyti norintys, matyt, nežino, ką sako Lietuvos Konstitucija ir nesuvokia, kad Lietuvos Prezidentė negali Konstitucijai priešingo įstatymo pasirašyti ir teismų sprendimų savarankiškai, pagal kaukiančios minios norus pakeisti. Toks, deja, yra „tyliosios akcijos” pilietiškumo lygis.

Ačiū Rimui Domanskiui (tos pačios dienos ,,Drauge”), kad Prezidentę dėl tokio „mūsų žmonių” elgesio ir Prezidentei parodyto nemandagumo atsiprašė. Ir mano vardu.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


05-31-12
Susitikimas, kurį galima buvo surengti kitaip

Noriu pasidalinti mintimis apie tai, kas paskatino gegužės 18 dieną prie Pasaulio lietuvių centro, Lemont, IL, surengti protesto akciją prieš Lietuvos Respublikos prezidentę. Esu giliai įsitikinęs, kad kažkam reikėjo supriešinti lietuvius ir čia, gyvenančius toli nuo Tėvynės.

Mano ir kitų supratimu, šį Grybauskaitės apsilankymą buvo galima surengti kitaip. Prieš mėnesį paskelbti jos susitikimo su tautiečiais laiką, vietą ir datą. Visose lietuvių apylinkių bendruomenėse atrinkti pačius aktyviausius jos atstovus atskiram dalykiniam pabendravimui su prezidente. Atrinkti balsavimo keliu, o ne paskiriant lyg sovietiniais laikais. Visi susitikimui atrinktieji, be abejo, yra gerbtini žmonės, bet ar taip reikėjo organizuoti? Po šio dalykinio susitikimo prezidentė galėjo rasti laiko pasisveikinti ir pabendrauti su paprastais lietuviais, galbūt atsakyti į kai kuriuos jų klausimus.

Deja, viskas buvo kitaip. Piketas prie PLC man priminė sovietinius laikus. Tada taip pat panašiuose susitikimuose galėjo dalyvauti tik tie, kuriuos palaimino partinis komitetas ir kurie niekada neužduos netinkamų klausimų. Žmonės, kurie kažkaip sužinojo apie Grybauskaitės atvykimą į PLC, susirinko prie paradinių durų ją sutikti ir pasisveikinti. Bet ji įėjo į pastatą per galines duris, išėjo vėl kitais keliais. Ji nepanoro susitikti su savo rinkėjais, su savo tautiečiais. Jeigu Grybauskaitė atstovauja lietuvių tautai, ko jai bijoti? Gal ji negali elgtis, kaip nori? Juk ji pati pripažino, kad Lietuvą užvaldė oligarchų klanas.

Kad susipriešinimas įvyko, aš ir pats jaučiu. Atsiprašome visų, prieš kuriuos galbūt nepelnytai piketavome, kurie, kaip ir mes, tapome politinės mafijos aukomis. Nepasiduokime, jiems nepasiseks mūsų supriešinti, nes mus sieja pagrindinis bendrumas – meilė Lietuvai, savo Tėvynei. Juk ir tie, kurie buvo pakviesti į susitikimą, ir tie, stovėję gatvėje, nuo kurių bėgo prezidentė, visi vienodai mylime savo brangią Lietuvą.

Į aukso vertus Abraham Lincoln žodžius, kad tylėjimas – tai nusikaltimas, nekreipiamas dėmesys, kaip ir sovietiniais laikais. Dar Thomas Jefferson pasakė: Kai neteisingumas tampa teise, pasipriešinimas tampa pareiga. Čikagos lietuviai, kurių niekas nenorėjo tą dieną išklausyti, nors šiek tiek pasinaudojo šia savo pareiga.

Signataras Romualdas Ozolas pasakė, jog kai jis girdi kalbant apie nepriklausomybę, jam norisi paklausti: kur Jūs ją matote? Jeigu aš vienas tai sakyčiau, būčiau apšauktas bepročiu, bet dabar sako žmogus, kuris žino, ką sako, be to, tą patį sako šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių.

Gediminas Kairys,
Mokena, IL

Palydėjimas į Amžinybę

Negaliu iškęsti nepavartęs „Draugo”, kuriam Jūs aukojate labai daug darbo ir rūpesčio. Negaliu praeiti ir pro labai skaudžią žinią apie Vytauto Kamanto mirtį. Jis buvo ąžuolas Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje.

Praeityje teko susitikti velionį Vytautą Australijoje. Kur rasti tą užuojautos žodį jo žmonai Gražinai, šeimai ir artimiesiems? Lai Gerasis Viešpats suteikia Jums stiprybę šiomis skaudžiomis valandomis. Už Tavo, Vytautai, darbus šioje žemėje lai angelų choras gieda Tau Amžinybėje.

Antanas Kramilius
Australija



05-22-12
Varna, lapė ir sūris

Perskaičius Vytauto Volerto įdomų straipsnį „Ministras pirko motociklą” (,,Draugas”, 2012 m. balandžio 24 d.), paaiškėja keistas „vertybių” ir pinigų apsikeitimo faktas tarp Amerikos lietuvių, Lietuvos ir Jono Meko.

Pirmą kartą su Meko kūryba susipažinau, kai jis buvo atvežęs į Čikagą parodyti savo nufilmuotą apsilankymą sovietinėje Lietuvoje. Netrukus po to dalyvavau buvusių Meko draugų iš Kaselio pabėgėlių stovyklos privačiame pokalbyje. Jo metu buvo diskutuojama apie Meką, jo kuriamą meną ir patį jo asmenį. Ilgiausi ir, bent man, įdomiausi pasisakymai buvo apie tai, kas Mekui yra menas. Man išsitarus, kad jo filme iš kelionės nėra nė puse žodžiu užsiminta apie sovietų okupacijos daromą žalą ir priespaudą Lietuvai, pašnekesio dalyviai, kurie buvo keletą metų su Meku artimai bendravę, tik nusišypsojo. Pokalbyje vieni teisino Meką, kiti jį vadino paprastu „conman” (savotišku apgaviku).

Yra vieša paslaptis, kad, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tiek Lietuvos visuomenei, tiek ir jai vadovaujantiems asmenims trūksta sveiko supratimo, atskiriant pelus nuo grūdų iš visko, kas ateina iš Vakarų. Todėl ir gavosi komiškas vaizdas –  Amerikos lietuvių šalpos organizacijos rinko aukas Lietuvai paremti. A. a. veterinaras gydytojas Leonas Kriaučeliūnas pastatė ir padovanojo Lietuvai vieno milijono dolerių vertės veterinarinę ligoninę. Lietuvių Fondas, jo nariams sutikus, paskyrė Lietuvos švietimui pusantro milijono dolerių. Tačiau maždaug tokią pat sumą, kiek Amerikos lietuviai paaukojo Lietuvai remti, Mekas sugebėjo išgauti iš Lietuvos.

Kas sako, kad lietuvių gyvenimas nėra įdomus? Apart lietuvių, aukojančių ir dirbančių Lietuvai, atsiranda ir tokių, kurie sugeba iš jos išvilioti milijonus. Tai yra lyg pasakėčios „Varna, lapė ir sūris” įgyvendinimas. Lapė, matydama varną medyje savo snape laikančią sūrį, pradėjo ją meiliai kalbinti ir girti jos nepaprastai gražų balsą, kol varna, neatsispyrusi gražiems žodžiams, pradėjo krankti, ir iš jos snapo iškrito sūris to tik ir laukiančiai lapei.

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL

Atvėrė akis

Pasirodo, aš visą laiką klydau, manydamas, kad iš Lietuvos emigruoja žmonės, negalėdami išlaikyti savo šeimų, dėl blogos ekonominės padėties. Klausiau nesąmonių, kurias kalba kai kurie neatsakingi Lietuvos žmonės, kad ir toks Algimantas Matulevičius, kuris drįsta tvirtinti, kad šiuolaikinėje Lietuvoje yra daug badaujančių, kad benamiai knaisiojasi šiukšlių dėžėse ir pan.

Supratau, kad tai – didelis melas. Pasirodo, didžioji dauguma emigrantų yra tinginiai, ieškantys lengvesnių darbų, padarę nusikaltimus ir pan. Juk mes iškovojome Nepriklausomybę, ir Lietuvoje teisingumas ir moralė triumfuoja. Juk normalus žmogus, nors ir pusę tiek uždirbdamas, tikrai neemigruos. Ir tokie dar nori antros pilietybės...

Dabar laisvi Lietuvos žmonės su didžiuliu aktyvumu renka geriausius iš geriausių į valstybės Seimą, kurį kadaise savo kūnais apgynė. Tai ne tarybinė Aukščiausioji Taryba, kurioje visi buvo kyšininkai, kolaborantai, savo tautos išdavikai ir nė vieno doro žmogaus. Dabartiniai be galo sąžiningi tautos atstovai, rūpindamiesi Tėvynės ateitimi, perima visas geriausias vertybes iš Vakarų, ne taip, kaip, tarkime, dabartiniai vengrų tautos valdantieji, kurių svaičiojimai yra nepriimtini Europos Sąjungai, nes jie nori pasikėsinti į švenčiausias žmogaus teises, primesdami  seniai atgyvenusias ir okupacijos laikais toleruotinas nuostatas, kad santuoka galima tik tarp vyro ir moters. Mes baigiame atsikratyti mums primestų sovietinių vertybių, mūsų ateitis – Europos Sąjungoje. Taip man akis atvėrė vienas iš mūsų Lietuvai brangaus Seimo narių Andrius Šedžius. Jis – tikras patriotas, žmogus, nebijantis pasakyti Lietuvos žmonėms tikrą tiesą. Per TV3 laidą ,,Paskutinė instancija” jis drąsiai pareiškė, kad daugiau nei 50 proc. Lietuvos žmonių uždirba ne mažiau, kaip jis – 10,000 eurų (apie 13,000 dol. arba apie 35,000 Lt per mėnesį). Manau, supratote mano ironiją. O kaip norėtųsi, kad tai būtų tikrovė.

Tauta tik to ir yra verta, kokius atstovus į valdžią išsirenka. Tokių kaip Šedžius Seime, deja, yra dauguma. Jų ir tik jų moralė ir teisingumas viešpatauja Lietuvoje. Beje, Šedžius yra išrinktas pagal partinius sąrašus, tad klausimas būtų, ar tauta dar ilgai toleruos tuos partinius sąrašus? Ateinančiuose rinkimuose jų neturėtų būti.

Gediminas Kairys
Mokena, IL

05-12-12
Lietuva, Ukraina, futbolas ir Tymošenko

Gegužės 11–12 d. Jaltoje numatytoje Europos Sąjungos Centrinių ir Rytų Europos šalių vadovų konferencijoje dėl kalinamos buvusios Ukrainos premjerės Julija Tymošenko atsisakė dalyvauti ne tik Vokietijos premjerė Angela Merkel, bet ir Austrijos, Čekijos, Italijos, Slovėnijos ir Estijos vadovai. Boikotas turės įtakos ir Ukrainos su Lenkija ruošiamoms futbolo rungtynėms, kurios prasidės birželio 8 d. Ar Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė vyks į Ukrainą ir draugaus ten su Janukovyč, Gudijos garbiu tovariščiumi? Spėju, jog su džiaugsmu. Kad tik išeivijai labiau pabraukt panosiui.

Edmundas Petrauskas
London, Canada

Reikėtų didžiuotis, o ne teisintis

Redakcijos žodyje (,,Draugas”, 2012 m. gegužės 3 d.) buvo rašyta apie CŽV kalėjimų egzistavimo klausimą Lietuvoje. Šį klausimą ir vėl iškėlė Europos Parlamento nariai, neseniai apsilankę Lietuvoje. Žodyje kalbama apie neteisėtai kalinamus Guantanamo teroristus. Kas nusprendė, kad teroristai yra neteisėtai kalinami? Ar tai – tik kai kurių Europos parlamentarų asmeniška nuomonė? Žodyje priduriama, kad į panašią padėtį dėl CŽV kalėjimų yra pakliuvę ir nemažai kitų Europos kraštų. Nežinau, kaip ten buvo, bet jeigu Lietuvoje buvo laikinai laikyti pasaulinio masto teroristai, tai reikėtų dėl to didžiuotis, o ne teisintis ir kitiems aiškintis.

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

Pasigedau poros dalykų

Džiugu, kad internetinės ,,Wikipedia” puslapiuose yra apie ,,Varpą”, ,,Aušrą”, kad keliais mygtukų paspaudimais galima atsidurti www. epaveldas.lt ar www.draugas.org tinklalapiuose. Kaip Jūs jau žinote, šalyje seniai trūksta kitokio pasaulio matymo: neparemto vidinėmis, kasdieninėmis problemomis šalyje, kitokio supratimo, kas ir kaip turėtų vesti valstybę į priekį.

Praleidęs gerą pusvalandį ,,Draugo” tinklalapyje pasigedau kelių dalykų: jungimosi su ,,Facebook”, ,,Twitter” ir kitais socialiniais tinklais, kuriuos jau pamėgo jaunimas; nemokamos studentiškos prieigos prie elektroninės leidinio versijos (galbūt tai galima padaryti per studentiškas pašto dėžutes?) bei pačios informacijos pateikimo ir puslapio apipavidalinimo naujovių (žinau vieną australą, kuris atsikraustė iš Sydney vien tik dėl to, kad mato dideles galimybes dirbant su internetinių puslapių tobulinimu).

Kadangi Lietuvoje 2 proc. pajamų mokesčio dalį galima pervesti nevyriausybinėms organizacijoms ir biudžetinėms įstaigoms, tikiu, kad tai galėtų būti puiki galimybė įsteigti viešą įstaigą, kuri galėtų surinkti tokias lėšas ir leistų jas panaudoti aukščiau išvardintiems uždaviniams spręsti.

Vytautas Beniušis
Vilnius, Lietuva


05-10-12
,,Saulėgrąžos žiedas” sužydės, kai atrasime, kas mus sieja

Dalia Cidzikaitė, aprašydama vy­kusias diskusijas apie neseniai Wa­shin­gton, DC įsteigtą „Sau­lėgrąžos projektą”, skirtą gvildenti lietuvių ir žydų sugyvenimo klausimus, klausia, ar mes esame jam pasiruošę (2012 m. gegužės 4 d.).

Kad projekto užsimojimai būtų plėtojami toliau, reikia, kad senstanti vyresnioji karta, kuri kelis šim­t­mečius gražiai sugyveno su žydų tau­tybės asmenimis, perduotų savo patirtį jaunajai kartai. ,,Saulėgrąžos žie­do” sužydėjimui reikia, kad abi tautos apsvarstytų savo skirtumus ir ieš­kotų kelių gražiam sugyvenimui, kad ne­malonius įvykius paliktų istorijai ir jų nekeltų kasdieniniame gyvenime. Abiejų tautų sugyvenimui rei­kia geresnio vienas kito pažinimo, į tai įtrau­kiant jaunimą, meną ir literatūrą. Ka­i abi tautos atras, kas jas sieja, ,,Sau­lėgrąžos žiedas” sužydės.
 
 Antanas Paužuolis
Chicago, IL

05-03-12
Ar galima pamiršti?

2012 m. balandžio 10 d. Elena Žebertavičienė savo straipsnyje „Drauge” „Vasario 16-oji JAV LB Sunny Hills apylinkėje” pateikė informaciją apie dabartinę Sunny Hills veiklą ir paminėjo visus buvusius pirmininkus(-es) nuo Sunny Hills Lietuvių Bendruomenės įsteigimo 1979 m. Mano – buvusios pirmininkės – pavardė nebuvo paminėta.

Noriu trumpai priminti Elenai Žebertavičienei, kad Sunny Hills Lietuvių Bendruomenės veikla buvo nutrūkusi ir tik dėka JAV LB pirmininko Algimanto Gečio atvykimo į Sunny Hills 2001 m. ir jo iniciatyva apylinkės bendruomenė pradėjo vėl aktyviai veikti. Buvo išrinkta nauja valdyba: Genė Gedminienė – pirmininkė, Anelė Pečkaitienė – sekretorė, Jurgis Savaitis – iždininkas ir Elena Žebertavičienė – renginių vadovė.

Daug pastangų įdėjo valdyba ir Sunny Hills lietuviai: aktyviai prisidėjo rašydami laiškus senatoriams ir Kongreso nariams, parašus rinko dėl Lietuvos saugumo ir įstojimo į NATO. Nemanau, kad Elena Žebertavičienė galėjo taip greitai pamiršti valdybos narių pavardes ir šį svarbų laikotarpį, kai mes kartu dirbome Lietuvos labui.

Genė Gedminienė
(buvusi Sunny Hills LB pirmininkė)

Švenčių stalo papuošimas: „margučiai” – lengvesniu būdu

Kovo 8 d. „Drauge” buvo aprašytas patiekalas „tik labai kantrioms ir turinčioms daugiau laiko”. Tai „margučiai” iš drebučių. Reikia kiaušinius nuplauti, nušluostyti, gale pradaužti skylutę, kiaušinio turinį išpūsti, lukštus išplauti sodos tirpalu, gerai skalauti ir t. t. Pagalvojau, o kodėl vietoj to nepanaudoti „Eggies”? Tai plastmasinė kiaušinio forma iš keturių dalių. Kiekviena susideda iš viršutinės ir apatinės dalies, žiedo, kuris šias dvi dalis sutvirtina ir dangtelio viršui uždengti, jei planuojama „kiaušinį” virti. Dėžėje supakuota po šešis „kiaušinius”. Kaina – 10 dol., nusipirkti galima „Meijers” ir „Bed, Bath and Beyond”. Geriausia internete patikrinti, kuriose jūsų rajono parduotuvėse šią prekę galima gauti.

Pereitą savaitę nusipirkau šias formas ir padariau keturis „kiaušinius” iš kumpio, žirnelių, morkų, o papuošimui pridėjau šakelę krapų. Sultiniui panaudojau džiovintų daržovių mišinį „Vegeta”. Kadangi „kiaušinio” forma susideda iš dviejų dalių, tai lengva įdėti dekoratyvinę šakelę į dugną, pridėti su kaupu įdaro, uždėti viršutinę dalį ir sutvirtinti abi dalis žiedu, pripilti sultinio ir įdėti į šaldytuvą. Jei per sujungimą sultinys pradės lašėti, reikia įdėti į šaldytuvą, palaukti apie pusvalandį kol sustings ir tada pripilti sultinio iki viršaus. Dangtelio nenaudojau, tad sustingus turiniui reikėjo tik žiedą atsukti ir „kiaušinį” išimti. Jei iš apatinės dalies neiškrenta, galima išimti peiliu, užkišus jį tarp „kiaušinio” ir formos. Formas galima panaudoti ir kitam kartui. Dabar planuoju padaryti „margučius” iš vaisių ar uogų žele ir pridėti vaisių. Vėl bus smagus darbas ir nereikės nei daug kantrybės, nei daug laiko.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI



04-24-12
Didysis ,,Titanikas”

„Draugo”, 2012 m. balandžio 10 d. straipsnyje „Titaniko lietuviai” buvo pristatyta nauja knyga apie kun. Montvilos ir dar poros lietuvių žuvimą nuskendusiame „Titaniko” laive. Tai puikus ir kruopštus darbas prisimenant ir 100-ąsias šio įvyko metines, ir gvildenant laive žuvusių mūsų tautiečių likimus. Tačiau net daugiau nei šimtui metų praėjus, neturime išsamios ir viską apimančios pirmosios lietuvių išeivijos bangos gyvenimo ir kūrybos šiame žemyne istorijos. Šios bangos pranykimas yra tarsi senosios lietuvių išeivijos didžiulis „Titanikas”. Beveik be pėdsako pranyko šimtai tūkstančių mūsų tautiečių. Tik karts nuo karto išgirstame iš jų palikuonių retus, lyg iš „Titaniko” gelmių atsklindančius garsus apie jų lietuviškas šaknis, apie sugriautą arba jau pranykusią veiklą.

