CENTRAS - Gamta - Keliuose ­– gyvenimo pamokos
„Trokai” – Amerikos gyvenimo variklis. (Asmeninio archyvo nuotraukos)

Keliuose ­– gyvenimo pamokos

Loreta Medonienė.

Amerika – „trokų” šalis. Jeigu jie visi vienu metu staiga sustotų, būtų pristabdytas visos šalies gyvenimas. Vairuodamas „troką”Amerikoje, per kelias dienas iš vasaros gali atsidurti atšiaurioje žiemoje. O ten slidžiame kelyje laukia daug netikėtumų. Tada greičiau supranti, kad tavo saugumą neretai nulemia požiūris į žmones, sutiktus tame pačiame kelyje. Ir tas požiūris priklauso nuo to, koks tu pats esi, kaip mąstai ir jauti. Antrasis naujojo mūsų skyrelio „Gyvenimas ant ratų” rašinys.

Loreta ir Sigitas – jau daug metų kartu gyvenime ir kelyje.

„Viskas, ką tu turi, buvo atvežta ‘troku’” – garsioji frazė, ištarta Al Pacino herojaus, profsąjungos veikėjo Jimmy Hoffa lūpomis naujausiame Martin Scorcese filme „Irishman”, galbūt daug kam pasirodys kupina patoso, bet joje yra daug tiesos. Apie septyniasdešimt-aštuoniasdešimt procentų tiesos. Tiek statistiškai prekių Amerikoje pervežama sunkvežimiais. Beje, vertimas skamba ne taip gerai kaip originali versija – „If you got it, truck brought it.” „Tą dieną, kai sustos ‘trokai’, sustos visa Amerika”, – toliau rėžia garsusis profsąjungos lyderis filme.

Pabandykime trumpam įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei vieną dieną sustreikuotų visos pervežimo kompanijos. Degalinėse nebeliktų degalų, ligoninėse pasibaigtų deguonis ir medikamentai, bankuose pinigai, parduotuvėse – maistas. Pasibaigtų ir geriamas vanduo, nes būtent „trokai” maždaug kas savaitę ar dvi pristato chemikalų į kiekvieno miestelio vandens tiekimo įmones. Nebeskraidytų lėktuvai, sustotų šiukšlių išvežimas, prasidėtų visuotinė panika ir krizė bei visi su ja susiję padariniai. Prieš porą metų penkias dienas trukęs vairuotojų streikas Brazilijoje realiai įrodė visuomenės priklausomybę nuo pervežėjų bei suirutės padarinių kainą šalies ekonomikai bei gerovei. Nuostoliai siekė maždaug trisdešimt milijardų brazilijos realų. Nesunku nuspėti, kaip tokio pobūdžio įvykis paveiktų Amerikos ekonomiką.

Matome daiktus ne tokius, kokie jie yra, bet taip, kokie esame mes

O dabar grįžkime į realybę ir nusispjaukime per petį, kad taip neatsitiktų. Galbūt netgi stabtelkime minutėlei ir pabandykime paanalizuoti savo požiūrį į „trokizmą”. O požiūrį mes turime į visus ir viską. Taip jau mūsų smegenys užprogramuotos, jog absoliučiai kiekvieną gyvenimo situaciją matuojame patinka/nepatinka kartele. Pradedant orais ir baigiant kaimyno šukuosena ar įsitikinimais.

Kelyje ne kitaip. Kartą teko važiuoti iki New Yorko ir atgal su italu, kuris vairavo lengvąjį automobilį. Kai jis vairavo, visi žmonės kelyje jam buvo idiotai. Ir tie, kuriuos jis aplenkė, ir tie, kurie lenkė jį. Pasuka galvą į dešinę – idiotas, pasuka į kairę – idiotas. Ir kiekvieną palyginimą būtinai palydėdavo ypatinga veido išraiška ir tuo specifiniu itališku rankos gestu, na tokiu, kuomet pirštai sudedami į triūbelę ir energingai pasukami spirale keliskart į viršų. Ma che fai! Ką čia darai?! Idiote?! Bet neskubėkime juoktis ar, ginkdie, smerkti karštakošių italų. Šiauriečių lietuvių lūpose idiotas – gan švelnus epitetas. Kuomet mes prie vairo, visus, kurie neatitinka mūsų lūkesčių ir standartų, palydime kur kas sodresniais kelių aukštų tartptautiniais keiksmažodžiais ir gestais.

