CENTRAS - Kultūra - Kosmoso šaukiniai ir kryžmių spindesys
Liucija Jūratė Kryževičienė prie savo darbų.
Liucija Jūratė Kryževičienė prie savo darbų.

Kosmoso šaukiniai ir kryžmių spindesys

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė.

Žara. Šilkas, pynimas.
Žara. Šilkas, pynimas.

Kad patektum į dar neregėtą, mūsų akiai neįprastą nauja šilko pynių technika nustebinusią parodą, neužtenka  tik perbėgti kelias sales trečiame Taikomosios dailės muziejaus aukšte, kuriose visą spalio mėnesį karaliauja seni, nauji ir naujausi tekstilininkės Liucijos Jūratės Kryževičienės kūriniai. Salėse sukabinti Liucijos meno darbai sustabdo skubančiuosius ir patraukia lankytojų dėmesį  gausumu, žanrų įvairove, į akis krintančiu modernumu. Net prieš kelias dešimtis metų sukurti gobelenai ar batika sužiba nauja, gaivia spalvų gama. Tai yra tikrai retrospektyvinė paroda, apimanti Liucijos 1965–2016 metų kūrybą. Kūrybinis penkiasdešimtmetis, auksinis dailininkės meno jubiliejus…

Ekspozicija pavadinta „Kūrybinės transformacijos”. Pavadinimas labai taiklus, nes išplaukia iš menininkės ieškojimų ir atradimų, iš kūrybinės pagavos. Jis aprėpia Liucijos Kryževičienės kūrybos visatą. O ta visata gimsta iš dailininkės meilės tekstilei, įprasminant tą meilę nepaliaujamu,  atkakliu darbu. Darbo valandos nesuskaičiuojamos, o tekstilei atiduota visa Liucijos širdis.

Parodoje telpa ir Liucijos jaunystės dienų darbo metai Lentvario kilimų fabrike, kur formavosi lietuviška kilimų ornamentika, nors anuomet buvo paplitusi pažiūra, kad reikia laikytis klasikinio kilimų gamybos būdo. Tekstilininkai, dirbantys Lentvaryje, jau ir anuomet, sovietmečio standartų diktuojamoje aplinkoje, rėmėsi lietuvių liaudies meno tradicija, motyvus imdami iš velykinių margučių ornamentikos, medžio raižybos,  verpsčių ar audimo raštų…

Greitkelis. Šilkas, pynimas.
Greitkelis. Šilkas, pynimas.

Bet ne kilimų ornamentika išskyrė Liuciją iš kitų tekstilininkų būrio. Ji ėmėsi didžiulės apimties batikos darbų. Retrospektyvinėje parodoje tie darbai prikausto dėmesį anam metui nebūdinga drąsa, naujoviškumu, technologijų ir technikos naujovėmis. Manau, kad Liucija savo gebėjimu piešiniu apvaldyti  didžiules audinio erdves buvo nepralenkiama. Galima ilgai stovėti prieš batikos technika atliktą kūrinį „Laiko atspaudas. Lietuvos miestai” (1987 m.) ir neatsistebėti, kad jau sovietmečiu galėjome mintyse didžiuotis ir gėrėtis Lietuvos istorinių miestų heraldika, jų lietuviška, kunigaikštiška, atributika – Magdeburgo teises gavusių miestų antspaudais, pilių planais… Rusvai gelsvų atspalvių subtilumas rodė didelį autorės jautrumą spalvai ir išskirtinį spalvos pajutimą.

Taip pat negali atitraukti akių ir nuo batikos „Senosios kelionės”, kur laivų ir laivelių piešiniuose galima susipažinti su jūreivystės istorija…  Arba atidžiai tyrinėti dar vieną didelio formato kūrinį „Klaipėda”. Anais laikais šis miestas buvo mažai pažįstamas Pietryčių ir Vidurio Lietuvos gyventojams…

Dažnas parodos lankytojas stabtelės susipažinti su stendais, kuriuose užfiksuota tai, kas buvo prarasta Lietuvos atgimimo pradžioje. Ne man spręsti, kodėl būtent tame virsme pradingo įspūdingas lubų gobelenas ,,Paukštis”, sukurtas 1983 metais Juodkrantės „Ąžuolyno” poilsio namams. Virsmą paprastai lydi sumaištis, kuria pasinaudoja savanaudžiai. Taip atsitiko, kad ir didžiulės apimties gobelenas „Radiacija” (67,5 kvadratinių metrų dydžio), kurį Šiaulių „Nuklono” gamyklos užsakymu menininkė išaudė per trejus metus (1989–1991), „nuskendo” Atgimimo pradžios „bangose”.

Prisiminimas. Šilkas, pynimas.
Prisiminimas. Šilkas, pynimas.

Panašiai atsitiko ir su „Senojo rūsio” kavinėje Vilniaus senamiestyje (interjero autorius – architektas Eugenijus Guzas) M. Šimelio batika išpuoštomis kėdėmis. Buvo sunaikinti visi meno kūriniais vertingo interjero elementai. Jau išdilo iš atminties savininko, „naujojo lietuvio”, pakeistas kavinės pavadinimas. Bet naujasis kavinės vardas, pamenu, buvo ganėtinai vulgarus.

