Prieš 20 metų įvykęs Vilniaus stebuklas
Kalba skaityta š. m. vasario 13 d. per ALT’o suruoštą Vasario 16osios minėjimą
Jaunimo centre, Čikagoje.
PAUL A. GOBLE
Prieš mėnesį teko vesti Amerikos žurnalistų laidą, kur buvo
diskutuojama apie Lietuvos pergalę 1991 m. sausį. Laida buvo filmuojama
Washington, DC, ji buvo skirta Lietuvos televizijai. Vienas
iš klausimų, kuriuos pateikiau, buvo toks: ,,Kodėl žmonės
Vakaruose, ypač amerikiečiai, skyrė tiek daug dėmesio šiam
įvykiui? Juk tiek dėmesio nesulaukė nė vienas sovietų brutalumo
pasireiškimas prieš žmones, kurie tiesiog norėjo būti
laisvi, įskaitant ankstesnius įvykius Baku ir Tbilisyje bei valstybinio
terorizmo atvejį Rygoje, praėjus savaitei po įvykių Lietuvos
sostinėje.”
Šešių žurnalistų grupė padarė išvadą –
Vilnius sulaukė daug daugiau dėmesio nei praėjus savaitei Rygos
įvykiai, kadangi Sausio įvykiai Lietuvos sostinėje įvyko pirmiau, taigi
buvo ,,naujiena” tikra to žodžio prasme. Nėra abejonių, kad
Vilniaus įvykiai suvaidino reikšmingą vaidmenį, tačiau manau,
kad tai yra tik dalis atsakymo. Šiandien noriu pasidalinti
su jumis pamąstymais apie tai, kodėl Vilnius taip rūpėjo Vakarams ir
kitoms tautos, dabar jau išsivadavusioms iš sovietinės
okupacijos, tačiau vis dar susiduriančioms su Maskvos spaudimo grėsme.
Man atrodo, kad yra trys priežastys, kodėl 1991 m. Sausio 13oji buvo
tokia reikšminga, palyginti su įvykiais kitose šalyse.
Pirma, lietuviai turi ilgametę istoriją ne tik savo šalyje, bet
ir Jungtinėse Valstijose. Antra, lietuviai labiau negu bet kuri
kita tauta laikėsi aukščiausių beginklio pasipriešinimo
blogiui tradicijų. Ir pagaliau, kas yra labai svarbu,
lietuviai vadovavosi aukščiausiais moralės principais, tuo
tarpu kiti skyrė tam mažiau dėmesio arba rėmėsi politiniais
išskaičiavimais. Noriu plačiau pakalbėti apie kiekvieną
iš šių aplinkybių, kurios yra puiki pamoka ir Lietuvai,
ir jos draugams Vaka-ruose 20-čiai ateinančių metų.
Jau beveik šimtas metų kaip lie-tuviai yra įsikūrę JAV. Jie yra
didžiausia ir sąmoningiausia tauta, priklausiusi Rusijos įtakos sferai.
Daug žmonių – įskaitant lietuvius ir Amerikos lietuvius –
pamiršta, kaip tai yra svarbu. JAV pripažino Lietuvą 1922
m., ir tai įvyko Amerikos lietuvių dėka. Ir tam tikra prasme
panašių į Jus žmonių pastangomis JAV tvirtas nusistatymas
nepripažinti Baltijos valstybių okupacijos tęsėsi ir sudėtingu
Šaltojo karo laikotarpiu.
Daugelis iš mūsų buvo įsižeidę, kad Washington taip ilgai 1991
m. nepripažino Lietuvos nepriklausomybės de facto. Nors JAV
niekada nepanaikino Lietuvos valstybingumo pripažinimo po 1922 m.,
Jungtinių Valstijų vyriausybė buvo 37oji, pripažinusi de facto Lietuvos
nepriklausomybę 1991 m., iškart po Kubos, šiek tiek
anksčiau nei Mongolija. Tačiau tikrasis Lietuvos pripažinimas JAV
truko daug ilgiau, ir galiausiai tai įvyko tik dėl Amerikos lietuvių.
1922 m. senatorius Henry Cabot Lodge bandė laimėti rinkimus į Senatą
nuo Massachusetts valstijos. Šioje valstijoje gyvenantys
lietuviai nuvyko pas H. C. Lodge skųstis, kad Washington dar nėra
pripažinęs Lietuvos, aiškiai duodami suprasti, jog jie turi
vilties, kad kandidatas į senatorius tuo pasirūpins, jeigu jis nori
gauti jų balsus. H. C. Lodge nuėjo pas JAV prezidentą Warren
Harding, kuris labai nustebo sužinojęs, jog JAV nepripažįsta
Lietuvos. W. Harding paskambino valstybės sekretoriui, šis
patvirtino, kad iš tiesų Washington iki šiol nėra
pripažinęs Lietuvos nepriklausomybės. Prezidentas liepė jam tai
padaryti tučtuojau – ir kartu pripažinti Latvijos bei Estijos
nepriklausomybę, tokiu būdu padidinant rinkėjų palankumą savo draugui
ir sąjungininkui H. C. Lodge.