Reikia nulenkti galvą ir padėkoti Vaidai Lowell ir Gerdai Butkuvienei už „Titaniką” ir su juo susijusios lietuvių istorijos iškėlimą į viešumą.  Gal tai paskatins mūsų istorikus ir istorijos mylėtojus imtis tirti ir parašyti knygą apie plačiai šiame žemyne pasklidusios pirmosios lietuvių bangos praeitį, jos įsikūrimą ir kūrimą savų Lietuvėlių svetimoje žemėje, nes ji gimtame krašte buvo ištrinta iš egzistencijos ir žmonių atminties. Šios pirmosios bangos išeivių darbas ir pasiekimai lietuvybės savimonės žadinime, organizuotume, veikloje lietuvybės labui ne tik gyventoje aplinkoje, bet ir prisidėjimas prie lietuvių tautos ir valstybės prisikėlimo ir atstatymo yra stulbinantys to laiko sąlygomis. Tačiau laikas, kaip vėjo nešamas jūros smėlis, baigia užpustyti paskutinius šios bangos pėdsakus. Taip kaip neseniai atsirado žmonių, ieškančių atkurti Prūsijos ir Mažosios Lietuvos išeivių įsikūrimą ir jų bandymus tęsti savo kilmės krašto papročius Texas valstijoje, taip reikėtų ir mūsų pačių institucijoms su Lietuvos valstybės iniciatyva ir pagalba skatinti ir paremti šio labai reikalingo istorijos lapo atvertimą ne tik išeivijai, bet ir visai Lietuvai.
Nors sunku išjudinti tokį projektą, laimei neseniai Lietuva paskyrė ir jau atsiuntė į JAV Lietuvos kultūrios atašė  Evaldą Stankevičių. Tikuosi, kad jis į šį reikalą atkreips dėmesį ir inicijuos bei organizuos reikiamą veiklą.

Stasys Bačkaitis
Great Falls, VA

04-14-12
Dėl Šiaulių oro uosto pavadinimo JAV plk. ltn. F. Vaitkaus vardu

JAV LB Vidurio vakarų apygarda ir keletas JAV lietuvių visuomeninių organizacijų prašo ir siūlo  Šiaulių oro uostą pavadinti JAV plk. ltn. Felikso Vaitkaus vardu.

JAV lietuvis Feliksas Vaitkus išgarsino Lietuvą pasaulyje lėktuvu  ,,Lituanica II’’ perskridęs Atlantą. Iki jo tik penki lakūnai buvo įveikę vandenyną. Vaitkus Antrajame pasauliniame kare kovėsi JAV karinėse oro pajėgose, buvo apdovanotas medaliais. Jis žinomas ir pripažintas tarp JAV ir pasaulio aviatorių. Atlanto nugalėtojo žygdarbiu vienodai gali didžiuotis ir lietuviai, ir amerikiečiai. Wisconsin valstijoje yra įkurtas plk. ltn. Vaitkaus memorialinis  muziejus.

Airijos Lietuvių Bendruomenė, pagerbdama šį narsų JAV lietuvį ir jo žygdarbį, Airijos valdžios padedama Vaitkaus nusileidimo vietoje atidengė JAV lietuviui paminklą. Dabar ten kasmet susirenka tautiečiai, vyksta gražūs renginiai. Istorija neužmiršta, ja didžiuojasi lietuvių išeiviai Airijoje ir patys airiai.

Plk. ltn. Vaitkus, jo gyvenimas, jo žygdarbis riša viso pasaulio lietuvius su Tėvyne Lietuva ir yra išskirtinis pavyzdys mums visiems. Jis turi išliekamąją vertę viso pasaulio lietuviams, moko mus būti savo Tėvynės patriotais, jungia Lietuvą ir JAV.

Liūdna tai, kad Lietuvoje plk. ltn. Vaitkaus žygdarbis lyg ir užmirštas – jo vardu nėra pavadinta nė viena gatvė ar oro uostas, nėra ir paminklo.

Neseniai Lietuvos Respublikos Seimo narys Emanuelis Zingeris siūlė Šiaulių oro uostą pavadinti JAV Prezidento Ronald Reagan vardu. Nepaisant visų prezidento Reagan nuopelnų, su Šiauliais ir Lietuvos  aviacija jis mažai ką turi bendro.

,,Lituanica II’’ lėktuvas iki sovietų okupacijos buvo garbingai saugomas Šiaulių kariniame oro uoste, vėliau sovietai jį sunaikino. Prisimindami ,,Lituanicos II’’ skrydį ir atiduodami pagarbą plk. ltn. Vaitkui, siūlome Šiaulių oro uostą, kuriame bazuojasi NATO lėktuvai, saugantys Lietuvos ir kitų Baltijos šalių oro erdvę ir užtikrinantys mūsų taikų ir saugų gyvenimą, pavadinti jo vardu.

Palaikome ir remiame LR Seimo nario Valentino Mazuronio iškeltą siūlymą suteikti Šiaulių oro uostui plk. ltn. Felikso Vaitkaus vardą.

 Maloniai prašome atsižvelgti į mūsų pasiūlymą ir Šiaulių oro uostui suteikti plk. ltn. Felikso Vaitkaus  vardą.
 
Ernestas Lukoševičius,
JAV LB Tarybos narys,
JAV LB Vidurio vakarų apygardos valdybos narys,
LŠSI Baltijos jūros šaulių kuopos šaulys,
Sausio 13-osios medalininkas.

04-12-12
Jei nebūtų skaistumo, nebūtų ir didvyriškumo

Buvau nustebinta dr. Kęstučio Skrupskelio laišku apie Katalikų Bažnyčios gaires ir „dvigubo efekto” taikymą tiek gimdymo stabdymui, tiek aborto darymui (,,Draugas”, 2012 m. kovo 24 d.).

Nevaidinsiu žinanti Dievo Teismą, bet reikia suprasti logiškumo reikalą opiame argumente. Jeigu šventasis Kazimieras būtų priėmęs iš savo gydytojo pasiūlymą pasikviesti sugulovę, kad džiovą jam palengvintų..., ar dr. Skrupskelis ir jėzuitai būtų tam pritarę? Jog sveikata jaunam kunigaikščiui labai svarbi, o kas, jei bažnyčios gairės tokį pasirinkimą draudžia?! Ar tai tik šiaip antrinė pasekmė?

Anaiptol, mieli skaitytojai, „ateitininkai”, berods! Nebūtų skaistumo, nebūtų didvyriškumo. Nebūtų valios, nebūtų aukos. Nebūtų vertinga ar veikli Kristaus Kryžiaus Malonė žmogaus gyvenimo sąlygomis. Neturėtume Šventojo Kazimiero.
                     
Virginija-Rūta Udrienė-Ruzgaitė
Jackson, MI

04-10-12
Įspūdis – senIai bepatirtas, sukrečiantis

Balzeko lietuvių kultūros muziejuje aplankiau parodą ,,Lietuviai Sibire”, iš kurios išsinešiau senokai bepatirtą sukrečiantį įspūdį. Laiškai, nuotraukos, karstai su kūdikių ir senolių palaikais, tremtinių kapai sukėlė ir man sunkius prisiminimus. Kažkur čia guli visa mamos brolio šeima. Jis – buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis, vadovavo Žadvainių bažnytkaimio šaulių kuopelei, to užteko, kad visa šeima būtų pasmerkta tremčiai. Vėliau, bijodamas tokio paties likimo, kitas dėdė Albinas pasitraukė į miškus. Žuvo visas būrys ir tik po ilgo laiko jų kaulai buvo palaidoti broliškame kape Rietavo kapinėse. Ir kiek tokių buvo...

Štai Aleksandro Stulginskio šeimos stendas. Prezidentas, iškilus žmogus, ir šalia – jo, jau tremtinio, nuotrauka. Nepamirštamas vaizdas. Slibinas devyngalvis rijo nesirinkdamas, nepalikdamas pėdsakų...

Pamačiau parodoje ir kalinių nuotraukas iš Karagandos. Tai mano būsimo vyro, tada šešiolikmečio, kalinimo vieta. Po penkerių metų jam pavyko ištrūkti, be dokumentų, be teisės įsidarbinti. Kai sužinojau, dėl ko buvo kalintas, greitai susidraugavom. 1955 m. susituokėme, o jau kitų metų rudenį sulaukėme dukrelės Irutės (kuri dabar ir dirba šiame muziejuje ir kurios dėka teko čia apsilankyti). O kiek tokių – negrįžusių, nukankintų, dingusių be žinios, kuriuos privalome prisiminti, kad žinotume, kokią kainą jie sumokėjo už mūsų gyvenimus.

Džiaugiuosi, kad tokios parodos organizuojamos, kad atliekamas didžiulis darbas, neleidžiantis pamiršti mūsų istorijos. Dėkinga visiems, prisidėjusiems prie šio kilnaus ir reikalingo darbo Balzeko muziejuje. Linkiu, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie šią kultūros šventovę ir ją lankytų, semdamiesi neįkainojamų dvasinių lobių.

Jadvyga Baranauskienė
Lietuva

03-29-12
Apie 15 jaunų savanorių
 
Primenant mano vasario mėn. pradžioje ,,Drauge” paskelbtą kvietimą spaudoje pristatyti Kanadoje ar JAV užaugintus susipratusius veiklius lietuvius ir lietuvaites, kuo nors pasižymėjusius lietuvybėje, kilo mintis iškelti tuos 15 jaunų savanorių, paskyrusių kelias savo praėjusių metų vasaros atostogų savaites darbui Lietuvoje organizacijos ,,Vaiko vartai į mokslą” remiamuose centruose. Pasak vienos ,,Draugo” žinutės, savanorius paruošė mūsų veikliosios Rita Venclovienė ir Aldona Kamantienė. Kviečiu jas abi tuos pasišventėlius pristatyti ir taip viešai juos pagerbti.
Atsiprašydamas naujai atvykusių lietuvių turiu pasakyti – jei tarp šio jaunimo buvo ir neseniai iš Lietuvos emigravusių, tai labai gražu. Vis dėlto sugrįžimas į tėviškę, aplankant savo artimiausius gimines ir draugus, greičiausiai ne tik mano, bet ir daugelio kitų bus suprastas kaip kiek mažesnė auka nei tų, jau šiame žemyne, Amerikoje, gimusių.
                          
Faustas Strolia,
Oak Forest, IL


03-27-12
Tas lietuviškas Kaziukas!

Dar vis neišblėsta malonūs neseniai praėjusios Kaziuko mugės prisiminimai. Ši – jau 54oji, kurią kovo 4 d. Pasaulio lietuvių centre, Lemont, suruošė Čikagoje ir Lemont veikiantys trys lietuvių skaučių ir skautų vienetai. Tai didelis, spalvingas renginys. Daug ir ilgai jam buvo ruoštasi, kad, savo pagamintus dirbinius pardavus, būtų surinkta lėšų Rako stovyklavietės patobulinimams, iškyloms ir kitokioms skautiškoms reikmėms. Kiek čia darbo įdėta, kiek jaunatviško išradingumo!

Šiemet ypač gausiai mugėn susirinkusius svečius maloniai nuteikė su šypsena patarnavęs jaunimas. Ir skardūs vienetų šūkiai mugės atidaryme, ir trykštanti jaunatviška energija šiame dūzgiančiame „skruzdėlyne” nejučiom vertė su pasitenkinimu šypsotis.

Ačiū atsidavusiems vadovams už skautiškos veiklos tęstinumą, perėmus ją iš vyresniosios kartos!

Ačiū už išsineštą užplūdusią energiją ir tikėjimą, kad lietuviškoji skautija dar ilgai žygiuos „Lietuvos keliu”!

Sofija Jelionienė
Darien, IL
 
Būsime naujosios kartos pasiryžmo liudininkais

Su džiaugsmu perskaičiau Romualdo Kriaučiūno rašinį apie Amerikos skaučių 100 metų veiklos jubiliejų (,,Draugas”, 2012 m. kovo 13 d.). Kad viena iš Amerikos skaučių veikėjų gali tapti net prezidente, anokia naujiena – jaunystėje ne vienas JAV prezidentas yra dalyvavęs skautiškoje veikloje.

Išeivijoje esantys skaučių ir skautų vienetai kartu su Lietuvos skautais 100 metų jubiliejų švęs tik 2018 metais. „Prabėgęs” laikas palieka savo žymes, bus įdomu stebėti jaunųjų vadovų pasiryžimą tęsti lietuvių skautų veiklą išeivijoje, kada dauguma ankstyvųjų skautijos darbuotojų bus jau Amžinybėje.

Romualdui Kriaučiūnui arba jo anūkams linkiu sulaukti ateinančio skautijos jubiliejaus ir jį aprašyti lietuvių spaudoje.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL

Apie Kipro Respubliką ir valdininkų ,,pietus”

Šių metų žurnalo ,,The Week” vasario 17 d. laidoje rašoma apie Maskvos įtaką Kipro Respublikoje per jos prezidentą Demetris Christofias, komunistą, mokslus ėjusį Maskvoje, kalbantį laisvai rusiškai. Tik prieš mėnesį rusų krovininiame laive, audros metu turėjusiame prisiglausti Kipre, rasti Sirijos žudikui Bashar-al-Assad skirti ginklai nebuvo konfiskuoti, kaip reikalauja šiuo metu galiojantis Europos Sąjungos draudimas Sirijai. Prezidentas Christofias taip pasielgė, norėdamas ,,neužgauti” Putin, iš kurio Kipro Respublikos ekonomika gauna žymią paramą. ,,The Week” klausia, ar ES supranta, kad pietinė Kipro salos dalis, Kipro Respublika, esanti ES narė, yra de facto Maskvos kolonija?

Kita istorija atkeliavo iš ,,Kauno dienos”. Saulius Pocius rašo apie Lietuvos valdininkų kasdienį girtavimą pietų metu. Ne dyvai, kad Lietuvos valdžia nieko nenuveikia, nes jos atstovai, lyg kokiu įstatymu vadovaudamiesi, dirba su buteliu rankoje ir dar teisinasi, kad taip elgiamasi ir Briuselyje, Europos komisijoje.

Edmundas Petrauskas,
London, Canada

03-20-12
JAV didybė ir šiuolaikinė demokratija

Jau ir Illinois valstijoje kyla spaudimas legalizuoti gėjų santuokas. Pasirodo, kad tokias ,,santuokas” remia Čikagos meras Emanuel Rahm, už jas pasisako ir gubernatoriaus pavaduotoja Sheila Simon, valstijos Senato prezidentas John Cullerton ir teisingumo ministrė (attorney general) Lisa Madigan. Kaip valstijos žmonės išrinko tokius valdžios atstovus? Nors Amerikos Konstitucijoje santuoka, kaip vyro ir moters sąjunga, nėra apibrėžta, tiems, kurie rašė šį dokumentą, net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad po šimtmečių atsiras pseudodemokratų ir liberalų, kurie išdrįs paneigti teiginį, kad santuoka gali būti tik tarp vyro ir moters. Kitokios santuokos pasaulyje neegzistuoja.

Norėčiau sužinoti, kokią poziciją šiuo klausimu užims ,,Draugas”. Reikia kuo daugiau rašyti apie tai, organizuoti protestus, rašyti senatoriams protestų laiškus. Mes negalime leisti, kad valdžios atstovai, nesiskaitydami su savo rinkėjais, taip elgtųsi. Dar Abraham Lincoln sakė, kad tylėjimas yra nusikaltimas. Ar ne laikas mums išgirsti Amerikos prezidento Theodore Roosevelt savo tautai pasakytus žodžius: ,,Kai valstybės vadovai pasuka valstybės vairą melo keliais, kai jie pradeda pažeidinėti Konstituciją, kai jų elgesys neatitinka mūsų lūkesčių, kiekvieno piliečio teisė ir pareiga – išsakyti savo nerimą garsiai atsakingu balsu ir pakeisti valstybės valdymo būdą. Kiekvienas, kuris to nepadaro, turėtų būti apkaltintas patriotizmo išdavyste.” Jeigu mes tylėsime ir toliau, toleruosime melą ir apgavystes, mes paprasčiausiai būsime amerikiečių tautos išdavikais.

JAV artėja prezidento rinkimai. Amerika turi progą išsirinkti tinkamiausią iš visų esamų kandidatų, žmogų, kuriam svetimas melas, kuris nepažeidinėja JAV Konstitucijos, kuris yra doras. Bet atrodo, jog būtent šios savybės ir yra didžiausia kliūtis kai kuriems iš kandidatų tapti JAV prezidentu. Būtent toks yra Ron Paul. Tokia jau ta Amerikos demokratija – pinigų demokratija. Jeigu mes netylėtume, jeigu tikrai mylėtume Ameriką, daug kas gal būtų kitaip. Mąstykime, nors, tiesą pasakius, Amerikos valdantiesiems tikrai nereikia mąstančių žmonių, jiems tai būtų savižudybė. Amerikos didybę sukūrė demokratija, deja, šiuolaikinė demokratija ją ir pražudys.

Gediminas Kairys,
Mokena IL

Straipsnis, svarbus Lietuvos valstybės esmei ir jos reikšmei suprasti

Perskaitėme šių metų kovo 1 dienos „Drauge” teisininko, ekonomisto Algimanto Gurecko straipsnį „Vasario 16osios akto reikšmė” ir jaučiame pareigą pareikšti, kad šis straipsnis yra nepaprastai svarbus Lietuvos valstybės esmei ir jos reikšmei suprasti.

Algimantas Gureckas teisingai pastebi, kad Vasario 16osios aktas buvo ir tebėra dabartinės Lietuvos valstybės pagrindas. Šiuo aktu po 123jų metų svetimųjų valdžios buvo atkurta tautinė lietuvių tautos valstybė. Tokiu būdu lietuvių tauta išliko nesumaišyta su kitomis ir svetimomis tautybėmis, ir jos nepaprastai unikali ir svarbi kalba yra žinoma kaip viena iš pačių artimiausių, jei ne pati artimiausia kalba, indoeuropiečių kalbų šeimos motinai sanskritui.

Reiškiame padėką ir pagarbą redakcijai už aukštos vertės straipsnio pasirinkimą ir atspausdinimą.

Prof. Jurgis Gravrogkas
Aldona Baltch-Gravrogkas, MD
Menands, NY

Patikslinimas ir papildymas

Noriu patikslinti ir papildyti šių metų kovo 13 d. ,,Drauge” paskelbtą informaciją apie restoraną ,,Kunigaikščių užeiga” (,,‘Kunigaikščių užeiga’ dairosi į Darien”). Kadangi laikraštyje paskelbta informacija buvo paimta iš internetinės svetainės ,,Darien Patch” (Lauren Williamson, ,,Lithuanian Restaurant Plans Darien Location”), o ne iš pirmo šaltinio, buvo suklaidinti skaitytojai.