Betgi grįžkim į parodą. Einu prie mano mylimo žanro – akvarelės (vis rašydavau apie E. Urbanavičiaus įkurtos „Aqua 12” parodas, kurių šiandien kažkodėl neregėti). Nuostabios yra tos akvarelės, kurias nuliejo talentinga Liucijos Kryževičienės ranka. Nepaprastos savo paprastumu. „Žolynai” – berods, taip pavadino pati dailininkė savo akvarelių ciklus. Nėra juose prašmatnių egzotiškų žiedų. Tai mūsų pievų, paupių, paežerių žolynai, viksvos, vaistažolės arba paprastučiai vėdrynai… Kiek daug tuose paveiksluose sutelkta jausmo lietuviškai žemei ir saulės šilumai. Žolynai rudenį, pavasarį, vasarą… Vis tie patys ir vis kitokie…

Kelionė per „Žolynus” atveda prie kito dailininkės žanro – monotipijų. Ciklas pavadintas „Erdvės ženklai”. Jų daug, tų tamsiaspalvių paveikslų. Pasak dailininkės, juose išsakytas liūdesys ir skausmas dėl savo artimųjų, jai brangių žmonių praradimo. Ne vienam parodos lankytojui šie paveikslai sukelia ir daugiau asociacijų. Žmonės sustoja ties jais ir prityla, nes sutelkia dėmesį į kūrinių turinį…

Čikagos miesto fragmentas. Šilkas, pynimas.
Čikagos miesto fragmentas. Šilkas, pynimas.

Tuose tamsos gaivaluose pajuntu kosmoso šaltį ir vienišystę. Jie netgi žadina sumaištį sieloje. Kosmoso pasauliai yra tamsūs. Gal todėl tamsūs, kad mūsų protas, mūsų mintys vis dar nepajėgia įžvelgti jų šviesos. Juose įžiūriu keistus pavidalus… Kaip ir prieš keletą metų, kai teko pamatyti ukrainiečių tapytojo Ivano Marčiuko (paroda eksponuota Radvilų rūmuose) ciklą „Žvilgsnis į Amžinybę”. Tokie kūriniai žmogų sukrečia, verčia susikaupti ir nors trumpam sustoti ties slenksčiu, už kurio atsiveria visai kitoks – sielos – kosmosas. Tada tavo viduje nutyla pasaulio bruzdesys ir tyloje pamatai, kaip veriasi durys į paslaptį, kuri ir vilioja, ir baugina, ir priima savo glėbin…

Atsikvošėti nuo stingdančio kosmoso šalčio padeda Liucijos Kryževičienės dar viena žavi dovana parodos lankytojams. Tai pynimo iš šilko juostų technika įamžintas šilko „gyvenimas” mažose miniatiūrose, triptikuose ir gana dideliuose originalių formų paveiksluose. Šiame cikle pasireiškia išskirtinis menininkės kūrybiškumas ir jos darbų elegancija. Šilkas čia karaliauja kaip meninė priemonė, kuri žiūrovui atsiveria netikėtu aspektu. Įdėtos į elegantiškus rėmelius žėri šilko pynės, spinduliuodamos gėrį, jaukumą, šilumą, grožį. Spindinčios šilko kryžmės užpildo paveikslus sidabrine arba auksine šviesa. Prieš parodos lankytojų akis dailininkės valia veriasi iš tų pynių sukurti miestai, mirguliuojantys žiburiuose, namai, atsispindintys dangoraižių languose. Prislopintas šilko spindesys primena miglose skendinčius ežerus, žiemos žarą arba pavasarį artinantį atodrėkį… Tai menininkės vizijos, bet kiek tose pynėse sutelkta grožio, elegancijos, jaukumo, šilumos. Audinių struktūros įvairovė leidžia įsisiūbuoti menininkės vaizduotei…

Šilko pynės, paklusniai sugulusios įstrižomis kryptims, lyg kokie senovės lietuvių totemai ar žalčiai rangosi aukštyn arba šliaužia išilgai parodų salės sienų. Pynimo technika gal ir nėra nauja, bet L. Kryževičienės tobulybės siekimo ir švarios atlikimo technikos dėka įgauna naują matmenį mūsų tekstilės meno istorijoje. Praleidusi dešimt metų Amerikoje, L. Kryževičienė savo kūryba ištobulino naują pynimo techniką ir parodė jos galimybes. Gyvenimas didmiesčiuose darė įtaką jos menui…

Groteskas. Šilkas, pynimas.
Groteskas. Šilkas, pynimas.

Dažnas dailininkės pynimo elementas arba galutinis kūrinio rezultatas yra  kryžmė, kurią apvertus ir sudėjus su kita tokia pat kryžme gautume dvigubą kryžių. O jis senovės lietuviams buvo labai svarbus ženklas. Kaip Jogailaičių dinastijos palikimas jis pasiekė mūsų dienas, išliko mūsų Vytyje,  šiandienos karyboje, apdovanojimų už nuopelnus tradicijoje.

Pristatydama ekspoziciją taikliai ir tiksliai išsireiškė Liucijos Kryževičienės parodos kuratorė Nijolė Žilinskienė: „Parodoje eksponuojami darbai – įvairiausių formų, kai kurie sukonstruoti iš kelių plokštumų, žėrintys vario, sidabro ir kitoms ryškiomis spalvomis. Ritminės ornamentų struktūros ir audinių medžiaginės savybės, kintant apšvietimui, atspindi vis kitus vaizdinius”.

Žolynų šnabždesys. Akvarelė.
Žolynų šnabždesys. Akvarelė.