CENTRAS - Knygos - Kristina Jurkutė: „Poezija yra koncentruota energija”

Kristina Jurkutė: „Poezija yra koncentruota energija”

Šeštadienį Lemonte, Pasaulio lietuvių centre esančioje galerijoje ,,Siela” vyks Kristinos Jurkutės poezijos knygos ,,Lietus kvepia plienu” pristatymas. Prieš būsimąjį poezijos ir muzikos vakarą ,,Draugas” savo skaitytojams parengė Anetos Kastrickienės pokalbį su jaunąja autore.

Kristina Jurkutė.
Kristina Jurkutė.

– Tavo vardą jau žino poezijos gerbėjai. Gal gali trumpai prisistatyti ir savo knygą pristatyti tiems, kurie apie tave dar negirdėjo?

– Gimiau Kaune, augau Plungės rajone. JAV gyvenu nuo 2004-ųjų. Esu kaimo vaikas, kasdienybėje esu gana uždara, mažakalbė žemaitė. Visi eilėraščiai, sudėti į knygą, parašyti per pastaruosius dvejus metus, kada jie ir įgavo dabartinę formą. Knygai „Lietus kvepia plienu” atrinkau, savo galva, geriausius eilėraščius, parašytus per pastaruosius dvejus metus. Knyga suskirstyta į tris skyrius: „Klejojimui”, „Prisijaukinimui”, „Lopšinėms”. Čia sudėtas ir blaškymosi, abejonių skausmas, ir netikėtų atradimų džiaugsmas, ir daug skanių saldumynų sielai.

Mano nuomone, rašymas neturi aiškių, apibrėžtų ribų – neaišku, kada jis prasidėjo, nežinau, kur jis veda, nesu tikra, kada jis baigsis. Tai – gyvas, visada kartu su manimi  besikeičiantis procesas, energija, virsmas, šokis. Ir tų dalykų visuma arba auga, arba lieka nepabudinta, sėslumo būsenoje – kartu su tuo as­meniu, kuriame ji gyvena. Manau, kad tam, kad eilės pilnai manyje išsiskleistų, man reikėjo gyvenimiškos patirties, vidinės tylos, bei joms parodyto laiko, meilės, dėmesio. Kiekvieną „kūrybiškumo raumenį” reikia lavinti, bet tas turi teikti džiaugsmą.

– Sakoma, kad poezija gimsta iš aukštai, arba iš giliai. Ką manai apie tokį posakį? O gal noras kurti yra tavo genuose?

– Rašančių ma­no šeimoje nė­ra, bet meilę knygoms paveldėjau iš keleto giminės moterų. Šis pomėgis lavina fantaziją, turtina žodyną. O juk tai itin svarbu gyvenant svečioje šalyje – neapleisti savo kalbos, ją lavinti, prižiūrėti. Toks buvo ir vienas iš tikslų, rengiant ,,Poezijos pava­sarį”, rengiant rašančių susiėjimus. Gera susiburti, bendrauti, keistis idėjomis su bendraminčiais, kurti kažką, kas toli nuo buities, praktinės naudos, kasdienybės.

Bet kokia kūrybos forma turėtų iš ten ir vien iš ten gimti – iš to „giliai”. Nefiltruojant, nepataikaujant žmonėms. Tą akimirką, kai pradedama galvoti apie  žiūrovą, ar tai, ką darome, kažkam patiks, ar mus priims, ar įvertins teigiamai – tą akimirką iš kūrinio atimama siela… Ir net jei žmonės, skaitytojai to nepastebi, rašantis tikrai žino tą skir­tumą: kada pateikiama nefiltruota, aštri, išjausta, akimirkoje sprogusi energija, o kada kažkas yra tiesiog išprotauta, išspausta, pritemta. Tas „giliai” ir „aukštai” yra labai subjektyvu. Nereikia poezijos mistifikuoti, sudvasinti. Poezija man yra tiesiog labai koncentruota energija, pats gyvenimas, kaip aš jį tuo metu matau, jaučiu. Rašai, nes negali nerašyti. Kuri, nes negali nekurti.  Bandau įvilkti savo vidines būsenas į žodžius ir džiaugiuosi, kai tai pavyksta. Visada „paleidusi” eilėraštį jaučiuosi rami, išsipildžiusi. Rašymas man yra ta būsena, kai sustoja laikas, išsitrina ribos, nukrenta kaukės. Ir kai mane ta būsena aplanko, ji man padeda patirti būties pilnatvę ir teikia pasiutusiai daug džiaugsmo.

C_Users2054664Desktop12178312_10154285455189992_2050303074_n – Tarmiškoji poezija –  vienas iš būdų praplėsti ,,rėmus”. Ar rasim tarmiškų eilių naujojoje knygelėje? 

– Bus veins api gegote, slienie pas baba.

– Anot vieno mūsų poeto, poezija reikalauja daugiau dvasinės stiprybės, o proza, fizinės ištvermės. O ką tu manai?

– Man rašymas yra meilės darbas. Mano galva, poezijai tikrai reikalingos savybės – jautrumas, imlumas. Ir tos savybės gali tiek pat greitai sugniuždyti, kiek ir suformuoti, auginti, grūdinti, padėti pamatyti pasaulį kiek kitaip. Turėti savyje daug prieštaravimų, kurie taikiai sugyventų – tai ateina su gyvenimiška patirtimi, su ieškojimais, gilesniu pasaulio ir savęs pažinimu.

 – ,,Juodoji redaktorė” – tavo katytė. Kokia jos įtaka?

– Iš katės Musės vis mokausi tingėjimo filosofijos. Jau 9 metus mes taip draugaujam, tiksliau, ji leidžia, kad aš jai vergaučiau…

– Ką dar norėtum apie save pasakyti tiems, kurie susidomėjo tavo poezija? 

– Mano eilės už mane kalba geriausiai. Todėl siūlau vieną savo eilėraštį;Untitled 2