Su gimimo diena, Leonai! Retrospektyvinė paroda Leono Striogos 90-mečiui

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2001 m.), Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1959 m. Per 70 kūrybos metų surengta daugybė parodų Lietuvoje ir užsie­nyje: studijos Vilniuje ir Leningrade, kūrybos simpoziumai, daugybė kelionių, susijusių su pasaulio pažinimu, muziejais ir galerijomis,  kitokio stiliaus paieškos. L. Strioga pelnytai vadinamas pirmuoju Lietuvos modernistu skulptūroje, atradęs lietuviškąjį savitą stilių. Jo darbai apie žmogų ir jį supančią gamtą, apie gamtą žmoguje ir žmogų gamtoje  yra ta pati „gentis”, dėl kurios jis nuoširdžiai išgyvena ir kuriai skiria savo dėmesį. Už nuoširdumą vertinamas pasaulyje: jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos dailės muziejai ir privatūs asmenys JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje.

Parodos sakralinėse erdvėse. Kūriniai eksponuojami vienoje pirmųjų Lietuvos religinės dailės parodų „Krikščionybė XX a. lietuvių profesionaliojoje dailėje” Kauno paveikslų galerijoje. 2005 m. pagal projektą „Žodis ir spalva” surengia parodą Kauno Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje. Medžio skulptūrų paroda „Atmintis” rodoma Kauno paveikslų ir Šiaulių „Laiptų” galerijose, taip pat Birštono sakralinio meno muziejuje. D alyvauja VIII katalikų dailininkų religinio meno parodoje bei kt.

Dalyvauta įvairiose grupinėse parodose (apžvalginėse, respublikinėse, sąjunginėse mažosios plastikos, medalių, medžio, akmens ar metalo skulptūros, piešinių). Rygoje, pradedant Pabaltijo respublikų skulptūros paroda 1958 m., ir Baltijos šalių skulptūros kvadrienalėse, kurios buvo laikomos svarbiausiomis sovietmečiu.

Albumai ir kt. Albume Skulptūra (sudarytojas Vladas Vildžiūnas, Vilnius, 1974) Leonas Strioga pristatomas kaip dekoratyvinių skulptūrų meistras: reprodukuojami vien lauke pastatyti jo kūriniai. 2004 m. išleistas jo kūrybos albumas „Leonas Strioga” (sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė. Vilnius: Artseria, p. 134).Pagal KAVB projektą „Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Leonoro Vytauto Striogos kūrybos staitmeninimas ir paskelbimas internete” sukurtas ir iliustruotas L. Striogos kūrybos katalogas internete (kmb.kvb.lt/strioga/katalogas).

Vardai ir diplomai. Nusipelniusio meno veikėjo vardas (1980); LTSR kultūros ministerijos diplomas už skulptūrą „Sužeistas angelas” respublikinėje vaizduojamosios dailės parodoje Vilniuje (1988); Įsimintiniausio 2001 metų Kauno menininko vardas ir Kauno m. savivaldybės Kultūros skyriaus padėkos raštas už aktyvią kūrybinę veiklą (2001); Dailininkų klubų „Sfinksas” ir „Meno sparnai” parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, diplomas už kūrybinius rezultatus (2004).

