lietuva kovo 11

Prieš 20 metų įvykęs Vilniaus stebuklas
Kalba skaityta š. m. vasario 13 d. per ALT’o suruoštą Vasario 16osios minėjimą
Jaunimo centre, Čikagoje.


PAUL A. GOBLE

Prieš mėnesį teko vesti Amerikos žurnalistų laidą, kur buvo diskutuojama apie Lietuvos pergalę 1991 m. sausį. Laida buvo filmuojama Washington, DC, ji buvo skirta Lietuvos televizijai. Vienas iš klausimų, kuriuos pateikiau, buvo toks: ,,Kodėl žmonės Vakaruose, ypač amerikiečiai, skyrė tiek daug dėmesio šiam įvykiui? Juk tiek dėmesio nesulaukė nė vienas sovietų brutalumo pasireiškimas prieš žmones, kurie tiesiog norėjo būti laisvi, įskaitant ankstesnius įvykius Baku ir Tbilisyje bei valstybinio terorizmo atvejį Rygoje, praėjus savaitei po įvykių Lietuvos sostinėje.”

Šešių žurnalistų grupė padarė išvadą – Vilnius sulaukė daug daugiau dėmesio nei praėjus savaitei Rygos įvykiai, kadangi Sausio įvykiai Lietuvos sostinėje įvyko pirmiau, taigi buvo ,,naujiena” tikra to žodžio prasme. Nėra abejonių, kad Vilniaus įvykiai suvaidino reikšmingą vaidmenį, tačiau manau, kad tai yra tik dalis atsakymo. Šiandien noriu pasidalinti su jumis pamąstymais apie tai, kodėl Vilnius taip rūpėjo Vakarams ir kitoms tautos, dabar jau išsivadavusioms iš sovietinės okupacijos, tačiau vis dar susiduriančioms su Maskvos spaudimo grėsme.

Man atrodo, kad yra trys priežastys, kodėl 1991 m. Sausio 13oji buvo tokia reikšminga, palyginti su įvykiais kitose šalyse. Pirma, lietuviai turi ilgametę istoriją ne tik savo šalyje, bet ir Jungtinėse Valstijose. Antra, lietuviai labiau negu bet kuri kita tauta laikėsi aukščiausių beginklio pasipriešinimo blogiui tradicijų. Ir pagaliau, kas yra labai svarbu, lietuviai vadovavosi aukščiausiais moralės principais, tuo tarpu kiti skyrė tam mažiau dėmesio arba rėmėsi politiniais išskaičiavimais. Noriu plačiau pakalbėti apie kiekvieną iš šių aplinkybių, kurios yra puiki pamoka ir Lietuvai, ir jos draugams Vaka-ruose 20-čiai ateinančių metų.

Jau beveik šimtas metų kaip lie-tuviai yra įsikūrę JAV. Jie yra didžiausia ir sąmoningiausia tauta, priklausiusi Rusijos įtakos sferai. Daug žmonių – įskaitant lietuvius ir Amerikos lietuvius – pamiršta, kaip tai yra svarbu. JAV pripažino Lietuvą 1922 m., ir tai įvyko Amerikos lietuvių dėka. Ir tam tikra prasme panašių į Jus žmonių pastangomis JAV tvirtas nusistatymas nepripažinti Baltijos valstybių okupacijos tęsėsi ir sudėtingu Šaltojo karo laikotarpiu.

Daugelis iš mūsų buvo įsižeidę, kad Washington taip ilgai 1991 m. nepripažino Lietuvos nepriklausomybės de facto. Nors JAV niekada nepanaikino Lietuvos valstybingumo pripažinimo po 1922 m., Jungtinių Valstijų vyriausybė buvo 37oji, pripažinusi de facto Lietuvos nepriklausomybę 1991 m., iškart po Kubos, šiek tiek anksčiau nei Mongolija. Tačiau tikrasis Lietuvos pripažinimas JAV truko daug ilgiau, ir galiausiai tai įvyko tik dėl Amerikos lietuvių.

1922 m. senatorius Henry Cabot Lodge bandė laimėti rinkimus į Senatą nuo Massachusetts valstijos. Šioje valstijoje gyvenantys lietuviai nuvyko pas H. C. Lodge skųstis, kad Washington dar nėra pripažinęs Lietuvos, aiškiai duodami suprasti, jog jie turi vilties, kad kandidatas į senatorius tuo pasirūpins, jeigu jis nori gauti jų balsus. H. C. Lodge nuėjo pas JAV prezidentą Warren Harding, kuris labai nustebo sužinojęs, jog JAV nepripažįsta Lietuvos. W. Harding paskambino valstybės sekretoriui, šis patvirtino, kad iš tiesų Washington iki šiol nėra pripažinęs Lietuvos nepriklausomybės. Prezidentas liepė jam tai padaryti tučtuojau – ir kartu pripažinti Latvijos bei Estijos nepriklausomybę, tokiu būdu padidinant rinkėjų palankumą savo draugui ir sąjungininkui H. C. Lodge.