Restorano ,,Kunigaikščių užeiga” pardavimai, o ne pelnas 2011 metais siekė 2 mln. dol. Taip pat praėjusiais metais buvo aptarnauta ne 10,000, o 70,000 lankytojų. ,,Kunigaikščių užeiga” kol kas naujo restorano nesteigia – į naujas patalpas iš dabartinės vietos (5741 S. Harlem Ave., Chicago, IL) keliasi parduotuvė ,,Lietuvėlė” . Šiuo metu dar nėra priimtas galutinis sprendimas, bet galimas daiktas, jog plėsis ,,Lietuvėlės” veikla: didės maisto prekių ir gėrimų pasiūla, bus galimybė nusipirkti ir užkąsti vietoje ,,Kunigaikščių užeigos” paruošto lietuviško maisto.

Andrius Bučas,
Restorano ,,Kunigaikščių užeiga” savininkas
 
Skaitydamas J. Gailą nenuobodžiauju

Manau, kad nėra nė vieno skaitytojo, kuris, skaitydamas Juozo Gailos „Apmąstymus iš Ellicott miestelio”, kur jis rašo arba apie kitus, arba apie save, nuobodžiautų. Manau, kad yra ir daugiau taip galvojančių skaitytojų, kaip aš. Laukiu daugiau tokių apmąstymų.

Petras Pagojus
Detroit, MI


03-17-12
Dėl Lietuvių išeivijos instituto Kaune

Šiomis dienomis daugelį turėjo pasiekti žinia iš Kauno savivaldybės tarybos posėdžio, kuriame buvo nuspręsta stabdyti viešosios įstaigos „Išeivijos institutas” veiklą. Institutas buvo sukurtas prieš 12 metų dviejų steigėjų: Kauno savivaldybės ir Vytauto Didžiojo universiteto. Buvo keletas ūkinių motyvų, kodėl tada buvo pasirinkta atskiro juridinio asmens steigtis. Vienas iš jų – patalpų, kuriose Institutas veikė, panauda. Institutas visada buvo visų pirma VDU sukurta įstaiga, kuri rūpinosi archyvais, bibliotekos kaupimu, tyrinėjimais ir publikavimu. Visas mokslinės ir edukacinės veiklos finansavimas ėjo iš Universiteto, o kokių nors lėšų iš Savivaldybės niekad nebuvo gauta – tai tiesiog ne ta funkcija.

Universiteto Taryboje ir Instituto aplinkoje jau seniai buvo mąstoma, kad lengviau visą minėtą veiklą būtų vykdyti tuo atveju, jei Lietuvių išeivijos institutas būtų tiesiog VDU padalinys, galintis remtis didesniais ištekliais ir dalytis patirtimis bei turtu. Tad idėja keisti Instituto padėtį brendo pačiame išeivijos istorijos ir kultūros tyrinėtojų spiečiuje. Ji nebuvo iš niekur primesta, o atsirado mūsų pačių galvose, tikint, kad pakeitimai tik palengvins darbus, supaprastins vadybą ir padės sutelkti išteklius.

Atsiradus viešajai įstaigai „Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekamuziejus” Instituto pagal panaudos sutartį (dar galiojusią keletui metų, bet be užtikrinimo, jog ji bus pratęsta ir vėliau) užimamas pastatas buvo atiduotas naujai įstaigai kaip įstatinio kapitalo dalis. Instituto užimamos erdvės panaudos klausimas dabar persikėlė į dviejų subjektų – Prezidentinės bibliotekos ir VDU sutarties plotmę. Kalbant paprasčiau, dabar VDU apmoka visas išlaidas, susijusias su Instituto veikla.

Galime užtikrinti, kad žinia apie Lietuvių išeivijos instituto mirtį buvo gerokai perdėta. Taip, pasikeitė steigėjai. Buvo du, lieka vienas. Pasikeitė rekvizitai – dabar sąskaitas aptarnaus VDU Finansų tarnyba. Visi kartu su knygomis ir archyvais jaučiamės saugesni, stovintys ant patogesnių pamatų ir labai optimistiškai žiūrime į ateitį. VDU Lietuvių išeivijos institutas kartu su Prezidentine biblioteka sutelktomis pajėgomis gali sukurti įspūdingą muziejinę kolekciją, skatinti tyrimus ir žinių apie pasaulio lietuvius sklaidą.

Mes tikime gerais poslinkiais, savo darbo prasmingumu ir linkime to paties visiems, kuriems tas bendras gėris rūpi.

 Egidijus Aleksandravičius
ir bendradarbiai


03-15-12
Pal. Matulaičio metais kurkime krikščionišką šeimą mažais,
bet prasmingais pokyčiais

Vasario 2 d. ,,Drauge’’ Elena Bradūnaitė Aglinskienė aprašė lietuvaitės vienuolės misionierės Marijonos Seraphinos Maziliauskaitės nuostabų darbą Hawaii. Ši vienuolė neseniai mirė Hawaii, sulaukusi 104 metų. Straipsnyje paminėta, kad 1932 metais vyskupas Jurgis Matulaitis patarė šiai jaunai panelei, gimusiai ir užaugusiai Suvalkijoje, vykti į Prancūziją ir ten įstoti į seseles misionieres. Ši kongregacija dirbo su pavojingais ligoniais, sergančiais raupsais, padėjo šventajam Tėvui Damijonui.

Šiais metais švenčiame palaimintojo Jurgio Matulaičio 25 metų beatifikacijos sukaktį, todėl buvo maloni staigmena sužinoti, kad šio švento vyskupo įtaka pasiekė net Hawaii, Kaui salą, kur seselė mokytojavo 21 metus. Čia, Čikagoje, irgi galime būti labai dėkingi vysk. Matulaičiui. Be jo pastangų ir darbų, gal ir nebūtų ,,Draugo’’ laikraščio, Marijonų vienuolyno 63 gatvėje, buvusio Marijonų ūkio, gegužinių, jaunimo stovyklų. Gal nebūtų ir Nekalto Prasidėjimo vienuolių, mūsų pakrikštytų Putnam seselėmis, nei Neringos stovyklos ir visų gerų darbų, kurias šios seselės dabar tyliai atlieka mūsų visuomenėje, ypač auklėdama jaunimą. Kodėl nebūtų? Nes palaimintasis Matulaitis Lietuvoje atgaivino jau mirštantį Marijonų vienuolyną ir įkūrė Nekalto Prasidėjimo vienuoliją! Nebūtų nei Ateitininkų žiemos kursų, nes, kaip kursų pradininkas kunigas Stasys Yla liudija, tik vysk. Matulaičio dėka jis atsirado Amerikoje, o nepasiliko už geležinės uždangos.  

Lietuvos Vyskupų Konferencija pasiūlė nemažai temų ir dorybių, kurias ji ragina įgyvendinti, minint pal. Matulaičio šventę. Pirmoji – drąsa. Misionierės drąsiai vyko į nežinomus kraštus skelbti evangeliją. Aš manau, kad mes, lietuviai, gyvenantys Amerikoje, galime įgyvendinti drąsos principą, kasdien pasisveikindami su nepažįstamais lietuviais, ypač su neseniai atvykusiais. Pasakydami ,,Laba diena’’ parodysime, kad esame būsimi draugai, o ne pavojingi, svetimi žmonės. Padėkime kurti krikščionišką šeimą mažais, bet prasmingais pokyčiais.

Linas Sidrys,
Pal. J. Matulaičio metų komiteto pirmininkas Čikagoje


Džiaugiamės ,,žaislais”

Kai Lietuva turi žymiai svarbesnių rūpesčių, ekonominių ir politinių uždavinių, mūsų užsienio ambasados džiaugiasi ,,žaislais”, kaip antai Vilniuje gimusio litvako dailininko Samuelio Bako kūrėjo kūryba, kuriai turbūt reikės pačios Lietuvos rūpesčiu šalyje pastatyti ir įrengti litvakų kultūros ir meno centrą.

Edmundas Petrauskas
London, Canada

03-13-12
Afrikonai, barabonai, furgonai...

Labai negerai, kad Romualdas Kriaučiūnas „Drauge” lietuviams bando piršti žodį „afrikonas” vietoj „afrikietis”. Mes juk nevadiname puertorikiečių – puertorikonais, brazilų – brazilijonais ar kanadiečių – kanadijonais! Jei kas tuo netiki, tegu pasikalba su tikrais lietuvių kalbos žinovais. Gaila tik, kad Amerikoje jie jau visi iškeliavo negrįžtamai. Jau ir taip daug žalos mūsų kalbai Lietuvoje yra padaryta su gūsiais, furgonais ir barabonais. Tiesa, žodis ,,barabonas” dar prez. Antano Smetonos laikais supratingai buvo pakeistas ,,būgnu”.

Tai dar ne viskas. Sovietų Sąjungos jungo metu tų nelietuviškų žodžių buvo ne 5 ar 9. Pvz., kažkas tada Lietuvoje begyvendamas Turkijoje atrado net naują miestą Stambulą. Kaip ir furgoną. Dar ir dabar Amerikoje yra daug lietuvių, kurie visiškai nesusigaudo, kas tas furgonas yra ir kur jo reikia ieškoti. Vienas iš mano kaimynų beveik tikras, kad tai yra miestas, tik nežino, kur jis galėtų būti. Pabrėžė, kad jis – ne Amerikoje.

 Vincas Šarka
Omaha, NE

03-10-12
Raštas išlieka ilgam laikui

Neseniai buvo proga peržiūrėti gana vertingą istorinę knygą, išleistą maždaug prieš metus Vilniuje. Knygoje pateikta labai daug paskutinių septyniasdešimties metų įvykių, ji atpasakoja įvykius, susijusius su lietuvių veikla išeivijoje ir su lietuvių atstovų bendradarbiavimu, siekiant Lietuvos išlaisvinimo iš Sovietų Sąjungos. Knyga turi asmenvardžių rodyklę ir išsamų naudotos literatūros sąrašą, o tai labai naudinga, norint patikrinti faktus ar ieškant papildomos informacijos. Skaitant matai, kiek daug padaryta, keliant Lietuvos reikalus ir dirbant su kitų šalių politiniais atstovais.

Noriu paminėti keletą trumpų pavyzdžių iš šios knygos. ,,Jau net 1940 metais Samneris Velesas, einąs JAV valstybės sekretoriaus pareigas, paskelbė, kad Amerika nepripažįsta Lietuvos okupacijos.’’ Toliau skaitome, kad vienos konferencijos metu buvo išsiųsta telegrama Dinui Raskui, o vėliau lietuvių atstovai susitiko su JAV Kongreso nariais Rėjumi Madenu, Džonu Makormaku, taip pat aplankė senatorių Džekobą Džavitsą ir kitus. Prisimenama, kad senatorius Čarlzas Persis pasakė kalbą Vasario 16 dienos proga. Kitu atveju prie Kapitolijaus kalbėjo Kongreso nariai: Džesis Helmsas, Kristoferis Koksas, Dikas Durbinas, Robertas Doulas (rodyklėje Daulas). Paminėta, kad Hubertas Hamfris irgi buvo dėmesingas lietuvių reikalams. Kitoje vietoje kalbama apie Baltų tribunolą, kurio nariai buvo Žanas Mari Deletas, Mišelis Brodo ir Džeimsas Fosetas. Net Kanados Užsienio reikalų skyriaus pavaduotojas V. Fervederis patvirtino, kad Kanada nepripažįsta Baltijos valstybių įjungimo į Sovietų Sąjungą. Tarp kitų, iš anglų politikos atstovų paminėti V. Čerčilis ir M. Tečer.

Kartais dirbu su amerikiečiais mokslininkais, kurie, susidomėję Lietuva, ieško istorinės medžiagos. Tai labai džiugina, vertinu jų pastangas, bet jaučiuosi gana prastai, kai reikia jiems pasiūlyti vertingas, tačiau ir juos, ir mus įžeidžiančias knygas.

Turiu pasakyti, kad prie čia pacituotų pavardžių minėtoje knygoje skliausteliuose yra ir tiksliai (originaliai) parašyta pavardė, bet tai nedaug padeda, nes vis tiek reikia klampoti per iškraipytų žodžių puslapius. Norėtųsi iš mūsų ,,reglamentuotojų’’ (koks čia lietuviškas žodis?) komiteto didesnės pagarbos sau – juk esame užtektinai pajėgūs ir išmokti, ir atsiminti, kaip rašomos ir tariamos kitų kraštų žmonių pavardės. Norėtųsi, kad būtų parodyta daugiau pagarbos kitų kalbų žmonėms, jų nepristatant taip baisiai ir juokingai sudarkius jų pavardes. Manau, kad lietuvių kalbą labiau teršia toks iškraipymas, bet ne tikslus svetimų pavardžių rašymas.

Kažin kaip reikėtų susisiekti su senoje gatvėje, sename name, užsirakinusiais ,,reglamentuotojais’’ ir jiems pranešti, kad Lietuva dabar priklauso daugeliui pasaulio organizacijų, kad jau pats laikas parodyti pagarbą kitiems, užaugti ir nebešvepluoti?

Tai, kas parašyta atspausdintoje knygoje, išliks ilgai, o joje iškraipyta pavardė jau nebeatitaisoma.
 
Enata Skrupskelytė
Chicago, IL

Aukščiausias pagerbimas

Kanados Hamiltono skautininkių ,,Šatrijos Raganų” vardu tariu nuoširdų skautišką ačiū ,,Draugo” laikraščiui ir Algiui Vaškevičiui už tokį išsamų aprašymą apie mūsų būrelio seses – ,,Šitos moterys – Lietuvos vertybė” (,,Draugas”, 2012 m. vasario 28 d.). Straipsnio pavadinimas ir mūsų skautiškos veiklos aprašymas yra aukščiausias pagerbimas ne tik mūsų ,,Šatrijos Raganų” būrelio sesių, bet ir kiekvienos lietuvės skautės išeivijoje.

 v. s. Antanina Vilimienė
,,Šatrijos Raganų” būrelio vadovė


Lietuvės ponios ir panelės, būkime spaudoje lietuvėmis

Gerai prisimenu 1950 metus, kai, atvykus į Ameriką ir skaitant ,,Draugo’’ dienraštį, ypač keistai skambėdavo tuometinių lietuvių moterų veikėjų pavardės. Jos organizacijose vadindavosi ir net pasirašydavo, pvz., Mrs. E. Radvila arba Mrs. A. Pivariūnas. Jų vyrai, kalbėdami apie savo žmonas, sakydavo: ,,Mano Mrs. Radvila...” Mums, naujai atvykusiems, toks moterų pavardžių rašymas ar tarimas spaudoje ar lietuviškoje veikloje atrodė labai keistas. Ilgainiui, ,,Draugui’’ perėjus į naujos redakcijos rankas, moterų pavardės pradėtos rašyti su lietuviškomis galūnėmis.

Ruošdama ,,Draugo’’ 100 metų jubiliejaus sukaktuvinį leidinį, pasklaidžiau senus ,,Draugo’’ numerius. Buvo malonu pamatyti ir savo pavardę straipsnyje apie ,,Aušros vartų’’ tunto veiklos dešimtmetį. Tunto minėjimas vyko 1959 m. lapkričio 14 d. Jaunimo centre, Čikagoje. Skyriuje ,,Moterų gyvenimas’’, kurį redagavo Stasė Semėnienė, suminėtos ,,Aušros vartų’’ buvusios vadovės skautininkės: Zuzana Juškevičienė, Ona Siliūnienė, Jonė Bobinienė, Halina Plaušinaitienė ir Marytė Bareikaitė (ne Bareika). Mes, keturių asmenų šeima, oficialiai į JAV atvykome visi kaip Bareika, tačiau spaudoje buvau Bareikaitė, o mama – Bareikienė.

Prieš metus ,,Drauge’’ skaičiau įdomų straipsnį, po kuriuo buvo parašyta vardo pirma raidė ir pavardė su vyriška galūne. Iš nuotraukos sunku buvo nuspręsti, ar tai moteris, ar vyras, nes dabar moterys dėvi vyriškus drabužius. Paskambinau į redakciją ir gavau atsakymą, kad tai buvo moteris iš Lietuvos. Kadangi jos pase pavardė įrašyta su vyriška galūne, straipsnio autorei pageidaujant, redakcija tokią pavardę ir paliko.

Kitas pavyzdys. Prieš keletą metų viena ,,Draugo’’ redakcijos tarnautoja pasirašė Sereikis. Skambinu į redakciją ir klausiu vyr. redaktorės, ar tai – naujas dienraščio redaktorius? Man atsakė, kad redaktorė ištekėjo ir dabar jos pavardė yra vyriška, ne Sereikienė. Abu, tiek buvusi redaktorė, tiek jos naujas vyras, buvo neseniai atvykę iš Lietuvos.

Sutinku su Ramune Kubiliūte (,,Draugas’’, 2012 m. kovo 3 d.), kad pavardes su vyriška galūne vartoja neseniai iš Lietuvos atvykusios, ir tai pradeda įsigalėti mūsų spaudoje. Sutinku su redakcijos požiūriu netaisyti žmonių pavardžių galūnių, bet patarti rašyti taip, kaip yra rašoma mūsų lietuviškoje spaudoje, nors tai ir neatitinka oficialių dokumentų, būtina. JAV valdžia netikrina, kaip mūsų pavardės rašomos mūsų spaudoje. Draugo fondo moterų aukotojų pavardes užrašome lietuviškai, nors čekyje pasirašoma vyriška galūne. Niekas dėl tokio pakeitimo neprotestuoja.

Ponios ir panelės, būkime lietuvėmis ir didžiuokimės, kad esame moterys. Be to, visada parašykime pilną vardą, ne tik pirmą jo raidę.

Marija Remienė
Westchester, IL

Tauta ir pilietybė

Kada lietuvis yra lietuvių tautybės žmogus ir kada lietuvis yra bet kuris žmogus, turintis arba turėjęs Lietuvos pasą? Algimantas Gureckas savo straipsnyje (,,Draugas”, 2012 m. kovo 1 d.) labai gražiai priminė mums, kad Lietuva 1918 metais buvo atkurta kaip lietuvių tautinė valstybė. Straipsnio autorius pamini ir keletą kitų tautiniais pagrindais susikūrusių valstybių. Galėjo paminėti ir Izraelį, kuris buvo įkurtas kaip žydų tautinė valstybė ir kurį viso pasaulio žydai ligi šiol remia kaip žydų tautinę valstybę.

Vasario 28 d., antradienio, ,,Draugo” pirmame puslapyje didelėmis raidėmis paskelbta kad ,,Lietuvių kilmės” Michel Hazanavicius režisuotas filmas laimėjo 5 ,,Oscar” apdovanojimus. Nesu niekur užtikęs, kad Hazanavicius būtų lietuvių kilmės. Kiek žinau, jis yra Lietuvos žydų, bet ne lietuvių kilmės. (Klaidos atitaisymas paskelbtas ,,Draugo” kovo 3 d. numeryje – Redakcija).

