CENTRAS - Imigracija - Prof. Ryčio Prekerio kelias buvo paremtas darbu ir truputėliu sėkmės
Prof. Rytis Prekeris (centre) su bendradarbiais iškeliavo į žygį sniegbačiais.

Prof. Ryčio Prekerio kelias buvo paremtas darbu ir truputėliu sėkmės

Kalbino Audronė V. Škiudaitė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija penkiems išeivijoje gyvenantiems lietuviams skyrė premijas už tarptautinio lygio mokslo laimėjimus ir bendradarbiavimą su Lietuva. Premijomis, kurios skiriamos nuo 2007 m. (iki šiol yra gavę 34 mokslininkai), 2019 m. bus apdovanoti: lituanistas Giedrius Subačius ir biomedicinos srities mokslininkas Rytis Prekeris iš JAV, Izraelyje dirbanti genetikė Lina Basel-Salmon, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Staponkutė iš Kipro ir Vokietijoje gyvenanti lingvistė Sandra Petraškaitė-Pabst. Visi premijos laureatai savo akademinį kelią pradėjo Lietuvoje. Premijų tikslas – skatinti išeivijos mokslininkus puoselėti lietuvybę ir siekti, kad jie garsintų Lietuvą, palaikytų glaudžius ryšius su Lietuvos mokslo bendruomene, aktyviai dalyvautų užsienio lietuvių bendruomenių veikloje. Iškilminga mokslo premijų teikimo ceremonija numa­toma lapkričio 14-16 d. Kaune vyksiančio XVI Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo metu.

Šiandien „Draugas” pristato vieną iš laureatų – prof. Rytį Prekerį, University of Colorado (Denver) Medicinos mokyklos profesorių, kuris yra vienas žymiausių pasaulyje epitelinių ląstelių biologijos bei tarpinio kūnelio susiformavimo ir vaidmens kancerogenezėje tyrėjų. Jis yra ir kviestinis profesorius Lietuvos sveikatos mokslų universitete, kartu su šiuo universitetu vykdo bendrą vėžio tyrimų projektą. Pateikėme profesoriui keletą klausimų.

2019 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas prof. Rytis Prekeris.

Gerb. Profesoriau, „Draugo” skaitytojai taip pat norėtų šį tą suprasti iš Jūsų tyrimų srities. Pvz., kas tas „tarpinis kūnelis” ir koks jo vaidmuo kancerogenezėje?

Tarpiniai kūneliai tėra tik viena mano laboratorijos tyrimų sritis. Mes taip pat studijuojame ląstelių migraciją ir dalijimąsi, ypač naviko augimo ir metastazės metu. Dalis mano laboratorijos taip pat studijuoja epitelines ląsteles ir jų funkciją embriono vystymosi metu. Kadangi daugelis „solid“ navikų yra kilę iš epitelinių ląstelių (krūties, prostatos, žarnyno, kasos, plaučių ir odos navikai), tai epitelinių ląstelių tyrimai taip pat susiję su kancerogeneze.

Tarpiniai kūneliai yra geriau žinomi anglišku terminu „midbodies”. Tarpiniai kūneliai buvo pirmą kartą aprašyti vokiečių mokslininko dr. Walther Flemming prieš 150 metų, tad kartais jie vadinami Flemmingo kūneliais. Tarpinis kūnelis – tai unikali ląstelės struktūra, kuri susiformuoja tik ląstelės dalijimosi metu ir egzistuoja tarp dviejų besiformuojančių naujų ląstelių. Dabar jau gerai žinoma, kad tarpinis kūnelis reguliuoja ląstelės dalijimąsi. Tačiau prieš maždaug dešimt metų, remiantis mano ir kelių kitų laboratorijų tyrimais, buvo atrasta, kad pasidalijus ląstelei, tarpinis kūnelis yra išmetamas į tarpląstelinę erdvę. Įdomiausia, kad šitie išmesti tarpiniai kūneliai gali perduoti signalą aplinkinėms ląstelėms ir reguliuoti jų dalijimąsi ir kamienines savybes. Taip pat paaiškėjo, kad vėžinės ląstelės gali įsisavinti tuos tarpinius kūnelius, ir tai skatina jų agresyvumą ir metastazę. Taigi vienas iš mano laboratorijos tikslų yra išsiaiškinti, kaip vėžinės ląstelės įsisavina tuos išmestus tarpinius kūnelius ir kaip tie tarpiniai kūneliai skatina naviko augimą ir metastazę.

