Tęsinys DONATAS JANUTA ,,Pilietinis karas tarp Amerikos lietuvių”” ( PRADŽIA)

coal
Po žeme vyrams ir vaikams dirbti padėdavo asilai. 

JAV lietuviai socialistai

JAV darbininkų sąlygos XIX a. pabaigoje buvo žiaurios. 1897 m. vien tik Shenandoah, PA, kasyklose žuvo 41 lietuvis. 1909 m. Cherry, IL, kasyklose žuvo 23 lietuviai. JAV klasių kova, kurioje aktyviai dalyvavo lietuviai darbininkai, reiškėsi protestais ir streikais, kuriuos darbdaviai ir jiems paklusnūs valdininkai ginklais žiauriai malšino.

1897 m. netoli Hazleton miestelio, PA, Lattimer anglių kasyklos bendrovės samdiniai, vadovaujami vietinio šerifo, nušovė 21 streikuojantį beginklį darbininką, tarp jų – 5 lietuvius. Šį įvykį JAV lietuvių spauda pavadino ,,Antrosiomis Kražių skerdynėmis.” 1910 m. Čikagoje streikuojančių siuvėjų proteste lietuviai siuvėjai Pranas Nagreckis ir Kazys Lažinskas krito policininkų nušauti. Jau daugiau nei 100 metų jie guli greta vienas kito Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinėse.

Sunkiausius darbus už mažiausius atlyginimus Amerikoje tada atlikdavo svetimšaliai imigrantai. Todėl 90 proc. visų US Socialist Labor Party narių buvo ateiviai imigrantai. 1902 m. ,,Vienybė Lietuvninkų” rašė apie anglies kasyklas: ,,Shenandoah’ryje retą dieną nelaimė vienokito Lietuvio nesutinka: daugelį pirm laiko į kapus nuvaro, daugelį elgetomis paverčia, nes padaro visam gyvenimui dirbti netinkančiu.”

coal
Tokiuose urvuose Lietuvos kaimo bernai anglis kasdami vargdavo, tapdavo invalidais, neretai ir žūdavo.

Darbininkui prarasti ranką arba koją buvo toks įprastas daiktas, kad United Mine Workers of America net ir lietuvių kalba išleistoje brošiūroje nurodė, kiek yra vertos darbininko kūno dalys, kiek darbdavys darbininkui privalėjo mokėti už prarastą ranką, koją ar pan. Vienas JAV lietuvių komunistų veikėjas šitaip atsiminė tų laikų lietuvių imigrantų gyvenimą: ,,Jauni vyrai, atvykdavo neišsilavinę, viskas, ką jie turėjo, buvo jaunystė ir didelės jėgos. Ir jaunystę, ir jėgas pigiai pirko bei naudojo anglies kasyklų savininkai. Tų laikų angliakasiai sakydavo: ‘dirbk kaip mulas, susirgsi ar susižeisi, tai stipsi, kaip šuva’.”

XIX a. pabaigoje socialistines idėjas tarp Amerikos lietuvių platino aušrininkas dr. Jonas Šliūpas ir kiti. 1884 m. Šliūpas, supažindindamas lietuvius su marksistiniais socialistiniais principais, rašė: ,,Kas šiandien nemato, kad vieni turi visas medžiaginės gamybos priemones, o kiti teturi savo kuno pajiedą. (…) Kapitalas turi palinkimą subėgti į nedaugelio rankas, nes stipresnieji ima iš silpnesnių.” Pijus Grigaitis, vėliau ilgametis ,,Naujienų” laikraščio redaktorius, 1916 m. žurnale ,,Naujoji gadynė” rašė: ,,Socializmo judėjimas yra ne kas kita, kaip organizuota ir sąmoninga darbininkų klasės kova prieš viešpataujančias klases.”

Tarp 1885 ir 1904 m. ėjo 12 socialistinių pažiūrų JAV lietuviškų laikraščių. 1905 m. Newark, NJ, įkurta Amerikos lietuvių socialistų partija, vėliau pasivadinusi Lietuvių socialistų sąjunga (LSS).  
 
JAV lietuvių socialistų skilimas ir komunistų pradžia
 
1916 m. Mickevičius-Kapsukas, per Kanadą atvykęs į JAV, energingai prisijungė prie LSS veiklos ir perėmė pagrindinę lietuvių socialistų spaudą – savaitraštį ,,Kova” ir žurnalą ,,Naujoji gadynė”. Kapsukas, kartu su būsimu ,,Vilnies” redaktoriumi Prūseika ir ,,Naujienų” redaktoriumi Pijumi Grigaičiu, dalyvavo tų metų LSS suvažiavime Čikagoje.