Šį skirtumą dažnai pabrėžia patys litvakai – Lietuvos žydai. Kai kurie žydai net gana žiauriai pasijuokia ir pasityčioja iš lietuvių, kai kas nors iš mūsų litvaką  pavadina ,,lietuvių kilmės”. Sako, žiūrėkite, lietuviai per Holokaustą išžudė beveik visus Lietuvos žydus, bet nevengia savintis kiekvieną žydą, kuris ko nors nusipelnė.  

Pavadinti Hazanavicių ir kitus Lietuvos žydus ,,lietuvių kilmės” ir nepaminėti, kad jie yra Lietuvos žydų kilmės, tai nepagarbos Lietuvos žydams rodymas, ir todėl mes nusipelnėme jų tyčiojimosi. Juk mums nepatinka, kai lenkai pasisavina kokį nors mūsų lietuvį ir pavadina jį lenku. 

Tikiu, kad kai sakoma, kad kas nors yra lietuvių ar Lietuvos žydų kilmės, tai daroma ne dėl priminimo, kad kažkada to žmogaus protėvis kišenėje turėjo Lietuvos piliečio pasą, bet dažnai, kaip ir Hazanaviciaus atveju, norint pasididžiuoti – primenant žmogaus gentį, žmogaus tautą. Pasididžiuoti, kad štai, žiūrėkime, tai mūsų brolis ar mūsų sesė, o ne kad štai dar vienas žmogus, kurio protėvis kišenėje turėjo Lietuvos pasą. Todėl turėtume ir žydams nepaneigti jų brolių ir sesių pasiekimų. Michel Hazanavicius yra Lietuvos žydų kilmės. 

Donatas Januta
San Francisco, CA


03-06-12
Vasario 16-oji Lemont

Labai džiugu ir sveikintina, kad mes, lietuviai, pagaliau sugebame suruošti minėjimus, kurie yra iškilmingi, patrauklūs ir trunka tik pusantros valandos. JAV LB Lemont apylinkės valdyba ir Pasaulio lietuvių centras tai įrodė vasario 26 d.

Minėjimą pradėjo LB Lemont apylinkės valdybos pirmininkė Birutė Kairienė, programai  sklandžiai vadovavo Dalia Žarskienė. Nepriklausomybės paskelbimo ir Valstybės atkūrimo aktus perskaitė Lemont Maironio lituanistinės mokyklos mokiniai.  Žodžiu sveikino Lemont miesto tarybos atstovė Debby Blazer ir Lietuvių Fondo tarybos pirmininkas Rimantas Griškelis. (Jis taip pat įteikė LF finansinę paramą keturioms apylinkės lituanistinėms mokykloms.) Raštu sveikino LR gen. konsulė Skaistė Aniulienė ir Cook apygardos iždininkė Maria Pappas.

Šventės prelegentas Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas Saulius Kuprys savo taupiai paruoštoje ir informatyvioje kalboje apie Lietuvos įstojimo į NATO odisėją su žvilgsniu į ateitį nuo pradžios iki galo išlaikė gausiai Lietuvių Fondo salėje susirinkusių minėjimo dalyvių dėmesį.

Meninę programą atliko šaunus Generolo Daukanto jūros šaulių orkestras (ateityje labai laukiame Br. Jonušo maršų!) ir mūsų ,,lakštingalos” – solistė Nida Grigalavičiūtė ir liaudies dainų atlikėja Agnė Giedraitytė. Akompanavo Manigirdas Motekaitis, kanklėmis grojo Genutė Razumienė. Minėjimas baigėsi visiems sugiedojus Maironio ,,Lietuva brangi”, vaišėmis su kava ir užkandžiais.
                 
Ritonė Rudaitienė,
Lemont, IL

 
Mano norai

Prieš beveik du mėnesius, sausio 7 d., ,,Drauge” perskaičiau dr. Romualdo Kriaučiūno viešą kvietimą pasidalinti mintimis, ką dar norėtume padaryti šiame pasaulyje prieš savo gyvenimo saulėlydį. Ne kartą apie tai prisiminiau, galvojau ir surašiau 10 norų.

Pirma – praleisti daugiau laiko su žmona Gražina ir šeima, rodyti jiems meilę, nes jie yra svarbiausi mano gyvenime. Mažiau laiko skirti kitiems reikalams.

Antra – parašyti vaikams ir anūkams trumpus savo prisiminimus apie gražią vaikystę Lietuvoje, karo ir pokario metų išgyvenimus Vokietijoje ir turiningą gyvenimą ir veiklą JAV.

Trečia – sulaukti, kada visi septyni anūkai baigs mokslus (penki universitetus, o du jauniausi vidurines mokyklas).

Ketvirta – sulaukti pirmų proanūkų.

Penkta – sutaupyti pakankamai pinigų ir įsteigti šeimos vardo stipendiją Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universitete, išeivijos studijoms remti.

Šešta – kasdien padaryti bent po vieną skautišką gerą darbelį, šelpti vargstančius, padėkoti Dievui už kiekvieną naują dieną.

Septinta – baigti tvarkyti likusius archyvus, išvalyti dokumentų stalčius.

Aštunta – peržiūrėti ir baigti sutvarkyti nuotraukų archyvus, albumus.

Devinta – mažiau apsikrauti visuomenininiais darbais, dažniau pasakyti ,,ne”, neprarasti humoro ir visą laiką likti realistišku optimistu.

Dešimta – sulaukti ,,Draugo” laidų pilnų elektroninių versijų internete (kaip tai daro ,,Amerikos lietuvis” ir Lietuvoje leidžiami laikraščiai).

Įsismaginęs norėjau tęsti toliau, bet sustojau, pagalvojęs, kad gali užtrukti labai ilgai visus norus įgyvendinti. Kitą savaitę šį sąrašą parodysiu aštuoniems savo gydytojams. Žiūrėsiu, ką jie pasakys.

 Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

Atsiliepiant į kvietimą

„Drauge’’ buvo išspausdintas mano kvietimas (2012 m. vasario 9 d.) skaitytojams siūlyti ne tik Čikagoje, bet ir kituose Amerikos miestuose užaugintus susipratusius veiklius lietuvius ir lietuvaites, kurie kuo nors lietuvybėje pasižymėjo. Po to, kai laišką pasiunčiau, prisiminiau 2010 m. Toronto mieste įvykusią IX JAV ir Kanados Dainų šventę „Daina aš gyvenu’’, kurios vyriausias organizatorius buvo dr. Audrius Polikaitis, o meninė vadovė Rita Čyvaitė-Kliorienė, abu Amerikoje gimę jaunuoliai, Polikaitis – Čikagoje, o  Čyvaitė – Cleveland.  Audrius baigė ne tik Donelaičio lituanistinę mokyklą, bet ir Pedagoginį Lituanistikos institutą. Būkštauta, kad iš šventės gali nieko nebeišeiti, nes šiame žemyne neva sumažėjo chorų. Vis dėlto rengėjai įstengė pasiekti 55 mėgėjų chorus su apie tūkstančiu dainininkų. Atvyko chorų ir iš užjūrio – Airijos, Anglijos, Lenkijos, ir ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tolimosios Australijos. Kaip Algimantas Gečys „Amerikos lietuvyje” rašė, „neabejotinai dauguma namo grįžo su sustiprėjusiu pasiryžimu išlikti lietuviais ir lietuvybę perduoti ateities kartoms”. O šiomis dienomis „Drauge” pasirodęs Montreal mieste, Kanadoje, gimusios Ramunės Kubiliūtės straipsnis priminė ir šią ne tik Čikagos Aukštesniąją lituanistinę mokyklą, bet ir  Pedagoginį Lituanistikos institutą baigusią lietuvaitę, jau daug kartų mūsų spaudoje įžvalgiai aprašančią šio žemyno lietuvių karitatyvinę veiklą.

Prieš keletą savaičių apsilankius į pianistės Agnės Radzevičiūtės ir smuikininkės Barboros Valiukevičiūtės koncerte, įvykusiame Lietuvių Dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre, Lemont, negalėjau neatkreipti dėmesio į  vieną iš to koncerto rengėjų – ilgametį Amerikos lietuvių tarybos pirmininką teisininką Saulių Kuprį, irgi gimusį Čikagos padangėje, baigusį Cicero Aukštesniąją lituanistinę mokyklą, nuo seno kalbinusį daugelį mūsų užmegzti ryšius su  viena seniausių lietuvių organizacijų Amerikoje – su Lietuvių Romos katalikų susivienijimu, gyvuojančiu nuo 1901 m.

Todėl siūlau prie mano pasiūlytų susipratusių veiklių jaunų lietuvių: Arūno Pemkaus, Mykolo Drungos,  Dariaus Polikaičio, vysk. Gintaro Grušo, būtinai priskirti  ir  dr. Audrių Polikaitį, Ritą Čyvaitę-Kliorienę, Ramunę Kubiliūtę ir Saulių Kuprį. Malonėkite pasisakyti kitų Kanados ir JAV vietovių tautiečiai ir pristatyti savuosius.

Faustas Strolia
Oak Forest, IL


03-03-12
Dar vienas pastebėjimas dėl pavardžių

Mano nuomone, Živilės Vaitkienės (,,Draugas”, 2012 m. vasario 25 d.) ir kitų laiškuose apie vardus ir pavardes nebuvo aptarta dar viena galimybė. Stebėdama vieną kultūrinį vienetą, matau, jog beveik visada vyriškas galūnės pavardėse pasilieka neseniai iš Lietuvos į JAV atvykusios moterys. Čia nekalbu apie moteris, kurių vyrų pavardės nėra lietuviškos – tokių lietuvinti nereikia.

Galbūt tos, kurios vartoja savo pavardes su vyriškomis galūnėmis, savo oficialią pavardę dokumentuose sutapatina su ,,reglamentu”, kad visur – taigi ir tarp lietuvių – reikia tokią pavardę (su vyriška galūne) rašyti. Mes, ankstesnės imigrantų kartos vaikai, žinojome skirtumą – lietuviškame pasaulyje savo vardus ir pavardes rašome lietuviškai, nors gal tai ir neatitinka valdiškuose dokumentuose parašytų mūsų pavardžių. Juk JAV valdžia netikrins aukotojų sąrašų lietuvių spaudoje. Ji turi kitokių būdų patikrinti mūsų aukas ar universitetas – mūsų dalyvavimą kokiame nors projekte.

Ramunė Kubiliūtė
(ne Kubilius tarp lietuvių)
Evanston, IL

Pritariu redakcijos nuostatai

Labai pritariu ,,Draugo” redakcijos nuostatai ,,netaisyti” ir ,,nelietuvinti” žmonių pateiktų vardų ir pavardžių. Suprantu, kad lietuvių kalboje yra per šimtmečius nusistovėjusios vardų rašybos taisyklės ir tradicijos, tačiau kiekvienas žmogus turi teisę rašyti savo vardą, kaip nori. Vardas yra paties žmogaus identitetas – asmeninė markė. Kalbininkai, valstybinės komisijos ar pašaliniai žmonės neprivalo nurodinėti, kaip asmeninius vardus rašyti.

Danguolė Kviklytė
Chicago, IL

Bravo, mūsų mokytojos!

Skaičiau Mirgos Girniuvienės aprašymą ,,Drauge’’ (2012 m. vasario 18 d.) apie šių metų ,,Gintarinio obuoliuko’’ premijos kandidates ir buvau apimta didelio pasididžiavimo. Didžiavausi mūsų kūrybingomis ir inteligentiškomis moterimis. Didžiavausi jų pasišventimu, patriotiškumu ir aiškia meile mūsų lietuviškoms vertybėms.

Kai pasigirsta nusiskundimų apie trūkumus mūsų lietuviškame pasaulyje (kurių yra pakankamai), norisi tuos visuomenės rūpintojėlius (žr. kritikus, bumbeklius…) nuvesti į lituanistinę mokyklą. Mokyklos koridoriuose ir klasėse tvyro darbas, energija, kūryba! Mokytojos neturi laiko tuščiai posėdžiauti, kratytis pareigų ar priimti nutarimus, kurie neišvysta dienos šviesos. Jos eina ir daro.

Aš maniau, kad visuomet vertinau mokytojas, bet kai teko pačiai ketverius metus mokytojauti Maironio mokykloje, Lemont, mano pagarba mokytojoms pakilo į visai kitą lygį. Lituanistinių mokyklų mokytojos yra mūsų didžiausias turtas. Reikėtų kiekvienai iš jų prisegti po medalį.

O tarp visų puikių mokytojų šių metų ,,Gintarinio obuoliuko” laureatė Vėjūnė Baltrušaitytė yra neeilinė. Pasiskaičius apie jos vedamas pamokas suėmė noras pačiai grįžti į mokyklą (ir būtinai į jos klasę)!

Ona Daugirdienė
Burr Ridge, IL


02-27-12
Ieškoma žinių apie lietuvį disidentą

Šiuo metu Lietuvoje renkama medžiaga kino scenarijui apie disidentą Vaclovą Sevruką, 1974 metais emigravusį iš Sovietų Sąjungos ir iki 1994 metų gyvenusį Čikagoje, JAV. Labai ieškome jį pažinojusių žmonių arba bet kokios kitos su jo gyvenimu Amerikoje susijusios informacijos. Būtume dėkingi, jei ką nors apie jį žinantys parašytų filmo režisierei Giedrei el. paštu: giedre.zickyte@ gmail.com.

Maironio eilėraštis ir šiandiena

Perskaitęs Maironio satyrinį eilėraštį ,,Lietuva – didvyrių žemė” nustebau. Eilėraščio žodžiai – lyg vakar rašyti. Jie tinka Lietuvai ir šiandien. Sakoma, jog garsių rašytojų mintys neturi laiko apribojimų, jos galioja šimtmečiams. Šis Maironio eilėraštis galioja bent 80 metų. Tiek šįmet sukanka nuo Maironio mirties ir 150 metų nuo jo gimimo. Perskaitęs šį eilėraštį ,,Dirvoje’’ (perspausdinta iš internetinio dienraščio Bernardinai.lt) panorau pasidalinti keliomis mintimis.

Eilėraštyje iškeltomis ydomis vanojama Lietuva ir šiandieninėje spaudoje. Tačiau šito negirdėjome iš savo tėvų. Ne taip jie mums pasakodavo apie prieškarinę nepriklausomą Lietuvą. Peršasi mintis, kad regimos ydos ir blogybės, kurias Maironis aprašo, glūdi žmonėse per amžius. Gal tai – natūrali būsena? Gal todėl jos ne tokios ryškios mūsų atmintyje? Su ydomis tenka kiekvienai kartai kovoti už šviesesnį rytojų.

Palikę Lietuvą paliekame ir Lietuvos kovos lauką, bet ar randame rojų svetur? Ar tos pačios ydos ir blogybės neglūdi naujai pasirinktame krašte? Nejaugi ši ekonominė krizė, prasidėjusi Amerikoje, atsirado be žmonių šykštumo ir blogos valios? Prieš dešimtmetį sumažinus turtingiesiems valstybinius mokesčius, bet nesumažinus išlaidų, valstybės sąmata atsidūrė giliame minuse. Sukėlus krizę siūloma minusą lyginti mažinant pensijas ir pensininkų gydymo išlaidas. Kitas atvejis. Artėjančių lapkričio rinkimų į prezidentus kandidatų galimybės laimėti skaičiuojamos pagal „suaukotų’’ pinigų krepšį. Bet juk demokratija tausojama ne taip. Sakoma, kad demokratija sulygina visų dalyvavimą krašto valdyme, bet praktika rodo, kad galintys daugiau paaukoti verti didesnio balso. Lobizmas Washington, DC – vienas iš brangiausiai apmokamų „amatų’’. Lobistai perduoda aukojančių bendrovių pinigus ir lūkesčius politikams. Ar tai yra sąžininga ir ar tai vadinama skaidria valstybės veikla?

Maironio eilėraštis rodo, kad daug iš jo paminėtų ydų galime rasti ir šiandien, ir čia, Amerikoje. Tad dėl šviesesnio rytojaus negalima nuleisti rankų nei Lietuvoje, nei svetur.

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL

Lauksime naujų susitikimų su ansambliu ,,Dainava”

,,Dainavos’’ ansamblis mums kasmet padovanoja bent vieną didesnį renginį. Šių metų vasario 4 d.  Lemont Aukštesniosios mokyklos menų centre vykęs koncertas maloniai nustebino, kad kartu su chorine daina į nepakartojamą renginį galima apjungti poeziją, dramos ištraukas ir vaidybą.

Tai ansamblio vadovo Dariaus Polikaičio, Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugijos vadovo ir vieno iš vakaro sumanytojų kun. dr. Valdo Aušros, režisierės Astos Zimkienės vizijos bei choristų ir skaitovų, instrumentalistų pasiaukojančio darbo rezultatas.

Nedažnai scenoje matome mūsų talentingus profesionalius aktorius Audrę Budrytę-Nakienę, Apoloniją Steponavičienę, Dalią Cidzikaitę, skaitovus Vytą Čuplinską, Liną Umbrasą.

Šis renginys buvo skirtas Vasario 16-ajai ir mūsų tėvynės Lietuvos visų mylimo poeto ir dramaturgo Justino Marcinkevičiaus vienerių metų mirties metinių sukakčiai paminėti.

Poetas – tai metraštininkas, kuris savo gyvenimą pašventė fiksuodamas mūsų tėvynės skausmingus ir džiaugsmingus įvykius. Justiną Marcinkevičių iki širdies gelmių jaudino mūsų mažytės Lietuvos prie Baltijos jūros išlikimas, protėvių kalbos išlaikymas ir dvasinių bei kultūrinių tautos lobių išsaugojimas. Poetas išliks gyvas visiems laikams savo poezijos posmuose ir tautos širdyse.

Dainaviečiams teko nelengvas uždavinys suteikti galimybę žiūrovui per kelias valandas pajusti ir išgyventi nepakartojamą poeto kūrybą. Ir pilnutėlė žiūrovų salė nuoširdžiais plojimais reagavo į kiekvieną dainą, posmą.

Koncerto kulminacija buvo, kai šviečiančios lazdelės visų rankose susijungė į mūsų tautos trispalvę vėliavą. Žiūrovai skandavo ,,Lietuva, Lietuva, Lietuva’’, ir ne vienas, nubraukdamas ašarą, pajuto didžiulį dvasinį bendrumą, pakylėjimą ir pasididžiavimą, kad esame dalelė savo tautos.

Nors negausi meno darbais, bet įdomi buvo surengta kelių lietuvių dailininkų meno paroda (rengėja menininkė Nora Aušrienė). Kiekvienam meno darbui buvo vykusiai parinkti poeto Justino Marcinkevičiaus posmai.

Su nekantrumu lauksime naujų susitikimų su ,,Dainavos’’ ansambliu.

Milda Šatienė,
Riverside, IL
 

02-25-12
Viena seniausių profesijų
 
Su įdomumu perskaičiau Gintaro Visocko straipsnį ,,Pralaimėtas propagandinis mūšis dėl Sausio 13-osios” (,,Draugas”, 2012 m. vasario 11 d.). Dar Ronald Reagan pastebėjo, jog politiko profesija yra antra seniausia profesija pasaulyje, kuri, remiantis jo asmenine patirtimi, yra labai panaši į pirmąją.

