CENTRAS - Geografija-Rajonai - Monsinjoras R. Makrickas: Kur bebūčiau, visada traukia gimtoji šalis
Paskutinių Mišių metu Washingtone.
Paskutinių Mišių metu Washingtone. (Rimo Čikoto nuotr.)

Monsinjoras R. Makrickas: Kur bebūčiau, visada traukia gimtoji šalis

Monsinjoras Rolandas Makrickas.
Monsinjoras Rolandas Makrickas. (Mokyklos archyvo nuotr.)

Praėjusį sekmadienį Washingtono lietuvių bendruomenė į naują tarnybos vietą – Gabono Respubliką Afrikoje – išlydėjo Vatikano nunciatūroje dirbusį monsinjorą Rolandą Makricką. Lietuvių mokykla Vašingtone, kurioje monsinjoras buvo dažnas svečias, išnaudojo galimybę plačiau jį pakalbinti, geriau jį pažinti.

Gerbiamą monsinjorą R. Makricką kalbina Lietuvių mokyklos Vašingtone 10 klasės mokinys Tomas Sujeta.

– Kokia buvo Jūsų šeima, kurioje užaugote? Kas skatino rinktis būtent šitą gyvenimo kelią? Kodėl pasirinkote kunigystę?

– Augau religingoje šeimoje, kur buvo mokoma tikėjimo tiesų ir sekmadienio Mišių lankymas buvo įprastas ir natūralus dalykas, nepaisant buvusios tarybinių laikų kritikos ir keistų varžymų.

Būdamas 9 metų, pradėjau patarnauti Mišiose, tai ir buvo man suteikta galimybė geriau pažinti tikėjimą bei Bažnyčios gyvenimą ir liturgiją. Tai ir paskatino rinktis dvasininko kelią. Kaip patarnautojas Mišiose išmokau ne vien tinkamai sekti Mišių eigą, bet ir supratau jų reikšmę, prasmę bei istoriją. Tuo laiku Biržų bažnyčioje dirbę kunigai man ir kitiems patarnautojams paaiškindavo ir mokindavo, kokia bažnytinių švenčių prasmė, kad tai nėra vien apeigų ar maldų atlikimas, bet ir Jėzaus gyvenimo įvykių prisiminimas, mūsų gyvenimo sąsajos su jais.

Krikščionis yra Jėzaus sekėjas, tad būti tikru krikščionimi pirmiausia reiškia pažinti Jėzų, jo gyvenimą ir stengtis gyventi pagal jo pavyzdį. Gilesnis Jėzaus gyvenimo pažinimas per Bažnyčią ir įsijungimas į jos liturginį gyvenimą ir paskatino mane siekti kunigystės, nes mačiau, kad tai be galo svarbi pagalba ir tarnystė žmonėms. Ir dar jaučiau vidinį tikrumą, kad ši vieta yra man, todėl negalėjau nepaklausyti vidinio balso, nepaisant visų galimų sunkumų.

– Ar tikite, kad Dievas visada su Jumis, ypač sunkiausiomis gyvenimo  akimirkomis?

– Be jokios abejonės tikiu Dievo buvimu visose gyvenimo situacijose, net ir tada, kai suklystu ar būna sunku. Dievas žmogui, vieninteliam iš visų kūrinių, yra davęs protą, tad bet kokios gyvenimo situacijos su išmintimi ir teisingumu gali būti išspręstos tinkamai. Būtų klaidinga galvoti, kad Dievas tiesiogiai imtųsi tvarkyti mūsų reikalus ir saugoti mus nuo visų pavojų, kai tik mes jo prašome kaip koks mūsų tarnas. Dievas kiekvienam duoda išminties ir savo malonės, tad tikintis žmogus su tinkamai išsiugdyta sąžine ir sąmone turi vertinti ir spręsti gyvenimo problemas bei kurti gyvenimą teisingai ir kūrybingai. Sunkumai yra ne Dievo buvimo patikrinimas, bet mūsų pačių dvasinės stiprybės ir gebėjimo teisingai ir garbingai elgtis ne dėl savo naudos, ne vedami emocijų, bet dėl bendro gėrio ir tiesos.