Kokios, Jūsų nuomone, priežastys, kad iki šiol nėra vaisto nuo vėžio, kaip yra beveik nuo visų kitų ligų – prarijai piliulę (piliulių) arba ką nors išpjovei – ir sveikas?

Vėžys nėra viena liga, nes vėžio klinikinės savybės priklauso nuo vėžio kilmės. Tai reiškia, kad priklausomai nuo to, iš kurio audinio ląstelių vėžys kilo ir kokia mutacija sukėlė tą vėžį, priklausys gydymo būdas. Netgi augliai, kilę iš to paties organo, kaip krūties ar prostatos, gali būti labai skirtingi, ir vaistai, kurie padeda vienam pacientui, gali visiškai neveikti kitam. Apskritai dabar onkologinė medicina juda link „personalios medicinos”. Idėja yra ta, kad kiekvieno paciento vėžinis auglys yra skirtingas ir reikalauja unikalaus gydymo. Problema ta, kad ne visada aišku, kodėl kai kurie piktybiniai augliai nereaguoja į standartinius vaistus arba kodėl po kelių metų vėžys atsinaujina.

Žmonės sako – visos ligos nuo nervų. O kaip Jums atrodo, kodėl šiais laikais civilizuotame pasaulyje tiek daug žmonių suserga vėžiu?

Nervai vėžio nesukels. Tačiau dabar jau aišku, kad sveikas gyvenimo būdas sumažina galimybę gauti vėžį ir padidina galimybę pasveikti, jeigu susergi vėžiu. Anksčiau buvo manoma, kad vėžys atsiranda dėl atsitiktinės mutacijos, kuri normalią ląstelę paverčia vėžine. Jeigu tau nepasisekė, ir tu gavai tą mutaciją, tai gausi vėžį. Tačiau neseniai paaiškėjo, kad visi žmonės per savo gyvenimą patiria nemažai tų atsitiktinių vėžinių mutacijų, bet daugeliu atvejų vėžinės ląstelės organizmo yra sunaikinamos. Mūsų visų organizmai turi metodų, kaip atpažinti ir sunaikinti mutuotas ląsteles. Problema atsiranda tada, kai dėl ligos arba dėl nesveiko gyvenimo būdo (ar, deja, dėl senatvės) organizmas nusilpsta ir nesugeba sunaikinti visų mutuotų ląstelių. Šitie neseni atradimai paaiškina seniai žinomus faktus, kad viršvoris, gėrimas, rūkymas ir nesportavimas padidina galimybę susirgti vėžiu. Deja, civilizuotame pasaulyje mes visi per daug valgome ir nepakankamai sportuojame. Remiantis tais moksliniais atradimais, nauja priešvėžinė terapija yra dabar žinoma kaip imunoterapija. Faktiškai ši terapija moko ligonio organizmą atpažinti ir sunaikinti vėžines ląsteles. Žinoma, visur yra išimčių. Kai kurios mutacijos yra tokios „blogos”, kad gali sukelti vėžį net ir labai sveikame organizme.

Prof. Rytis Prekeris myli kalnus. Su draugužiu kalno viršūnėje Colorade.

Žmonės žino, kad vėžys neužkrečiamas. Bet mokslininkai „dirba” su vėžinėmis ląstelėmis, ar jiems nėra pavojaus užsikrėsti?

Ne, vėžys nėra užkrečiamas. Taigi nei mokslininkams, nei vėžiu sergančių žmonių draugams ir giminaičiams nėra jokio pavojaus užsikrėsti.

Iš premijos, kuri Jums skirta, įstatų žinome, kad premijuojami mokslininkai ne tik už tarptautinio lygio mokslo laimėjimus, bet ir už bendradarbiavimą su Lietuva. Kaip susiklostė Jūsų ryšiai su Lietuvos mokslu? Ir galbūt esama to bendradarbiavimo vaisių?