Leonas Strioga gimė 1930 01 31 Anykščių r. Medžiočių kaime, Kurklių valsčiuje, Ukmergės aps. žemdirbio Mykolo Striogos ir Stefanijos Veteikaitės-Striogienės šeimoje, buvo antras sūnus iš keturių brolių: Petro, Mykolo ir Alberto. Tėvas buvo savamokslis medžio drožėjas, motina augindama vaikus mokė visur kur pastebėti grožį, buvo puiki dainininkė. 1934 m. visa šeima persikelia į Klaipėdos kraštą, kur tėvas gauna darbą statybose. Kai po poros metų tėvas ten susižaloja, sesuo išsiveža Leoną į Joniškį, vėliau jis pas senelius Ukmergėje lanko vaikų darželį. Kai tėvas pasveiksta ir įsidarbina Klaipėdos faneros fabrike, Leonas grįžta namo ir ten lanko Baškių kaimo pradžios mokyklą. 1940 m. vokiečiams okupavus Klaipėdą, šeima apsigyvena Jonavoje pas tėvo seserį: vaikams tenka išvysti visą karo siaubą: rusų tankus, vokiečių lėktuvus, namų griuvėsius, lavonus… 1942 m. šeima grįžta į Ukmergę, pas Leono senelius – tėvo tėvus. Tėvas ten įsidarbina malkų sandėlio sargu, vėliau eiguliu. Leonas dienoraštyje prisimena: „Baigiantis karui tėvas eiguliavo. Vieną vakarą pasiprašė nakvynės rusas kareivis su dviem arkliais, kuriuos turėjo pristatyti į Dvinską (Daugpilį). Paryčiais atėjo pagėrę miškiniai ir norėjo sušaudyti rusą. Tėvai su ašaromis vos išprašė nedaryti to. Paėmę arklius išvyko, o kareivį paliko. Neilgai trukus tėvą su Petru stribai išvežė nežinia kur. Išsiaiškinome, kad jie Dvinske. Jei ne karo pabaiga, būtų juos sušaudę…” (1956 10 18).

Mokslai. 1947 m. Leonas dirba Ukmergės avalynės fabrike „Kurpius” ir kartu lanko vakarinę suaugusiųjų gimnaziją, kurią baigia 1950 m., tais pačiais metais (kartu su broliu Mykolu) įstoja į LTSR valstybinį dailės institutą, Skulptūros fakultetą, nuo 1952 m. studijas tęsia I. Repino dailės institute Leningrade ir įsigija skulptoriaus specialybę (išmoksta puikiai piešti ir lipdyti iš natūros), Iljos Repino dailės institute mokosi kartu su Samueliu Rozinu, Leonu Lagausku, Konstantinu Bogdanu, Stasiu Budriu. Dažnai lankosi Ermitaže, žavisi Rembrantu, impresionistų ir postimpresionistų tapyba, susidomi Picasso, o Rusų muziejuje – Aleksandru Ivanovu ir Michailu Vrubeliu. Darbas, šeima. Apsigynęs diplomą gauna paskyrimą į Vilniaus Dailės kombinatą, tačiau ima dirbti Kauno Dailės kombinate (keramikos ceche, gamina skulptūrėlių modelius tiražavimui), nes čia brolis priima gyventi pas save. 1962 m. veda Dalią Pečkaitytę. 1968 m. gimsta sūnus Aidas.

Draugai. 1965 m. Palangos dailininkų kūrybos namuose susibičiuliauja su Algirdu Steponavičiumi. Gauna dirbtuvę Raudonosios Armijos (dabar Savanorių) prospekte, kur dirbtuves įsirengia ir Jadvyga Mozūraitė, Boleslovas Klova, Kazimieras Švažas, Bronius Zalensas, Vladas Žuklys, kiti dailininkai. Susitinka su atvykusiu paviešėti į Lietuvą Vytautu Kašuba, kuriam leidžiama apsilankyti Kaune pas žmonos gimines Zubovus. Nuo 1998 m. glaudžiai bendrauja ir dirba su Kauno neįgaliųjų bendrijos „Viltis” dailės būrelio nariais (pats turi iš prigimties klausos negalią, kuri ir paskatino imtis skulptūros specialybės).  Užrašuose pasižymi: „Žmonės čia kaip vaikai ir man jie daro įtaką. Jų paveiktas esu sukūręs net keletą skulptūrų – „Liutauro portretas”, „Didelio vaiko didelis pasau­lis”, „Antanėlis nori skraidyti” ir kitas”.

P.S. Į retrospektyvinę Leono Striogos parodą susirinko toks gausus L. Striogos  gerbėjų, bičiulių, draugų, giminaičių ir VDA studentų būrys, kad iš pradžių pavėlavusiems sunku buvo net nosį įkišti. Senolis jubiliatas visus pavaišino šaltinio vandeniu ir dvejopa duona (šviežia juoda rugine ir kiek paskrudinta grūdėta).