CENTRAS - Kultūra - „Aha” momentai su Mindaugu Briedžiu
Mindaugas Briedis (d.) su tyrimo Memphis universitete part-neriu profesoriumi Harris L. Cohen.
Mindaugas Briedis (d.) su tyrimo Memphis universitete part-neriu profesoriumi Harris L. Cohen. (Asmeninio albumo nuotr.)

„Aha” momentai su Mindaugu Briedžiu

Kalbėjosi Ramunė Lapas.

Filosofijos mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto profesorius Mindaugas Briedis, kurį daugelis Lietuvoje, o ir čia, Jungtinėse Valstijose žino kaip bardą, originalios dainuojamosios poezijos autorių, nuo praėjusių metų spalio stažuojasi The University of Memphis, Tennessee valstijoje. Paramą šiai mokslinei stažuotei suteikė Baltijos Amerikos Laisvės Fondas (angl. Baltic American Freedom Foundation), septynių mėnesių trukmės projektui atliekant tarpdisciplininį tyrimą, apimantį psichofizikos, fenomenologijos, psichologijos ir onkologijos mokslų sritis, vadovauja pripažintas šios srities mokslininkas prof. Shaun Gallagher.

Šiomis dienomis, kiek atsitraukęs nuo mokslo, prof. M. Briedis ruošiasi į kelionę – vasario mėnesį su koncertais jis aplankys Los Angeles, Atlantos, Floridos ir Čikagos lietuvius.

Mielas Mindaugai, papasakokite apie savo tyrimą, kurį atliekate stažuotės Memphis universitete metu. Intriguoja tai, kad čia įsimaišiusi medicina – onkologija, psichologija…

Tai tikrai įdomu ir nemažiau svarbu, o dar labiau – sunku. Sunku todėl, kad tarpdiscipliniškumą priėmiau rimtai ir dirbu kartu su medicinos diagnostikos specialistais, o ne įprastoje humanitarinėje aplinkoje. Deja, neretai tarpdiscipliniškumas tėra šūkis, „mokslo ateities gairės” ar raktažodis mega-projektams laimėti. Tuo tarpu aš nesijaučiu saugus, kirsdamas šias ribas ir pilnai suprantu, kad bet koks „tarp” gali palikti su niekuo, juk reikia derinti skirtingų disciplinų žodynus ir netgi metodologiškai neretai priešinamų mokslų perspektyvas. Kita vertus, filosofija jau seniai yra nulipusi nuo metafizikos pjedestalo ir panaudojusi savo giluminius resursus konkrečių socialinių sferų ar net kasdienių praktikų analizei. Manau, diagnostikos specialistai vis dar yra akademiškai primiršti, eidami į medicinos sferą, humanitarai dažniausiai susitelkdavo į paciento perspektyvą arba vizualinės paieškos eksperimentinius tyrimus. Mano požiūriu, tai dirbtinai atitraukia nuo tikrųjų procesų, kurių dėka medikai konstruoja kognityvinius aktus (pvz., diagnozes) sąlygoti kūniškų, intersubjektyvių bei technologiškai nulemtų patirtinių aktų.

Darbas kitoje aplinkoje, su kolegomis iš įvairiausių pasaulio šalių – įdomios patirtys?

Neabejotinai. Kas kartą patiriu šoką supratęs, kiek mes linkę užsidaryti savo asmeninėse arba akademinėse preferencijose. Nors tai ne visada malonu, humanitarinė etika pirmiausia reiškia atvirumą idėjoms ir tradicijų kritiką bei inovavimą. Vienas tokių novatorių, mane pakvietęs Sh. Gallagher, neabejotinas autoritetas šiuolaikinės filosofijos diskusijose. Taigi, atvykęs į Memphis turėjau ne juokais persvarstyti savo pirmines prielaidas ir kai ką paskaityti. Kita vertus, akademinių diskusijų kultūra čia išvengia asmeniškumų, ko vis dar netrūksta Lietuvoje.

Turbūt dažnai to jūsų klausia, bet įdomu – ar jūs pirmiausia savyje atradote mokslininką, ar menininką? Kaip prisistatote jūsų nepažįstantiems žmonėms? Ar dažnai – skirtingai?

Man prisistatyti visada gėda. Aš visada norėčiau, kad to nereiktų, kad viskas prasidėtų jau vėliau, kai kūryba, bendravimas ir t.t. pradeda vesti paskirus žmones.

Kaip kiekvienas kiek mąstantis žmogus, nenoriu būti tapatinamas su veikla. Tai nereiškia, kad nesistengiu, tačiau, tegul kalba tyrimai ir kūriniai, o ne mano profilis. Aš tik viena iš tokių veiklų sankryžų, kaip ir nemažai kitų žmonių. Galiu didžiuotis tik tuo, kad pasirinkau veiklas, kurios mažiau varžo laisvę, nei prisirišimas prie sotaus kąsnio.