Aš išvažiavau į JAV iš karto baigęs mokslus Vilniaus universitete, Gamtos fakultete. Taigi iš pradžių turėjau gana mažai ryšių su Lietuvos mokslininkais. Kai galų gale gavau pastovų profesoriaus darbą Colorado universitete ir įsteigiau savo laboratoriją, norėjau vėl užmegzti ryšius su Lietuva. Iš pradžių susisiekiau su prof. Arvydu Skeberdžiu, kuris vadovauja ląstelės biologijos laboratorijai Lietuvos sveikatos universitete. Su Arvydu baigėme porą tyrimo projektų ir kartu vadovavome daktariniam studentui Pauliui Gibiezai, kuris kiekvienais metais atvažiuodavo pas mane į laboratoriją 3–4 mėn. stažuotei. Paulius tik ką – šių metų birželio mėn. – apsigynė disertaciją. Sveikinimai dr. Pauliui Gibiezai!

Po truputėlį mano bendradarbiavimas išsiplėtė, ir aš užmezgiau ryšius su dr. Mindaugu Valium (Vilniaus universitetas), prof. Daumantu Matuliu (Vilniaus universitetas) ir prof. Vilma Petrikaite (Lietuvos sveikatos universitetas). Taigi dabar vykdau bendrus tyrimo projektus su mokslininkais iš Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos universiteto.

Kokia Jūsų nuomonė apie vėžio tyrinėjimą ir gydymą Lietuvoje? Ar mažo biudžeto valstybė gali prilygti turtingoms valstybėms kovojant su tokia žmonijos rykšte kaip vėžys?

Lietuvos gydymo ir mokslo įstaigos visada buvo gana aukšto lygio. Žinoma, mažai valstybei su mažu mokslo biudžetu visada sunku konkuruoti su mokslo centrais kaip JAV, Anglija, Vokietija ir Prancūzija. Lietuva turi daug gabių mokslininkų, tad mokslo biudžeto padidinimas būtų labai neblogai.

Norėtume šiek tiek sužinoti ir apie Jus patį: kas Jus pastūmėjo būtent į šią tyrinėjimų sritį? kaip atsitiko, kad atsidūrėte „tarptautiniuose vandenyse” – kiek tame sėkmės, o kiek darbo?

1991 m. baigęs Vilniaus universitetą gavau George Soros fondo finansavimą pasimokyti Centriniame Europos universitete (CEU). Po poros mėn. CEU gavau papildomą Soros finansavimą vykti į JAV stažuoti vienerius metus. Baigęs stažuotę vienerius metus JAV dirbau laborantu, o 1993 m. įstojau į doktorantūrą East Carolina universitete. 1997 m. gavau PhD laipsnį ir išvažiavau dirbti „post-doctoral” mokslininku į Stanford universitetą. Galų gale 2001 m. gavau profesoriaus ir laboratorijos vadovo vietą University of Colorado. Vingiuotas kelias buvo paremtas darbu ir truputėliu sėkmės. Colorado valstija man labai patinka. Labai geri ir draugiški žmonės ir fantastiška gamta. Kadangi esu mėgėjas laipioti kalnais ir važinėti dviračiu, tai man ši vieta labai tinka.

Ar turite ką lankyti Lietuvoje?

Lietuvoje tebegyvena mano tėvai. Mano mama Janina Prekerienė dėstė farmaciją Farmacijos technikume Kaune. Tėtis Vytautas Prekeris buvo Stulginskio universiteto docentas. Abu dabar išėję į pensiją ir gyvena Kaune. Viskas, ko pasiekiau moksle, yra dėka mano tėvų, kurie išmokė mane moksliškai mąstyti ir įdiegė man žinių vertę. Mano žmonos Lilijos tėvai irgi tebegyvena Vilniuje. Taigi mes bandome bent vieną kartą per metus atvažiuoti į Lietuvą.

Ar Colorade turite lietuvišką kompaniją?

Colorado valstijoje yra nemaža Lietuvių Bendruomenė. Mano žmona Lilija ir aš, taip pat mūsų vaikai Miglė ir Mantas visada aktyviai joje dalyvavome. Aš daugelį metų priklausiau (ir dabar dar priklausau) Colorado Lietuvių Bendruomenės valdybai. Bet tikriausiai mano didžiausias pasididžiavimas yra tai, kad mes su Lilija ir abiem vaikais priklausome ir aktyviai dalyvaujame Denverio „Rūtos” tautinių šokių grupėje. Per pastaruosius 19 metų dalyvavome jau keturiose JAV Lietuvių tautinių šokių šventėse ir kitą vasarą važiuosime į Philadelphiją!

Profesoriui dėkojame už išsamius ir nuoširdžius atsakymus.