CENTRAS - Kultūra - Iš spengiančios tylos – į garsų ir žinių pasaulį. Talentingą dukrą šioje kelionėje lydėjo pasiaukojantys tėvai
Tėčio Sauliaus džiaugsmas – jau suaugę ir savo gyvenimo kelius pasirinkę vaikai – sūnus Paulius ir dukra Audra.
Tėčio Sauliaus džiaugsmas – jau suaugę ir savo gyvenimo kelius pasirinkę vaikai – sūnus Paulius ir dukra Audra. (Nuotr. iš Mikaliukų šeimos albumo)

Iš spengiančios tylos – į garsų ir žinių pasaulį. Talentingą dukrą šioje kelionėje lydėjo pasiaukojantys tėvai

Virginija Petrauskienė.

Mikaliukų atžalos.
Mikaliukų atžalos.

Ką galima padaryti dėl savo įgimtą negalią turinčio vaiko, kad šis galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą? „Galima padaryti viską, nėra nieko neįmanomo”, – įsitikinę Saulius ir Alma Mikaliukai, gyvenantys St. Clair netoli Saint Louis, MO miesto. Šiandien jų šeima džiaugiasi dviem savo suaugusiais vaikais – 22-jų dukra Audra ir metais jaunesniu sūnumi Pauliumi. Audra – labai gabi ir jau dabar pripažinta būsimoji grafikos dizainerė, Paulius studijuoja inžinerijos mokslus. Tačiau kad pirmagimė galėtų gyventi garsų pasaulyje, tėvams teko įveikti ir paaukoti labai daug. Čikagoje gyvenę ir aktyviai lietuviškų organizacijų gretose dalyvavę sutuoktiniai pirmiausiai turėjo persikelti gyventi į kitą miestą – palikti verslą, draugus ir širdžiai mielą veiklą.

Dukra nekalbėjo – gydytojai ramino tėvus

S. ir A. Mikaliukų dukra gimė turėdama klausos negalią. Tačiau faktą, kad mergaitė nieko negirdi, gydytojai pripažino tik tuomet, kai jai sukako treji metai. Iki to laiko medikai ramino sunerimusius mažylės tėvus, sakydami, jog vaikas vystosi normaliai.

Mamos Almos ir dukros Audros draugystę sustiprino kartu išgyventi sunkumai.
Mamos Almos ir dukros Audros draugystę sustiprino kartu išgyventi sunkumai.

„Mes įtarėme, kad dukrai kažkas negerai. Ji, būdama pustrečių metų, dar nekalbėjo. Parodėme vienam specialistui, jis nuramino, sakė, kad taip būna, kad kai kurie vaikai ima kalbėti vėliau. Nepasitikėdami vežėme pas kitą gydytoją, šis pakartojo tą patį. Tik trečias specialistas nusprendė atlikti dukros klausos patikrinimą. Tuomet ir paaiškėjo, kad ji yra kurčia. Blogiausia, kad jau buvo praėjęs tas laikas, kai mažas vaikas aktyviausiai mokosi kalbos, klausydamasis aplinkos garsų ir bendraudamas su šeima”, – prisiminė šeimos gyvenimą sukrėtusią žinią S. Mikaliukas.

Tėvai ilgai kaltino save, kad jausdami, jog dukra yra kitokia nei jos bendraamžiai, ramino save, stengėsi apie tai negalvoti ir pasitikėjo gydytojais.

„Klausėme save, kodėl mes su žmona, būdami sveiki, susilaukėme kurčios mergytės. Tačiau vėliau susipažinome su ne viena panašia šeima. Kodėl taip atsitiko, mes nesiėmėme ieškoti atsakymo ir atlikti DNR testų. Tiesiog žinojome, kad padarysime viską, kad dukra galėtų įsjungti į visuomenę ir joje gyventi normalų gyvenimą”, – sakė S. Mikaliukas.

Išeitis – operacija ir implantas

Gydytojai pasiūlė operaciją, kuri galėtų sugrąžinti mergaitę į garsų pasaulį.  Jos metu prie ausies į galvos kaulą po oda įtvirtinamas kochlearinis implantas    specialus aparatas, kuris vėliau, suprogramuotas kompiuteriu, aplinkos garsus atkuria elektriniu būdu, stimuliuodamas klausos nervą.

