CENTRAS - Imigracija - 90-metė parodoje apkabino savo motiną
90-metė Marquette Parko gyventoja Danutė Varaneckienė, atvykusi į Balzeko lietuvių kultūros muziejuje veikiančią parodą „No Home To Go To”, pasijuto tarsi laiko mašina grįžusi į praeitį, kur vėl tapo penkiolikmete paaugle ir susitiko su savo dar jauna mama. (Virginijos Petrauskienės nuotraukos)

90-metė parodoje apkabino savo motiną

Virginija Petrauskienė.

Balzeko lietuvių kultūros muziejaus viešnia, įžengusi į parodos salę, pirmiausiai nuskubėjo prie didelės, kone salės lubas siekiančios nuotraukos, kurioje užfiksuotas būrys karo pabėgėlių su lagaminais. Senolė ištarė: „Aš niekada savo namuose nemačiau tos nuotraukos, bet pamačiau ją čia, muziejuje. Fotografijoje yra mano mamytė. Ir tuos žmones šalia jos aš beveik visus pažįstu, esu su jais bendravusi. Gaila, kad neprisimenu daugelio jų pavardžių, bet ši moteris, kaip ir mano mamytė, buvo mokytoja, ir ši…O štai čia du kunigai. Nežinau, kur šie žmonės buvo nufotografuoti. Bet mano mamytė čia atrodo kaip gyva.”

Danutė Varaneckienė troško prisiglausti prie mamos, kurią iš tolimos praeities „pakvietė” nežinomo autoriaus nuotrauka, atsitiktinai atklydusi į Balzeko muziejų.

Tai tarusi, Danutė prisiglaudė prie natūralaus žmogaus dydžio jaunos moters atvaizdo nuotraukoje ir ėmė jį švelniai glostyti, pro ašaras kartodama „mamyte…” Atrodė, kad mama iš nuotraukos tuoj tuoj išties rankas ir apkabins savo dukrą.

Iš mažytės nuotraukos – didelis paveikslas

Kiek atsigavusi po pirmojo jausmų antplūdžio, D. Varaneckienė papasakojo, kad nežinomo autoriaus nuotraukoje įamžinta jos mama Stasė Jonikienė buvo mokytoja. Visa šeima – Tėvelis Juozas Jonikas, mama, ir trys vaikai, iš kurių ji, Danutė, buvo vyriausia, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos ir kartu su kitais išvietintaisiais atsidūrė Vokietijoje. Jonikų šeima buvo apgyvendinta Würzburgo pabėgėlių stovykloje.

„Iš kur jūs gavote šią nuotrauką? Kodėl mūsų šeima tokios neturi? Kodėl joje tik viena mamytė, bet nėra tėvelio ir mūsų, vaikų? Iš daugybės  gerb. Danutės klausimų, susijusių su fotografija, muziejininkė Rita Janz tegalėjo atsakyti į vieną: kaip ši nuotrauka atsirado Balzeko lietuvių kultūros muziejuje.

Paaišėjo, kad kažkas muziejui padovanojo knygų. Vartant tas knygas, iš vienos jų išslydo mažytė, kiek didesnė už degtukų dėžutę nuotrauka. Tuo metu muziejininkai kaip tik rengė parodą „No Home To Go To”. Buvo nuspręsta, kad ši nuostabi fotografija geriausiai perteikia pasitraukusiųjų iš Lietuvos nuotaikas: vienų akyse – liūdesys dėl paliktų namų, kitų – tikėjimas ateitimi ir geresnio gyvenimo viltis. Nuostabu, kad daug kartų padidintoje nuotraukoje, tarsi dideliame realistiniame paveiksle, išliko kokybiškas vaizdas ir palyginti ryškūs joje esančių žmonių portretai. Atrodo, kad šie žmonės žvelgia iš praeities į dabartį ir tarsi kviečia parodos lankytojus nepamiršti istorijos bei jos verpetuose atsidūrusių žmonių skausmo. D. Varaneckienė apžiūrėjo parodą ir tai sužadino kai kuriuos jos prisiminimus.

Vietoj naujo namo – kelionė iš Lietuvos

Moteris sakė, kad gegužės 7 dieną ji atšventė savo 90-ąjį gimtadienį, todėl daugelio dalykų, įvykusių jos gyvenime, nebeprisimena. Tačiau tai, kaip jų šeima paliko Lietuvą, jau niekas nebeištrins iš moters atminties. Ją į muziejų atlydėjusi Aldona Krištolaitis sakė, kad šią istoriją senolė jai yra kartojusi bene tūkstantį kartų.

