CENTRAS - Kultūra - Albertas Vidžiūnas. Reikia mąstyti, kaip išvengti emigracijos
Spektaklis ,,Džiunglės”.
Spektaklį apie emigraciją, sukurtą pagal Upton Sinclair romaną ,,Džiunglės”, rudenį matys ir Čikagos žiūrovas

Albertas Vidžiūnas. Reikia mąstyti, kaip išvengti emigracijos

Albertas Vidžiūnas.
Alytaus miesto teatro meno vadovas ir spektaklio  „American dream” režisierius Albertas Vidžiūnas: Mūsų misija – Amerika.

Audronė V. Škiudaitė.

Neseniai „Draugo” skaitytojai buvo supažindinti su Agne Marcinkevičiūte, dokumentinio kino filmo apie legendinį Amerikos lietuvių dainininką Arnoldą Voketaitį režisiere. O šiandien siūlome pokalbį su jos vyru – aktoriumi ir režisieriumi Albertu Vidžiūnu, Alytaus miesto teatro meno vadovu. Pokalbiui buvo svari priežastis – jis prieš metus šiame teatre pastatė dramą pagal Upton Sinclair romaną „Džiunglės” apie lietuvius imigrantus Čikagos skerdyklose ir šį spektaklį rugsėjo mėn. ketina atvežti į Čikagą. Alytiškės dramos pavadinimas „American dream”, o spektaklis kalba ne tik apie šimto metų senumo įvykius, bet asociacijomis siekia ir XXI a., taip pat plaunamą emigracijos bangos.

Prieš pradėdama pokalbį dar norėčiau pasakyti, kad su jaunu režisierium susitikome Vilniuje, jo šeimos, kurioje auga nuostabus dukrų ketvertukas, bute įspūdingoje vietoje – senamiesčio name prie Aušros vartų. Tai menininkų svajonės butas, – buvo pirma mintis atėjus į svečius, – tokį sau gali leisti nebent milijonieriai! Bet šeimininkas netrukus nuramino: „Kai įsigijome, čia buvo laužynas, vasaromis važiuodavau į Čikagą stogų dengti, kad galėtume tą butą įsirengti”. Tada supratau, kad čia gyvena tikri kūrėjai, nes jie moka kurti gyvenimą, o tai reiškia – turi ką pasakyti apie gyvenimą.

Spektaklis ,,American Dream”.
Scenos ir spektaklio ,,American Dream”. (Asmeninio albumo nuotraukos)

– Kodėl ir kaip išėjote į „Džiungles”?

– Kokiu būdu pirmą kartą nuvykus į Ameriką į mano rankas pateko ši knyga, jau nebeprisimenu, greičiausiai mane su ja supažindino mano dėdė Jurgis Vidžiūnas, kuris daug metų yra atidavęs lietuviškai kultūrai. Knyga mane sudomino, ir aš parašiau prašymą Kultūros ministerijai, norėdamas gauti jaunojo menininko stipendiją – pagal šį romaną parašyti inscenizaciją. Tuomet aš dar buvau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas. Stipendiją gavau. Ir inscenizaciją parašiau, tik tuomet dar nežinojau, kaip ją reikėtų pastatyti teatre. Iki praėjusių metų ta inscenizacija gulėjo mano stalčiuje. Ir kai gavau pasiūlymą ką nors pastatyti Alytuje, ją išsitraukiau.

– Ką Jūs tuo kūriniu norėjote pasakyti?

– Tada aš buvau jaunas, gražus ir talentingas (juokiasi) ir labai daug ką norėjau pasakyti – viską, ką galvoju apie pasaulį, apie santvarkas, santykius ir t. t. Bet prabėgus dešimčiai metų supratau, kad visko nepasakysiu, ir pasirinkau vienos šeimos – lietuvių emigrantų šeimos – epą. Pačiame romane praktiškai yra demokratinės Amerikos gimimas, – kaip viskas keitėsi, evoliucionavo. Man per vienos šeimos likimą norėjosi sukurti istorinę dramą. Atsargiai, nesiveliant į daugelį dalykų. Tai savotiškas lietuvių tautos emigracijos šimtmečio akcentas. Čikagos skerdyklos socialine prasme buvo savita terpė, getas, kuriame virė aistros ir niekšybės. Skerdyklose, kur, anot autoriaus, nesunaudojamas tik kiaulių žviegimas, dirbo ir kabinosi į gyvenimą pagrindinis veikėjas Jurgis Rutkus. Jis, jo žmona ir į pasaulį besirengiantis ateiti kūdikis yra spektaklio ašis.

Spektaklis ,,American Dream”.
Spektaklis ,,American Dream”.