Nors Amerikoje išbuvo tik metus, išvykdamas visam laikui į Maskvą, Kapsukas paliko didelį įspūdį ir suteikė daug energijos būsimiems JAV lietuvių komunistų veikėjams, su kuriais jo ryšiai prasidėjo dar prieš 10 metų ir tęsėsi iki Kapsuko mirties. Prūseika pažinojo Kapsuką nuo 1906 m. Vilniuje. Rojus Mizara, Brooklyn ,,Laisvės” laikraščio redaktorius, ir kiti JAV lietuvių komunistų veikėjai vėliau viešėdavo pas Kapsuką Maskvoje.

1919 m., kai LSS išaugo iki 7,000 (pagal kai kuriuos šaltinius – 9,000) narių, Sąjunga skilo. Didžiuma balsų nutarė LSS pavadinti Lietuvių Komunistų federacija, vėliau – Lietuvių komunistų sąjunga (LKS) ir prisijungti prie tik ką įsisteigusios JAV komunistų partijos. Persikrikštiję į komunistus, jie pasiėmė 80,000 dol. grynais, apie 27,000 dol. vertės įvairaus turto ir perėmė tada Brooklyn leidžiamą socialistų laikraštį ,,Laisvė” (107,000 dol. šiandien būtų maždaug 1.4 mln. dol.)

Į komunistus perėjo tie lietuviai, kurie buvo daugiausia užgrūdinti klasių kovose, streikuose ir protestuose ir kurie dirbo prasčiausius ir pavojingiausius darbus. Sakoma, kad jie buvo mažiau išsilavinę lietuviai, todėl taip buvo sužavėti Rusijos bolševikų komunizmo.

Socialistai, kurie nesutiko prisijungti prie komunistų (kaip Pijus Grigaitis, Juozas Širvydas, Stasius Michelsonas ir kt.) pasiliko daug apmažėjusioje, nors vėliau atsigavusioje Socialistų sąjungoje su savo laikraščiais ,,Keleivis” ir ,,Naujienos”.  Dauguma jų buvo kovoję prieš Rusijos caro imperiją ir sėdėję caro kalėjimuose. Jiems komunizmas nebuvo priimtinas, nes jie žiūrėjo į Tarybų Sąjungą ir komunizmą tik kaip į to pačio Rusijos imperializmo tęsinį.  

Nuo to laiko spaudoje vyko arši kova tarp anksčiau buvusių bendradarbių, dabar priešų – socialistų ir komunistų. Taip lietuviai, visi – darbininkai, dažnai dirbdami vienas šalia kito tuose pačiuose fabrikuose, pasidalino į dvi priešingas politines grupes. Tačiau dar apie 15 metų socialistai ir komunistai kai kur bendravo ir veikė kartu.

Susivienijime Lietuvių Amerikoje (SLA) jų keliai išsiskyrė tik 1930 m. Tų metų SLA suvažiavime Čikagoje kilo tarpusavio riaušės. Buvo pakviesta policija, 20 suimta, apie pusė, maždaug 200 komunistuojančių atstovų, pašalinta iš posėdžių salės. Pašalintieji susirinko Meldažio svetainėje ir suorganizavo į Lietuvių darbininkų susivienijimą (LDS). Dar 1970 m. LDS turėjo apie 8,000 narių ir per 1 mln. dol. kapitalo, kas šiandien būtų apie 6 mln. dol.
 
Politinė veikla
 
Nuo industrializacijos pradžios iki Antrojo pasaulinio karo JAV darbininkai išgyveno ypatingai žiaurų ir kruviną laikotarpį. Bet per tuos sunkius laikus mums visiems jie iškovojo – ne išsiprašė ir ne išsiderėjo, bet kruvinais žygiais iškovojo – pagrindines žmogaus teises, kurios šiandien, atrodo, lyg savaime mums priklausytų, tarp jų – 8-ių valandų darbo dieną, nebarbingumo pašalpą (unemployment insurance), senatvės pensiją (social security), teisę steigti darbininkų unijas.

Dar socialistais būdami, JAV ,,pažangieji” lietuviai pasižymėjo kovose organizuojant darbininkų unijas – angliakasių, audėjų ir siuvėjų. Aktyviai dalyvavo darbininkų streikuose, kuriuose ne vienas buvo užmuštas, sužalotas arba liko laimingas, jeigu tebuvo suimtas.

Lietuviai siuvėjai buvo vieni aktyviausių kovotojų įsteigiant ir palaikant uniją ,,Amalgamated Clothing Workers”. Vienu laiku JAV lietuvių siuvėjų buvo apie 10,000, o tos unijos lietuviški skyriai (union ,,locals”) veikė Brooklyn, Baltimore, Boston, Rochester ir Čikagos miestuose. Lietuvių moterys irgi dalyvavo JAV politinėje veikloje ir agitacijoje. 1920 m., kai buvo rekalaujama moterims suteikti balsavimo teisę, ,,pažangiosios” lietuvės ,,žygiavo baltai pasirėdžiusios” Amerikos moterų eisenose.