„Tuomet buvau keturiolikos. Mūsų šeima – mama, tėvelis ir mes, trys vaikai, glaudėmės pas močiutę, kuri gyveno netoli Plungės, jos namas buvo laukuose prie miško. Tėvelis statė namą su trimis kambariais antrame aukšte, jie buvo skirti mums su sesute ir broliu. Šeima labai taupė, kad galėtų greičiau pabaigti tą namą – jam buvo skiriama viskas – šeimos pajamos ir laikas. Aš jau buvau išsirinkusi kam­barį, pro kurio langus matėsi Plungės miestelis, bažnyčia. Tą naktį negalėjau užmigti, nes žinojau, kad rytoj kraustysimės į naują namą. Supratau, kad ir tėvelis su mamyte nemiega – pro kambario durų apačią mačiau, kaip virtuvėje degė šviesa, girdėjosi balsai. Paryčiais staiga atsidarė kambario, kuriame miegojome, durys, ir tėvelis garsiai mums, vaikams, pasakė: ‘Kelkitės, mes paliekame Lietuvą’. Atrodė, kad tuomet man plyšo širdis” – neslėpdama iki šiol likusio didelio skausmo pasakojo D. Varaneckienė.

Muziejininkė Rita Janz pakvietė D. Varaneckienę apžiūrėti parodą – gal ji sužadins daugiau prisiminimų.

Vietoj žadėto vienuolės kelio – šeima

O kaip sekėsi Danutės šeimai, atvykusiai į Ameriką?

„Mano mamytė buvo mokytoja. Tėvelis Lietuvoje buvo gavęs medalį iš prezidento Antano Smetonos. Nepamenu, už ką. Dabar tą medalį atidaviau savo vieninteliam sūnui (jis su šeima gyvena Riverside IL, pats turi du sūnus) Amerikoje gyveno tėčio tolimi giminaičiai, todėl ir mūsų šeima čia atsidūrė. Pamenu, kaip tėvelis kažkur surado išmestą įrėmintą fotografiją, kurioje buvo gražus gamtovaizdis. Jis parnešė į mūsų nuomojamus namus tą nuotrauką ir pasakė mamytei pasikabinti ją kambaryje ant sienos. ‘Nuo šiol tu nebeisi į darbą. Tavo darbas bus šiame kambaryje auginti tris vaikus’”, – tuomet pasakė tėvelis.

Pati Danutė prisiminė, kad po to, kai teko palikti Lietuvą, jos neapleido mintis tapti vienuole. Tačiau po kurio laiko paauglystės planai pasikeitė: ji ištekėjo už Henriko Varanecko. Kurį laiką vienintelė šeimoje dirbo „Merchandise Mart” – vyras ir kartu gyvenę jo tėvai neturėjo darbų.

D. Varaneckienė prisiminė, kaip kartą,  grįžtančią po darbo vėlai vakare, neblaivūs jaunuoliai iš pravažiuojančio automobilio ją apmėtė kiaušiniais. Tačiau stebuklas – nė vienas kiaušinis neištepė Danutės drabužių. Grįžusi į namus, pasiskundė uošviams ir vyrui apie išpuolį prieš ją.

„Ir uošviai, kurie gyveno antrame aukšte, ir vyras, kuris jai grįžus vidurnaktį, sėdėjo priešais televizoriaus ekraną, rūkė ir gėrė alkoholį, pasakė tą patį: „Na ir gerai, kad apmėtė. Užtat nereikia iki vidurnakčio dirbti”, – prisiminė moteris.

Tikriausiai,  ne tik skaudūs prisiminimai užsiliko D. Varaneckienės atmintyje. Todėl ji stengiasi išsaugoti tuos prisiminimus apie mylimus žmones ir savo pačios gyvenimo istoriją. A. Krištolaitis teigimu, Danutės namuose esantis jos mamytės kambarys iki šiol yra paliktas toks, koks jis buvo jai dar gyvai esant. O visuose Danutės namų kambariuose ant sienų kabo daugybė nuotraukų iš praeities. Jos šeimininkei pasakoja apie nelengvą gyvenimą ir jame sutiktus žmones.

Iki gilios senatvės – kelionės dviračiu

Pati D. Varaneckienė iki garbaus amžiaus išlaikė stiprią sveikatą ir norą judėti: Dar prieš metus ji į šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje dar atmindavo dviračiu. Dabar jos dviratis jau ilsisi. Į muziejų Danutę atvežė ir palydėjo geri žmonės.

„Jau anksčiau rengiausi aplankyti muziejų, pasisveikinti su Stanley Balzeku, bet vis nerasdavau tam laiko. Ir S. Balzekas manęs nebepalaukė”, – apgailestavo Danutė. Ji sakė, kad parodoje pasijuto taip, tarsi būtų pasimačiusi su savo Anapilin jau senokai iškeliavusia mamyte. „Gerai, kad prisirengiau atkeliauti. Dabar aš namuose peržiūrėsiu visas nuotraukas, gal kartais tarp jų rasiu tokią pat, kokią pamačiau muziejuje”, – kasdieninę mažą gyvenimo užduotį sau iškėlė 90-metė.

„Beveik visus žmones iš šios nuotraukos aš pažinojau, kai gyvenome Vokietijoje, Würzburgo stovykloje. Gaila, kad pa­mir­šau jų vardus”, – sakė muziejaus viešnia.
Dar prieš porą metų, būdama 88-erių, D. Varaneckienė atmynė dviračiu į „Draugo” redakciją pratęsti laikraščio prenumeratos. (Audronės Kižytės nuotr.)