Audra su savo darbais.
Audra su savo darbais.

Ši operacija savaime neišsprendžia problemos. Labai svarbus pooperacinis laikas. Kochlearinio implanto naudotojas visą dieną turi nešioti išorinę prietaiso dalį, kurioje esantis mikrofonas sugauna aplinkos garsus, procesorius juos koduoja ir per implantą perduoda vidinei ausiai bei stimuliuoja klausos nervą. Tačiau tai tik informacija, kurią kochlearinio implanto naudotojas gauna. Labai svarbu išmokti ta informacija pasinaudoti. Kochlearinis implantas tampa naudingas tik tada, kai vaikas išmoksta klausytis, kiekvienam šis procesas yra labai individualus.

Ženklų kalba neatveria visų galimybių

Mažoji Audrutė buvo tarp tų, kuriems sunkiausia buvo suprasti ir išmokti kalbą. Ji buvo praleidusi tą augančiam vaikui svarbiausią laiką, kai formuojasi kalbos įgūdžiai. Tuo pačiu buvo aišku, kad mergaitei gresia atsilikti nuo bendraamžių mokykloje.

S. Mikaliukas pasakojo, kad tuo metu Čikagoje nebuvo specialių mokyklų, kuriose galėtų mokytis tokie vaikai, kaip jų dukra. Pradžioje mergaitė buvo pradėta mokyti ženklų kalbos. Tačiau tai reiškė, kad kalbėdama tik ženklais, ji turės likti gyventi panašių į save žmonių bendruomenėje: galės susikalbėti tik su tais, kurie tą ženklų kalbą moka. Kitas pasaulis, o kartu ir kokybiškas mokslas jai bus nepasiekiamas.

„Paprastai ženklų kalba bendraujantys žmonės nesiekia aukštojo mokslo, o renkasi paprastas profesijas, kurias turintiems nereikia daug bendrauti su aplinkiniais. Jie gali tapti valytojais, siuvėjais, tačiau aukštasis mokslas paprastai būna pasiekiamas vienetams, kalbantiems tik gestų kalba”, – sakė S. Mikaliukas.

Vienas iš daugelio Audros kūrinių.
Vienas iš daugelio Audros kūrinių.

Siekė ugdyti dukters talentą

Tėvai matė, kad jų dukra nuo mažens turi neeilinį talentą. Ji, niekieno nepamokyta, jau būdama trimetė, ėmė piešti sudėtingus erdvinius piešinius. Saulius ir Alma suprato, kad turi padėti savo dukrai tą talentą ugdyti. Todėl ėmėsi ieškoti specializuotos mokyklos, kurioje Audra galėtų mokytis. Paaiškėjo, kad daugiausiai tokių mokyklų esama Saint Louise, MO. Tėvai pasirinko tuo metu veikusią katalikišką vienuolių globojamą mokyklą Saint Joseph Institute for the Deaf, kurioje buvo mokomi kurtieji vaikai. Penkiametė Audrutė savo pradžios mokslus pradėjo ir baigė šioje mokykloje.

Po to mergaitė vienerius metus lankė paprastą mokyklą, kur mokėsi kartu su girdinčiais vaikais. Tačiau tėvai norėjo, kad dukrai dėstytų kuo geresni mokytojai, todėl ją perkėlė į  Chesterfield, vėliau į prestižinę, vieną geriausių mokyklų Missouryje, Parkway West  gimnaziją. Joje buvo specialistų, kurie dirbo su klausos negalią turinčiais vaikais ir tuo pačiu padėjo jiems integruotis į girdinčiųjų visuomenę.

Besimokydama Audra ėmė papildomai lankyti užsiėmimus, kur mokėsi grafikos dizaino paslapčių.  Todėl baigusi mokyklą, ji žinojo, kokią specialybę pasirinks: mergaitė įstojo į Rochester Institute of Technology (NY). Šioje mokslo įstaigoje yra specilus padalinys, kuriame aukštojo mokslo gali siekti klausos negalią turintys jauni žmonės. Po 2,5 metų mergina pačiais geriausiais pažymiais baigė institutą ir tapo profesionalia grafikos dizainere. Vasarą padirbėjusi vienoje įmonėje, mergina buvo puikiai įvertinta kaip specialistė. Tačiau ji neskuba į darbus, bet tęsia dizaino ir iliustravimo meno studijas University of Central Missouri.