Štai vienas pavyzdys. Prieš keletą metų Maskvoje buvo išaiškinta Anglijos spec. tarnybų operacija. Dėl to iš Rusijos buvo išsiųsta pora D. Britanijos darbuotojų. Koks kilo triukšmas! Rusija buvo kaltinama išsigalvojusi provokaciją, oficialūs Anglijos valdžios žmonės bet kokius Anglijos spec. tarnybos veiksmus paneigė, iš savo šalies išsiuntė kelis Rusijos diplomatus. Kaip D. Britanijos žmonės būtų pavadinę savo šalies pilietį, kuris būtų tai neigęs? Būtų apkaltinę darbu svetimai valstybei. Ir štai prieš porą mėnesių paaiškėjo, kad tai tikrai buvo Anglijos spec. tarnybų darbas.

Ryškėjant kai kurių Lietuvos politikų tikram veidui, ar galima šimtu procentų atmesti tai, kad jiems žūtbūt grynai politiniais sumetimais reikėjo Sausio 13-osios aukų? Man, tų dienų savanoriui, ir visiems, kas gynė Aukščiausios Tarybos rūmus, net į galvą negalėjo ateiti tokie dalykai.

Algirdo Paleckio pasisakymų apie sausio 13 d. įvykius negalime besąlygiškai smerkti. Tik istorija čia padės tašką. Tikimybės, kad Paleckis – teisus, nors ir kaip būtų gaila, atmesti negalima. Juk politika – viena iš seniausių profesijų šiame pasaulyje.

Gediminas Kairys
Mokena, IL

02-23-12
Ieškoma informacijos apie gen. Silvestrą Žukauską

Prašome Jūsų pagalbos. Jau kelintą kartą Vytauto Didžiojo karo muziejus bando surasti Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) karo veikėjo generolo Silvestro Žukausko (1860–1937) kapą ir perlaidoti jo palaikus su visa derama pagarba. Labai prašome atsiliepti generolo gimines, pažįstamus, žmones, ką nors žinančius apie tikslią jo kapavietės vietą buvusiose Kauno miesto Karmelitų kapinėse (dabar Ramybės parkas) Vytauto prospekte ar apie kapo perkėlimą į naujas kapines. Labai prašome apie tai pranešti Arvydui Pociūnui adresu: Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64, Kaunas 44248, Lithuania arba el. paštu: vdkaromuziejus@kam.lt tel., faks. (837) 32 07 65.

Muziejaus administracija


Atsisveikinimo žodis

Malonu išvysti „Drauge” ir lengvesnio pobūdžio Romualdo Kriaučiūno straipsnius. Į vieną jų atsiliepė Aleksas Vitkus („Draugas”, 2012 m. sausio 31 d.), prisimindamas savo keblumus su anglų kalba, atvykus į Ameriką. Ir man atsimena panašus nuotykis.

Mano buvęs jankis bosas kartą papasakojo apie iš užjūrio atvykusį inžinierių, kuris pradėjo dirbti mūsų įmonėje. Dirbo daug metų, kol nutarė išeiti į pensiją. Darbovietė surengė jam išleistuves. Tardamas atsisveikinimo žodį, inžinierius pasidalijo savo ryškiausiais atsiminimais: „Jūs žinot, kaip man buvo sunku išmokti teisingai kalbėti. Kiek laiko truko, kol pripratau užsakymus vadinti ne ‘job’, bet ‘džob’. Tai man pasiekus, viskas pasikeitė į ‘projekt’.”

Jonas Vazbys
Mahwah, NJ


02-14-12
Atsiliepimas į L. Rago laišką

Turbūt visi esame girdėję JAV prezidentą Ronald Reagan sakant: „Pasitikėk, bet ir pasitikrink.” Šis posakis tinka ir kasdieniniame gyvenime – tiek mirtingųjų, tiek ir galiūnų pasaulyje. Jei kas mums, lietuviams, per daugelį metų ir iki šių dienų neparodė supratimo ir užuojautos, kaip mes galime jais pasitikėti?

„Jei mane kas apgauna, tam gėda, o jei mane antru kartu apgauna, man didžiausia gėda, kad buvau kvailas” – ši patarlė tinka visiems ir visiems laikams. Mes turime mokytis iš praeities klaidų ir jų neužmiršti. Mažas kraštas turi būti tobulesnis, daryti mažiau klaidų, nes nuo to priklauso jo išlikimas. Lietuva gyvuos tol, kol ji bus budri, kol galės išvengti konfliktų tarp didžiųjų banditų.

Ačiū Leonidui Ragui už pastabas („Draugas”, 2012 m. sausio 19 d.).

Algis Virvytis
Boston, MA

Ir kur tų bulvių nėra!

Neseniai baigiau skaityti vokiečių rašytojo Günter Grass pirmąjį romaną „Die Blechtrommel” (liet. ,,Skardinis būgnelis”, angliškai „The Tin Drum”), išleistą 1959 m., už kurį autorius gavo Nobelio premiją. Skaičiau (ar bandžiau skaityti) vokiečių kalba, bet 60 metų tos kalbos nevartojus, sekėsi sunkiai, tai teko dažnai pasiramstyti žodynu. Knygoje autorius kelis kartus vartojo žodį „Bulvė” (vokiečių kalboje vienaskaita ir daugiskaita „Bulve” ir „Bulven”). Šio žodžio vokiečių kalbos žodyne neradau, bet manau, kad tai yra įdomus skolinys iš lietuvių kalbos. Angliškame šios knygos vertime (Breon Mitchell, 2009) šis žodis verčiamas kaip „spud”. Knygoje pasakojama, kaip apie 1900 metus darganą rudens dieną senolė kepa bulves sausų bulvienojų laužo pelenuose. Štai keletas teksto palyginimų vokiškai ir angliškai (visi paryškinimai mano).

„Weit genug schob sie die Bulve neben den schwellenden Krautberg, damit der Wind sie streifte und abkühte” (p. 13).
„She shoved the spud far enough from the smoldering mound of tops for the breeze to caress and cool it” (p. 7).

„(...) griff vier rohe aus dem Korb unter ihrem rechten Ellenbogen, schob die rohen Bulven nacheinander in die heisse Asche...” (p. 15).
„(...) took four raw ones from the basket by her right elbow, shoved the raw spuds into the hot ashes one by one...” (p. 9).

„Am Feuer fanden sie wieder die mehligen, heissduftenden Bulven und entschlossen sich friedfertig, auch etwas abgekämpft, die rohen Bulven in jene Körbe wieder zu sammeln, welche umzustürzen zuvor ihre Pflicht war” (p. 17).
„Back at the fire they recovered their mealy, hotly aromatic spuds, and pacified as well as somewhat warweary, they decided to gather up the raw spuds and return them to the baskets they had overturned earlier in the line of duty” (p. 11).

„(...) und lies mich zwischen Wirsingkohl,  Rosenkohl, Rotkohl und Weisskohl, zwischen Wrucken und Bulven stehen...” (p. 79).
„(...) and left me standing among Savoy cabbages, red cabbages, white cabbages, among sugar beets and spuds...” (p. 76).

Labai norėčiau, kad šiuo klausimu pasisakytų mūsų lingvistaigermanistai, ypač kad pirmų trijų pavyzdžių atveju veiksmas, atrodo, vyksta kažkur ne per toliausiai nuo Lietuvos, gal Dancigo apylinkėje. Ir kur tų bulvių nėra!?

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


02-11-12
Atitiko mano pažiūras

Retai kada atsitinka, kad straipsnis taip tiesiogiai išsakytų mano patyrimus ir pažiūras, kaip tai padarė Arvydo Barzduko ,,Dar dėl tos kalbos ‘reglamentacijos’’’ (,,Draugas’’, 2012 m. vasario 4 d.). Visiškai sutinku su jo išsakytomis mintimis. Lietuvoje dėl ezgistuojančio Lietuvos Respublikos valstybinio kalbos įstatymo kitataučių pavardės, kitų kraštų vartovardžiai yra sulietuvinami (rašomi taip, kaip tariami). Jie dar labiau sudarkomi, dažnai neatpažįstamai, juos linksniuojant. Jie taip sumaišomi, kad jų neįmanoma rasti enciklopedijoje ar internete.

Mūsų XIX šimtmečio pabaigos rašto žinovai, vystydami lietuvių kalbos rašybą, tinkančią šviesuolių ir valstiečių bendravimui, nusprendė kitataučių pavardes ir vietovardžius rašyti fonetiškai. Tuo laiku toks nutarimas atitiko egzistavusias sąlygas: buvo rusiškai, lenkiškai kalbančių, bet mažai Vakarų Europos kalbomis. Mažai kas žinojo, kaip ištarti iš kitų kalbų ateinančius vardus. Šiandien ir Lietuvoje, ir išeivijoje žmonės moka dvi, tris ar daugiau rytų ir vakarų Europos kalbų. Daug iš mūsų, informacijos beieškodami, naudojamės internetu.

Vertinu ir jungiuosi prie Barzduko išsakytų minčių ir viliuosi (!), kad jos ves prie LR valstybinio kalbos įstatymo pakeitimo (t. y. bus taikomasi prie XXI šimtmečio realybių). Siūlau, kad kitomis kalbomis nekalbantiems šalia originalia forma parašytos pavardės ar vietovardžio skliausteliuose būtų pateiktas fonetinis žodžio ištarimas.

 Vytautas J. Černius
Willowbrook (viloubruk), IL


Kur dingote, lietuviai?

Kai aplankai lietuvių bažnyčias, jos – pustuštės. Ar lietuviai nebenori jas išlaikyti? Kodėl kunigai neprimena, kad katalikams yra privaloma kiekvieną sekmadienį eiti į Mišias? Jeigu mūsų protėviai galėjo pėsti nueiti didžiausius atstumus, nejaugi negalima savo šeimų susodinti į automobilį ir atvykti į lietuvišką bažnyčią? Nejaugi taip apsileidome, kad šiais laikais visai nesvarbu, kas darosi su mūsų bažnyčiomis, salėmis, lietuvių centrais ir t. t.?

Nueini į tautinius minėjimus, koncertus, Lietuvių operos premjeras ir matai beveik tą pačią saują tautiečių. O kur visi kiti? Kur Lietuvių Fondo stipendininkai? Kur vaikai, anūkai?

Maldauju jus: atsibuskite, pažadinkite savo kaimynus ir draugus. Praneškite jiems, kur kas vyksta – ar tai būtų koncertas, minėjimas, kiti renginiai, atsiveskite savo vaikus ir anūkus į lietuviškas bažnyčias, lietuvių sales, pobūvius, parduotuves ir kt. Būkime vieningi, remkime organizacijas, likusius lietuvių laikraščius, chorus, operą ir centrus, kurie stengiasi lietuvybę išlaikyti ir jaunimą pritraukti. Būkite pavyzdingi ir praneškite visiems aplinkiniams apie lietuviškus įvykius. Lai mūsų Lietuvos himno žodžiai suteikia mums vienybės ir stiprybės, lai kiekvienas iš mūsų stengiasi daryti tai, kas tik galima, kad taptume verti būti vadinami lietuviais.

Patricia Nelia Paulauskas
Chicago, IL


02-09-12
Yra kuo džiaugtis

Perskaičius š. m. sausio 28 d. šeštadienio ,,Drauge” pasirodžiusį svarų straipsnį apie Arūną Pemkų širdyje kilo didelis pasitenkinimas, kad štai Čikagos aukštesniąją lituanistinę mokyklą baigęs jaunas, už Tėvynės ribų užaugęs lietuvis yra toks stiprus savo išvedžiojimuose apie dabartinę Lietuvą. Todėl panorau pakviesti JAV gyvenančius ,,Draugo” skaitytojus siūlyti ir kitus miestuose užaugintus, susipratusius, veiklius, jaunus lietuvius ir lietuvaites, kurie kuo nors pasižymėjo lietuvybėje. 

Pavyzdžiui, turime tą pačią mokyklą baigusį žurnalistą Mykolą Drungą. Juk žurnalistiniame darbe reikia ypač gerai valdyti lietuvių kalbą. Prieš savaitę kitą rašiau apie nepaprastai veiklų muziką Darių Polikaitį, kuris netrukus vėl žada pasireikšti Vasario 16-osios minėjime su ,,Dainavos” ansambliu. Prie Pemkaus tektų prigretinti ir jo straipsnį palydinčioje nuotraukoje pristatytą, lietuviškoje California valstijoje užaugintą vyskupą Gintarą Grušą.
Yra kuo džiaugtis, net ir didžiuotis, iš mandrumo neužriečiant nosies. Juk tai sūnūs, dukterys ir anūkai tų, kurie po 1941 m. Lietuvos okupacijos pasitraukė į Vakarus. Galėjo viskas pasibaigti, bet, kaip ir Vokietijoje, taip ir JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitur, lietuviai mokytojai griebėsi kurti mums mokyklas ir gimnazijas.  Neturėtume jų užmiršti.

Prašau ,,Draugo” redaktorių mano svajonėms parinkti kuo tinkamesnę formą. Valio! Pasidžiaukime!

Faustas Strolia
Oak Forest, IL

VAIKIŠKAS NAIVUMAS IR SUBRENDUSIŲJŲ ELGESYS

Algio Virvyčio slapyvardžiu pasirašinėjantis skaitytojas savo laiške, paskelbtame 2012 m. sausio 10 d. ,,Drauge”, prikiša dr. Leonidui Ragui ,,vaikišką naivumą”, jam pasisakant kai kuriais svarbiais ir jautriais lietuviams klausimais (,,Draugas”, 2011 m. lapkričio 17 d.). Virvytis L. Rago straipsniui priskiria žodžius ir mintis, kurių jo straipsnyje nebuvo, išvardina tai, ko autorius nemini, ir klausia, ,,kodėl jis (Ragas – V. K.) ir Izraelis neatsiprašo Lietuvos už tuos ir daugelį kitų žydų nusikaltėlių, ėjusių prieš Lietuvą?” Nesuprantu, už ką ir kodėl dr. Ragas turi atsiprašyti Lietuvos?

Kiekvienas iš mūsų turime savo nuomonę, kurią galime išsakyti, dokumentuoti, ginti ar oponuoti, bet priskirti kitam jo nepasakytus žodžius ar nuomonę ir po to su ja ginčytis yra ne vaikiškas naivumas, bet garbaus amžiaus sulaukusių neteisingas elgesys.

Virvytis teigia, kad Amerika jau nuo po Pirmojo pasaulinio karo yra atsukusi nugarą Lietuvai ir todėl jos užnugariu pasitikėti negalime. Asmeniškai su tokia nuomone nesutinku. Yra labai daug faktų, įrodančių Amerikos ir joje gyvenančių lietuvių didžiulę paramą Lietuvai ir lietuviams visais laikais.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

Dėkui ,,Dainavai’’

už  labai  įdomų, naujovišką, tautišką, patriotišką, profesionaliai atiktą koncertą vasario 4-tą Lemont, IL.  Siūlau šį  koncertą  būtinai pakartoti  bent  Cleveland  ir  Toronto apylinkėse gyvenantiems lietuviams. 

Sunkiai pakeliamą lėšų klausimą siūlau spręsti taip. Koncerto rengėjai  ,,Dainavos’’ kelionei Cleveland ir kitoms su koncerto rengimu susijusioms išlaidoms apmokėti pinigų turėtų paprašyti ir juos gauti iš toje apylinkėje gyvenančio lietuvio krepšinio  daugiamilijonieriaus Žydrūno Ilgausko. Toronto koncerto rengėjams paprašytas turėtų padėti  kitas krepšinio milijonierius  ,,Raptors’’ komandos žaidėjas lietuvis Linas Kleiza. Žinoma, jis mažesnis milijonierius, tad iš jo užtektų prašyti tik pusės ,,Dainavos’’ kelionės išlaidų.

Tikiu, kad, organizatoriams sumaniai  veikiant, toks užmojis, nors iki šiol ir nebandytas, vis dėlto įmanomas. Negi šie abu lietuviai turtuoliai jiems artimų apylinkių lietuviams, vykdantiems lietuvybės išlaikymo uždavinius išeivijoje aukšto  lygio kultūrine veikla, kuri turėtų būti įdomi ir jiems patiems, prašomi nepadėtų?

Bronius Nainys
 Lemont, IL

Semkimės stiprybės iš dabarties jaunimo

Širdingai dėkoju Gražinai Kriaučiūnienei už atsiliepimą („Draugas”, 2012 m. sausio 5 d.) į mano laiškutį „Kodėl kilnojama Kūčių diena” (,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 21 d.). Ji labai įtaigiai pasakoja, kaip išeivijoje po truputį išnyko lietuviškas Adventas ir su juo susijusios tradicijos. Pasak G. Kriaučiūnienės, „Kūčių datos kilnojimas rodo nutautėjimą. Lietuviški papročiai išnyko dėl patogumo ar prisitaikymo dėl vietinio gyvenimo būdo”.

Visiems bendrų Kūčių rengėjams siūlau paskaityti, ką rašo Gytis Kriaučiūnas straipsnyje ,,Gruodžio 24-osios vakaras West Lafayette, IN” („Draugas”, 2012 m. sausio 7 d.). Ten grupė jaunuolių surengė tradicines lietuviškas Kūčias, pasikviesdami į jas net ir amerikiečius kunigus. Jie ne tik šoko ir dainavo, bet ir instrumentais pritardami giedojo Kalėdines giesmes, laukdami Kristaus gimimo. Lenkiu galvą prieš jaunuolius, lenkiu galvą jų tėveliams ir seneliams. Semkimės stiprybės iš dabarties jaunimo.

Kostas Mačiulis
 Rochester, NY



02-04-12
Dėkokime už mažas dovanas, arba dar apie ,,Between Shades of Gray”

Kelis kartus perskaičiau Alekso Vitkaus komentarą apie Rūtos Šepetys knygą ,,Between Shades of Gray” (,,Draugas”, 2012 m. sausio 28 d.). Vitkaus pagrindinė klaida yra ta, kad jis nekreipia dėmesio į knygos literatūrinę vertę, nes būtent tai ją ir padarė populiarią, o ne kokie užkulisiniai papirkimai.

Jeigu būtų įmanoma papirkti ir taip laimėti knygos populiarumą, manau, būtų mažiau susigraužusių ir sėkmės nesulaukusių pasenusių ,,rašytojų”. Kas išpopuliarino ,,Harry Potter” knygas? Jaunimas, kuris skaitė jas milijonais, nes rašytoja pagavo jų vaizduotę intriga ir įdomiais veikėjų charakteriais.

Patekti į ,,The New York Times” knygų sąrašą nėra lengva. Reikia tik džiaugtis, kad ,,Between Shades of Gray” buvo išrinkta į romanų jaunimui skaičių 2011 metams. (Leidėjai Šepetys knygos romanu ,,nepavadina”, kaip Vitkus teigia, knyga arba yra romanas, arba nėra; jei nėra romanas, tai – istorija, biografija,  atsiminimai ir pan.)

Kiek metų, dešimtmečių mes verkšlenome, kad niekas nekreipia dėmesio į Stalino, į Sibiro aukas?! Dabar pagaliau turime populiarią knygą, ir dar jaunai kartai skirtą, bet vis tiek kaltiname. Kuo? ,,Pasitvirtins kalbos, kad knyga užsakyta?”, – rašo Vitkus. Ar taip galvojama todėl, kad autorė drįso parodyti, jog žmonės nėra tik juoda arba tik balta, tik gera arba tik bloga? Ir blogiausiuose žmonėse slypi gėrio kibirkštis ir atvirkščiai. Deja, turime pasmerkti puikią knygą ir jos autorę, nes ji išdrįso parodyti rusą gydytoją su sąžine.

