5
Bendoraitį,
kunigą ir daktarą, Amazonėj prieš 41 metus aplankius

 
Vanagas – indėnams skanėstas
   
Indėnai pakursto per naktį rusenusį laužą. Pusryčiams valgom kietai virtus kiaušinius ir likusius nuo vakar dienos ryžius. Užsigeriam kava. Vienas indėnas susidomi mano tatuiruote. Turiu ant kairės rankos U.S. Marine Corps (marinų) herbą: žemės rutulį su skersiniu inkaru ir ereliu ant viršaus. Jis atsargiai paliečia, paglosto, o paskui klausia per vertėją, ar aš su šia tatuiruote gimiau.
Kęstutis Dikinis pasiima šautuvą ir su vienu indėnu pradingsta džiunglėse. Po kiek laiko jau girdim pyškinant. Čia galima laisvai medžioti: ką nori ir kada nori. Grįžta su dviem nušautais vanagais. Bendoraičio indėnas Americo ispaniškai sako: „Indėnai parsineš tuos vanagus namo ir viską suvalgys. Liks tik plunksnos”.

Norim upėj pasimaudyti, bet pribijom plėšriųjų žuvų – piranijų. Tačiau prisimenam, ką Bendoraitis sakė: „Jei vanduo sraunus, tai paprastai piranijų nebūna. Svarbu neturėti jokių įdrėskimų ar žaizdų”. Tuo padrąsinti, atsargiai įlipam į gan šiltą upę...

Raudonpilvės piranijos
   
Bet piranijų buvo! Dikinis sugavo keletą, apie 8 colių ilgio. Tai raudonpilvės piranijos – pačios skaniausios, mums užtikrina indėnai. Na gerai, paragaujam. Bet žuvis kaip žuvis – skani, bet nieko ypatingo. Gal turi kiek aštrumo.

Pavakaryje jau traukiam namo. Pusiaukelyje mus pasitinka Bendoraitis su greitlaiviu, prikrautu šalto alaus ir kitų gėrimų. Valio!

Po 3 savaičių svečiai iš Sao Paulo išvažiuoja. Padarom jiems išleistuves, bet pirma aš su Sao Pauliečiu Luigi Carrara užsukam į mūsų mėgstamiausią taverną miestelyje – Bar Rondon. Ten po kiek laiko sustatom piramidę iš tuščių alaus skardinių. Savininko paaugliai vaikai – Zilda, Zeina, Zilma – stebisi, kaip mes galim tiek daug išgerti. Bet tas lengvai įvykdoma, nes išgėrus dvi skardines, vieną tuojau išprakaituoji. Pasitaikė baisus karštis ir drėgmė, kaip toje pirtyje.

Gal dar geriau atsigaivinti su šaltu buteliu „Guarana”. Tas tamsiai rudas gėrimas yra Brazilijos Coca-Cola, bet visai kito skonio. Jis padarytas iš raudonų, abrikoso dydžio guarana vaisių, kuriuose slypi juoda sėkla. Tos sėklos yra džiovinamos, pagruzdinamos ir sumalamos. Ir iš to gaunasi šis skirtingai skanus Amazonijos gėrimas. Kofeino, tačiau, tariamai turi keliskart daugiau už pačią kavą.
     
Kaip tapo kunigu
   
Po savaitės ir man laikas namo. Prieš išvykdamas paklausiu Bendoraičio, kaip ir kada jis apsisprendė tapti kunigu. Ar buvo koks nors panašus „Saulius pakeliui į Damaską”atsivertimas?
Nieko taip dramatiško, jis atsako. „Visada norėjau būti misionieriumi ir važiuoti į Afriką pas dr. Schweizer. Paskui galvojau tapti ir kunigu, nes man tai atrodė geriausia kombinacija: galėčiau padėti ir sielai, ir kūnui. Bet vis nepadariau sprendimo”, – aiškina Bendoraitis.
      
„Paryžiuje dažnai užeidavau į tą baltą Sacre Coeur (Šventos Širdies – R. J. R.) bažnyčią ant kalno. Vieną dieną pasimeldęs jau einu pro duris, kai išgirdau savotišką vidinį balsą: ‘Kur eini?’ Tada grįžau į paskutinį suolą, atsiklaupęs pasimeldžiau ir kuomet atsikėliau – žinojau, kad būsiu kunigu, – pasakoja Bendoraitis. – Kitą dieną įstojau į Seminaire de l’Institut Catholique”. Seminarijoj jis išbuvo ilgiau nei paprastai – 6 metus, nes iš dalies studijavo ir iš dalies atliko medicinos praktiką.  
    
Bendoraitis buvo įšventintas 1960 m. Velykų naktį, Paryžiuje, Saint-Joseph des Carmes bažnyčioje. Jį įšventino Brazilijos vyskupas Dom Francisco Rey, kuris buvo kitais reikalais į miestą atvykęs. „Šitas vyskupas ir įtikino mane važiuoti į jo Guajara-Mirim prelatūrą, o ne į Afriką”, – baigia Bendoraitis.

 Etnografo pastaba
   
 Kanadietis Bernard von Graeve, tyrinėdamas indėnus, buvo aplankęs Bendoraitį bent porą kartų 1967–1970 m. tarpe. Savo knygoj („The Paaca Nova: Clash of Cultures on the Brazilian Frontier”) šis etnografas nemažai rašo apie Bendoraitį ir jo agrokoloniją Sagarana. Kai ką giria, kai ką kritikuoja.
Apie Bendoraitį bendrai gražiai atsiliepia ir jam dėkoja už visokeriopą pagalbą, tačiau pastebi: „Greit supykstantis, jis (Bendoraitis – R. J. R.) reaguoja į kritiką aršiai puldamas savo oponentus”. Aš Bendoraičio niekad nemačiau pyktelėjusio. Priešingai, Padre Medico visada būdavo linksmas, su šypsena kiekvienam.

Tik vienu atveju pastebėdavau Bendoraitį susimąsčiusį. Buvau jam dovanų atvežęs Lietuvos solisto Virgilijaus Noreikos liaudies dainų ir operos arijų albumą. Jis vakare ypatingai mėgdavo klausytis liaudies dainų, o kai Noreika užtraukdavo „Tris dienas, tris naktis keleliu jojau, ketvirtą naktelę girioj nakvojau...”, tai Bendoraitis vaizdžiai ne vieną ašarą nubraukdavo.



Dr. Bendoraitis Strasbourg dermatologijos klinikoj, kurioj dirbo 1946–1950 metais. Vasarą praleisdavo nuo karo nukentėjusių vaikų stovykloj, vienoj Iles d’Hyeres saloj, Viduržemio jūroj, į pietus nuo Toulon uosto.



Dr. F. A. Bendoraitis (d.) priima kunigo šventimus iš Brazilijos vyskupo Dom Rey (x) Velykų naktį, Paryžiuje, 1960 m.  F. A. Bendoraičio nuotr.