Dievo buvimas su žmogumi yra mūsų tikėjimo esmė ir didžioji Kalėdų žinia – Dievas tapo žmogumi, kad augtų, gyventų, džiaugtųsi ir kentėtų kartu su žmonėmis ir už juos. Nė vienoje pasaulio religijoje, išskyrus Krikščionybę, nėra tokio atvejo, kad Dievas pasiaukotų už žmones, bet atvirkščiai, žmonės aukodavosi ir buvo aukojami dievams.

Daugeliu ir savo asmeninio gyvenimo atvejų patyriau, kaip Dievas mane vedė ir globojo per gerus žmones, patarimus, pavyzdžius ir įkvėpimą.

– Ar turite viltį, gal svajonę, kad tapsite vyskupu?

  Mano svajonės ir viltys tikrai nėra apie vyskupystę. Ir tuojau paaiškinsiu, kodėl. Aspiracija būti kuo aukštesniu vadovu visai natūrali bet kokioje pasaulietinėje organizacijoje ar versle, kur taip vadinamas kopimas karjeros laiptais yra įprastas ir natūralus dalykas. Bažnyčioje taip nėra ar bent jau taip neturėtų būti. Kiekvieno kunigo gyvenimas yra tarnystė Dievui ir žmonėms, todėl Bažnyčios vyresnieji paskiria kunigus vienai ar kitai tarnystei pagal reikalingas savybes ar sugebėjimus. Mano didžioji svajonė ir noras yra tinkamai atlikti patikėtas kunigo pareigas, kurias man paveda Bažnyčia ir kurias matau reikalinga atlikti pagal savo pašaukimą ir tikinčiųjų poreikius. Kiekvieną kartą, kai gaunu naują paskyrimą, negalvoju, kur jis bus ar koks jis bus, bet galvoju, ką naujo reikės išmokti ir kaip pasiruošti, kad galėčiau tinkamai atlikti savo pareigas bei būti naudingu žmonėms. Vidinį džiaugsmą, pasitenkinimą ir net gyvenimo laimę atneša ne užimamų postų svarba, bet buvimas ten, kur skirta ir pasišventimas mylimam darbui.

– Kodėl Kalėdos yra gruodžio 25 dieną, o ne pavasarį ar rudenį? Juk Biblijoje duoda suprasti, kad Jėzus gimė ne žiemą.

– Kalėdų, Kristaus gimimo šventės data nėra absoliučiai tiksli, bet apytikslė. Evangelijose minima, kad Jėzus gimė tuo laiku, kai Judėjos karaliumi buvo Erodas, ir tuo metu, kai vyko žmonių surašymas. Dėl tos priežasties Juozapas su Marija, nors ir laukdami kūdikio Jėzaus, turėjo vykti į Jeruzalę užsirašyti. Istorikai taip pat tvirtina, kad surašymas vyko būtent apie gruodžio mėnesį, žiemą, tik, aišku, žiema Jeruzalėje ir prie jos esančiame Betliejaus mieste nėra šalta kaip šiaurės kraštuose. Dėl tos priežasties Biblija nekalba apie sniegą ir tokią žiemą, kaip mes ją įsivaizduojame.

Monsinjoras Rolandas Makrickas mielai bendrauja su savo parapijiečiais.
Monsinjoras Rolandas Makrickas mielai bendrauja su savo parapijiečiais. (Rimo Čikoto nuotr.)

– Kokios buvo Jūsų vaikystės Kalėdos?

– Mano vaikystės Kalėdos prasidėdavo Kūčių vakariene kartu su visa šeima, lauždavome kalėdaitį ir sukalbėdavome padėkos maldą, kad visi sveiki sulaukėme šių švenčių. Ankstyvą Kalėdų rytą iškilmingos Mišios gimtųjų Biržų bažnyčioje. Prisimenu, kad visada būdavo daug sniego ir vienintelį kartą metuose eidavome į Mišias taip anksti, dar tamsoje, baltomis miesto gatvėmis.

Labai gerai prisimenu, kad prieš Kalėdas ir po jų būdavo daugybė įvairiausių darbų bažnyčioje. Reikėdavo padėti pastatyti prakartėlę bei papuošti bažnyčią eglutėmis. Bet tai buvo labai malonūs ir laukiami darbai.