Po 18 metų, kai po nusikalstamo Stalin ir Hitler suokalbio sovietų
pajėgos okupavo Lietuvą ir neteisėtai aneksavo šalį,
amerikiečiai suvaidino ne mažiau svarbų vaidmenį. Nors niekas
nesumenkins drąsių Loy Henderson teiginių apie tai, kaip būtų
neteisinga pripažinti, ką Hitler sąjungininkas padarė, turbūt svarbiau
buvo tai, kad 1940ieji buvo tie metai, kai Franklin Delan Roosevelt
buvo renkamas trečiai kadencijai ir kad apdairus politikas žinojo, jog
jam yra reikalingi Amerikos lietuvių balsai – pastarieji jam tai
vis primindavo.
Per visus žiaurios sovietinės okupacijos metus JAV gyveno gausi
lietuvių bendruomenė, savo skaičiumi gal 10 kartų lenkusi Amerikoje
įsikūrusius latvius ir 30 kartų – Amerikos estus. JAV gyvenę
lietuviai jautė esą atsakingi, kad Jungtinės Valstijos nedvejotų dėl
nepripažinimo politikos. Amerikos lietuviai buvo priešakyje
dalyvaujant Pavergtų tautų savaitės renginiuose, Rytų Europos okupuotų
šalių nacionalinių dienų demonstracijose ir susitikimuose su
Kongreso nariais, kaip kad jūsų senatorius Richard Durbin, ir, be
abejo, su žiniasklaidos atstovais.
Kai Vytautas Landsbergis ir Sąjūdis įveikė sovietų ledus 1990 m.
rinkimuose, atnešusiuose nepriklausomybės įtvirtinimą valdžios
struktūrose, Maskva davė suprasti, kad ji gali Vilnių
,,sutraiškyti savo letena”. Amerikos lietuviai buvo tie,
kurie suvaidino pagrindinį vaidmenį užtikrinant, kad Washington ir, kas
labai svarbu, visos Jungtinės Valstijos galėtų atsistoti laisvės ir
Lietuvos žmonių pusėn.
Amerikos lietuviai, tokie kaip Asta Banionytė, kurią, esu tikras, visi
žinote, ėmėsi organizuoti demonstracijas ir garsiai kalbėti tiesą
– ypač JAV valdžios atstovams, kurie manė, kad Jungtinės
Valstijos turėtų labiau rūpintis gerais santykiais su Maskva nei
Amerikos principais ir Lietuvos laisve. Tuo metu dirbau JAV
vyriausybėje ir galiu pasakyti, kad Asta suvaidino svarbų vaidmenį
siekiant užkirsti kelią netinkamiems veiksmams, skatinant gerus
Washington sprendimus.
Kita vertus, Amerikos lietuviai dirbo kartu su didvyriškomis,
bet iš esmės nepripažintomis lietuvių grupėmis, kurios vaidino
svarbų vaidmenį 1990 ir 1991 m. įvykiuose, siekiant, kad JAV atkreiptų
dėmesį į tuos įvykius. Žinoma, eina kalba apie radijo operatorius
įvairiuose Lietuvos miestuose, kurie per visą krizės laikotarpį
ruošdavo laidas užsieniui, jas siųsdavo Amerikos lietuvių radijo
operatoriams, kurie jas perduodavo į Washington.
Tuo sudėtingu laikotarpiu dirbau kaip ,,Laisvosios Europos
radijo” atstovas JAV Valstybės departamente, ir kai Sąjūdis
iškovojo pergalę rinkimuose, buvau atsakingas už Lietuvos ir jos
kaimynų reikalus. Mano diena buvo įrėminta trimis
skambučiais. Ryte gaudavau žinias iš Lietuvos, atsiųstas
Lietuvos radijo operatorių, kurias perduodavo JAV lietuviai iš
rytinės pakrantės. Vidurdienį gaudavau kitą naujienų rinkinį
iš Cleveland ir Chicago gyvenančių lietuvių, o dienos pabaigoje
pasiekdavo trečias informacijos pluoštas iš lietuvaičių,
įsikūrusių vakarinėje pakrantėje.