Po 18 metų, kai po nusikalstamo Stalin ir Hitler suokalbio sovietų pajėgos okupavo Lietuvą ir neteisėtai aneksavo šalį, amerikiečiai suvaidino ne mažiau svarbų vaidmenį. Nors niekas nesumenkins drąsių Loy Henderson teiginių apie tai, kaip būtų neteisinga pripažinti, ką Hitler sąjungininkas padarė, turbūt svarbiau buvo tai, kad 1940ieji buvo tie metai, kai Franklin Delan Roosevelt buvo renkamas trečiai kadencijai ir kad apdairus politikas žinojo, jog jam yra reikalingi Amerikos lietuvių balsai – pastarieji jam tai vis primindavo.

Per visus žiaurios sovietinės okupacijos metus JAV gyveno gausi lietuvių bendruomenė, savo skaičiumi gal 10 kartų lenkusi Amerikoje įsikūrusius latvius ir 30 kartų – Amerikos estus. JAV gyvenę lietuviai jautė esą atsakingi, kad Jungtinės Valstijos nedvejotų dėl nepripažinimo politikos. Amerikos lietuviai buvo priešakyje dalyvaujant Pavergtų tautų savaitės renginiuose, Rytų Europos okupuotų šalių nacionalinių dienų demonstracijose ir susitikimuose su Kongreso nariais, kaip kad jūsų senatorius Richard Durbin, ir, be abejo, su žiniasklaidos atstovais.

Kai Vytautas Landsbergis ir Sąjūdis įveikė sovietų ledus 1990 m. rinkimuose, atnešusiuose nepriklausomybės įtvirtinimą valdžios struktūrose, Maskva davė suprasti, kad ji gali Vilnių ,,sutraiškyti savo letena”. Amerikos lietuviai buvo tie, kurie suvaidino pagrindinį vaidmenį užtikrinant, kad Washington ir, kas labai svarbu, visos Jungtinės Valstijos galėtų atsistoti laisvės ir Lietuvos žmonių pusėn.

Amerikos lietuviai, tokie kaip Asta Banionytė, kurią, esu tikras, visi žinote, ėmėsi organizuoti demonstracijas ir garsiai kalbėti tiesą – ypač JAV valdžios atstovams, kurie manė, kad Jungtinės Valstijos turėtų labiau rūpintis gerais santykiais su Maskva nei Amerikos principais ir Lietuvos laisve. Tuo metu dirbau JAV vyriausybėje ir galiu pasakyti, kad Asta suvaidino svarbų vaidmenį siekiant užkirsti kelią netinkamiems veiksmams, skatinant gerus Washington sprendimus.

Kita vertus, Amerikos lietuviai dirbo kartu su didvyriškomis, bet iš esmės nepripažintomis lietuvių grupėmis, kurios vaidino svarbų vaidmenį 1990 ir 1991 m. įvykiuose, siekiant, kad JAV atkreiptų dėmesį į tuos įvykius. Žinoma, eina kalba apie radijo operatorius įvairiuose Lietuvos miestuose, kurie per visą krizės laikotarpį ruošdavo laidas užsieniui, jas siųsdavo Amerikos lietuvių radijo operatoriams, kurie jas perduodavo į Washington.

Tuo sudėtingu laikotarpiu dirbau kaip ,,Laisvosios Europos radijo” atstovas JAV Valstybės departamente, ir kai Sąjūdis iškovojo pergalę rinkimuose, buvau atsakingas už Lietuvos ir jos kaimynų reikalus. Mano diena buvo įrėminta trimis skambučiais. Ryte gaudavau žinias iš Lietuvos, atsiųstas Lietuvos radijo operatorių, kurias perduodavo JAV lietuviai iš rytinės pakrantės. Vidurdienį gaudavau kitą naujienų rinkinį iš Cleveland ir Chicago gyvenančių lietuvių, o dienos pabaigoje pasiekdavo trečias informacijos pluoštas iš lietuvaičių, įsikūrusių vakarinėje pakrantėje.