Šepetys knyga yra romanas. Norėti, kad jame preciziškai būtų paaiškinti istoriniai faktai, yra netikslu. Tai – ne šios knygos užduotis. Tam yra istorijos tomai, kurių, deja, su tokiu entuziazmu jaunimas neskaito, tad dėkokime už mažas dovanas.

Jeigu jauni rašytojai perskaitė Vitkaus nuomonę, bijau, kad jie dėl tokių įvertinimų kaip jo bus iš baimės sulaužę savo plunksnas.

 Lilė Gražulienė
Grayslake, IL

Dar viena mįslė

Prie Edmundo Petrausko laiško apie lietuviškas mįsles (,,Draugas”, 2012 m. sausio 19 d.) noriu pridurti, jog Kanadoje, Quebec provincijoje, yra ir Šv. Kazimiero (St. Casimir) miestelis.

Louis Stankevičius
Laval, Canada

Žydėkime su Žydukais, peškimės su savais

Juozo Gailos straipsnis (,,Draugas”, 2012 m. sausio 21 d.) apie prof. Sauliaus Sužiedėlio brolio peštynes su žydukais ir kybartiškių – su vokietukais priminė man gyvenimą Augsburgo DP lageryje. Ten mūsų 9-to bloko lietuviukai kartais pešdavomės su 10-to bloko lietuviukais.  Gaila, nesu profesorius, nes tada ir aš turbūt galėčiau ,,sužydėti” su kokia nors miglota išvada.

Donatas Januta
San Francisco, CA

02-02-12
PJoe Pa, RIP

Krepšinio sportas Lietuvoje ir net išeivijoje yra tapęs vos ne antrąja lietuvių religija. Amerikiečiams tokia religija yra tapęs ir jų amerikietiškas futbolas. Jau vien šio laiškučio antraštė rodo, kokie yra populiarūs Amerikoje akademinio futbolo žaidėjai ir ypač jų sėkmingi treneriai. Sausio 22 d. mirė gal žymiausias šios sporto šakos atstovas – Penn State University komandos 85metis treneris Joe Paterno, dar žinomas kaip „tėvas” – Joe Pa.

Jam mirus, prie jo garbei futbolo stadione pastatyto bronzinio paminklo pasklido šimtai lapelių su raidėmis ,,JOEPA, RIP”, taip parodant nepaprastą prisirišimą, linkint jam amžinos ramybės. Sporto ir kituose laikraščių puslapiuose tuojau pasipylė nesibaigiančios pagyros Paterno, smulkiai išvardinant jo ilgametės karjeros pasiekimus: laimėtų rungtynių (409!), medalių, pagyrimų ir įvairiausių kitokių apdovanojimų skaičių, jau nekalbant apie tai, „kiek tūkstančių jaunų studentų atletų jis yra pavertęs tikrais vyrais”.

Penn State kadaise buvo tik nežymi žemės ūkio akademija, kuri per 46 metus Paterno vestą sėkmingą futbolo programą tapo visoje Amerikoje žinoma Pennsylvania valstijos mokslo įstaiga. Jo komandos rungtynės savoje aikštėje sutraukdavo 100,000 žiūrovų, kurie per vieną sezoną universitetui atnešdavo apie 20 mln. dol. pajamų. Paterno tapo neliečiama įžymybe, kurios negalėjo kritikuoti net pats universiteto prezidentas.

Kai Paterno vyriausiojo padėjėjo Jerry Sandusky seksualiniai „žaidimai” su jaunais berniukais 2002 m. pasiekė Paterno ausis, jis, užuot pranešęs apie tai policijai, ir toliau tęsė sportui ir visai amerikiečių kultūrai būdingą „win-at-all-cost” politiką. Pagaliau 2009 m. apie Sandusky sužinojo valstijos prokuratūra. Bet tik praėjusį lapkritį viskas iškilo aikštėn, ir universiteto Taryba nutarė Paterno atleisti iš pareigų, nors ir nedrįso jam kelti bylos. Praradęs darbą, Penn State treneris po kelių dienų iš savo gydytojo sužinojo turįs plaučių vėžį. Sandusky laukia teismo.

Mums tai turėtų būti pamoka, kad net žymiausi futbolo treneriai nėra neklystantys pusdieviai, bet tik žmonės su įgimtomis charakterio ar tinkamo apsisprendimo silpnybėmis.

„Toronto Globe and Mail” redaktorė Margaret Wente JAV universitetų futbolą pavadino tikrąja JAV religija ir palygino ją su Katalikų Bažnyčios kardinolais, ilgai toleravusiais pedofiliją. „Abi šios institucijos yra vyrų vadovaujamos valdžios, turtu ir veidmainiavimu pagrįstos galybės”, – rašė Wente.

 Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL


Reikia pasikliauti sava politika

Sutinku su Algio Virvyčio laiško ,,Tikėtis JAV ir Izraelio paramos – vaikiškas naivumas” mintimis (,,Draugas”, 2012 m. sausio 10 d.). Leonidas Ragas retoriškai klausia: jei negalime pasitikėti Amerika, tai kuo? (,,Draugas”, 2012 m. sausio 19 d.) Aš manau, jog reikia pasikliauti sava išmintinga užsienio politika. Dabar ne 1940 metai, kad vadovautumėmės anų laikų pamokomis. Džiaugčiausi, kad Lietuva būtų lyg tiltas tarp JAV ir Rusijos, vestų tikrai nepriklausomą politiką ir Maskvos, ir Washington, DC atžvilgiu, turėtų savigarbą ir savo moralines vertybes. Iš tokios politikos būtų didžiausia nauda Lietuvos paprastiems žmonėms. Dabar matome, kaip Lietuvos valdžia pataikauja, reiškia amžiną ištikimybę JAV ir drįsta tai daryti visos Lietuvos žmonių vardu. Ar anksčiau ne taip elgėsi Lietuvos komunistų vadai Maskvoje? Lietuvos valdantieji seniai išdavė Sausio 13-osios aukų atminimą, kurie žuvo už tikrai Nepriklausomą ir Teisingą Lietuvą.

O kad dabar Lietuva tos tikros Nepriklausomybės neturi, gerai pasako Prano Nagio išsakyta mintis jo atsakyme (,,Draugas”, 2012 m. sausio 17 d.) į mano laišką ,,Lietuvos tautos interesai – svarbiausi” (,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 13 d. Jis rašo, kad dvigubos pilietybės diskriminuojantį įstatymą Lietuva galėtų priimti tik išstojusi iš Europos Sąjungos ir įsivedusi totolitarinį režimą. Tai, kad tik lietuvių tautybės žmogus, jeigu jis to vertas, turi turėti teisę į dvigubą pilietybę be jokių apribojimų, jis vadina ,,diskriminuojančiu”. Bet juk tai nepriklausomos valstybės vidaus reikalas, ir tam nereikia jokio totolitarinio režimo. Jeigu aš nuvažiuočiau į kokią Ispaniją ir, man suteikiant Ispanijos pilietybę, pasakytų, kad aš turiu atsisakyti savo įgimtos pilietybės, nors ispanų tautybės žmogus gali turėti Ispanijos ir dar kokios nors kitos šalies pilietybę, man net į galvą neateitų mintis, kad mane diskriminuoja.

Gediminas  Kairys
Mokena, IL


01-31-12
Dar dėl ŠALFASS archyvų

Labai geras, trumpas ir doku-mentuotas paaiškinimas su dar kartą išsakytu pasiūlymu dėl lietuvių sporto archyvų išdėstytas prof. Algirdo Avižienio laiške (,,Draugas”, 2012 m. sausio 5 d.). Pritariu jo nuomonei, kad ŠALFASS archyvas, kaip ir daugelis kitų, tinkamų studijoms apie išeiviją, archyvų iškeliautų į Lietuvą, į Lietuvių išeivijos institutą (LII), įsikūrusį prie Vytauto Didžiojo universiteto Kaune, kaip buvo nutarta prieš daugelį metų. Arba į Lietuvos centrinį, kitų universitetų ar mokslo įstaigų archyvus. Ten archyvai tvarkomi visu laiku, yra prižiūrimi, jiems skirtos reikalingos patalpos, žmonės, o svarbiausia – yra šimtai studentų bei akademikų, kurie jais naudojasi ir apie išeiviją rašo studijas, knygas, gina doktoratus.

Prieš kelis metus buvau nuvažiavęs į Cleveland, Ohio, kur gyveno ir mirė aktyvus visuomenininkas, sportininkas ir ŠALFASS darbuotojas Rytas Babickas. Jo našlė Aušra Barzdukaitė Babickienė man perdavė Babicko ir jos surinktą dalį ŠALFASS archyvų – ŠALFASS Tinklinio sekcijos archyvus. Dalis ŠALFASS archyvų jau yra LII Kaune. Juos išsiunčiau į LII kartu su kita iš Babickienės gauta medžiaga – jos tėvo kalbininko, visuomenininko, mokytojo, ateitininko, JAV LB ir PLB garbės pirmininko Stasio Barzduko asmeniniais archyvais. Jau keleri metai, kai LII bendradarbė prof. dr. Dalia Kuizinienė rašo monografiją apie Stasį Barduką.

Jau daugiau negu 15 metų kas metai siunčiu ir baigiu išsiųsti įvairių lietuviškų organizacijų (PLB, JAV LB, Lietuvių Fondo, JAV LB apylinkių, lituanistinių mokyklų, ateitininkų, skautų, Jaunimo kongresų, PLB Seimų, ,,Pasaulio lietuvio” ir kt.) dokumentus, knygas, nuotraukas ir visus savo asmeninius archyvus į Lietuvą. Persiųsti ir kai kurių visuomenininkų archyvai. Archyvų persiuntimą finansavo Lietuvių Fondas, PLB fondas ir aš pats.

Džiugu, kad jie tvarkomi, kad ,,grūdai atrenkami nuo pelų”, kataloguojami ir svarbiausia, kaip rašo prof. Avižienis, naudojami. Tvarkomus archyvus Lietuvoje esu pats matęs, tai matė mano dukros, matė ir anūkai bei atskiri paprašyti asmenys ar pareigūnai.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


Pradžioje ir man nelabai sekėsi

Perskaitęs Romualdo Kriaučiūno sausio 17 d. „Drauge” išspausdintą pasakojimą apie jo pirmuosius žingsnius atvykus į Ameriką, prisiminiau, kad ir aš tais laikais vos nebuvau įpuolęs į bėdą. Mano pirmoje darbovietėje, tarp kitų, dirbo ir Amerikoje gimęs japonas, vardu Yoneo Fukuda. Vieną dieną, diskutuojant apie Antrąjį pasaulinį karą, jį, kaip japoną, pavadinau „Jap”, kaip dar Vokietijoje buvau girdėjęs amerikiečius juos vadinant. Kaip ir Kriaučiūnui atsitiko, Yoneo, supratęs iš mano akcento, kad ir aš dar neseniai išlipęs iš laivo, tik perspėjo mane taip daugiau nekalbėti, kitaip jis savo kumštims duosiąs darbo.

Netrukus susidraugavome, ir aš Yoneo pradėjau vadinti „Yo”, visai nenujausdamas, kad tas „Yo” mane į bėdą įklampins. Vieną dieną ateina pas mane bosas ir klausia, kur aš padėjęs vieną brėžinį. Kadangi aš jį buvau atidavęs tam japonui, bosui sakau: „I gave it to Yo.” Bosas ilgai kratė savo galvą ir vis tvirtino, jog aš jam to brėžinio nedaviau. Norėdamas įrodyti, kad tikrai taip buvo, nuėjau prie Yo, atsiėmiau savo brėžinį ir jį nunešiau bosui, sakydamas jam: „See, I did give it to Yo.” Pagaliau bosas gardžiai nusijuokė, supratęs, kad mano tartas „Yo” nereiškė „you”. Panašių nesusipratimų buvo ir daugiau, kol nepagerėjo mano angliškas tarimas.
O Kriaučiūno anūko Gyčio pasiūlymas juodosios rasės žmones vadinti „afrikonais” ir man patiko. Kol kas nors nesugalvos tinkamesnio žodžio.

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL


01-28-12
Lietuvis laivo ,,Costa Concordia” tragedijoje

Visiškai nenustebsiu, jei paaiškės, jog Lietuvos Respublikos pilietis Tomas Romikaitis, kol kas vienintelis žinomas lietuvis, plaukęs dabar jau pusiau paskendusiame italų ,,Costa” linijos laive, nebuvo žinomas LR ambasadoje Italijoje, nes... nebuvo užsiregistravęs kaip keliautojas. Kodėl? Todėl, kad jis greičiausiai tame turistiniame laive dirbo.

Kaip ir jaunas, žvalus Andrius, su kuriuo susipažinome laive ,,Sundream’’, paskutinį kartą lankydamiesi Kubos Havanos uoste. Jis pasipasakojo, kad jo žmona dirba kitame kelionių jūromis turistiniame laive, kad tikėjosi trumpam su ja pasimatyti, kai abu laivai atplauks į Cozumel salos uostą... Pora Lietuvoje paliko vaikutį tėvų ir senelių priežiūrai. Dienos metu Andrius vikriai dirbo kelneriu aplink baseiną. Pavakaryje tiesiog bėgte žemyn laiptais nešiojo sulankstytus stalus, su vos trumpa atvanga su mumis pasikalbėti po senosios Havanos žvaigždėtu dangumi...

Edmundas Petrauskas
London, Canada

Ar dar kas nors prisimena šį paprotį?

Etnologė Skaidrė Urbonienė pokalbyje su Lietuvos radijo laidos „Gyvoji istorija” vedėja Inga Beruliene („Kuo savita lietuviškoji kryždirbystės tradicija”, „Draugas”, 2012 m. sausio 10 d.) teigia, kad, besistažuodama Olandijoje, sužinojusi „apie ženklus, kuriuos statydavo prie namų, mirus tos šeimos nariui. (...) Taip kaimo ar miesto žmonės sužinodavo, kad šiuose namuose yra velionis”. Šis įdomus teiginys priminė dar vaikystės metais Lietuvoje išgyventą gražų, kiek skirtingą, bet panašų, to paties tikslo siekiantį paprotį. Velionį pašarvojus, būdavo smulkiai sukapojama krūva eglišakių. Jie būdavo sudedami į pintines, o šios išdalinamos vaikams (kuriems tai buvo didelė garbė ir atsakomybė), kad jais išbarstytų žalią taką, nuo mirusiojo namų iki svarbesnės miesto ar miestelio gatvės, kad praeiviai, juo sekdami, galėtų ateiti ir velionį pagerbti. Ar šį paprotį dar kas nors prisimena?

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

Lietuva: 22 - 50 - 22 = ??

1918 - 1940 = 22 laisvės metai.

1940 - 990 = 50 okupacijų metai.

1990 - 012 = 22 laisvės metai.

Per pirmuosius 22 laisvės metus Lietuva stiprėjo. Per 50 okupacijos metų Lietuva kentėjo. Per antruosius 22 laisvės metus Lietuva silpnėjo. 700,000 lietuvaičių išdūmė iš Lietuvos... 71 proc. dar Lietuvoje likusių lietuvių norėtų išlėkti.. Ir tik vienas kitas sugrįžo. Ką atneš tretieji 22 metai?

Antanas Klimas
Rochester, NY

01-26-12

Iš didelio rašto išeita iš krašto

Šių metų ,,Draugo” sausio 10 d. numeryje, paskutiniame puslapyje, prie skelbimų, pastebėjau labai keistą nuotrauką ir dar keistesnį užrašą po ja. Nuotraukos ir teksto autorė – Vilija Vakarytė (reikia manyti, jog ji ir pateikė šią nuotrauką ,,Draugo” redakcijai). Mane, kaip šaulę ir birutietę, kasmetinių Dariaus ir Girėno minėjimų dalyvę ir vienų iš tų minėjimų organizatorių, šokiravo ir pati nuotrauka, ir tekstas – dėl nepagarbos padorumui ir tiesai.

Kiek man yra žinoma, ir tai užfiksuota visuose Čikagos lietuviškuose leidiniuose (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 3 d. ir 2010 m. liepos 16 d.; ,,Amerikos lietuvis”, 2010 m. liepos 24 d. ir 2011 m. liepa, nr. 29; ,,Čikagos aidas”, 2010 m. nr. 28 ir 2011 m. nr. 27), Čikagoje kasmet minint Dariaus ir Girėno transatlantinio skrydžio metines, sudaromas tai datai paminėti Dariaus ir Girėno komitetas. Jį laisvanorišku pagrindu sudaro įvairios lietuvių organizacijos ir pavieniai asmenys. Po minėjimo sudaryto komiteto nariai išsiskirsto, ir tiek komiteto, tiek jos vadovo arba pirmininko nelieka. Taip vyksta kiekvienais metais, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje. Juk tikriausiai ir ,,Draugo” dienraščiui minint 100 metų jubiliejų buvo toks komitetas, buvo, bet būtų keista, jei jis egzistuotų tokiu pavidalu ir šiomis dienomis, o jo buvęs pirmininkas kaip toks prisistatinėtų spaudoje. Būtų ne tik keista, bet ir juokinga.

Kodėl visa tai rašau? Rašau dėl to, kad Čikagoje rašoma apie niekur neegzistuojantį, Illinois valstijos registruose neįregistruotą Dariaus ir Girėno komitetą ir jo pirmininką gerb. Algimantą Barniškį. Nesuprantu, kam juokinti Čikagą, klaidinti skaitytojus, kelti visai nereikalingas aistras? Juk tokiais veiksmais rodoma didžiulė nepagarba ne tik ,,Draugo” skaitytojams, bet ir drąsiųjų lietuvių lakūnų atminimui, JAV Lietuvių Bendruomenei, žinant, jog A. Barniškis yra JAV LB narys ir JAV LB XIX tarybos narys. Tad kokiam komitetui ir kam atstovauja minėtas komitetas ir jo pirmininkas, kas yra jo nariai ir steigėjai, į šį klausimą V. Vakarytė ir minėtas komitetas neatsakė ir po šiai dienai. Nors pereitų metų ,,Amerikos lietuvyje” (2011 m. rugpjūčio 4 d.), buvo viešai į juos kreiptasi, o savo komentarus šiuo klausimu išsakė ir JAV LB Lemont apylinkės valdybos narys Gediminas Kairys (,,Amerikos lietuvis”, 2011 m. rugpjūčio 11 d.).

Ar ne geriau būtų būti šiek tiek kuklesniems, nuoširdesniems, neaukštinti ir nesureikšminti savęs, juk jei kažką padarei gero, tai tas gėris arba geras darbas pasilieka tarp mūsų, tuo labiau, kad mūsų nedidelė lietuviška bendruomenė ir taip žino, kas yra kas Čikagoje.

Dabar atrodo, kad iš didelio rašto išeita iš krašto, arba juokiasi puodas, kad katilas juodas. Nebūkime kvailinami ir klaidinami.

Stasė Paulauskas
Chicago, IL


Šitoks talentas...