XX a. pradžioje išsigandę JAV valdininkai, nesuprasdami svetimšalių ir jų ideologijų, persekiojo ir kalino socialistus, komunistus, anarchistus ir Pirmajam pasauliniam karui prieštaravusius. 1917 m. Čikagoje LSS slaptame susirinkime kariuomenės amžiaus nariai buvo raginami nesiregistruoti ir nestoti į karinę tarnybą. LSS valdybos narys Juozas Šmotelis kelis kartus buvo kviestas į JAV Teisingumo departamentą (US Department of Justice) ir apklaustas apie tą susirinkimą. Rockford, IL 15 LSS jaunų vyrų už atsisakymą registruotis į kariuomenę buvo nuteisti kalėjimo ir paskui išsiųsti karinei tarnybai.

JAV garsiausi anarchistai Sacco ir Vanzetti buvo nuteisti už žmogžudystę, 1927 m. jiems įvykdyta mirties bausmė. Bet lietuviai jau 1899 m. Čikagoje leido žurnalą, pavadintą ,,Anarchistas”.

Beveik visi JAV lietuvių komunistų veikėjai vienu ar kitu metu buvo JAV valdžios suimti ir kalinti. Juozas Stilsonas-Stasulevičius suimtas už 1917 m. išspausdintą atsišaukimą prieš valdžią. Nuteistas kalėti 3 metams, jis slapstėsi ligi 1920 m., kada gavo JAV komunistų partijos centro įsakymą vykti į Sovietų Rusiją. Pakeliui į Maskvą sustojo Vilniuje ir Minske. ,,Vilnies” redaktoriai Prūseika ir Andrulis paskutinį kartą buvo suimti 1949 ir 1951 metais. Antanas Bimba buvo suimtas net 5 kartus, kalintas, teistas, jam grasinta deportacija.

1952 m. JAV valdžia sudarė sąrašus deportuoti 275 ne JAV gimusius, juos pavadinusi ,,subversives”, tarp jų buvo 9 lietuviai ir 8 Lietuvoje gimę kitų tautybių žmonės. Tais pačiais metais Lietuvių literatūros draugija (LLD) ir Lietuvių darbininkų Susivienijimas (LDS) JAV valdžios buvo įtraukti į ,,subversive organizations” sąrašą kaip Maskvos įrankiai.

1930–1935 m. Didžiosios ekonominės depresijos laiku komunistų laikraštis ,,Vilnis” organizavo demonstracijas prie Čikagos rotušės, reikalaudamas bedarbiams pašalpų, eidavo į skerdyklas (,,stockyards”) reikalauti badarbiams mėsos. ,,Vilnies” patalpose bedarbiams dalindavo kopūstų sriubą. Fredas Abekas (Motiejus Akelaitis) buvo laikinai atleistas iš ,,Vilnies” redakcijos, kad galėtų dirbti organizuojant darbininkų unijas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV lietuvių komunistų laikraščiai agitavo prieš Antano Smetonos ,,fašistinę” valdžią. Abekas 1935 m. Pasaulio lietuvių kongrese Kaune vadovavo pažangiųjų JAV lietuvių delegacijai, kuri įteikė Smetonos valdžiai peticiją su 14,000 JAV lietuvių parašų, reikalaujančių amnestijos visiems politiniams kaliniams.

upton
Upton Sinclair laiškas ,,Laisvės” redaktoriui Rojui Mizarai. Originalas yra Viliaus Kavaliausko archyve.


1938 m. iš Amerikoje gimusių JAV lietuvių komunistų 21 dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare raudonųjų pusėje, vadinamoje ,,Lincoln Brigade”. Iš jų 4 žuvo, kiti grįžo sužeisti. Per Antrąjį pasaulinį karą JAV lietuviai komunistai rėmė Sovietų Sajungą, didžiavosi Raudonosios Armijos vadinama ,,16-ąja lietuviška divizija”, paskui gyrėsi, kad per Antrąjį pasaulinį karą lietuviai, tarnavę Raudonojoje Armijoje, nukovė daugiau vokiečių negu per Žalgirio mūšį.

Po Antrojo pasaulinio karo JAV lietuviai komunistai per vajus ir rinkliavas rėmė Lietuvos komunistinę santvarką. Vėliau jie aktyviai protestavo prieš JAV ,,imperialistinius siekius” Korėjos ir Vietnamo karuose. JAV lietuvių komunistai visą gyvenimą palaikė glaudžius ryšius su Amerikos komunistų partija ir su Amerikos kairiųjų pažiūrų veikėjais, tarp jų ir su XX a. pradžios Čikagos lietuvių vargus aprašiusiu Upton Sinclair.
 