Be abejo, tai buvo svarbiausias informacijos šaltinis, kurį turėjo Jungtinės Valstijos apie Lietuvos įvykius. Viliuosi, kad bus tinkamai įvertinti tų puikių žmonių nuopelnai tiek Lietuvoje, tiek JAV. Jeigu mes nebūtume gavę šios informacijos tokiu būdu, M. Gorbačiov ir jo šalininkai Amerikoje tikriausiai būtų galėję veikti kur kas veiksmingiau prieš Lietuvą.

Antroji priežastis, nulėmusi, kad Sausio 13osios stebuklas prikaustytų pasaulio dėmesį, yra tai, kad lietuvių beginklis pasipriešinimas, nepaisant visų sovietų provokacijų, atitiko aukščiausius moralės principus. Tai yra iš tiesų nuostabu kalbant apie žmones, kurie buvo pasirengę beginklei kovai su represiniu režimu, apsiginklavusiu šautuvais ir tankais.

Būtent tai padarė lietuviai.  Puikiai prisimenu politinę karikatūrą, kuri pasirodė iškart po žudynių. Joje vaizduojamas lietuvis, išdidžiai atstatęs krūtinę ginkluotam sovietų žudikui, o už jo – aukštyn iškeltomis rankomis tolyn sprunkantis išsigandęs dėdė Sam. Neprisimenu, kiek Amerikos lietuvių siuntė man šios karikatūros kopijas, norėdami būti tikri, kad JAV Valstybės departamentas pamatys ją.

Prisimenu dar vieną įsimintiną nutikimą, kuris nusipelno būti prisimintas, minint tų įvykių 20metį. Netrukus po to, kai Lietuvos laikinasis reikalų patikėtinis Washington, DC Stasys Lozoraitis paskambinęs man papasakojo apie žudynes prie Televizijos bokšto Vilniuje, sulaukiau antro jo skambučio – S. Lozoraitis po tokios jaudinančios žinios norėjo pasakyti ką nors paguodžiančio. Jis sakė, kad ką tik iš profesoriaus V. Landsbergio išgirdo, jog sovietų kariams šaudant į minią lietuviai, kurie buvo susirinkę šalia bokšto, nesitraukė, nors kareiviai įsakė tai daryti. Vietoj to, jis sakė, lietuviai liko stovėti savo vietose ir ėmė giedoti seną lietuvišką giesmę.

Aš iš karto paskambinau JAV valstybės sekretoriaus padėjėjui Europos reikalams Ray Sites pranešti (jis tą šaltą savaitgalį turėjo kalbėtis su prezidentu George Bush, kuris buvo išvykęs į Camp David), kad, mano nuomone, sovietai neturėjo užtektinai kulkų sustabdyti lietuvių siekio atgauti savo nepriklausomybę de facto, ir lietuvių tauta parodė milžinišką drąsą.

Visi laisvę mylintys amerikiečiai buvo sujaudinti – tai aš turėjau progą sužinoti po keleto dienų, ir tas jausmas laikui bėgant vis stiprėjo.  Naktį iš sausio 12 į sausio 13ąją (nepamirškime, kad tarp Lietuvos ir Washington laiko yra 7 valandų skirtumas) mes Valstybės departamente įsteigėme Baltijos darbo grupę įvykiams stebėti. Buvau atsakingas už tai, ir viena iš užduočių, tekusių man – kalbėti su visais skambinančiais, kurie buvo pasipiktinę JAV neryžtingumu duodant tvirtesnį atkirtį Gorbačiov smogikams.

Gerai prisimenu kitą naktį, kai paskambino viena Amerikos lietuvė. Ji buvo daugiau nei pikta, ir vienas iš mano kolegų perdavė telefoną man. Moteris keletą minučių neatsikvėpdama garsiai šaukė, piktindamasi Vakarų nenoru padėti didvyriškiems Lietuvos žmonėms. Galiausiai ji pritilo norėdama atsikvėpti, ir aš pasakiau: ,,Tik noriu jums pasakyti, kad sutinku su kiekvienu jūsų pasakytu žodžiu.” Manau, ji labai nustebo. Moteris paklausė: ,,Ar galiu sužinoti, su kuo kalbu?” Niekas iki tol man nebuvo uždavęs tokio klausimo, ir kai aš jai pasakiau savo pavardę, ji tarė: ,,O, ponas Goble, tai, ką pasakiau, tikrai buvo skirta ne jums.  Mes žinome, jūs esate vienas iš mūsų draugų!” Šie jos žodžiai, mano nuomone, buvo didžiausias pagyrimas, kokio aš kada nors esu sulaukęs.