Be abejo, tai buvo svarbiausias informacijos šaltinis, kurį
turėjo Jungtinės Valstijos apie Lietuvos įvykius. Viliuosi, kad bus
tinkamai įvertinti tų puikių žmonių nuopelnai tiek Lietuvoje, tiek
JAV. Jeigu mes nebūtume gavę šios informacijos tokiu būdu,
M. Gorbačiov ir jo šalininkai Amerikoje tikriausiai būtų galėję
veikti kur kas veiksmingiau prieš Lietuvą.
Antroji priežastis, nulėmusi, kad Sausio 13osios stebuklas prikaustytų
pasaulio dėmesį, yra tai, kad lietuvių beginklis
pasipriešinimas, nepaisant visų sovietų provokacijų, atitiko
aukščiausius moralės principus. Tai yra iš tiesų
nuostabu kalbant apie žmones, kurie buvo pasirengę beginklei kovai su
represiniu režimu, apsiginklavusiu šautuvais ir tankais.
Būtent tai padarė lietuviai. Puikiai prisimenu politinę
karikatūrą, kuri pasirodė iškart po žudynių. Joje
vaizduojamas lietuvis, išdidžiai atstatęs krūtinę ginkluotam
sovietų žudikui, o už jo – aukštyn iškeltomis
rankomis tolyn sprunkantis išsigandęs dėdė
Sam. Neprisimenu, kiek Amerikos lietuvių siuntė man šios
karikatūros kopijas, norėdami būti tikri, kad JAV Valstybės
departamentas pamatys ją.
Prisimenu dar vieną įsimintiną nutikimą, kuris nusipelno būti
prisimintas, minint tų įvykių 20metį. Netrukus po to, kai Lietuvos
laikinasis reikalų patikėtinis Washington, DC Stasys Lozoraitis
paskambinęs man papasakojo apie žudynes prie Televizijos bokšto
Vilniuje, sulaukiau antro jo skambučio – S. Lozoraitis po tokios
jaudinančios žinios norėjo pasakyti ką nors paguodžiančio. Jis
sakė, kad ką tik iš profesoriaus V. Landsbergio išgirdo,
jog sovietų kariams šaudant į minią lietuviai, kurie buvo
susirinkę šalia bokšto, nesitraukė, nors kareiviai įsakė
tai daryti. Vietoj to, jis sakė, lietuviai liko stovėti savo vietose ir
ėmė giedoti seną lietuvišką giesmę.
Aš iš karto paskambinau JAV valstybės sekretoriaus
padėjėjui Europos reikalams Ray Sites pranešti (jis tą
šaltą savaitgalį turėjo kalbėtis su prezidentu George Bush,
kuris buvo išvykęs į Camp David), kad, mano nuomone, sovietai
neturėjo užtektinai kulkų sustabdyti lietuvių siekio atgauti savo
nepriklausomybę de facto, ir lietuvių tauta parodė milžinišką
drąsą.
Visi laisvę mylintys amerikiečiai buvo sujaudinti – tai aš
turėjau progą sužinoti po keleto dienų, ir tas jausmas laikui bėgant
vis stiprėjo. Naktį iš sausio 12 į sausio 13ąją
(nepamirškime, kad tarp Lietuvos ir Washington laiko yra 7
valandų skirtumas) mes Valstybės departamente įsteigėme Baltijos darbo
grupę įvykiams stebėti. Buvau atsakingas už tai, ir viena iš
užduočių, tekusių man – kalbėti su visais skambinančiais, kurie
buvo pasipiktinę JAV neryžtingumu duodant tvirtesnį atkirtį Gorbačiov
smogikams.
Gerai prisimenu kitą naktį, kai paskambino viena Amerikos lietuvė. Ji
buvo daugiau nei pikta, ir vienas iš mano kolegų perdavė
telefoną man. Moteris keletą minučių neatsikvėpdama garsiai
šaukė, piktindamasi Vakarų nenoru padėti didvyriškiems
Lietuvos žmonėms. Galiausiai ji pritilo norėdama atsikvėpti, ir
aš pasakiau: ,,Tik noriu jums pasakyti, kad sutinku su kiekvienu
jūsų pasakytu žodžiu.” Manau, ji labai nustebo. Moteris paklausė:
,,Ar galiu sužinoti, su kuo kalbu?” Niekas iki tol man nebuvo
uždavęs tokio klausimo, ir kai aš jai pasakiau savo pavardę, ji
tarė: ,,O, ponas Goble, tai, ką pasakiau, tikrai buvo skirta ne
jums. Mes žinome, jūs esate vienas iš mūsų draugų!”
Šie jos žodžiai, mano nuomone, buvo didžiausias pagyrimas, kokio
aš kada nors esu sulaukęs.