Tautiniai bruožai
       
Komunistai didžiavosi savo įsteigtomis lietuviškomis mokyklomis: ,,didelis ir vaisingas buvo pažangiečių darbas kuriant lietuvių kalbos mokyklas, rašybos, dramos, dainų ir šokių kursus ‘Ateities žiedo’ vaikų draugijoje. (…) Katalikai turėjo savo bažnytines mokyklas, tautininkai ir dešinieji socialistai, neturėję panašių mokyklų, nesinaudojo pažangiečių teikiamomis galimybėmis. O ‘Ateities žiedo’ draugijos buvo įkurtos ir sėkmingai gyvavo ne tik didesniuose miestuose, bet ir mažose kolonijose”.

choras
Komunistų choras ,,Aidas”, Worcester, MA, apie 1965 metus.

Daug energijos jie dėjo į chorus. Buvęs ,,Vilnies” korespondentas ir administratorius Jonas MiliusMileris ,,Dzūkelis”, savo atsiminimuose rašė, kad ,,Be chorų neįsivaizduojamas būtų visas pažangus judėjimas.” Vienas iš ilgiausiai gyvavusių komunistų chorų buvo Laisvės kanklių mišrus (LKM) choras, kuris, įsteigtas 1919 m., vienu laiku buvo iš visų JAV lietuvių srovių chorų didžiausias. Kazys Steponačius – LKM chorvedys, vėliau 1958 m. New York Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo koncerto, vykusio Carnegie Hall, dirigentas, 1956 ir 1961 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų švenčių Čikagoje dirigentas.

Tarp mėgstmiausių lietuvių komunistų chorų dainų buvo viena su Jono Švedo pritaikyta muzika:

Linelius raunu ne viena,
Vežiman kraunu ne viena.
Tiktai širdelei kažko vis trūksta,
Kažko vis negana. 

JAV lietuviai komunistai ligi gyvenimo galo liko prisirišę prie savo Lietuvos kaimo, net jei jį buvo palikę prieš 50 ir daugiau metų. Savo leidiniuose, verslininkai – skelbimuose, skaitytojų sveikinimo progomis beveik visuomet būdavo paminėtos savos lietuviškos šaknys. Kaip antai 1963 metų ,,Vilnies” kalendoriuje: ,,Petras A. Deveikis, Antano ir Ievos sūnus. Moteris Vincė Deveikienė, Andriaus ir Katrinos  duktė Janulytė. Abu esam Panevėžio rajono, Raguvos paštas, Užnevėžio kaimas.”

Jie stengėsi savo vaikus ir jaunuolius išauklėti lietuviška dvasia. Kai pamatė, kad vaikai jau sunkiai lietuviškai skaito, abu dienraščiai ,,Vilnis” ir ,,Laisvė” savo puslapiuose įvedė skyrius anglų kalba. Jaunuoliams buvo įsteigti sporto klubai. 1936 m. Rochester, NY LDS surengė pirmą Amerikos lietuvių sporto olimpiadą. 1938 m. LDS įsirašė į didžiausią Amerikos sporto organizaciją – Amateur Athletic Union (AAU) of the United States ir surengė antrą olimpiadą, kurioje dalyvavo 150 jaununuolių sportininkų.

Beveik kiekviename didesniame JAV lietuvių telkinyje – Čikagoje, Detroit, Cleveland, Philadelphia, New York ir kitur – pažangieji turėjo savo radijo valandėles. Proletarinio meno sąjunga, sutrumpintai vadinta Lietuvių meno sąjunga (LMS), rengė koncertus, festivalius, meno parodas. Iš energingiausių LMS vadovybės narių buvo Rudolfas Baranikas (1920–1998), Lietuvoje užaugęs, tarptautiniu mastu žinomas žydų kilmės dailininkas. Baranikas daug metų rašė ,,Vilnies” literatūros ir meno puslapiuose. Sakoma, kad jis kalbėjo ir rašė labai gera lietuvių kalba, beveik pedantiškai taisyklingai.

Daug metų Čikagos JAV lietuvių komunistų, kaip ir visų Čikagos lietuvių, renginiai vykdavo Lietuvių auditorijoje. Bet dipukams atvykus ir perėmus Auditoriją, reikėjo rasti kitas patalpas. 1953 m. jie įsigijo tada apleistą, 1914 m. lietuvių veikėjo Antano Olszevskio pastatytą teatro pastatą ,,Mildą”, kuris pasidarė Čikagos ir beveik visų JAV lietuvių komunistų veiklos centru. Jiems ,,Milda” kainavo 130,000 dol., kas šiandien būtų daugiau nei vienas milijonas dolerių.

Per 1954 m. sausio 31 d. šaunų pažangiųjų ,,Mildos” atidarymą (,,Grand Opening”) žmonių buvo pilnos patalpos. Pagrindinėje koncertų salėje, talpinančioje 1,200 žiūrovų, chorai ir solistai atliko lietuviškas dainas.  Antrame aukšte prie baro buvo sausakimša. Trečio aukšto salėje grojo šokių orkestras. Virtuvėje šeimininkės ruošė dešras su kopūstais ir kitus patiekalus.