– Amerikoje ir aš turėjau progos kelioms dienoms gauti šią knygą, bet, prisipažinsiu, sugebėjau perskaityti tik iki pusės. Kai prasidėjo ta socializmo teorija, nebegalėjau tęsti, – kai kuriems mano kartos žmonėms socializmas kelia alergiją, nes mes patyrėme, į ką jis išvirto. Kaip Jūs pažiūrėjote į tuos ideologinius dalykus? Jums lengviau – Jūs jau kita karta.

– Spektaklyje palikau tik paskutines Sinclair pastraipas, kad mes kalbame daugelio žmonių lūpomis. Ir tai padariau kaip aktoriaus monologą. Autorius irgi kalba daugelio žmonių vardu. Nori teisybės – o kas jos nenori? Socializme, jį išgryninus, yra labai gražių dalykų – Švedijoje irgi socializmas, ir Kanadoje gydymas nemokamas, bet nusikaltėlių rankose jis gali virsti tokiu chaosu, tokiomis revoliucijomis, kokias dabar matome Sirijoje. O gražiai gyventi norime visi…

– O paties romano atsiradimu esate domėjęsis?

– Kai rašiau inscenizaciją, man teko bendrauti su prof. Giedrium Subačium, kuris parašė šio romano studiją. Kūrinio reikšmė lietuvių kultūrai yra ypatinga. Daugybė analitinių straipsnių, studijų patvirtina romano įtaigų aktualumą ne tik šiandieninėje Amerikoje, bet ir Lietuvoje. Iki XX a. vidurio buvo padaryti net trys skirtingi šios knygos vertimai į lietuvių kalbą. Sužinojau, kad profesorius net ekskursijas rengia tomis vietomis, kur vyko „Džiunglių” veiksmas. Mes, visa teatro trupė, jau nusipirkome bilietus ir taip pat važiuosime į Čikagą vaikščioti „Džiunglių” herojų keliais. Mano buvo toks tikslas. Kai pradėjom statyti šį veikalą, sakiau aktoriams – turime nuvažiuoti į Ameriką. Kolegos buvo skeptiški – baik, iš kur tiek pinigų… Bet po truputėlį renkame kapeikėles, įkūrėm Teatro stiprinimo fondą (Kultūros ministerija šitos kelionės neparėmė). Nuvažiavę į Ameriką dar norime pristatyti Kęstučio Nako pjesės „Kaip lietuviai užkariavo pasaulį” skaitymus (pjesę išvertė Karilė Vaitkutė). Sumanymų turime daug. Norime daug ką aplankyti. Kaip yra „Misija-Sibiras”, taip  mes norime nuvažiuoti į Ameriką, – tai irgi misija. Ypač šiuo metu tai svarbu – nuvažiuoti oriai, atstovauti savo profesijai, savo šaliai, parodyti tai, kam skiri savo gyvenimą. Aktoriaus profesija juk yra pasišventimo profesija.

– Pasirodysite tik lietuviams ar ir amerikiečiams?

Spektaklis ,,American Dream”.
Spektaklis ,,American Dream”.

– Ir amerikiečiams norime surengti skaitymus, parodyti spektaklio ištraukas, pvz., Jurgis kalėjime – tai amerikoniškas epizodas. Aš į pjesę įvedžiau tokį personažą kaip Upton Sinclair, – juk jis rašydamas savo romaną vaikštinėjo po Čikagą, rinko medžiagą, bendravo su žmonėmis. Padariau jį tokį smalsuolį. Pvz., lietuviai švenčia vestuves, o jis vaikščioja ir klausinėja: kaip jūs čia gyvenat, kodėl jūs čia atvažiavot?

– Kas Jūsų aktoriai?

– Vaidina visa Alytaus miesto teatro trupė, trylika profesionalių aktorių, baigusių Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ir dar pasikviečiau du aktorius iš Vilniaus. Kompozitorius – Antanas Jasenka, scenografiją kūriau pats. Dailininkas Artūras Šimonis kūrė kostiumus. Į Ameriką dekoracijų nenusivešime, nes tai sudėtinga, vešimės tik kostiumus.

– Koks Jūsų scenovaizdis?

