Man duota galimybė šnekėti paslaptinga kalba

Bendravo Šv. Kazimiero litua­nis­tinės mokyklos mokytoja Vita­lija Virbukienė.

Gabija Petrulytė šiemet baigė Los Angeles Šv. Kazimiero lituanistinę mokyklą, taip pat ir amerikietišką mo­kyklą, ir jau išvyko studijuoti į univer­sitetą. Pažįstu Gabiją nuo ketvirtos kla­sės kaip šaunią mokinukę. Vyres­nėse klasėse ji labai aktyviai dalyvavo klasės ir mokyklos, įvairių organizacijų veikloje, visada turėjo gausybę idėjų ir labai pareigingai atlikdavo užduotis. Bet labiausiai mane sujau­din­davo, kai beveik kas sekmadienį su­tikdavau ją lietuviškose Mišiose – kartu su šeima ar vieną, dažnai pade­dančią klebonui kun. Tomui Kara­nauskui. Prieš Gabijai išvykstant su­radome progą pabendrauti jau ne mokyklinėje aplinkoje.

Gabija, papasakok apie savo šeimą.

Man šeima yra labai svarbi. Nuo pat mažens, kiek prisimenu, mes kar­tu vakarieniaudavome, kas savaitgalį vykdavome į lietuviškas Mišias parapijoje ir kas vasarą keliaudavome kur nors. Mano jaunesnės sesės Breka ir Dainava man visada padeda spręsti bet kokią problemą. Mes kartu juokiamės ir verkiame – jos yra mano geriausios draugės. Mano tėvai Undinė ir Karis Petruliai mane visada remia, pa­deda. Tetos, dėdės, seneliai, pusbro­liai ir pusseserės visada man primena, kad mane myli.

Daugelį metų dalyvavai įvai­riuose projektuose ir amerikietiškoje, ir lituanistinėje mokykloje. Kas Tave skatino tai daryti?

Man reikia visada būti užimtai. Aš nemėgstu sėdėti namuose, nes ta­da pradedu pasiilgti draugų ir gerų prisiminimų. Kai galiu, bandau dalyvauti įvairiuose projektuose. Ameri­kiečių mokykloje aš buvau politinio klubo prezidentė, nes noriu tapti politike. Man labai įdomu, kaip mūsų šalis „veikia”. Kas savaitgalį norėjau kuo daugiau bendrauti su lietuviais, tad lankiau lituanistinę mokyklą, bažnyčią, priklausiau skautams ir ateitininkams. Man rūpi išlaikyti šią kultūrą, kuri suteikia galimybę šne­kėti paslaptinga kalba, išlaikyti draugystę su žmonėmis kituose kraštuose ir valstybėse.

Kaip surandi laiko visiems užsiėmimams?

Aš viską mėgstu planuoti. Be pla­no negalėčiau visko atlikti. Per sa­vaitę svarbiausia man yra mokykla, sportas ir mokyklos užsiėmimai. Sa­vaitgalius skiriu lietuviškai veiklai. Kai viskas suplanuota, galiu viską puikiai atlikti.

Ar lieka laiko laisvalaikiui? Ką tuomet veiki?

Kai lieka laiko, bandau skaityti, sportuoti, žaisti golfą, bendrauti su šeima ir draugais. Labiausiai mėgstu skaityti istorijos knygas, apie karą, nes man labai įdomu, kaip viskas kei­čiasi. Mačiau, kad tėtė mėgsta važiuo­­ti į kalnus arba prie vandens, kad nusiramintų. Todėl su šeima ar draugais labai mėgstu iškylauti, nes mane tai džiugina.

Papasakok daugiau apie šios vasaros projektus – juk savanoriavai Lietuvoje?

Šią vasarą savanoriavau Žemai­čių Kalvarijoje „Vilties vėrinėliai” vaikų centre. Čikagoje prieš 20 metų buvo įkurta organizacija „Vaiko vartai į mokslą”, kuri ruošia ir siunčia Amerikos lietuvius savanoriauti įvairiuose vaikų centruose. Kartu su Aiste, Luku ir Rytu mes žaidėme su vaikais, prižiūrėjome juos ir per mė­nesį labai susidraugavome. Aš grį­žau, bet vėl norėčiau į Kalvariją – pas draugus. Taip pat šią vasarą stovyk­lavau moksleivių stovykloje Daina­vo­je ir dirbau vadove jaunučių stovykloje.

Kas Tau yra didžiausias pa­vyzdys?

Tai mano tėvai Karis ir Undinė. Jie mane augino lietuviškoje šeimoje, visada ragino kalbėti lietuviškai, nesvarbu, kad mums buvo sunku. Pir­miau­sia jie visada galvojo apie mane ir seses. Jų meilė įkvėpė mane, ir kai turėsiu savo vaikų, žinosiu, kaip juos mylėti ir ugdyti.

Šiemet baigei Šv. Kazimiero li­tuanistinę mokyklą ir buvai apdo­vanota klebono kun. Tomo Kara­nausko premija – už ką?

Man labai rūpi kiekvieną savaitgalį važiuoti į bažnyčią. Kai choras pradeda giedoti, kai visi parapijiečiai kartu atsako kunigui ir kai matau pažįstamus veidus, aš jaučiu Dievą, jo jėgą. Aš galiu mąstyti apie savaitės problemas, galvoti, apie ką kunigas kalba, ir jausti tą meilę tėvynei, kuri man taip svarbi. Man labai rūpi ta valanda kas savaitę, kada galiu gal­voti apie Dievą lietuviškai.

Kas paskatino atkurti LA Jau­nimo sąjungą?

Mes atkūrėme LA Jaunimo są­jungą, kad galėtume toliau tęsti ryšį su mūsų gimtine. Kartu su Gintaru Baipšiu ir Linu Šepiku pradėjome planuoti susitikimus ir renginius, kad būtų priežasčių visus pamatyti.

Kokie Tavo ateities planai?

George Washington universitete, Washington, DC studijuosiu tarptautinius santykius. Noriu dirbti srityje, kuri jungtų mano meilę Lietuvai ir Amerikai. Planuoju tapti ambasado­re, diplomate, nes galėčiau dirbti abiem šalims. Noriu tokiu būdu iš­laikyti lietuvybę.

Išvyksti mokytis. Kaip manai, kada dabar pamatysime Tave pa­rapijoje?

Tikiuosi per atostogas sugrįžti. Labai norėsiu grįžti į Šv. Kazimiero parapiją, nes čia mano antri namai. Taip pat norėsiu grįžti pas savo draugus, šeimą ir mokyklą aplankyti. No­rėčiau surasti kitą bendruomenę – arčiau mano universiteto, kad būtų proga susijungti su lietuviais.

Rugsėjo 7 d. Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla pradės 70-uo­sius mokslo metus, ką norėtum palinkėti mokiniams?

Norėčiau palinkėti, kad mano mylimai mokyklai dar 70 metų užtektų mokinių ir veiklos. Ši mokykla pa­dėjo man užaugti ir suteikė progos kas savaitę daug išmokti ir bendrauti su draugais. Valio!