Šalia koncertų, minėjimų ir kitų pobūvių, ,,Mildoje” vykdavo chorų repeticijos, organizacijų susirinkimai, penktadieniais – tradicinės vakarienės. Pensininkai ten leisdavo laiką lošdami kortomis, užėję į barą išmesdavo taurelę, susitikdavo, pabendraudavo. Čia taip pat būdavo priimami svečiai iš Tarybų Lietuvos.
 
Komunistų ryšiai su kitais JAV lietuviais

Kaip minėta, iš SLA komunistai pasišalino, savo atskirą Susivienijimą jie įsteigė tiktai 1930 m. Galbūtvilnies paskutinė komunistų organizacijų bendra veikla su kitų srovių organizacijomis buvo 1936 m. Cleveland sušauktas Amerikos lietuvių kongresas (ALK).

Vis dėlto neoficialūs, pavienių asmenų ryšiai tarp komunistų ir kitų JAV lietuvių, tęsėsi ligi Antrojo pasaulinio karo. Komunistai bendravo daugiausia su socialistais, rečiau su katalikais arba tautininkais. Komunistų choruose ir kitose jų vietinėse organizacijose būdavo ir nekomunistų. New York Metropolitan operos solistas Algirdas Brazis dalyvaudavo komunistų koncertuose, vėliau – dipukų koncertuose ir renginiuose.

Komunistai ir nekomunistai naudojosi tomis pačiomis patalpomis, lankydavo vieni kitų piknikus ir renginius. Pasitaikydavo, kad ir vienoje šeimoje buvo ir komunistų, ir jų priešininkų, kartais pajėgusių draugiškai sugyventi. Štai komunistų veikėjas Jonas Mažiuka kiekvieną sekmadienį žmoną nuveždavo į šv. Mišias Pittsburgh Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje ir kantriai sėdėdavo automobilyje, jos laukdamas.

Bet toks bendravimas pasibaigė 1940 m., kai Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą.  JAV lietuviai komunistai okupaciją rėmė ne tik spaudoje, bet ir finansiškai. Šelpė rinkliavomis, per karą pinigus siųsdami į Maskvą, o po karo – tiesiai į Tarybų Lietuvą. Komunistai per 1940 m. okupaciją prarado daug narių, kurie perėjo pas socialistus. Ir tie, kurie pasiliko komunistais, buvo beveik visiškai atskirti nuo kitų JAV lietuvių.  Socialistai pradėjo glaudžiau bendrauti su katalikais ir tautininkais, nes visos šios trys srovės surado bendrą tikslą – smerkti Lietuvos okupaciją ir kovoti prieš komunistus. 

Po 1940 m., išskyrus laikraščiuose kartas nuo karto vedamą prieš juos polemiką, į komunistus ir jų veiklą kiti JAV lietuviai nekreipė dėmesio. Lietuvos konsulo Aniceto Simučio 1953 m. New York išleistame ,,Pasaulio lietuvių žinyne”, kuriame apie 200 puslapių skirta JAV lietuviams ir jų organizacijoms, apie komunistus beveik visiškai neužsiminta, tik vietomis, lyg prabėgomis. Pvz., apie vieno miestelio organizaciją jis rašo: ,,Nors jos nariai nėra raudoni, bet ji gerokai paraudusi” arba, rašydamas apie Amsterdam, NY miestelį, sako: ,,Kolonija gana aktyvi, lietuvių komunistų kaip ir nėra.”

bimba
1945 m. JAV lietuvių komunistų veikėjas Antanas Bimba (viduryje) Lietuvos TSR Rašytojų sąjungoje, Vilniuje, kalbasi su istoriku Juozu Žiugžda, tarybų rašytoja Valerija Valsiūniene, poetais Teofiliu Tilvyčiu ir Kostu Korsaku.

Kai po Antrojo pasaulinio karo nukentėję nauji lietuviai emigrantai, dipukai, atvyko į Ameriką, kova prieš komunistus iš esmės pasikeitė – vietoj polemikos spaudoje atsirado politinė, ekonominė ir net fizinė kova tarp JAV lietuvių.

Komunistai kitų JAV lietuvių buvo skundžiami JAV valdiškoms įstaigoms, ypač Šaltojo karo su Tarybų Sąjunga ir senatoriaus Joe McCarthy komunistų medžioklės laikais, buvo traukiami į teismus. Lietuviai verslininkai, reklamavęsi komunistų leidiniuose, buvo boikotuojami. Susirinkimai, renginiai ir piknikai buvo piketuojami ir ardomi. Užpuldinėjami veikėjai. Daužomi jų namų ir organizacijų įstaigų langai.     

