CENTRAS - Archyvas - Iš DRAUGO archyvo 1949: BALFas gelbsti tremtinius Louisiana valstijoje
Prelatas Juozas Končius, 1952 m.

Iš DRAUGO archyvo 1949: BALFas gelbsti tremtinius Louisiana valstijoje

Kas buvo tas BALF-as (Bendrasis Amerikos lietuvių fondas)? (angl. United Lithuanian Relief Fund of America) – JAV lietuvių šalpos organizacija, veikusi nuo 1944 m. kovo 25 d. iki 2008 m. balandžio 12 d. Centras – Bruklinas, nuo 1973 m. – Čikaga. Daugiau sužinoti apie BALF-ą čia. Bet geriausia duoti pavyzdį, kaip organizacija, ir šiuo atveju jos pirmininkas, prelatas Juozas Končius, padėjo tremtiniams po didžiojo karo. Prelatas Končius pasakoja apie sunkumus  lietuvių tremtinių šeimų, kurios atsidūrė cukrinių nendrių ūkiuose Louisianoje. „DRAUGE”, 1949 m., birž. 14 d.

TREMTINIAI PIETŲ VALSTYBĖSE
Rašo DR. J. B. KONČIUS
BALF-o Pirmininkas

New Orleano apylinkėje cukraus plantacijų savininkai pasikvietė iš Europos tremtinius laukų darbams. Darbininkų sąlygos čia yra labai skurdžios, todėl lietuviai apie sunkią būklę pasiskundė laiškuose ir spaudoje. Net anglų spaudoje pasirodė trumpa žinia apie darbininkų skurdą. Todėl, pertraukęs savo poilsį, nuvykau į New Orleaną ir apylinkes aplankyti lietuvius — naujus gyventojus. Manau bus įdomu visiems sužinoti apie jų gyvenimą.

Lietuvių čia yra apie 20 šeimų, išsklaidytų vieni nuo kitų per 50 bei 100 mylių. Kai kuriose vietose randasi po 2 ir 3 šeimas, kitur po vieną. Susisiekimas blogas. Daugelyje vietų geležinkelio stotys yra už 5 bei 10 mylių. Tremtiniai, tarsi tyčia, apgyvendinti tolimiausiuose užkampiuose. Keliai purvini, o kai padžiūva — dulkėti. Man lankant tremtinius reikėjo po kelioliką mylių važiuoti per dulkes kaip per debesis. Kelių blogumas ir gyvenimas užkampiuose būtų pakenčiami dalykai, tačiau kitos gyvenimo sąlygos, ypač kai kurių, yra visai nepakenčiamos ir negalimos; bemaž taip blogai kaip šalyje, kur yra priverstini vergų darbai.

BUTAI
Darbininkų nameliai yra daugumoje paprastos palapinės, sukaltos iš lentų, be lubų, tik su keliais perskyrimais, neva kaip ir kambariai. Kai kurių lentos kreivos ir kuprotos, matyti skylės, kad net kirminai bei vabzdžiai gali liuosai landžioti ir lietus perlyja kiaurai. Kai kur tremtiniai turi tinklelius languose ir duryse nuo vabzdžių apsiginti, bet daugelyje vietų gy­ventojai — darbininkai neturi nei tinklelių, nei langų, nei durų; langų skyles kai kurie uždengia maišais bei skarmalais. Tiesa, čia žiemos nėra, klimatas labai karštas. Palapinės nuo saulės taip įkaista, kad negalima pakęsti, ypač ten, kur nėra lubų. Lietuviai, kaip gabūs ir pažangūs žmonės, stengiasi patys gerinti sąlygos —  Pavyzdžiui, Bačkauskai ir Vasikauskai, apsigyvenę Mathews sodyboje, išprašė iš savininko medžiagos ir patys įsidėjo lubas, apkalė iš oro popieriaus imitacijos lentelėmis, išsidažė ir tokiu būdu jų nameliai daug yra gražesni, negu vietos ten gimusių darbininkų. Dėl namų dar galima būtų pakęsti, nes kaikur nameliai yra visai geri, turi net vandentiekį, maudyklės dalykus tai dėl atlyginimo.

ALGOS
Darbininkui (vyrui) cukraus plantacijoje mokama po $2.90 į dieną. Kai kurie darbdaviai moka po $3 ir $3.50 į dieną. Darbo valandos nevienodos: vieni dirba po 9 val, kiti po 10 ir net po 11 ir 12 val į dieną. Daugumoje dirbantieji 9 val. gauna po $2.90, o tie, kurie dirba daugiau valandų, gauna kiek daugiau; jie gauna po 32 centus į valandą. Kai lyja nedirbama ir jokio užmokesnio negaunama. Per dvi savaites daugumoje uždirba tarp $18 ir $32; už elektrą (kur yra), gazą, kurą ir apdraudą ligoje atskaitoma. Jei lyja per visą savaitę (čia pasitaiko), tai jokio uždarbio negauna. Suprantama, kad šeimai su 2—4 vaikučiais jokiu būdu maistui negali užtekti. Ji turi arba badauti arba imti skolon maistą iš krautuvės.