Turbūt visi esame nors kartą savo kailiu patyrę, kuomet kelyje sąmoningai sukeliama netgi avarinė situacija, siekiant „pamokyti”, „pagąsdinti” ar „atsilyginti”.

„Troko” stabdymui – futbolo lauko ilgio atstumas

Prieš daugelį metų, pirmą kartą atvykusi į Ameriką, aš buvau maloniai nustebinta čia esančios vairavimo kultūros. Dabar, ko gero, apsipratau, jog užleidžia, „neužkiša”, nusišypso. Pastebėjau, jog skirtingose valstijose galima atpažinti skirtingą vairavimo manierą – vienur mandagiau ir lėčiau, kitur – nekantriau ir grubiau. Mano vyras, pastebėjęs, jog kiekvieną kartą Californijoje aš susigūžiu iš baimės, matydama, kaip iš šalutinio kelio mašinytė lekia po dešiniuoju „troko” sparnu, tai yra tiesiai man į pašonę, visuomet nuramina: „nebijok, kaliforniniai greiti”. Ir išties, žiūrėk, jau beveik susilyginęs, spustelėjo pedalą ir nurūko pirmyn. Todėl Californijos valstijoje galima pasilikt pirmoje juostoje. Tuo tarpu kitose valstijose „trokistas”, nors ir važiuodamas pagrindiniu keliu, dažnai turi persirikiuoti į vidurinę juostą, kad įleistų užsisvajojusius vairuotojus į greitkelį.

Nepamirškime, jog „trokų” vairuotojai yra profesionalai ir dažniausiai avarines situacijas sukelia ne jie. Jiems tik būna sunkiau išvengti smūgio dėl gabaritų ir nuo jų nepriklausančių fizikos dėsnių: svorio, pagreičio, oro sąlygų ir pan. Norėtųsi visiems priminti, jog, važiuojant 55 mylių per valandą greičiu, esant sausai kelio dangai, pilnai pakrautam „trokui” sustabdyti prireiks – kaip mėgstama sakyti šioje šalyje – visų devynių jardų, tai yra ištiso futbolo lauko. Todėl, ypač prieš išvažiuodami į greitkelį, jei matote pirma juosta „ateinantį troką”, arba sumažinkite greitį ir praleiskite, arba gerokai paspauskite akceleratoriaus pedalą. Jokiu būdu neužkiškite savo lengvojo automobilio sunkiasvoriui tiesiai prieš nosį, o tai gali abiem blogai baigtis.

Vairuotojo darbas – pavojingiausių dešimtuke

Sakoma, didžioji dauguma nelaimingų atsitikimų kelyje nutinka būtent dėl žmogaus kaltės. Nors dauguma bendrovių „užrakina” greitį, vis tik tokios „trokistų” klaidos, kaip saugaus greičio ir atstumo, tinkamo bėgio nuo kalno nepasirinkimas paprastai turi labai skaudžių pasekmių. Galbūt jūs, kaip ir aš (kol nepradėjau važiuoti su vyru) jaučiate baimę, ypač atsidūrę lygiagrečiai su šiuo, kartais keliasdešimt tonų sveriančiu, kelių monstru, kuomet menkiausia vairuotojo klaida gali būt fatališka?

Ne veltui „troko” vairuotojų darbas įtrauktas į pavojingiausių darbų Amerikoje dešimtuką.

„Troko” vairuotojų darbas vienas pavojingiausių.

Pernai metais darbo metu žuvo 918 „troko” vairuotojų. Aukščiausias mirtingumas, beje, iš visų išvardintų pavojingų profesijų. Lėktuvų pilotų, kurie taip pat įtraukti į šį sąrašą, mirtingumas buvo 70, o policininkų 135 mirtys per metus.