Julija Skeberdytė-Marazienė, pažangiųjų šeštadieninės mokyklos Čikagoje mokytoja, rašė straipsnius ,,Vilnyje”. Kaip ,,Vilnies” korespondentė nuvyko į lietuvių suvažiavimą, kuris vyko Čikagos ,,Congress” viešbutyje. Jai beeinant į salę ji buvo ištempta, apstumdyta ir apspardyta. Pateko į ligoninę. Paskui dėl užpuolimo bylinėjosi teisme.

Kai 1949 m. ,,Vilnies” redaktoriai Prūseika ir Andrulis buvo suimti už priešvalstybinę veiklą, ir jų rėmėjai prie JAV valdžios įstaigos surengė protestą, dipukai pasirodė piketuodami prieš protestuojančius komunistus. Kova prieš JAV lietuvius komunistus vyko ilgiau nei 10 metų. Tarp energingiausių tų laikų komunistų priešų buvo anksčiau socialistuose kartu su jais veikęs ,,Naujienų” redaktorius Pijus Grigaitis ir aktyvus visuomenės veikėjas kun. prelatas Jonas Balkūnas.

Kovos ėjo norint išstumti komunistus iš lietuvių salių, auditorijų ir svetainių.  Philadelphia komunistai skundėsi: ,,pažangiečiai ilgai turėjo savo organizacijas ir klubus (…) juose drauge dirbo ir kitų pažiūrų dori ateiviai, bet prisirinko ‘dipukų’, šie pradėjo užpuldinėti pažangiečių piknikus, įžeidinėti publiką, įsigavo į klubų valdybas ir pasiglemžė senųjų ateivių turtą”. Čikagoje pavyko komunistus išstumti iš Lietuvių auditorijos. Tačiau Cicero priemiestyje ,,Laisvės” arba, kaip jie vadino ,,Liuosybės” svetainė, po visų kovų ir bylinėjimosi teismuose pasiliko komunistų rankose.
milda
Čikagos lietuvių komunistų būstinės ,,Milda” svetainėje.

Čikagoje ,,Vilnies” redakcija ir komunistų būstinė ,,Milda”  buvo beveik greta viena kitos Halsted gatvėje. Abi priešais Lietuvių auditoriją, tapusią dipukų susirinkimų, minėjimų ir renginių centru. Dažnai tą patį šeštadienį ar sekmadienį vykdavo komunistų renginiai, o skersai gatvės – dipukų. Halsted gatvė nėra plati, ir, eidami šaligatviu, pažvelgdavome vieni kitiems tiesiai į akis. Aš dar atsimenu, kaip su tėvais eidamas į renginius Lietuvių auditorijoje, matydavau panašias minias skersai gatvės. Žiūrėdavau į juos ir nesuprasdavau – lyg ir lietuviai, bet lyg ir ne. Kažkokia neperžengiama, man nesuprantama siena skyrė juos nuo mūsų.

Gal paskutinis ryškus žygis prieš komunistus įvyko 1961 m. Komunistai jį laimėjo. ,,Vilnies” redaktorius Prūseika mirė 1961 m. kovo 21 d. Jis buvo pašarvotas ,,Mildos” salėje, kuri prisipildė lankytojų. Bet grupė lietuvių su Pijumi Grigaičiu priešakyje agitavo neįsileisti Pruseikos laidoti Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse. Būtų buvę keista, nes Grigaitis ir Prūseika tose kapinėse – net greta vienas kito – sakė prakalbas 1937 m. iškilmėse naujo kapinių pastato kertiniam akmeniui padėti.

Kai Prūseika mirė, lietuviai komunistai, kaip ir visi kiti lietuviai, buvo priimami laidoti Tautinėse. Jau tada kapinėse stovėjo ne mažiau kaip septyni antkapiai su akmenyse išrėžtais kūju ir pjautuvu ir kitais bolševikiškais ženklais. Prūseika buvo palaidotas Tautinėse kapinėse, jam pastatytas dabartinį Vilniaus Lietuvos nacionalinio dramos teatrą suprojektavusių architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sukurtas antkapis.

Nors aštrių atsiliepimų pasigirsdavo ir iš komunistų pusės, jų pasišaipymai ir kritika savo priešams kartais buvo gana švelni. Apie grasinamus laiškus verslininkams, kad nespausdintų skelbimų, ,,Vilnies” redaktorius Leonas Jonikas pastebėjo: ,,Laiškus pasirašo ‘lietuviai veteranai’ ir nurodo savo adresą – tuščią skypą Vestern Aveniu! Tiksliai dar nepatyriau, gal jie ten, sulindę urvuose kaip barsukai.”