Dauguma nacionalinių judėjimų buvusioje Sovietų Sąjungoje kėlė savo reikalavimus remdamiesi teise – tarptautine ir sovietų. Bet Lietuva tai pavertė moraliniu reikalu, iš dalies tai nulėmė ir lietuvių katalikų tikėjimas. Tų, kurie abejoja, kad Dievas vaidina vaidmenį istorijoje, paprašysiu įsiklausyti į Jono Pauliaus II žodžius. Jo kvietimas šio regiono žmonėms ,,nebijokite” buvo ryžtingiausiai pakartotas Lenkijoje ir dar stipriau – Lietuvoje.

Lietuviai nestatė užtvarų, nes jie jautėsi esantys teisūs, ir, be abejo, jie tokie buvo. Jie nekovojo už savo nepriklausomybę, nes buvo politiškai teisūs – be abejo, tai buvo tiesa. Jie taip elgėsi, nes buvo morališkai teisūs. Ir tai, manau, įkvėpė pasaulį. Mus visada labiau traukia tie, kurie atlieka moralinius žygius, o ne tie, kurių pusėje – galingi teisiniai ar politiniai svertai.

Neatsitiktinai tame pačiame kambaryje, kur buvo įkurtas Sąjūdis, dabar yra Apaštališkoji nunciatūra. Kalba eina apie moralės principus, kuriais vadovavosi profesorius V. Landsbergis ir visi lietuviai, kovoję už laisvę. Tai užtikrino Sausio 13osios ir panašių įvykių prieš ją ir po jos sėkmę (...).

Leiskite man baigti šias savo pastabas trimis išvadomis. Nors niekas negali numatyti ateities, kai kurių įvykių, mes visi turime prisiminti šią datą. Pirma, Lietuva vis dar yra labai pavojingoje kaimynystėje. Nors daugelis lietuvių ir kitų tautų yra patyrę ,,istorijos pabaigos” akimirką, dabartinė Lietuva yra Europos Sąjungoje ir NATO. Tačiau lietuviai ir Amerikos lietuviai nepripažįsta, kad tai gali užtikrinti, jog garbingos Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės tradicijos nebus užginčytos, ypač atsižvelgiant į vis agresyvesnį Rusijos vadovų kalbėjimo toną ir Vakarų nenorą pripažinti, kad tai kelia didelį pavojų.

Antra, lietuviai ir Amerikos lietuviai turi pripažinti, kad Vilniaus didžiausia stiprybė yra moralinis dėmuo, kai lietuviai pasirodė tokie stiprūs prieš 20 metų. Labai nesunku patekti į real politik spąstus ir galvoti, kad joje viską lemia pinigai ar ginklai. Taip nėra. Žmonės, kurie atėjo prie Televizijos bokšto Vilniuje, tai žinojo, ir labai svarbu, kad tie iš mūsų, kurie išgyveno šiuos įvykius, ne tik pripažintų šių įvykių reikšmę, bet ir visa tai perduotų kitoms kartoms.

Ir trečia, kas yra nepaprastai svarbu, kaip gerai, kad JAV lietuviai dar kartą patvirtino savo vaidmenį kaip ambasadoriai tarp lietuvių ir amerikiečių, kaip tiltas tarp dviejų tautų. Po 1991 m. daugelis JAV lietuvių padarė išvadą, kad jų užduotis įvykdyta. Jie klysta – jų vaidmuo pasikeitė, tačiau užduotis nėra baigta – ji yra kitokia, bet taip pat didelė ir svarbi, kaip ir anksčiau.

Šis vaidmuo gal nebus toks spalvingas, o užduotis – ne tokia dramatiška, tačiau jie taip pat yra svarbūs. 1991 m. sausio 13ąją, kuri, beje, yra mano gimtadienis, mano žmona nupirko man atviruką, kuris, aš manau, yra skirtas mums visiems. Jame įrašyta: ,,Kiekvienas gali išgyventi krizę, tai kasdieniai dalykai gali mus įveikti.” Dabar mūsų darbas yra ta kasdienybė, ir jeigu mes jį atliksime, ne tik išvengsime krizės, bet galėsime švęsti dar daug daug Vilniaus 1991 metų stebuklo jubiliejų, nesibaimindami ateityje tykančių pavojų.

Sutrumpinta

Paul A. Goble – patyręs etninių ir religinių reikalų Eurazijos specialistas, šiuo metu vadovaujantis Baltijos šalių, Ukrainos ir Lenkijos studijoms JAV valstyybės departamento Tarnybos institute.

Redagavo Audrius V. Plioplys, MD

Iš anglų kalbos vertė Loreta Timukienė