Po Kalėdų šventės mūsų parapijos aktyvus jaunimas paruošdavo vaidinimą apie Jėzaus gimimą. Tais laikais nebuvo galima viešai rodyti jokių religinių spektaklių ar vaidinimų, tad mūsų pasirodymas ir parapijos choro giedotojų ir aktyvesnių parapijiečių kalėdinis susibūrimas vykdavo vakare, kiekvienais metais vis kitame vienkiemyje prie Biržų. Taip būdavo daroma, kad tarybinė valdžia negalėtų surasti ir nubausti parapijos kunigų ir šventės organizatorių. Bet mums, vaikams, tokios slaptos Kalėdų šventės labai patikdavo, nes reikėdavo išlaikyti paslaptį, kada ir kur vyks renginys ir, aišku, tinkamai pasiruošti, kad visiems patiktų vaidinimas ir giesmės.

  Kas Jums dabar Kalėdos? (Juk tai Jūsų darbas, pareigos ir šventė). Kaip kito supratimas ir vertinimas šios, anot Jūsų paties, didžiausios žmogiškumo šventės?

– Bet kuriai šventei reikia daug ruoštis ir stengtis, kad ji būtų graži ir prasminga. O tai yra konkretus darbas. Apaštalinėje nunciatūroje Washingtone tai labai įtemptas laikas, nes gauname daug laiškų bei prašymų perduoti kalėdinius sveikinimus Popiežiui, turime parengti mūsų sveikinimus Amerikos vyskupams, bažnytinėms organizacijoms bei mūsų kolegoms, dirbantiems visuose pasaulio kraštuose.

Man Kalėdos kiekvienais metais kitokios ne vien todėl, kad kas treji metai jas švenčiu skirtingose šalyse, bet ir todėl, kad stengiuosi įvertinti, kas kiekvienais metais įvyko svarbiausia. Laikas yra didelis mūsų turtas, kurį dera tinkamai išnaudoti ir branginti.

Taip norisi, kad grįžtume prie pirmų mūsų Kalėdų dvasios, kada centre buvo Jėzaus gimimo įvykis, nuostaba, kad Dievas panoro tapti vienu iš mūsų ir parodyti, kad žmogaus gyvenimas yra dangaus siekimas, siekimas šventų, teisingų dalykų.

Gražu matyti, kad Kalėdos kiekvienais metais sužadina žmonėse pačius šviesiausius jausmus, žodžius bei poelgius. Tai atsiskleidžia šeimose per Kūčių vakarienę, mokyklose bei bendruomenės Mišiose, kai vaikų giesmės ir eilėraščiai kalba apie Dievo mumyse norimą tyrumą, gerumą bei žmogiškumą.

– Papasakokite apie savo studijas. Ar buvo sunkumų? Ar studijuojant vis stiprėjo tikėjimas? Kas buvo įdomiausia? Kokia disciplina (mokslas) buvo sudėtingiausias? Kas stebino? Kokie iššūkiai? Ko turėjote atisakyti, kad eitumėte Dievo keliu?

– Seminarijos studijas pradėjau Kauno kunigų seminarijoje iš karto baigęs vidurinę mokyklą 1990 m. Tuo laiku jau buvo galima laisvai stoti į seminariją be jokių valdžios varžymų ir apribojimų, kaip būdavo anksčiau. Atgimimo metais buvo tiek daug naujovių ir Kauno seminarijoje pradėjo lankytis bei dėstyti profesoriai iš įvairių pasaulio kraštų. Atsivėrė daug pilnesnis Bažnyčios supratimas, Lietuvoje visur buvo galima laisvai kalbėti apie tikėjimą, mokyti vaikus tikybos, rengti susitikimus bei stovyklas jaunimui.