Kompanijos bei plantacijų savininkai turi krautuves ir gali “pabarginti.” Teko patirti, kad beveik kiekviena šeima yra prasiskolinusi. Lietuviai, pagyvenę tik 6—7 savaites, jau yra skoloje po $35 iki $75. Kai kuriose vietose savininkai duoda dirbti tik po 2 ar 3 dienas į savaitę, nors ir nelyja. Radau vieną šeimą lietuvių tremtinių prie Lackport [red. Lockport], La., pas Mr. LaCoco [red. Lococo?], kuri dirba po 2—3 dienas savaitėje. Toji šeima iš 3 asmenų per 5 savaites badavo, nei sviesto, nei pieno, nei mėsos nevalgę. Radau juos nusiminusius ir nepaprastai susirūpinusius. Šis tremtinys yra tikras ūkininkas iš Panevėžio apylinkės. Anglų kalbos nei žmona, nei 14-kos metų dukra visai nemoka. Nežinojo nei kam pasiskųsti ir nei kaip iš ten išsigelbėti. Kai jų užklausiau, kaip sekasi, tai apsiverkė Ir pareiškė: “Blogai, kunigėli. ir labai blogai; mes čia badaujame ir nežinome kas daryti ir kur pasidėti. Kodėl mums neleidžia dirbti kasdieną, nes dirbdami po 2 ar 3 dienas į savaitę už $2.90 į dieną tegalime tik duonos nusipirkti ir sriubos išsivirti. Vokietijoje stovykloję buvo geriau pavalgyti ir tinkamesnį butą turėjome negu čia,” pareiškė B. Toliau jis tęsė: “Esame labai nukentėję, mano brolis Jonas ištremtas į Sibirą, kur kenčia šaltį. Man čia nepavyko surasti tinkamų gyvenimo ir darbo sąlygų.”

Mat, jo brolį ūkininką Joną su šeima komunistai 1941 m. birželio mėn. išvežė į Sibirą, o jam pavyko pasislėpti. Kai 1944 m. antrą kartą raudonieji užėmė Lietuvą, jis pabėgo į Vokietiją. Patyręs šią jo tragingą būklę, nuvykau pas dvaro savininką LaCoco pasikalbėti. Jis tuoj pradėjo man aiškinti, kaip jis “rūpinasi” tremtiniais ir juos “globoja”… Patyriau, kad jo nepataisysiu ir todėl rytdieną nuvykau pranešt jam, kad tremtiniai iš jo bus išgabenti. Drauge su manimi nuvyko kitas asmuo, nes maniau, kad turėsiu sunkenybių. Jo elgesys buvo arogantiškas, baisus, nes jis tuos žmones skaitė savo “nuosavybe” ir pareiškė jų neišleisiąs. Nežiūrint jo grąsinimų gegužės 18 d. nuvykome specialiu autobusu ir išgabenome lietuvių ir nelietuvių šeimas į New Orleans. Buvo pranešta policijai ir valdžiai, kad išvengus komplikacijų, tačiau savininkas nedrįso daryti kliučių, ir šią šeimą su kitais tremtiniais išsiuntėme į Brockton, Mass. Jie ten atsikvėps, turės gerą gyvenimą ir nereikės lyginti savo būklės su brolio, kuris tebėra Sibire.

Daugely vietų radau, kur gyvena miškuose, per keletą mylių nuo miestelio ir negauna nei pieno, nei šviežios mėsos, lygiai kaip tremtyje. Iš šiu sunkių sąlygų reikia visus lietuvius išgabenti, nes pagerinti jų būklę čia neįmanoma. Suteikiau informacijų vietinei valdžiai ir Washingtonui. Kada ir kokiu būdų nepakenčiamos darbininkų sąlygos cukraus plantacijose bus pakeistos, parodys ateitis. Lietuviams tremtiniams vykti į pietines valstybes nepatartina. Jie nepakels nei karšto klimato, nei šiu sunkių sąlygų.

Šiąja proga nuoširdžiai kreipiuos į Amerikos lietuvius, prašydamas ištiesti brolišką artimo meiles ranką pasikviečiant tremtinius iš Vokietijos ir Austrijos į savo pastogę, kad nereiktų jiems, tiek daug vargusiems, dar čia atvykus skurdą nešti.

 

Draugo archyvo nuorodos vedančios į šį straipsnį:

www.draugas.org/archyvas-pdf-1949/
…parinkti birž. 14 d. numerį

www.draugas.org/archive/1949_reg/1949-06-14-DRAUGAS.pdf
…tiesioginė nuroda vedant į 1949 m. DRAUGAS PDF failą

www.draugas.org/archive/1966_reg/1966-07-23-PRIEDAS-DRAUGAS.pdf
… pokalbis su prel. Juozu Končiumi apie BALF-ą, 1966 m. liepos 23d. MML kultūriniame priede