Stiprino tikėjimas Dievo malone

„Šiais metais išleidome ją vieną į universitetą, tačiau labai neramu: kaip dukrai ten seksis? Turėdama kochlearinį implantą, ji gali girdėti ir susikalbėti su žmogumi, sėdinčiu prieš ką. Tačiau jeigu atsiduria žmonių grupėje, tuomet jai tampa sunkiau girdėti bendrą pašnekesį, – nerimavo tėtis.

Audra su savo autoportretu.
Audra su savo autoportretu.

Iš 7,5 tūkstančio studentų, studijuojančių University of Central Missouri, Audra yra vienintelė, kuri turi klausos negalią. Tačiau jai yra parūpintas pagalbininkas, ženklų kalbos vertėjas, kuris paskaitų metu merginai padės suprasti tai, ko ji pati neišgirdo ir nesuprato. Tėvai džiaugiasi dukros stiprybe ir užsispyrimu siekti aukštojo mokslo, nors jai tam reikia daugiau pastangų, nei jos bendraamžiams.

Žinant, koks nepigus gydymas ir mokslas Amerikoje ir matant, kiek daug tėvai padarė dėl savo dukros, galima patikėti, kad Audra gimė turtingų žmonių šeimoje. Juk išlaidos už mergaitės operaciją, gydymą ir reabilitaciją siekė virs 50 tūkstančių dolerių.

S. Mikaliukas šypsosi: šeima tikrai nėra turtuoliai. Jo žmona Alma dirba su fizinę ir dvasinę negalią turinčiais vaikais. Jis pats – pensininkas.

„Mes gavome nemažą valstybės pagalbą. Esame giliai tikinti šeima. Ir tikrai žinome, kad mus lydėjo Dievo malonė. Kitaip nebūtume išlaikę to, ką teko patirti. Kartais atrodydavo, kad neliko nei jėgų, nei išeities iš susidariusių situacijų. Tačiau kažkaip stebuklingai pavykdavo rasti tą išeitų”, – neslepia S. Mikaliukas. Būdami Lietuvos patriotai, jiedu su žmona džiaugiasi, kad sūnus Paulius išmoko lietuvių kalbą. O dukra to negalėjo padaryti, tačiau ji žino, kad yra lietuvė ir net kai kuriuose savo kūriniuose tą parodo.

Augindami klausos negalią turinčią dukrą, Saulius ir Alma susitiko bei susipažino su daugeliu panašaus likimo šeimų, surado daugybę kurčiųjų, kurie išsimokslino ir pasiekė daug savo profesinėje veikloje. Šie pavyzdžiai jiems suteikė stiprybės.

„Ar žinote, kad populiarus radijo šou vedėjas Rush Limbaugh, būdamas 50-ties metų, prarado klausą. Tačiau tas jam nesutrukdė dirbti radijuje ir kurti populiarumo viršūnes siekiančias laidas. Žinome žmonių, kurie būdami kurti, išsimokslino ir tapo mokytojais, inžinieriais, gydytojais. Vadinasi, niekada nereikia prarasti vilties, siekti ir tikėti pergale”, – įsitikinę Saulius ir Alma Mikaliukai.

Sutuoktiniai sakė, kad savo žiniomis ir patirtimi mielai pasidalytų su žmonėmis, kurie turi klausos negalią turintį vaiką. Redakcija sutinka tarpininkauti. Todėl norintys susisiekti su S. ir A. Mikaliukais, pirmiausiai kreipkitės į redakciją telefonu 773-585-9500 arba elektroniniu paštu petrauskiene_virginija@yahoo.com.

Įgimta klausos negalia Audrai Mikaliukas nesutrukdė kurti. Viršuje – freskoje ant mokyklos koridoriaus sienos – ir Lietuvos trispalvė. Apačioje – vienas iš daugelio talentingos dailininkės darbų.
Įgimta klausos negalia Audrai Mikaliukas nesutrukdė kurti. Viršuje – freskoje ant mokyklos koridoriaus sienos – ir Lietuvos trispalvė. Apačioje – vienas iš daugelio talentingos dailininkės darbų.