Po pirmųjų filosofijos metų Kauno seminarijoje su keturiolika kitų seminaristų buvau išsiųstas studijoms į Romą, kur prasidėjo dar intensyvesnės ir sudėtingesnės studijos bei pasirengimas kunigystei. Romoje studijavau filosofiją ir teologiją, o po kunigystės šventimų 1996 m. ir penkerių darbo metų Vilniuje, vėl grįžęs į Romą, baigiau Bažnyčios istorijos, bažnytinės teisės bei bažnytinės diplomatijos mokslus. Sunkiausia buvo ne patys mokslai, nes dėstytojai buvo geranoriški ir aplinka įkvepianti, bet nauja kalba, nes atvykau į Romą nemokėdamas italų kalbos. Bet greitai ją išmokau, ir italų kalba man tapo antrąja kalba. Kiekviena bažnytinio mokslo sritis man patiko ir daug davė, bet labiausiai man patiko bažnyčios istorija. Šioms studijoms ir skyriau daugiausiai laiko bei pastangų. Teko ne tik praleisti daug laiko bibliotekoje, bet ir prie senųjų rankraščių Vatikano slaptajame archyve, kur rinkau medžiagą ir apie Lietuvos valstybės atsikūrimą po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m.

Istorija man patiko todėl, kad ji padėjo geriau suprasti ir vertinti dabar pasaulyje vykstančius įvykius bei reiškinius ir tikėjimo bei Bažnyčios santykį su visuomene. Bažnyčioje per ilgą jos istoriją yra įvykę tiek daug ir jos sukaupta ilgametė patirtis mane visada žavėjo ir iki šiol tebežavi. Meilė istorijai man padėjo dar stipriau pamilti Bažnyčią ir tarnystę jai.

Tikėjimui reikalingas mokslas, nes tai nėra vien maldų kalbėjimas ar šiaip koks pagerintas mandagumas ir etiškas elgesys su žmonėmis. Dievas yra davęs žmogui protą, protu ir suvokiame Dievą kaip tikrąją tiesą, kuri mums suteikia tikrą bei gilų pasaulio ir mūsų pačių supratimą. Evangelijose dažnai randame apibūdinimą „teisus žmogus“ – tai tikintis žmogus, kuris vadovaujasi Dievo tiesa savo kasdieniame gyvenime, apsispręsdamas ir ką nors pasirinkdamas.

Monsinjoras aukoja paskutines savo Mišias Washingtono lietuviams.
Monsinjoras aukoja paskutines savo Mišias Washingtono lietuviams. (Rimo Čikoto nuotr.)

– Ar galima Jūsų tarnystę vadinti darbu? Mes, žvelgdami į Jus, esantį visada altoriaus fone, jaučiame šventę. Jūs visada liturginiais rūbais; giesmės, vargonų gausmas, kartais tyla… Kaip pats vertinate?

– Kunigo gyvenimas tikrai nėra tik darbas bažnyčioje ir vien vadovavimas maldoms ar Mišių aukojimas, bet ir rūpestis kitais už bažnyčios ir parapijos ribų. Kunigas dirba kaip ir visi žmonės, tik darbas šiek tiek kitoks, nes susijęs su dvasiniais dalykais, todėl kartais vengiama sakyti, kad tai darbas. Galbūt pats teisingiausiais žodis, apibūdinantis kunigo veiklą, būtų tarnystė, nes mūsų pašaukimas – būti Dievo tarnais žmonėms. Tai, ką darome, nėra iš mūsų pačių, bet tai Dievo per Bažnyčią mums, paprastiems žmonėms, patikėta misija. Mes esame tik tos misijos vykdytojai, bet ne jos išradėjai ar kūrėjai. Nors šiais laikais žodis tarnas nėra populiarus, bet tarnystė yra dieviška dorybė, nes ir pats Jėzus atėjo į pasaulį tarnauti žmonėms ir savo gyvybę už juos atiduoti.

Liturgijoje, kurią švenčiame sekmadieniais ar kitų progų metu, yra iškilmingi ir gražūs maldos momentai, skirti atnaujinti mūsų ištikimybę Dievui bei pakelti mūsų širdis arčiau prie Dievo, tad liturginiai momentai turi būti nuoširdūs ir gražūs, nes tai darome visų pirma dėl Dievo, kad jam padėkotume ir tuo pačiu ši padėka mus praturtina ir daro žmones, dvasingesnius ir kilnesnius. Bažnyčiose sukurtas menas, liturginiai rūbai ir giesmės yra tam, kad padėtų mums įsijausti į mūsų maldą Dievui ir įsiklausyti į jo žodžius Šventajame Rašte. Todėl visada stengiuosi, kad Mišių liturgija būtų tinkamai paruošta. Džiugu, kad mūsų misijos Washingtone Mišiose kai kurie lituanistinių mokyklų mokiniai noriai ateina patarnauti jose bei padeda joms tinkamai pasiruošti.