Rašau šias eilutes, važiuodama Wyoming valstijoje aštuoniasdešimtuoju greitkeliu rytų kryptimi link Čikagos. Įvažinėjame į „trokistų” vadinamąjį Bermudų trikampį ties Elnio Elk (Elnio) kalnu. Oro sąlygos čia neprognozuojamos, susidaro stiprūs vietiniai vėjai, žiemą dažnai pasitaiko plikledis, ir čia aš pirmą kartą gyvenime susidūriau su šliaužiančio sniego (blowing snow) fenomenu.

Iki pat greitkelių išsiskyrimo ties Barstow miestu vis neapsisprendėme, kurį pasirinkti: ilgesnį, einantį per pietines valstijas, ar trumpesnį šiaurinį. Kaip supratote, išsirinkome pastarąjį. Nors oro prognozės nieko pavojingo nerodė, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, vis tik patekome į vietinę pūgą.

Šiaip ši kelio atkarpa yra nuostabaus grožio, beveik negyvenama, išskyrus vieną kitą miestelioką ar vienišą trobelę pakelėje. Tačiau ne galvoje grožėtis didžiulėmis sniego supūstomis kopomis, neaprėpiamomis lygumomis ir jas įrėminusiais kalnais, kuomet per pūgą nesimato kelio. Tiksliau, matyti vos tik viena išvažinėta juosta, o ir ta pati suplakta į gryną ledą. Ir nors aš esu tik keleivio vietoje, nuolat pastebiu, kaip iš įtampos susirakina žandikaulis ir įsitempia kaklo raumenys.

„Gerai, kad esam sunkūs” (suprask, sunkiai pakrauti), kaip visuomet sako Sigitas, kuris turbūt išliktų ramus kaip Buda net ir per minų lauką važiuodamas.

Per pora valandų šiame kelio ruože jau matėme penkias avarijas. Lengvieji automobiliai, paprastai lenkdami, važiuodami kairiąja, „nematomąja” kelio juosta, neretai nuslysta ant vidurinės vejos. „Trokai” nučiuožę, susiskersavę ir įklimpę sniege. Pravažiuojame ką tik įvykusią avariją, kur susidūręs „trokas” ir sniego valytuvas. Pro langą dar bandau fotografuoti (gal panaudosiu straipsniui), už ką jau atvykęs į vietą policininkas nedraugiškai į mane pasižiūri. Situacija atrodo graudžiai – neaišku, kuris iš jų kaltas, bet abu guli dešiniajam kelio kelkraštyje ant šono. Nuvažiuodama dar spėju pamatyti, jog „troko” kabina sulamdyta kaip koks išmestas raudono popieriaus lakštas, stiklai išdužę… Viešpatie, prašau, tegul visi būna sveiki, dar sukalbu savo maldelę, ir akys vėl prilimpa prie ledinio kelio….

Ir iš tiesų, kiek kartų esame važiavę ekstremaliomis oro sąlygomis, kuomet ateina supratimas, jog priklausai tik nuo aplinkinių ir nuo Dievo malonės.

Todėl ir rašau, kad galėčiau atitraukti dėmesį nuo kelio. Ne veltui sa­koma, akys nemato – širdies neskauda. Rašymas man savotiška meditacijos forma, padedanti sutelkti mintis kitur, nepanikuoti. Juk iš esmės nieko paprastai taip ir neatsitinka. Tik mūsų laki vaizduotė ir begalinės baimės tarytum srauni kalnų upė žaibišku greičiu nuneša mus iš karto į patį blogiausią variantą. Blogiausia, nors visa tai, žmogau, žinai ir supranti, prigimtinio išlikimo mechanizmo neapgausi – pažastys ir delnai prakaituoja, suka vidurius, kūnas įsitempia. Tokiose situacijose ne kartą sau sakiau, daugiau tai jau tikrai nevažiuosiu… Tačiau vėl ir vėl šaukia kelias ir noras būti šalia mylimo žmogaus.

Sunkvežimių gausa – patogiam gyvenimui

Amerikos peizažų grožis – gniaužiantis kvapą.