Kritikuodamas katalikus, ,,Vilnies” redaktorius Andrulis rašė: ,,Lietuvių kunigai nenori nieko bendra turėti su komunistais, nes šie esą pasiklydę. Bet argi ne jų pareiga ‘paklydusius atvesti į gerą kelią’?” Prūseika sakydavo, kad kol kunigai rūpinasi tik tikybiniais reikalais, pažangieji nėra prieš katalikus ir bendrai nesikiša į bažnytinius reikalus: ,,Dangaus karalystę mes paliekame angelams, kunigams ir  žvirbliams.” Jonikas, šaipydamasis iš Amerikos lietuvių tarybos (ALT) veiklos, dėl dažnoko jos narių važinėjimo į Washington, DC pas įvairius JAV politikus, 1951 m. rašė: ,,Visa Lietuvos ‘vaduotojų’ trejybė anądien nuvyko į Vašingtoną ir susitiko su valstybės departamento... kiemsargiu. Jam  įteikė memorandumą.”   

prus
Leono Prūseikos laidotuvės. Minia, netilpusi ,,Mildos” salėje, karsto išnešimo laukė ant šaligatvio, 1961 m. kovo 29 d.  
 
Pabaiga     

Nors po 1940 m. Lietuvos okupacijos tarp komunistų ir kitų JAV lietuvių veikėjų draugystės niekada nebuvo, bet santykiai vėliau sušvelnėjo. Pvz., Andrulis, buvęs ,,Vilnies” redaktorius, 1961 m. rašė ,,Reikia pripažinti, kad prie lietuvybės išsaugojimo daug prisidėjo vėliau iš Lietuvos emigravusieji [dipukai]. Jie gražiau kalba lietuviškai. Net ir savo ‘biznius’ pavadina lietuviškais vardais. Jie taip pat remia menines ir kultūrines organizacijas. (…) Mes, kairieji, (…) bendradarbiausime su bet kurios srovės žmonėmis, nekeldami politinių ar kitų klausimų, jei ir jie taip darys.”

1973 m. kitas ,,Vilnies” redaktorius Stasys Jokubka rašė apie dipukus: ,,Nors jiems Lietuva vis dar ‘okupuota’, bet jei jie pradėjo mąstyti, juos gerbiame ir respektuojame tol, kol jie nepradeda mūsų mokyti ir mums nurodinėti, kokiais lietuviais mes turime būti (…), kaip turime žiūrėti į Tarybų Lietuvą.”

Laikui bėgant, naujieji ateiviai pamažu irgi sušvelnėjo komunistų atžvilgiu. Bet taip elgėsi ne organizacijos, o pavieniai asmenys. Visuomeninkas Bronius Kviklys, ne tik rinkdamas medžiagą apie Lietuvą savo daugiatomėms knygoms, su jais sueidavo, bet su ,,Vilnies” redaktoriumi Stasiu Jokubka ir šiaip susitikdavo ir pasikalbėdavo. Buvo tokių ir kitų. (Antikomunistas, vienas iš 1941 m. Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) steigėjų, LAF propagandos komisijos pirmininkas Bronys Raila, žinoma, visą laiką bendravo su JAV lietuvių komunistų veikėju, savo broliumi Vladu-Valteriu Raila. Bet tai jau kita istorija.)

Pažangieji nenustojo skųstis, kad lietuviai, atvykę po karo į Ameriką, neįvertino jų sunkaus gyvenimo, jų veiklos, kovų ir jų politinių nusistatymų. Pastebėdavo, kad dipukai atvyko ekonominio klestėjimo laiku, kada lengva darbus rasti, kada atlyginimai geri, todėl jie nesupranta, kaip anksčiau reikėjo bedarbiams skursti ir kiek reikėjo seniems ateiviams vargti ir kovoti dėl žmonių ir darbininkų teisių.

JAV lietuvių komunistų įsitikinimai ir politinės pažiūros išaugo iš XX a. pradžios kovų dėl darbininkų teisių, iš patirto sunkaus darbo, sunkių gyvenimo sąlygų. Po 50 metų jie nepajėgė atmesti tų praeities išgyvenimų ir pamatyti, kad pasaulis – kitoks. Jie naiviai garbino ir tikėjo Maskvos komunistine santvarka. Kai jie buvo kaltinami, kad jie vykdo Maskvos valią, jie nuoširdžiai atsiliepdavo, kad jie daro, ką daro, ne dėl to, kad Maskva jiems diktuoja, bet dėl savo pačių įsitikinimo, kad jie patys tokie yra. 

Jie gyveno iš idėjos. Retas jų praturtėjo, nemažai jų gyvenimo saulėlydyje gyveno gana skurdžiai. Jų norai buvo geri, o pastangos nuoširdžios. Bet, su retomis  išimtimis, jie buvo mažamoksliai, be gilesnio išsilavinimo, ir tai ribojo jų galimybes aiškiau suprasti pasaulį, kuriame jie gyveno.