Š. m. sausio 17 d. „Drauge” žinutė ,,STT sulaikė Kauno vicemerą” mane sukrėtė. Kaip taip galima! Skaitau: „42 metų K. Kriščiūnui savivaldybėje buvo pavesta rūpintis aplinkos gerinimu ir ekologija, ekologine plėtra ir investicijomis, miesto ūkiu, savivaldybės turto ir statybų priežiūra, urbanistika ir architektūra, verslo skatinimu ir sąlygų verslo plėtrai sudarymu.”

42 metų amžiaus K. Kriščiūnas sugebėjo užimti net 6 čia išvardytas pareigas, būdamas vicemeru Kauno miesto savivaldybėje. Tikiu, kad savivaldybėje, o ir Kauno mieste, yra ir daugiau žmonių, norėjusių kur nors pritapti, bet ne visiems taip sekasi. O gal galioja čia pasakymas: „Kas veža, tam ir krauna”?

Va, čia ir pradedu galvoti, kad mūsų žmonės – savanaudžiai. Ponas K. Kriščiūnai, pasidalinkite tomis pareigomis su keletu bedarbių architektų ar kitų. Jei visi paliks Tėvynę, ieškodami duonos ir darbo svetur, kas tada mokės Jums algą už „vicemejėravimą”? Pagal užimamas pareigas esate beribių talentų žmogus, bet leiskite ir kitiems kasdienės duonos užsidirbti.

Gediminas Kazėnas
Lemont, IL


01-19-12
Dar apie Kūčias

Nors adventas pasibaigė sulaukus šv. Kalėdų, skaitytojai nerimsta dėl Kūčių datos. Klausimą dėl Kūčių neseniai ,,Drauge’’ kėlė Kostas Mačiulis (2011 m. gruodžio 21 d.) ir Gražina Kriaučiūnienė (2012 m. sausio 5 d.).

Niekas iš lietuvių Kūčių datos nekilnoja. Gruodžio 24 d. vakarą Kūčias švenčia tie, kurie turi savo šeimas ir artimuosius. Labai gražu ir prasminga, kai organizacijos vienminčiai susirenka kartu ne ,,baliavoti’’, bet rimtai pasidalinti kalėdaičiais, palinkėti linksmų Kalėdų – Kristaus gimimo šventės.

Čia rašančiai 2011 metais teko dalyvauti trejose Kūčiose: vyresniųjų skaučių, ateitininkų ir JAV LB Cicero apylinkės. Visose buvo rimtis ir susikaupimas. Daug metų LB Cicero apylinkė rengia vadinamą agapę su gera programa ir paskaita. Praėjusio advento sekmadienį, gruodžio 11 d., buvo ypatinga diena – Gaudete, arba džiaugsmo sekmadienis (apie tai parašė Aldona Bikulčienė, ,,Draugas’’, 2011 m. gruodžio 22 d.). Po lietuviškų šv. Mišių parapijos salėje vyko parapijiečių ir svečių pabendravimas – agapė. Viešnios paskaitininkės dr. Onos Daugirdienės išsakyti apmąstymai apie adventinį laikotarpį, skaityti tekstai iš Šv. Rašto dvasiškai palietė visų dalyvių širdis. Po to buvo giedamos kalėdinės giesmės, skirtos Kristaus atėjimui, buvo tarsi rekolekcijos.

Vyresniųjų skaučių prieškalėdinėje sueigoje panašiai buvo paminėtas Kristaus atėjimas. Draugininkės skn. dr. Vilijos Kerelytės šiai šventei skirtas žodis ir vėliau išdalintos kortelės, pritaikytos tos dienos rimčiai, kalėdinės giesmės bei kalėdaičių laužyus visas apjungė prieš daugelį metų duotam įžodžiui – ,,Dievui, Tėvynei ir Artimui’’.

Ateitininkų Kūčios pradėtos šv. Mišių auka. Šiai šventei paruoštas kun. dr. Kęstučio Trimako pamokslas leido kiekvienam susikaupti, prisiminti savo artimuosius, kurių jau nėra tarp gyvųjų. Kalėdinėmis giesmėmis džiaugėsi ir giedojo ne tik tėvai ir seneliai, bet ir vaikai.

Laimingi tie, kurie turi šeimas ir gali kartu susirinkti gruodžio 24 d. vakare ir tradiciškai švęsti Kūčias. Jei ne organizacijų ruošiamos Kūčios, man tektų vienai kūčiavoti gruodžio 24 d. vakare.

Mums, lietuviams, ir dar kai kuriems kitataučiams katalikams Kūčios yra šventas, brangus vakaras. Dauguma kitų tautų katalikų tokių Kūčių neturi. Mes laikomės ir gerbiame savo tradicijas, gyvendami ne savame krašte. Jei kam tokios Kūčios nepatinka, tevadina jas agape.

Marija Remienė
Westchester, IL


Kuo galime pasitikėti?

Š. m. sausio 10 d. ,,Draugo” „Laiškų” skyriuje Algis Virvytis („Tikėti JAV ir Izraelio parama – vaikiškas naivumas”) atsiliepė apie mano 2011 m. lapkričio 17 d. „Drauge” paskelbtą rašinį „Dar apie 1941 m. Birželio sukilimą”. Virvytis vienur teigia, kad „Ragas perspėja, jog Lietuva gali prarasti Amerikos užnugarį ir žydų globą”, o kitur – kad „Ragas taip pat gąsdina, kad Lietuva praras žydų malonę, jei neatsiduos žydams”.

Apie minimą „žydų globą” ir „žydų malonę” mano straipsnyje nėra nė žodžio. Jame kalbama apie galimybę Lietuvai prarasti „Izraelį palaikančių Vakarų (turiu omenyje Vakarus) šalių rodomą palankumą ir ypač Lietuvai gyvybiškai svarbų Amerikos užnugarį”.

Iš to, kad Lietuva 2011 m. spalio mėnesį pasisakė kartu su svariai šimtu procentų Izraelį palaikančia Amerika (kalbama apie Ameriką) prieš Palestinos siekį tapti Jungtinių Tautų UNESCO organizacijos nare, matyti, jog Lietuvai yra svarbiau solidarizuotis su Amerika negu su daugeliu kitų kraštų.

Virvytis savo laišką baigia, teigdamas, kad „pasitikėti Amerikos užnugariu mes negalime, nes Amerika daug kartų Lietuvai buvo nugarą atsukusi. Kaip ir žydų paramos tikėtis yra vaikiškas naivumas”. Žydų parama čia ne į temą.

Baigdamas norėčiau paklausti, jei negalime pasitikėti Amerika, tai kuo galime?

Leonidas Ragas
 Itasca, IL


Vargu ar to reikėjo

Visada patrauklu pažvelgti į ,,Draugo” ,,Laiškų” skyrių, nes dažnai požiūris į tą pačią temą pasiūlo minčių įvairumo, nors kartais pati tema man būna ir svetima ar ,,virš mano galvos”.

Š. m. sausio 10 d. ,,Laiškų” skyriuje bostoniškis Algis Virvytis įtikinančiai išskaičiuoja, kiek kartų JAV valdžia neparodė jokio dėmesio į politinę bėdą patekusiai Lietuvai (,,Tikėti JAV ir Izraelio parama – vaikiškas naivumas”).

Jau ir anksčiau teko pasidžiaugti daugeliu Virvyčio rašinių kitomis temomis, tik šį kartą labai gaila, kad jis pasirinko kitą korespondentą – Leonidą Ragą – sumenkinti, jo rašiniui priskirdamas ,,vaikiško naivumo” bruožą. Tiek nedaug beturime lietuvių korespondentų. Jei viešai jiems prikišime ,,vaikišką naivumą”, lengvai neteksime ir jų. Juk Virvyčio argumentai kalbėjo patys už save. Toks palyginimas Virvyčio minčių nepadarė labiau įtikinančiomis ar jo paties didesniu. Tad vargu ar to reikėjo.          

Faustas Strolia
Oak Forest, IL

Lietuviškos mįslės...

Kanadoje, beveik vidurkelyje tarp Atlanto rytuose ir Ramiojo vandenyno vakaruose, jau nuo seno gyvuoja miestelis Vilna (dar rašomas Wilna vardu).

Niekad, niekur negirdėjau paaiškinimų, iš kur atsirado šis su lietuviškumu susijęs miestelio pavadinimas. Esu tikras, jog nesu vienintelis tai pastebėjęs. Ar niekam nerūpi pasiknisti ir sužinoti apie šio miestelio kilmę?

Šiomis dienomis daug kalbama apie naują nebylųjį filmą ,,The Artist”, kuriame dailiai atkurtas 1930-mečio juodai baltas nebylių filmų pasaulis. Jam nesigailima aukščiausių pagyrimų. Gal ir ,,Oskaro” sulauksime.

Filmo režisierius – Michel Hazanavičius. Neseniai Kanados TV 19 (prancūzų kalba) kanalas valandą kalbėjosi su šio filmo režisieriumi. Ką žinome apie jį?

Šiomis dienomis žinios skrieja milisekundėmis. Ar mes vis dar klampojame mėnesiais?

Edmundas Petrauskas
London, Canada



01-17-12
Jei lietuvių tautos interesai svarbiausi

Nustebino gerb. Gedimino Kairio laiškas „Lietuvių tautos interesai – svarbiausi” („Draugas”, 2011 m. gruodžio 13 d.), kuriame jis rašo: „Judėjimas LPI ir visi dori lietuviai kovoja už dvigubą pilietybę tik lietuvių tautybės žmonėms. Tad tie, kas gimė Lietuvoje, nesvarbu, kokia jų tautybė, yra lygiateisiai Lietuvos piliečiai, skirtumas tik toks, kad, jeigu nelietuvių kilmės žmogus priima savo tautos ar kitos šalies pilietybę, jis automatiškai praranda Lietuvos.”

Už ką kovoja Judėjimas LPI, sunku pasakyti, nes paskutiniu metu jo forume apie dvigubą pilietybę mažai beužsimenama, o vyksta karštos diskusijos apie ateivius, konspiracines teorijas ir panašius niekus. Jeigu kartais esate blogos nuotaikos ir norite save pralinksminti, paskaitykite šio forumo dalyvių pasisakymus – nukrisite iš juoko. Beje, iš visų užsiregistravusių forumo dalyvių diskusijose visą laiką dalyvauja tie patys 10–15 dalyvių, tad ir forumu tai sunku pavadinti. Jei anksčiau, būdamas šio forumo dalyviu, stebėdavausi, iš kur jo aktyvieji nariai turi tiek neapykantos Lietuvai ir jos institucijoms, tai vėlesni debatai parodė, kad šio forumo nariams nesvetima ir komunistinė propaganda.

Keista, kad šiais laikais, kai informacija taip plačiai yra prieinama, dar yra naivių ar neišmanančių žmonių, kurie mano, kad Lietuva XXI amžiuje, būdama Europos Sąjungos nare, galėtų priimti įstatymą, diskriminuojantį dalį valstybės piliečių. Pagalvokite apie tarptautines ir vidines tokio įstatymo pasekmes. Neabejoju, kad lietuviai myli savo tėvynę, kai kurie taip labai myli, kad net negali išsiversti be JAV pilietybės. Vis dėlto būkime realistai ir įvertinkime, kokioje aplinkoje gyvename. Tokį diskriminuojantį įstatymą Lietuva galėtų priimti tik išstojusi iš ES ir įsivedusi totalitarinį režimą. Nemanau, kad tai realu.

Iš esmės naujojo LR Pilietybės įstatymo, įsigaliojusio 2011 m. balandžio 1 d., 7 straipsnis irgi yra diskriminuojantis, nes piliečiams, išvykusiems iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., leidžia turėti dvigubą pilietybę, o išvykusiems vėliau – neleidžia. Kadangi šis įstatymo straipsnis galioja visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, ES nuostatoms jis neprieštarauja. Daliai JAV lietuvių ši 7-to straipsnio nuostata nepatinka, bet vietoj to, kad kovotų už šios nuostatos panaikinimą, Judėjimas LPI ir buvo įkurtas tam, kad šią nuostatą praplėstų ir dvigubą pilietybę galėtų gauti ir po 1990 m. kovo 11 d. iš Lietuvos išvykę, kaip sužinome iš  Kairio laiško, lietuvių kilmės piliečiai, kas, kaip jau minėjau, ES nepriimtina.

Tai gal kovojama už tai, kad dvigubą pilietybę galėtų gauti visi piliečiai, išvykę iš Lietuvos? Ar įsivaizduojame, kokią Pandoros skrynią atidarytumėme? Visi rusai, žydai, lenkai, gyvenę ar gimę Lietuvoje, po nepriklausomybės atkūrimo išvykę ar dar išvyksiantys iš Lietuvos, galėtų atsikurti LR pilietybę. Ar tai ir nebūtų didžiausia grėsmė Lietuvai, kurios taip bijo Kairys? O jeigu lietuvių tautos interesai – svarbiausi, tai visai uždrauskime dvigubą pilietybę. Už tai ir kovokime.

Pranas Nagys
Waukegan, IL


Dėkingi vaikai

Norime padėkoti už atliktą gerą darbą – pagalbą projektui ,,Vaikų svajonės”. Šiemet bendromis jėgomis mums pavyko pasiekti, kad projekto metu būtų įgyvendintos 1.440 vaikų svajonės, kurių vertė viršija 140 tūkst. Lt. Vaikai labai džiaugėsi gautomis dovanėlėmis ir yra labai už tai dėkingi:

Lukas (14 m.) – „Gavęs dovaną, labai apsidžiaugiau, buvau be galo laimingas, visiems savo draugams rodžiau ir džiaugiausi. Labai noriu padėkoti tam žmogui, kuris išpildė mano svajonę.”

Renata (8 m.) – „Buvo labai nedrąsu atidaryti dovaną. Paprašiau mamos, kad ji apžiūrėtų kartu du manimi. Labai norėjau gauti tokį lėlių vežimėlį, todėl sakiau mamai, kad greičiau eitume namo, nes labai norėjau pradėti greičiau žaisti. Pažadu šitą dovaną labai saugoti.”

Mantas (8 m.) – „Aš svajojau apie radijo bangomis valdomą mašiną. Gavęs dovaną, labai apsidžiaugiau, nes nesitikėjau, kad gali išsipildyti ši svajonė. Aš dabar be galo laimingas.”

Visus vaikų atsiliepimus galite rasti puslapyje www.vaikusvajones. lt. Ačiū už Jūsų gerumą ir tikimės, kad sutiksite prisidėti prie projekto sėkmės ir 2012 m.!

Projekto ,,Vaikų svajonės” komanda

01-14-12
Skaitau su malonumu

Su malonumu skaitau Juozo Gailos apmąstymus iš Ellicot miestelio. 2011 metų gruodžio 10 d. „Drauge” Gaila savo apmąstymus pradėjo nuo manęs. Ir tai privertė mane susimąstyti. Taip, mes aptariame viso pasaulio problemas ir, jei tikėsite, daug problemų ir išsprendžiame. Gal būtų mažiau problemų pasaulyje, bet visa bėda yra žmona. Jau, rodos, reikės Barack Obama rašyti ar skambinti, kaip susitvarkyti su Afganistanu, kai staiga pasigirsta balsas iš miegamojo: „Gana, jau gana, marš greit į lovą, Afganistanas nepabėgs, kitą savaitę sutvarkysite. Ir nepamiršk išleisti katino į lauką.”

Gaila rašo, kad mes nesiskundžiame nei sveikata, nei skausmais. Jei nesiskundžiu skausmais ar sveikata, tai tik dėl to, kad Gaila nėra daktaras. O skausmų tai buvo ir yra. Abiem skaudėjo petį, man nuo teniso, Juozui – nuo lapų grėbimo (ir gerai, nesigirs daugiau, kad turi daug žemės ir traktoriumi važinėja po pievas). Bet kad Juozas jaustųsi geriau, turiu pasakyti, kad kai man petys sugijo, tai kažin kokia gyslelė trūko virš kulno (per tenisą). Kai po keturių savaičių ji sugijo, tai pirmą kartą išėjus į teniso aikštę, kažkas šlaunyje trūko. Ir vėl trys savaitės kai šlubuoju. Žinoma, žmonai nieko nesakau, bandau daugiau sėdėti ar stovėti. Kai klausia, kodėl neinu žaisti, tai kaltę verčiu ant senatvės.

Taip, mes prenumeruojame ir „Draugą”, ir „Amerikos lietuvį”, ir, turiu prisipažinti, kartais ir „Čikagos aidą” pažiūriu, nes jie turi labai daug anekdotų.

Man malonu, kad Gailai patiko, ką sakau pabudęs, ar kad sakau, jog norėčiau numirti miegodamas. Bet Juozas teisingai sako – jei būtume musulmonai, tai tiesiog lauktumėme kiekvieno ryto, kad galėtume sutikti septyniolika nekaltų merginų. Aš gal nesu toks „prašmatnus”, sutikčiau ir kaltas, ir gal kokių penkių užtektų, juk aš jau persiritau per aštuoniasdešimt metų. Atsiprašau, kad turiu baigti, nes girdžiu (Evutė) žmona jau varo į lovą. Ir dar katiną turiu išleisti.

 Algirdas Skudzinskas
Middletown, DE

Apie ,,Draugo” 2012 metų kalendorių

Puikus 2012 metų „Draugo” kalendorius. Tai trumpa Lietuvos istorijos santrauka – pamoka ateinančioms kartoms. Dėkoju redakcijai ir „Draugo” darbuotojams.

A. Lauraitienė
Plainfield, IL

Labai įdomus 2012 metų ,,Draugo” kalendorius – tiesiog norisi tas visas vietas Lietuvoje aplankyti. Gal pasiseks kada nors!

Aldona Pintsch
West Milford, NJ


01-12-12
Ar tai priimtina?

2011 m. gruodžio 11 dieną vyko Marquette Park parapijiečių susirinkimas. Kartu su savaitiniu parapijos biuleteniu parapijiečiai gavo ir metinę parapijos finansų ataskaitą. Būtų gerai, kad tokios ataskaitos būtų išspausdintos bent vieną savaitę prieš susirinkimą, kad parapijiečiai galėtų su jomis geriau susipažinti.

Susirinkime trumpą žodį tarė parapijos administratorius kun. Jaunius Kelpšas. Po jo apie parapijos finansinę padėtį anglų kalba kalbėjo parapijos finansinių reikalų vedėjas, vėliau atsakęs į iškeltus klausimus. Parapijietis Joe Kulys papasakojo apie arkivyskupijos draudimo bendrovės išsisukinėjimus pataisyti parapijos pastatus, kurie nukentėjo nuo ledų krušos. Paaiškėjo ir arkivyskupijos „gudravimas” imant iš parapijos aukštus procentus už paskolą, kai tuo tarpu tokią pat paskolą būtų už mažesnius procentus galima gauti kitur.

Nustebau 2011 m. gruodžio 24 d. „Drauge” perskaitęs Ligijos Tautkuvienės aprašymą „Metinis Švč. M. Marijos Gimimo parapijos susirinkimas”, kur ji pusę savo straipsnio paskiria parapijos finansiniams reikalams aprašyti. Ji į susirinkimą atėjo apie 30 min. pavėlavusi, kai pagrindiniai finansiniai reikalai jau buvo apkalbėti ir aptarti.