Kodėl didelė dalis visuomenės vis tik nemėgsta „trokistų”? Na, bent jau negarbina jų taip, kaip, tarkim, lėktuvo pilotų ar gaisrininkų. Kamščiai keliuose turbūt yra viena iš priežasčių.

Galbūt visai pagrįstai jaučiame pyktį, juk „trokai” „užkemša” kelius, užstoja vaizdą ir trukdo mums laisvai manevruoti? Tačiau turėtume suprasti, jog dėl „trokų” gausos ant kelio galime kaltinti tik save. Pervežėjų skaičius atspindi visuomenės paklausos ir pasiūlos dėsnį, jos ekonominę gerovę, jei norite. Juk internetinės parduotuvės Amazon siuntinukai prie mūsų durų turi būti pristatyti laiku, kas gi lauks savaitę ar dvi šiais laikais? Juk taip patogu! Nei eiti kur, nei nešti, nei vežti. Apsiperkame visur – darbe, namuose, svečiuose… Kaip mano pusbrolis mėgsta sakyti: „pašokdinai pelę” – klik klik klik – ir, nepraėjus nė dviem dienom, jau džiaugiesi naujais batais ar ratais.

Esame daug keliavę po pasaulį, bet niekur nematėme tokios gausos sunkvežimių, kaip Amerikoje. Nei Meksikoje, nei Indijoje, nei Ispanijoje, Portugalijoje, Lietuvoje ar netgi Vokietijoje. Kinijoje nesam buvę, ji, sako, yra antra po Amerikos, kalbant apie pervežimo sunkvežimiais verslą. Ne veltui Amerika laikoma šalimi, turinčia vieną didžiausių pirkimo galių pasaulyje. Taigi, galime pasidžiaugti – „trokų” gausa kelyje reiškia sveiką ekonomiką ir atvirkščiai.

Kelias – egzaminas, kuriame pažįsti save

Man visuomet sugnyba širdį gailestis, kai kelyje pamatau vienišą „trokistą” Kūčių ar Padėkos dienos vakarą. Ir nors suprantu, jog tai yra jo paties laisvas pasirinkimas, kurį, galbūt, paskatino geras atlygis, tačiau labai dažnai tas vaizdas kalba apie vienatvę ir liūdesį. Arba gal tai galimybė pabėgti nuo „toksiškų” santykių, vairuojant atsipalaiduoti ir užsimiršti. Niekada, žmogau, neįlįsi į kito kailį, niekada nesuprasi, kokią vidinę kovą kiekvienas kovoja, bet vienas dalykas aiškus – galima ir reikia stengtis būti tolerantiškiems vieniems kitų atžvilgiu. Pyktis, agresija – tai nuodai, kuriuos tu geri pirmiausia pats, tikėdamas, jog kažkas kitas susirgs.

„Trokas” kelionės metu tampa gana patogiais namais.

Jei kelias yra kaip gyvenimo metafora, tuomet paklausk savęs, kaip tu matai kitus žmones tame kelyje? Ar tokius, kaip ir tu pats, bandančius auginti ir apginti savo atžalas, skubančius į darbus ar pas savo mylimuosius, o gal tik viso labo kaip kliūtis, kurias tau pakiša likimas? Taip gražiai yra pasakęs vienas dvasinis mokytojas: Mes ateiname čia palydėti vienas kitą „namo”. Visi judame viena kryptimi – ten, iš kur atėjome.

Todėl dar aš jaučiu dėkingumą. Juk ne visi drįstų sėsti prie to gigantiškos mašinos vairo, ne kiekvienas sugebėtų išlaviruoti siaurais labirintais ir pasistatyti į tarpą tarp dviejų „trokų”, ne visi sugebėtų važiuoti atbuli be galinio vaizdo veidrodėlio, dirbti septyniasdešimt valandų per savaitę, mėnesiais nematyti namų bei artimųjų ir t. t.

Akmenėliai į „trokistų” daržą

Visi turbūt esame girdėję apie Nikola Motors ir Elon Musk elektra varomus komercinius automobilius, kurie, galbūt, suteikia vilties sumažinti oro taršą, tačiau tų mašinų išleidimo data vis atidedama. Rinkos perėjimas nuo dyzelinio kuro prie vandenilinio ar elektrinio, mano nuomone, vis dar kažkas tokio iš fantastikos srities. Ko gero, praeis dar ne vienas dešimtmetis, kol kelyje pamatysime elektra varomus „trokus”.