– Jūs auklėjate savo pavyzdžiu. Mes niekada negirdėjome, kad pamoksluose moralizuotumėte, ką nors peiktumėte ar pabartumėte. Tai teisingiausia sielovados ugdymo metodika?

– Esu tos nuomonės, kad Mišių pamokslas turi būti to sekmadienio Švento Rašto skaitinių aiškinimas ir parodymas, kaip tos amžinos tikėjimo tiesos vienaip ar kitaip yra gyvos mūsų gyvenime. Arba kartais nėra gyvos ir jas reikia prikelti, ir atnaujinti. Reikia dažnai naujai susižavėti Jėzaus mokymo grožiu ir Evangelijos tiesa. Žmonės patys žino savo klaidas ir netobulumus, tad gali lengvai stoti į akistatą su tiesa ir save vertinti, jei tiesa yra teisingai, įtaigiai ir aiškiai pristatoma.

Bažnyčia per savo kunigus bei katechetus turi mokyti ir patarti, o kartais ir taisyti matomas klaidas tiek visuomenės gyvenime, tiek asmeniniame tikinčiųjų gyvenime. Tai, manau, tinkamiausia daryti ne viešai, bet daugiau per asmeninius pokalbius. Išpažintis yra tas sakramentas, kuris padeda mums augti ir apvalyti ne vien savo sąžinę, bet ir sąmonę nuo daugybės netobulumų.

– Ar skiriasi Jūsų veikla JAV nuo veiklos kitose šalyse?

– Nors Katalikų Bažnyčios mokslas yra tas pats visame pasaulyje, tačiau kiekvienoje šalyje vietinė Bažnyčia turi ir savas tradicijas bei kultūrines formas, kuriomis veikia. Kiekvienoje šalyje buvo ir kitoks darbo pobūdis, nes skyrėsi šalių kultūros, kalbos, socialinis gyvenimas bei Bažnyčios padėtis.

Nunciatūroje JAV darbas daugiau susijęs su naujų vyskupų skyrimo parengimu į įvairias šalies vyskupijas. Tačiau buvo ir ypatingų įvykių, prie kurių teko prisidėti. Reikšmingiausias įvykis per šiuos trejus su puse darbo metų – Popiežiaus Pranciškaus pirmoji kelionė į Šiaurės Ameriką 2015 metų rugsėjo pabaigoje.

Kitose šalyse buvo daugiau ekumenės ar karitatyvinės veiklos, tačiau visose šalyse, kur dirbau, pagal galimybes savo laisvą laiką skirdavau lietuvių sielovados reikalams.

– Jūsų pareigos Nunciatūroje, tarnystė prie altoriaus, darbas Vatikane ir gal dar daugiau, ko mes nežinome. Kas Jūs esate labiausiai: diplomatas, kunigas, psichologas, administratorius…?

– Be jokios abejonės, visų pirma esu kunigas. Galbūt ir sunku įsivaizduoti, bet Bažnyčios diplomatija remiasi Evangelijos tiesomis. Mūsų tikslas palaikyti ir tarptautiniu lygiu skatinti pagarbą žmogui kaip Dievo kūriniui, taiką pasaulyje tarp tautų, sugyvenimą tarp skirtingų religijų bei pagarbą gamtai. Tiek dvišaliuose santykiuose, tiek tarptautinių organizacijų mastu šias evangelines nuostatas Šventasis Sostas siekia nuolat pabrėžti ir ginti diplomatinėmis ir politinėmis priemonėmis.