Ar asmuo į spaudą gali rašyti apie tai, ko jis pats negirdėjo ir nematė? Korespondentė susirinkime ir dalyvavo, ir tuo pačiu nedalyvavo. Kad ji susirinkime dalyvavo, yra pusė tiesos, kita pusė tiesos yra melas. Kyla klausimas, ar „Draugo” skaitytojams yra priimtini tokie reportažai, kuriuos rašo renginiuose ne visą laiką buvę ir ne viską girdėję bei matę korespondentai?

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL

Jei aš, tai – ne ,,visi"

Algimanto Gečio straipsnis ,,Svarstant Lietuvos pilietybės klausimą būtina nesusipriešinti" (,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 24 d.) – geranoriškas ir kviečiantis kartu dirbti lietuvybės vardan žodis. Šiandieninė kova dėl pilietybės iš tiesų yra įgijusi negarbingą ir neprofesionalų atspalvį. Pradėsiu nuo to, kad spaudoje nuolat teigiama, jog visi išeivijos lietuviai siekia Lietuvos pilietybės. O jei aš jos nesiekiu, tada, jei esate studijavę logikos pagrindus, jau nebegalima visų mūsų surišti į vieną mazgą ,,visi”. Mums Lietuvos Seime atstovauja keli JAV LB nariai, kurie vėl kalba mūsų ,,visų” vardu.

Kažkada JAV lietuvių visuomeninis komitetas buvo įteikęs JAV LB tarybai laišką dėl dvigubos pilietybės su 9,000 parašų. Ilgainiui tas skaičius ,,augo”, nors niekas tų parašų nei matė, nei skaičiavo, nei tikrino, kas pasirašė. Lietuvių spaudoje ne kartą buvo rašoma, kad šiuo metu Amerikoje gyvena per milijoną lietuvių. Jei siekiančių dvigubos pilietybės parašų buvo surinkta net tie 9,000, vadinasi, norintys gauti antrąją pilietybę sudaro mažiau nei vieną procentą. Kodėl taip drąsiai skelbiama – ,,visi”?

Gečys yra teisus, teigdamas, kad mums nereikia nei atskirų judėjimų, nei komitetų. Nuo pokario laikų Amerikoje turime JAV LB, tai kodėl ji nesiima pareigų išsiaiškinti, kiek iš tikrųjų lietuvių nori antrosios pilietybės? Gečys pataria šios užduoties imtis PLB valdybai, kad lietuviai nebūtų sukiršyti tarpusavyje. Kelerius metus gyvenau viename iš Čikagos šiaurės priemiesčių ir galiu teigti, kad PLB valdybos pirmininkei iki šiol geriausiai sekėsi būtent supriešinti lietuvius, o ne juos apjungti. Sakoma, kad tikrai talentingo vadovo jėga yra sugebėjimas suvienyti žmones bendram tikslui siekti. PLB pirmininkės veikla prieštarauja Lietuvių Chartai, kur tautinis solidarumas yra aukščiausia tautinė dorybė.

Labai sunku suprasti, kodėl mes nesijaučiame lietuviais, jei neturime lietuviško paso. Įdomu, kas pasikeis: ar tikrai staiga tapsime kitokiais lietuviais, ar panorėsime būti naudingi Lietuvai ir jai padėti, jei tą pasą gausime? Giliai tuo abejoju.

Laima Gaučienė
Elmhurst, IL

Lietuvos draugai ir likimo bendrai

Skaitant Leonardo Gogelio laišką, kuriame ginčijamasi su Kęstučio Girniaus išsakytomis mintimis apie pasirenkamus Lietuvos draugus užsienio politikoje (,,Dėl vyresniojo brolio”, ,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 29 d.), panorau ir aš pasisakyti. Mūsų iškeltos mintys turbūt mažai paveiks Lietuvos bendrąją nuomonę ar politiką, Kęstučio gal daugiau. Vis dėlto tai yra dalykai, kurie yra svarbūs Lietuvos ateičiai ir dabarčiai. Reikėtų, kad ir užsienyje gyvendami ne tik vadintume save tautos dalimi, bet ir stengtumėmės prisidėti prie jos rūpesčių sprendimo.

Išspausdinti lenkų vadovų pasisakymai užgauna lietuvius. Gera sugyventi su visais kaimynais, bet kai kaimynas rodo aiškų ir neteisėtą priešiškumą, tenka nepulti į glėbį bučiuotis, o santūriau laikytis. Dažnai gyvenime matome, kad buvęs artimas draugas, pasijutęs stipresniu ar ekonomiškai galingesniu, pasišauna įsakinėti ir išnaudoti silpnesnįjį bendrą. Tenka atsispirti ir ieškoti jėgų kitur. Panašius pajėgumus turintys kaimynai lengviau sukalbami, jie labiau užjaučia. Kad galėtume didesniam atsispirti, pirmiau turime sudaryti sąjungas su į mus panašesniais. Jau sudarius mažesniųjų sąjungą ar bent nustačius bendros politikos gaires, galime kalbėtis su didesniu ir vystyti platesnį junginį.

Latvija ir Estija yra mūsų okupacinio likimo bendrai. Jų siekiai ir sunkumai panašūs į mūsų. Suomiai ir danai artimi Lietuvai ir savo dydžiu, ir savo geografija. Su šiais suartėjus galime manyti, kad ir Švedija su Norvegija rastų reikalą suartėti. Baltijos jūra labiau mus jungia, nei skiria. O tuomet ir Lenkija nebenorėtų šiauštis. Baltarusijai ir Ukrainai tai būtų paskata su tokiu būriu ieškoti bendrų siekių. Bet ar Lietuvos siekiams ir saugumui įgyvendinti neužtenka dabartinės mūsų tėvynės narystės Europos Sąjungoje ir NATO?

Išryškėjus lenkų laikysenai, užėjus ekonomikos sunkmečiui, matome, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerijos dar negalime mesti į atgyvenusių reikmenų sąvartyną. Teks jai dar padirbėti. Reikia ryšius ir bendrus valstybės siekius vystyti su Lietuvai pritariančiais ir ieškoti draugų. O mums verta savo mintis paviešinti. Manyčiau, kad susidariusi viešoji nuomonė turi reikšmės ir mūsų ministerijoms. Norėtume, kad su mūsų likimo artimiausiais bendrais mes artimiausiai ir bendrautume.

O dėl Lietuvos dydžio tais laikais, kai Jogaila jungėsi su Lenkija, tai, berods, santykis buvo panašesnis į 2:1 – Lietuvos valstybė: Lenkija.

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL

KAS ATSITIKO SU ,,TIKROSIOMIS” KŪČIOMIS?

Nostalgiškai prisimenu Kūčių vakarienes mūsų keturių asmenų šeimoje, kai tik atvykome 1949 m. į Ameriką. Vėliau, kai ištekėjau, daug metų Kūčias kartu su vyru valgėme pas uošvius. Šeimoje dar ,,kūčiavodavo” jų dvi dukros, žentas ir du mažamečiai vaikaičiai.

Laikui bėgant, šeimyna didėjo, ir aplink stalą sėdinčiųjų skaičius išaugo iki 14-kos asmenų. Griežtai laikėmės visų Kūčių vakaro papročių ir valgėme tik tradicinius Kūčių patiekalus. Tikėjome, kad mažyliai pamažu įpras ir darys tą patį… Deja, ne visiems tai pavyko.

Pasidarė dar blogiau, kai, augant svetimoje kultūroje, kai kurie mūsų giminės vaikai, o vėliau ir jų vaikai sukūrė šeimas su kitataučiais. Mišriose šeimose tradicinis Kūčių stalas pamažu pradėjo vis labiau keistis. Kadangi jaunimas nenorėjo valgyti silkių, ungurio, lydekos, vienur ant stalo atsirado krevetės, kitur lašiša, dar kitur – šilti žuvies patiekalai. Iš tikrųjų vargu ar beliko daug tokių šeimų, kuriose ant Kūčių stalo nerasi patiekalo be sviesto ar grietinės, kaip būdavo anksčiau Lietuvos kaime.

Kadangi ,,tikrų” Kūčių vakaras (gruodžio 24 d.) yra šeimos ratelio šventė, ar reikia smerkti tas lietuvių bendruomenes ir organizacijas, kurių nariai save vadina ,,broliais” ir ,,sesėmis” ir kurie, laukdami šv. Kalėdų, nori kaip tos pačios didelės šeimos nariai ar narės pasidalinti kūčiukais ir šv. Kalėdų palinkėjimais? Vėliau, susėdus prie bendro stalo, pasivaišinti savo mėgstamais tradiciniais Kūčių patiekalais, išvengiant picos ir makaronų su sūriu kvapo!

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL


01-10-12

Tikėti JAV ir Izraelio parama – vaikiškas naivumas

Padėkos dieną svečiavomės senų šeimos bičiulių šeimoje. Buvome 23 žmonės: nuo 20 metų politinių mokslų studentų iki 80 metų senukų. Bevalgant prisimintas Leonido Rago rašinys „Drauge”, kurį, pabaigus valgyti, garsiai perskaitė namų šeimininkė („Dar apie 1941 m. Birželio sukilimą”, 2011 m. lapkričio 17 d.).

Ragas rašo, vienus saldžiai pagirdamas, paplodamas per petį, kitus pagąsdindamas, kad išdrįso pasakyti tiesą apie Lietuvos politikus, kurie kaip sliekai po lietaus šlapioje žemėje šliaužioja, neturi stuburo tiesiai atsistoti ir pasakyti į akis kiekvienam politikui, kuris lankstosi svetimoms tarnyboms ir stoja šalia Lietuvos niekintojų.

Ragas perspėja, jog Lietuva gali prarasti Amerikos užnugarį ir žydų globą. Ar Lietuva tikrai gali pasitikėti Amerika? Juk kiekvienas, net ir istorijos mėgėjas, žino, kad ji atsuko nugarą Lietuvai, kai po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva kovojo dėl Nepriklausomybės, maldavo Amerikos pagalbos, užtarimo ir paskolos, kuriant Lietuvos valiutą. Kai lenkai užgrobė Vilnių, pripažintą Lietuvos sostinę, Amerika atsuko nugarą. Kai Stalin okupavo Lietuvą 1940 m., trėmė ir žudė lietuvius, JAV nesudraudė jo. Kai partizanai kovojo prieš raudoną terorizmą, Amerika daug kartų žadėjo išlaisvinti Lietuvą. Galų gale, kai Lietuva vėl išsilaisvino iš raudonojo terorizmo glėbio, kai kone visas pasaulis buvo pripažinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tik tada ir Amerika nedrąsiai ją pripažino.

Ragas taip pat gąsdina, kad Lietuva praras žydų malonę, jei neatsiduos žydams, teigia, kad žydai 1940 m. sutiko raudonuosius okupantus su gėlėmis, nes tikėjosi, kad Stalin juos apsaugos nuo Hitler. Ragas patvirtina, kad žydai išdavė Lietuvą rusams dėl savo gerovės. Apsisaugant nuo Hitler jiems reikėjo važiuoti į Rusiją. Valstybės išdavimas priešui yra nusikaltimas, baudžiamas didžiausia bausme.

Ką žydai Lietuvai gali duoti, tai tik galvosūkį ir širdies skausmą. Ragas nepamini tokių žiaurių sadistų kaip gydytojas Gutman, Nachman Dušanski, Petras Raslanas ir kitų... Kodėl Ragas nepamini šių ,,didvyrių”, kodėl jis ir Izraelis neatsiprašo Lietuvos už tuos ir daugelį kitų žydų nusikaltėlių, ėjusių prieš Lietuvą?

Ar lietuviai gali ramiai žiūrėti ir užtarti žydus, kaip jie žiauriai okupuoja palestiniečių žemes, žudo, kalina ir kolonizuoja, statydami namus okupuotose žemėse? Juk tarptautiniai įstatymai tai daryti draudžia.

Jaunas politinių mokslų studentas, atidžiai išklausęs Rago straipsnio, pastebėjo – Lietuva klūpčioja, lankstosi visiems, vien tik dėl to yra ir bus išnaudojama. O pasitikėti Amerikos užnugariu mes negalime, nes Amerika daug kartų Lietuvai buvo nugarą atsukusi. Kaip ir žydų paramos tikėtis yra vaikiškas naivumas.

Algis Virvytis
Boston, MA

01-05-12

Dėl ŠALFASS archyvo perkėlimo į Lietuvių Išeivijos institutą Kaune

Gerb. Daiva Barzdukienė savo pasisakyme rašo: ,,Tad jei Lietuvoje atsiranda kas nors, kas nori ir gali tokius archyvus priimti, jais pasirūpinti ir juos profesionaliai sutvarkyti, būtų išmintinga juos kiek galima greičiau ten persiųsti” (,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 22 d.).

Žinau, kad jau pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį tuometinis ŠALFASS Centro valdybos pirmininkas Audrius Šileika ir jo kolegos tarėsi su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriais Algirdu Avižieniu, Broniu Vaškeliu ir Vytautu Kaminsku dėl Algirdo Bielskaus surinkto lietuvių sporto archyvo perdavimo VDU saugoti ir naudoti.

Gerai prisimenu, kad 2004 metais tuometinis ŠALFASS Centro valdybos pirmininkas Rimantas Dirvonis lankėsi Kaune ir tarėsi su VDU rektoriumi prof. Kaminsku, su Lietuvių išeivijos instituto (LII) direktoriumi prof. Egidijumi Aleksandravičiumi ir su manimi dėl Bielskaus sukaupto ŠALFASS archyvo, kaip svarbios Šiaurės Amerikos lietuvių veiklos dalies, perdavimo LII saugoti ir tyrinėti. Sutikimas archyvą priimti buvo duotas, tik archyvas iki dabar dar nėra persiųstas.

Dabar skaitau, kad Lietuvos sporto muziejaus (LSM) Kaune direktorius Pranas Majauskas irgi siūlosi priimti tą patį Bielskaus surinktą ŠALFASS archyvą. Kyla klausimas: ar LII, ar Sporto muziejus galės geriau sutvarkyti ir panaudoti šį archyvą? Atsakymą galite rasti palyginę informaciją apie LSM ir LII, kurią rasite jų interneto svetainėse: www.muziejai.lt/kaunas/Sporto_muziejus.htm ir www.iseivijosinstitutas.lt/apiemus.

LSM puslapyje visai nerandame žodžio ,,archyvas” – ten daug (per 6,000) eksponatų: medalių, nuotraukų, diplomų, aprangos ir t. t. Taip pat nėra informacijos apie darbuotojus, kurie galėtų su archyvais (laiškais, protokolais, pranešimais, spauda ir t. t.) dirbti.

LII interneto puslapyje sužinome, kad LII Išeivijos studijų centre dirba aštuoni mokslo daktarai iš VDU, kurie tiria archyvus ir leidžia studijas apie įvairias Lietuvos išeivijos gyvenimo sritis. Nuo įsteigimo LII jau išleido 29 knygas, priėmė apie 50 archyvų, apie 100 VDU studentų parašė darbus, paremtus LII archyvų medžiaga. Esu tikras, kad nemažai studentų mielai rašytų ir apie išeivijos sportą, jei Bielskaus sporto archyvas patektų į LII rinkinius.

Mano nuomonė yra ta, kad LII yra žymiai geriau pasiruošęs parengti ir išleisti studiją apie išeivijos sportą nei LSM. Sporto muziejaus direktorius Majauskas nusipelnė mūsų padėkos už pasiūlymą ŠALFASS sporto archyvą gelbėti. Esu tikras, kad jis ir jo bendradarbiai visuomet galės naudotis LII archyvais. Manau, kad juose jau ir dabar yra vertingų žinių apie sportą išeivijoje. Verta paminėti, kad Prezidentas Valdas Adamkus irgi skiria savo archyvą LII prižiūrėti.

Aš pats buvau vienas iš Čikagos ,,Gintaro” sporto klubo steigėjų, o vėliau ,,Lituanicos” stalo tenisininkas, todėl man asmeniškai rūpi, kad sportas rastų tinkamą vietą išeivijos istorijos studijose. Todėl nuoširdžiai prašau visų ŠALFASS Centro valdybos narių ir kitų sporto bičiulių palyginti LII ir LSM informaciją, pateiktą internete, ir prieiti prie išvados, kur sporto archyvo medžiaga bus veiksmingiau ir greičiau panaudota.

 Prof. Algirdas Avižienis
VDU profesorius emeritas,
 Lietuvių Išeivijos instituto valdybos pirmininkas,
Distinguished Professor Emeritus of Computer Science,
UCLA; aviz@cs.ucla.edu, aviz@adm.vdu.lt.


01-05-12

Kodėl kilnojama Kūčių diena?

Šį klausimą iškėlė Kostas Mačiulis „Drauge” (2011 m. gruodžio 21 d.). Į klausimą kodėl sunku atsakyti, tačiau galime pažiūrėti, kaip susiklostė, kad Kūčios pradėtos kilnoti. Atsimenu, kai atvykome į JAV 1950 metais, stebėjome ir piktinomės, kaip amerikonai „baliavoja“ per visą Adventą. Mums, lietuviams, Adventas buvo susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimui laikotarpis. Ši rimtis pasibaigdavo per Kūčias, gruodžio 24 dieną, ir prasidėdavo Kalėdų laikotarpis su kalėdiniais parengimais, eglute, Kalėdų seniu. Nežinau, kada prasidėjo bendrų Kūčių šventimas, bet atvykusi į Chicago po dešimties metų šį paprotį radau jau įsipilietinusį. Tačiau Kūčių rimtis mažiems vaikams nuobodi, tai prisireikė ir Kalėdų senelio, po to buvo logiška ir visą kalėdinę programą prijungti. Tai taip po truputį išnyko lietuviškas Adventas, dabar šis laikotarpis užimtas visokiomis „kūčiomis“ ir kalėdiniais linksmavakariais. Atrodo, kitaip ir būti negali, nepastebėjau nė vieno kalėdinio parengimo tarp Kalėdų ir Trijų Karalių, kaip tarp lietuvių buvo kadaise priimta.

Čia prisiminiau George Orwell „Animal Farm“. Ten gyvuliai, perėmę tvarką, nutarė laikytis savo gyvenimo būdo ir nesielgti kaip žmonės. Tačiau žingsnis po žingsnio jie perėmė žmonių gyvenimo būdą su visomis ydomis ir galiausiai nuo jų ėmė niekuo nesiskirti. Taip ir lietuviai JAV persiėmė vietiniais papročiais ir lietuviškas adventas jau nebesiskiria nuo amerikoniško.

Tad Kūčių datos kilnojimas rodo nutautėjimą. Lietuviški papročiai išnyko dėl patogumo ar prisitaikymo prie vietinio gyvenimo būdo. Kai porą savaičių prieš Kalėdas mūsų sūnus Aldas lankėsi Lietuvoje, ten žmonės akis pastatė, išgirdę, kad čia Kūčias valgome per visą Adventą. Ten dar laikomasi tradicijų ir, jei čia, išeivijoje, mes jų nesusigrąžinsime, tai mūsų anūkai praras didelį turtą. Kitą rudenį, prieš rengiant kalėdinę eglutę, ar nebūtų prasminga per Adventą rengti rekolekcijas, o Kalėdas pradėti švęsti gruodžio 25 dieną? Tada Kūčios vėl bus tik gruodžio 24 d.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI

2011