Mane visuomet stebina, kuomet, sustojus nakvynei gražų ir vėsų rudens, pavasario ar vasaros vakarą, vis dar yra vairuotojų, atsisakančių išjungti variklį nakčiai. Ir dūzgia poilsio aikštelė kaip garsus bičių avilys, nors nėra jokio reikalo nei teršti orą, nei deginti degalus ir švaistyti pinigus. Kartais, tiesą sakant, aš net nesuprantu, ar jie šildosi tą kabiną, ar šaldosi… Esame ne kartą puikiausiai išsimiegoję esant nulinei, -5C ir net žemesnei oro temperatūrai.  Suprantama, kartais, kad nenukentėtų miego kokybė, reikia šaldyti ar šildyti savo miegamąjį, ir tam tikslui beveik visi nauji „trokai” jau turi autonominę šildymo/šaldymo sistemą. Galima ją įmontuoti ir seno modelio „trokuose”, tik reikėtų išsirinkti labiausiai patinkančią, tokią, kuri ekonomiškiausia, dirba tyliausiai ir teršia mažiausiai.

Prisiminiau frazę iš jaunystėje matyto filmo „Didžiosios lenktynės”: vienas indėnas po viena antklode sušąla, o du indėnai po viena antklode ne. Todėl šalto oro sąlygomis galimybė miegoti dviese puikiai pasitarnauja kaip papildomos energijos šaltinis. Kartais, deja, toks „gyvas” radiatorius skleidžia daugiau decibelų, nei užvestas „trokas”, ir gali prisireikti ausų kimštukų arba kumštukų į pašonę. Kad būtų šilčiau, taipogi galima pasitiesti elektra šildomą paklodę (na tą, kur dauguma masažistų naudoja), tuomet išvis jokie šalčiai nebaisūs.

Jei oro tarša yra kol kas neišvengiama, aplinkos taršos kontrolė yra mūsų pačių rankose. Ačiū Dievui, vis rečiau šiais laikais galima pamatyt pakelėse, dažniausiai prie išvažiavimo į greitkelius, besimėtančius galono talpos butelius, pilnus geltono skysčio. Tačiau kai kuriuose „trokstopuose” vis dar nosį riečia šlapimo tvaikas, akis bado kalnai šiukšlių, taip ir norisi kuo greičiau iš tų vietų pabėgti. Supranti, jog dalis kaltės ir atsakomybės už tokį elgesį tenka ir tau. Ir, nors pats ir nesielgi taip, esi nubaudžiamas kartu su visais.

Joga keliaujant – tikras išsigelbėjimas kūnui ir sielai.

Kaip pavyzdį galėčiau prisiminti vieną „trokistams” skirtą aikštelę prie Wallmart, Auroroje, Colorado valstijoje. Labai džiaugėmės, kuomet šis inovatyvus ir eksperimentinis prekybos centras paskyrė specialią aikštelę „trokams”. Tiesa, nedidelę, tik keliems automobiliams, bet su oficialiai subraižytomis linijomis, kuomet nereikia kaip zuikiui tupėti ir laukti baiminantis, kad kas nors ateis išvaryti.

Tolimųjų reisų vairuotojams nereikia pasakoti, kaip svarbu turėti galimybę nueiti apsipirkti, ypač kuomet pasibaigęs visas iš namų įsidėtas maistas ir būtinieji asmeninės priežiūros ir namų apyvokos daiktai. Paprastai „trokstopai” aplink Denver paprastai būna mokami ir perpildyti. O iš šios aikštelės pėsčiomis galėjai nueiti į kavinę ar restoranėlį. Tačiau praėjus keleriems metams nuo atidarymo, ši aikštelė uždaryta. Liūdnai nustebome, apsilankę čia pernai metais ir radę betoninius blokus, užtvėrusius kelią. Nežinia, ar miestelio, ar paties prekybinio centro sprendimu, nežinau priežasties, tačiau pačių „trokistų” nevalyvumas, nesugebėjimas grąžinti į vietą prekybinių vežimėlių gali būti viena iš priežasčių.