Karo nukentėjusiems dipukams prarasta tėvynė, bolševikų įvykdytos žudynės ir  trėmimai į Sibirą buvo dar šviežia, atvira žaizda. JAV lietuviai komunistai nevežė lietuvių į Sibirą, nedalyvavo NKVD kankinimuose ir žudynėse. Jie net nežinojo, kas Lietuvoje vyko, nes jų įsitikinimai neleido jiems tuo tikėti, to žinoti. Todėl jie nesuprato ir nepripažino naujų lietuvių ateivių patirtų kančių Lietuvoje.

Didžiuma dipukų buvo inteligentai, išsilavinę žmonės. Atvykę į Ameriką, jie bendrai šiek tiek iš aukšto žiūrėjo į prastai išsilavinusius anksčiau atvykusius JAV lietuvius, kad ir nekomunistuojančius. Vietoj to, kad stotų į čia jau įsteigtas lietuvių organizacijas, pvz., SLA, Tėvynės mylėtojų draugiją ir kt., dipukai atsivežė arba steigė savąsias. 

Bet, nors ir pripažįstant dipukų išgyventas kančias ir vargus, kovose su kairiaisiais iš naujųjų ateivių buvo galima tikėtis daugiau tolerantiškumo tiems, jau pasenusiems, mažamoksliams JAV lietuviams komunistams. Šie lietuviai, visą gyvenimą dirbę sunkius, prastus darbus, jautėsi esą nusipelnę pagarbos už pagalbą kovojant už žmonių ir darbininkų teises, kad jų viso gyvenimo siekiai ir veikla buvo garbingi. Jie tikrai mažai žinojo apie Sovietų Rusijos komunistinę santvarką.  Pakeisti savo pagrindinius įsitikinimus žmogui yra ir principo, ir garbės reikalas, ypač senesniam tai padaryti yra sudėtinga, o kartais neįmanoma.

JAV lietuviai komunistai galbūt šiek tiek pasitarnavo lietuvių ir lietuvybės išlaikymui Tarybų Lietuvoje. Tai, kad lietuvių komunistų buvo Amerikoje, Vilniui buvo nemaža atrama prieš Maskvą. Vienas buvęs Komunistų partijos pareigūnas sako, kad vien dėl to Maskva turėjo skaitytis su lietuviais ir todėl beveik visuomet Maskvoje ir į Maskvos misijas Jungtinėse Tautose ar Washington, DC būdavo įtrauktas nors vienas lietuvis. Taip nebuvo elgiamasi su kitomis Tarybų Sąjungos sudėtyje buvusiomis mažomis tautomis.

Paskutiniame JAV lietuvių komunistų gyvavimo etape, pradėjus retėti jų gretoms, o veiklai silpnėti, juos visaip bandyta išlaikyti iš Lietuvos. Sakoma, kad per Genriko Zimano draugus Maskvoje tuo tikslu buvo įsteigta speciali žurnalisto iš Vilniaus pozicija New York mieste, kur dirbo Albertas Laurinčiukas, Robertas Žiugžda, Vilius Kavaliauskas ir kiti. Viena iš tų žmonių pareigų buvo padėti išlaikyti lietuvius komunistus Amerikoje.

Palyginti su kitomis JAV tautybėmis, gausi lietuvių komunistų veikla buvo įrankis Vilniui gauti iš Maskvos didesnių teisių Lietuvai. Nors savo būstinę komunistai estai turėjo New York, ukrainiečiai Čikagoje, bet lietuviai buvo aktyviausi, jų laikraščiai ėjo didžiausiu tiražu ir ilgiausiai išsilaikė. Neatsitiktinai Amerikos komunistų partijos ilgametis vadovas Gus Hall dalį savo archyvo laikė ne kur kitur, o ,,Laisvės” pastate. 

JAV lietuviai komunistai dingo beveik be pėdsakų. Jų organizacijos išnyko, jie išmirė, jų vaikai nutautėjo. Bet jie visi pasitraukė iš šio pasaulio lydimi lietuviškos dainos. Iš gedulingų giesmių atsisveikinant kapinėse jie ypatingai mėgo dvi: ,,Ko liūdi berželi, ko liūdi” ir Juliaus Janonio ,,Neverkit pas kapą” su Miko Petrausko pritaikyta muzika, kuri Lietuvoje Smetonos laikais būdavo Šaulių Sąjungos orkestro grojama per laidotuves.

Neverkit pas kapą narsiųjų draugų:
Kas krito kovoj, tie didvyriai,
Kiekviena kova reikalinga aukų —
Laimingi už laisvę numirę.

Nelaistykit kapo gailiąja rauda,
Bet tęskit pradėtą jo žygį:
Pasiektas jo tikslas minės visada
Paguldžiusį galvą karžygį.
 
Minėkit ne pragaištį, mirtį, kapus,
Bet kovą, vien kovą be galo:
Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jo idealo. 

kapas
Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse esantis antkapis su bolševikišku kūju ir pjautuvu.

PRADŽIA