– Spektaklio scenografiją paremia supratimas, kas yra emigracija, – tai gyvenimas be žemės, be grindų. Viskas yra ant vandens. Tai apsprendžia visus kitus dalykus – choreografiją, estetiką ir kt. Mes padarėm judančią platformą, – kaip tame Ch. Chaplin filme „Migrantai” – laivas neša tai šen, tai ten. Emigracija – tai tarsi neturėjimas po kojomis stabilaus pagrindo. Visa kita visur tas pat, bet svarbu, kur tave nuneš srovė – į nusikaltimą, paleistuvystę ar į grožį… Mano tėvelio visa giminė yra emigravusi, tai ši tema man yra tokia pažįstama. Realiame gyvenime (ne politikų pliurpalynėje) esu pasigedęs emigracijos refleksijų. Man atrodo, kad tokių spektaklių privalo būti statoma kasmet. Kasmet išeina filmas apie holokaustą, apie Lietuvos partizanus. Turi kažkoks darbas pasirodyti ir apie emigrantus. Reikia mąstyti, kaip to išvengti. Lietuvių emigracijos tempai ir mastai ragina kalbėti apie tai visom įmanomom kalbom, taip pat ir teatrine. Šiandien „Džiungles” galima perskaityti kitaip. Matydamas romane vaizduojamą amžiaus pradžios emigrantų gyvenimą industrinės revoliucijos fone, nejučia pagalvoji ir apie šių dienų vyrus ir moteris, po 15 val. dirbančius kur nors senelių namuose ir kt. Šis kūrinys pirmiausia svarbus šiuo metu neapsisprendusiems išvažiuoti arba, kitaip sakant, apsisprendusiems neišvažiuoti. Ir pagrindinis uždavinys yra surišti vis yrančią lietuvių bendruomenę – tiek užsienyje, tiek pačioje Lietuvoje. Reikia pasakyti, kad Alytus turi didžiulę emigraciją. Alytiškiams ta tema skausminga, todėl teatras šį pasiūlymą sutiko labai noriai.

Spektaklis ,,American Dream”.
Spektaklis ,,American Dream”.

– O Alytaus miestas rūpinasi teatru?

– Savivaldybė tikrai rūpinasi, išlaiko didelį teatrą. Vyksta ir kitų renginių. Teikiame ir projektus Kultūros ministerijai. Pvz., šiam pastatymui gavome lėšų iš Kultūros ministerijos.

– Kuo esate užsiėmęs šiuo metu?

– Teatre statome fejeriją (pasakojimas, paremtas mitologija) ant vandens „Šiurpė”. Alytus turi unikalų ežerėlį viduryje miesto, tai jo viduryje bus scena. Scenografu pakviečiau Joną Arčikauską, Saulius Petreikis rašo muziką. Premjera – birželio 17 d. Spektaklis bus daugkartinis.

– O kaip Jūs atsiradote Alytuje?

– Aš gimiau Alytuje. Po to išvažiavau į Vilnių, mokiausi, mokiausi, paskui blaškiausi po visą Lietuvą, teko spektaklius statyti Panevėžyje, Kaune. Po spektaklio pastatymo pagal „Džiungles” Alytuje naujoji teatro vadovė pakvietė mane meno vadovu. Juo tapau prieš porą mėnesių. Mano tikslas būtų – kad tas teatras atsidarytų plačiai. Turime planų bendradarbiauti su Muzikos ir teatro akademija, jauniems režisieriams duoti aikštelę. Aktoriams yra didžiulė motyvacija, kai kvieti vis kitus režisierius. Sąlygos pas mus labai geros – keletas scenų, repeticijų salė, šokių salė. Tokių sąlygų Amerikoje aš nemačiau (juokiasi). Netgi Lietuvos kontekste sąlygos yra labai geros, pvz., Vilniuje išleidžiant spektaklį režisierius didžiojoje salėje (su šviesa, su garsu) neturi galimybės daug repetuoti, nes ten nuolat vyksta spektakliai.

Mažame mieste žiūrovų ratas labai greitai apsisuka. Nuolat reikia duoti kažką nauja. Mes kviečiamės gastroliuoti kitus teatrus. Netrukus pas mus vyks miuziklų festivalis, rodysime skirtingų teatrų keturis spektaklius (Kauno dramos teatro, Klaipėdos muzikinio, Čigonų miuziklą). Galima sakyti, kad Alytaus teatras yra vienas didžiausių Lietuvos savivaldybės teatrų – ir savo masteliu, ir trupės sudėtimi. Turime trylika etatinių aktorių ir dar ką nors kviečiamės. Tai didžiulė prabanga netgi turint galvoje pasaulinį kontekstą. Mano kaip meno vadovo tikslas būtų šiame teatre – kad kiekvienas didžiuotųsi tuo, ką daro. O gastrolės į Ameriką, manau, bus pirmas žingsnis ta linkme. Noriu, kad teatras atsivertų su savo erdvėm, su savo žmonėmis, ištekliais. Juk ir Vilnius tik už 100 km, 70 km – iki Kauno. Viskas šalia. (Beje, spektaklį jau rodėme Vilniuje, „Menų spaustuvėje”.)