Kaip ir visur kitur šiame gyvenime, vienintelis žmogus, kurį galime keisti ir tobulinti, esame mes patys. Ir jei visi vadovautųsi principu: „Palikti kiekvieną vietą geresne, negu radai”, pasaulis būtų bent jau daug švaresnis. Ypač kuomet šioje šalyje, kurioje gyvename, nėra sudėtinga rasti šiukšlių konteinerį bei viešąjį tualetą. Apie pastarąjį, beje, būtinai kada nors pakalbėsime plačiau. Juk kaipgi čia gali būti, kad tavo namuose ant ratų yra viskas, ko reikia normaliam žmogaus gyvenimui – lova, šaldytuvas, mikroban­gų krosnelė, tačiau nėra tokio svarbaus daikto kaip tualetas?

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog dauguma vairuotojų, nepaisant negatyvių šios profesijos pusių, vis tik mėgsta savo darbą. Jie myli kelią, jiems patinka iššūkiai. Daugeliui šeimų tai yra reali galimybė pragyventi iš vieno atlyginimo, kuomet pagal tradicinį modelį vyras uždirba pinigus, kad žmona galėtų prižiūrėti namus ir auginti vaikus, galbūt dirbdama tik dalį dienos.

Amerikietiška svajonė vis dar gyva

Išsilaikęs komercines teises, gali eiti dirbti vairuotoju, o jei nori, ši profesija suteikia galimybę pradėti savo verslą ir jį plėsti. Nusipirkęs savo „troką”, jau tampi savo mažos kompanijos savininku, o jei nori, gali ją užauginti, pirkdamas daugiau sunkvežimių. Dauguma logistikos kompanijų Amerikoje nėra didelės, turinčios maždaug dešimt „trokų”. Ir nors praėję metai buvo ganėtinai nelengvi šiam verslui, keletas garsių gigantų netgi subankrutavo, aš asmeniškai pažįstu ne vieną nedidelę lietuvių bendrovę, sėkmingai gyvuojančią daugelį metų, išgyvenusią sunkiausias ekonomines krizes.

Galbūt kitą kartą, kuomet teks dalintis keliu su „trokistais”, pabandykite jei ne džiugiai pamojuot jiems ranka, tai bent jau pajusti dėkingumą sėdintiems prie sunkiasvorių vairo ir netgi užleisti jiems kelią, kai reikia rikiuotis iš vienos juostos į kitą. Ar bent jau „neužkišt” prieš pat nosį, nes tik pats pasėdėjęs „troke”, supranti, kaip nelengva suvaldyti tokią situaciją, ypač vežant kelias tonas sveriantį krovinį.

Na ir pabaigai pasakysiu jums paslaptį – turime ir mes savo gerbėjų. Kažkodėl vaikai, ypač maži berniukai, sėdintys galinėse lengvųjų automobilių sėdynėse, kartais net išsižioję iš nuostabos, akimis nuseka „trokus” ir taip, kaip mūsų aštuonerių metų sūnėnas, jie net dreba iš laimės, jei gauna galimybę įlipti į kabiną. Prasilenkiant jie sutartiniu alkūnės gestu paprašo „pasignalinti”. Tas judesys simbolizuoja virvės patraukimą žemyn, kuomet specialus į trimitą panašus garso įrenginys išpučia žemutinės oktavos garsą, pripildantį orą sodraus virpesio. Jį turi laivai ir traukiniai, juo kai kurie „trokistai” ir šiandien džiaugsmingai papiktnaudžiauja, važiuodami tuneliais. Man tai graži, beveik jau išnykstanti šios šalies tradicija, primenanti laikus, kai „trokų” vairuotojai turėjo autoritetą, kuomet apie juos būdavo kuriami filmai, o šis vaikiškas gestas iššaukdavo šypseną pavargusio žmogaus veide ir praskaidrindavo vienišiaus dalią.