Žinoma, tiek muzika, tiek mokslas kažkuria prasme padėjo man suprasti arba susitaikyti, vis dar jaudina ir veda, bet visiškai ištirpti tame pavyksta tik retomis koncertų ir įkvėpimo akimirkomis, visa kita – mano atsakomybė. O ir žmona mane pamilo ne už šias ar kitas veiklas, nežinau, gal dėl akių (nesijuokia).

Ne pirmą kartą Amerikoje – kokios jūsų mintys ir pastebėjimai vėl sugrįžus į šią šalį?

JAV visada siūlo savęs tiek, kiek gali paimti, todėl man netrūksta gerų įspūdžių, o blogo išmokau nesirinkti. Juk gyvenimas – ne laukiantis pyragas, turi pats laviruoti ir eiti. Man tai visada buvo nuostabi šalis, kurioje geras užmojis neliks nepastebėtas, o skonis nepatenkintas. Na, apie politines ir socialines problemas čia nekalbėsiu, pasaulis nėra ir nebus teisinga vieta.

Pagrindinis įspūdis apie JAV yra nelengvai nusakomas, yra tam tikras „nusistovėjimas”, kuris juntamas visur – nuo vaikystės įspūdžių apie tam tikras prekes, šeimos tradicijų (tėvo ir sūnaus medžioklė), valstybinių ir šeimyninių švenčių ritualų, kasdienių situacijų sprendimo, pokalbių bare ir t. t. Viskas kažkaip nuspėjama – tai teikia nepaprastą identitetinį tvirtumą ir saugumą – situacijos yra lengvai atpažįstamos ir išsprendžiamos, ir jei tu (europietis) nesupranti, gali būti iš rato išstumtas.

Tai juntama ir kalboje, joje atsispindi šis nusistovėjimas, pavyzdžiui, jie sako „Silent treatment” ir ši ištara jau numato kas įvyko, kas vyksta ir įvyks… Aš neturiu to savo žodyne, aš sakyčiau – ji nekalba su manim, aš nežinau, kas vyksta daug dažniau nei JAV gyventojai… Aišku, lietuviai greitai mokosi šito. Turėti tokias išlietas kultūrines formas ir kalbą (kuri dažnai juk neatspindi, o kaip tik veda) yra patogu ir siaubinga.

Man, iškankintam europietiško egzistencializmo, tokio akivaizdumo jau nebeturėt. Bet JAV net ir mano perspektyvai rastum kalbinį dėklą, pavyzdžiui, „I don’t like certain people”.

Visa tai sakau ne iš aukšto ar žemo, tai šitos aplinkos keliami jausmai, man prie jos prisilietus. Tiesa, Memphyje žmonės tikrai atstovauja „Southern hospitality”, po jų New Yorke pirmą dieną buvo šokas (šypsosi).

Beje, papasakokite apie savo gyvenimą Memphyje, kuris garsėja muzika ir muzikantais. Ar yra malonių atradimų?

Na, čia viskas labia paprasta, tai „blues” sostinė. Aš gyvenu atokiau nuo centro, todėl jau žinau kada ir kur iš tiesų „skylėtose” vietose bus gyva muzika. O kai ji tokia gyva, niekam nerūpi grojančių vardai, visi tiesiog susirenka, pasiunčia kibirėlį aukoms ir vakaras prasideda. Turint tokius barus, arenos nereikalingos. Keistas ir malonus atradimas buvo pažintis su tragiškai Memphyje žuvusio muzikanto Jeff Buckley kaimynu – išgirdau daug įdomaus.

Jūsų stažuotė jau įpusėjo. Ar per tą laiką surengėte koncertų, ar artėjantis turas bus pirmoji tokia proga? Ar ieškote kelionėse naujų bendraminčių, su kuriais galėtumėte kartu groti?

Truputį grojau bendruose vakaruose, šį tą planavome su vietiniais, bet visko neapžiosi, todėl muziką palikau šioms savaitėms ir susitelkiau į dabą. Dar laukiu atsakymo iš didelio autorinės dainos atlikėjų festivalio Nashville, Tennessee. Tiesa, gimė kelios įdomios, sakyčiau, amerikietiškos dainos, vienai pritaikiau Charles Bukowski eiles.

Be to, nusipirkau bandžą ir mano paties nustebimui, visai greitai mokausi – nuostabi patirtis po gitaros – taktilika, akustika, motorika teikia jūrą naujų pojūčių, tikras malonumas.

Ko tikėtis atėjus į Mindaugo Briedžio koncertą Atlantoje, Floridoje ar Čikagoje?

Per daugelį metų prisirpusių tikrų dainų, įdomios gitarinės akustikos bei mano kolegos iš džiazo pasaulio saksofonisto Rafal improvizacijų. Taip pat šmaikščių, bet rimtų prakalbų, šypsenų ir „aha” momentų.

Nekantrauju sutikti visus tuos nuostabius žmones.

Ačiū už pokalbį.

Mindaugo Briedžio dainuojamosios poezijos ir pokalbių vakarai vasario 3–4 d. vyks Los Angeles, 15 d. – Memphis (amerikiečiams), 17 d. – Atlantoje, 18 d. – West Palm Beach, 24 d. Čikagoje („Sielos” galerijoje).