Taip pat labai akivaizdu, kad šioje tarnystėje reikia ir psichologijos, administravimo, o ypač sveikos nuovokos, bet tai tik priemonės pasiekti norimą tikslą. Bažnyčios diplomatijos esmė ir pagrindinis principas yra tiesos ieškojimas esminiuose žmonijos ir žmogaus gyvenimo klausimuose, o ne kariniai ar ekonominiai svertai. Dėl šios priežasties istorijoje yra buvę nemažai atvejų, kai Bažnyčios diplomatijos pagalbos buvo prašoma tarpininkauti, sprendžiant atskirų šalių konfliktus. Tai patvirtina ir neseniai atkurti Amerikos ir Kubos diplomatiniai santykiai.

– Koks Jūsų laisvalaikis? Ar iš viso turite laisvo laiko? Kokią literatūrą skaitote? Kokia sporto šaka domitės?

– Nors laisvalaikio nėra tiek daug, tačiau jį stengiuosi išnaudoti knygų skaitymui istorinėmis bei dvasinėmis temomis, istorinių vietų lankymui. Mėgstu žaisti stalo tenisą bei krepšinį. Be to, kaip istorikas, domiuosi senomis knygomis bei žemėlapiais. Tokie yra mano pomėgiai.

– Ko labiausiai pasiilgstate?

– Kur bebūčiau, visada traukia gimtoji šalis, nes tai svarbi mūsų gyvenimo ir tapatybės dalis, kurios niekas negali pakeisti. Žemė, anot rašytojos V. Daujotytės, kurią pereiname pirmaisiais savo gyvenimo žingsniais turi ypatingą trauką. Didžiąją dalį savo atostogų praleidžiu Lietuvoje, nors stengiuosi nuvykti ir pažinti kitas šalis.

Visada pasiilgstu lietuviškos duonos.

– Kokia Jūsų nuomonė apie Washingtono apylinkių lietuvių bendruomenę? Apie mokyklų veiklą? Ką patartumėte? (Atsiprašau, jei šis klausimas nėra korektiškas.)

 – Washingtono lietuvių bendruomenė man labai patinka, nes randu didelę gyvenimo patirtį sukaupusių ir daug įvairiose srityse pasiekusių žmonių. Sutinku žmonių su skirtingais požiūriais visuomeniniais, politiniais ir bažnytiniais klausimais, bet kartu ir jaučiu, kaip bendros tautinės ir religinės šaknys bei paprastas žmogiškumas daugelį vienija. Tai liudija neseniai įvykusi lietuvių tautinių šokių šventė Baltimorėje ir Šiluvos koplyčios Vašingtone 50 metų jubiliejus.

Ši bendruomenės įvairovė atsispindi ir abejose lituanistinėse mokyklose. Šiose mokyklose mokosi skirtingų kartų lietuvių vaikai, siekdami to paties tikslo: tėvų gimtosios kalbos ir kultūros pažinimo. Pastebiu, kad šalia tradicinių kalbos lavinimo pamokų vienoje mokykloje stengiamasi daugiau įjungti teatrinių priemonių, o kitoje didesnis dėmesys skiriamas muzikinei išraiškai.

Esu dėkingas, kad ir mokytojai, ir mokiniai mane geranoriškai priėmė ir padovanojo tiek daug įsimintinų bei šviesių akimirkų.

Linkėčiau, kad abi mokyklos būtų visada gyva visos Washingtono ir apylinkių bendruomenės dalis. Visų indėlis yra svarbus bei reikalingas ypač patiems vaikams, nes augdami gali mokytis pagarbos ir bendravimo.

– Esame Jums už viską dėkingi: už suteiktą Pirmąją Komuniją, už Sutvirtinimo sakramentą, už šv. Mišias, aukotas kiekvieną mėnesį, už galimybę tarnauti šv. Mišiose, būti arčiau Dievo, už lankymąsi mūsų mokyklų šventėse, už gerą žodį, už padrąsinimą, už namų pašventinimą. Dėkoju už prasmingą pokalbį. Mes pasiilgsime Dievo žodžio, tariamo Jūsų lūpomis. Linkime Jums geros nuotaikos ir prasmingų darbų.

Mons. Rolandas Makrickas su Tomu Sujeta (k.) ir Vaidu Valiu.
Mons. Rolandas Makrickas su Tomu Sujeta (k.) ir Vaidu Valiu. (Irenos Sujetos nuotr.)