Dauguma nacionalinių judėjimų buvusioje Sovietų Sąjungoje kėlė savo
reikalavimus remdamiesi teise – tarptautine ir sovietų. Bet
Lietuva tai pavertė moraliniu reikalu, iš dalies tai nulėmė ir
lietuvių katalikų tikėjimas. Tų, kurie abejoja, kad Dievas vaidina
vaidmenį istorijoje, paprašysiu įsiklausyti į Jono Pauliaus II
žodžius. Jo kvietimas šio regiono žmonėms
,,nebijokite” buvo ryžtingiausiai pakartotas Lenkijoje ir dar
stipriau – Lietuvoje.
Lietuviai nestatė užtvarų, nes jie jautėsi esantys teisūs, ir, be
abejo, jie tokie buvo. Jie nekovojo už savo nepriklausomybę, nes
buvo politiškai teisūs – be abejo, tai buvo
tiesa. Jie taip elgėsi, nes buvo morališkai teisūs. Ir
tai, manau, įkvėpė pasaulį. Mus visada labiau traukia tie, kurie
atlieka moralinius žygius, o ne tie, kurių pusėje – galingi
teisiniai ar politiniai svertai.
Neatsitiktinai tame pačiame kambaryje, kur buvo įkurtas Sąjūdis, dabar
yra Apaštališkoji nunciatūra. Kalba eina apie moralės
principus, kuriais vadovavosi profesorius V. Landsbergis ir visi
lietuviai, kovoję už laisvę. Tai užtikrino Sausio 13osios ir
panašių įvykių prieš ją ir po jos sėkmę (...).
Leiskite man baigti šias savo pastabas trimis
išvadomis. Nors niekas negali numatyti ateities, kai kurių
įvykių, mes visi turime prisiminti šią datą. Pirma, Lietuva
vis dar yra labai pavojingoje kaimynystėje. Nors daugelis lietuvių
ir kitų tautų yra patyrę ,,istorijos pabaigos” akimirką,
dabartinė Lietuva yra Europos Sąjungoje ir NATO. Tačiau lietuviai ir
Amerikos lietuviai nepripažįsta, kad tai gali užtikrinti, jog garbingos
Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės tradicijos nebus užginčytos,
ypač atsižvelgiant į vis agresyvesnį Rusijos vadovų kalbėjimo toną ir
Vakarų nenorą pripažinti, kad tai kelia didelį pavojų.
Antra, lietuviai ir Amerikos lietuviai turi pripažinti, kad Vilniaus
didžiausia stiprybė yra moralinis dėmuo, kai lietuviai pasirodė tokie
stiprūs prieš 20 metų. Labai nesunku patekti į real politik
spąstus ir galvoti, kad joje viską lemia pinigai ar ginklai. Taip
nėra. Žmonės, kurie atėjo prie Televizijos bokšto Vilniuje,
tai žinojo, ir labai svarbu, kad tie iš mūsų, kurie
išgyveno šiuos įvykius, ne tik pripažintų šių
įvykių reikšmę, bet ir visa tai perduotų kitoms kartoms.
Ir trečia, kas yra nepaprastai svarbu, kaip gerai, kad JAV lietuviai
dar kartą patvirtino savo vaidmenį kaip ambasadoriai tarp lietuvių ir
amerikiečių, kaip tiltas tarp dviejų tautų. Po 1991 m. daugelis
JAV lietuvių padarė išvadą, kad jų užduotis įvykdyta. Jie
klysta – jų vaidmuo pasikeitė, tačiau užduotis nėra baigta
– ji yra kitokia, bet taip pat didelė ir svarbi, kaip ir anksčiau.
Šis vaidmuo gal nebus toks spalvingas, o užduotis – ne
tokia dramatiška, tačiau jie taip pat yra svarbūs. 1991 m.
sausio 13ąją, kuri, beje, yra mano gimtadienis, mano žmona nupirko
man atviruką, kuris, aš manau, yra skirtas mums
visiems. Jame įrašyta: ,,Kiekvienas gali išgyventi
krizę, tai kasdieniai dalykai gali mus įveikti.” Dabar mūsų
darbas yra ta kasdienybė, ir jeigu mes jį atliksime, ne tik
išvengsime krizės, bet galėsime švęsti dar daug daug
Vilniaus 1991 metų stebuklo jubiliejų, nesibaimindami ateityje tykančių
pavojų.
Sutrumpinta
Paul A. Goble – patyręs
etninių ir religinių reikalų Eurazijos specialistas, šiuo metu
vadovaujantis Baltijos šalių, Ukrainos ir Lenkijos studijoms JAV
valstyybės departamento Tarnybos institute.
Redagavo Audrius V. Plioplys, MD
Iš anglų kalbos vertė Loreta Timukienė