Montevideo veikia išeivio iš Jiezno miestelio J. Gurvich muziejus.
Montevideo veikia išeivio iš Jiezno miestelio J. Gurvich muziejus. (Interneto nuotr.)

Pasaulio pakrašty keliautojai rado lietuviškumą

Algis Vaškevičius.

Lietuvių išeivijos instituto direktorius profesorius Egidijus Aleksandravičius kartu su dviem bendrakeleiviais – video filmų kūrėju Henriku Gulbinu ir verslininku Vygantu Vėbra daugiau kaip mėnesį keliavo po Pietų Ameriką, ieškodami ten lietuvių pėdsakų. Grįžę iš šios kelionės, prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje jie pasidalino savo labai įdomiais atradimais – ne tik papasakojo, ką pavyko pamatyti, kokius žmones sutikti, bet ir parodė filmuotą medžiagą iš šios įspūdingos kelionės. Pasiklausyti šių įspūdžių susirinko tiek daug žmonių, kad jie netilpo dvejose bibliotekos-muziejaus salėse, sėdėjo ar stovėjo koridoriuje ir praėjimuose.

Prof. E. Aleksandravičius dalinosi įsimintinos kelionės įspūdžiais.
Prof. E. Aleksandravičius dalinosi įsimintinos kelionės įspūdžiais.

Prieš kelerius metus E. Aleksandravičius jau lankė lietuvius Brazilijoje, iš tos kelionės atsirado šešių dalių dokumentinis filmas „7 tūkstančiai mylių kelyje”, rodytas per vieną iš Lietuvos televizijų, o jį matę žiūrovai iki šiol prisimena ten nufilmuotą jaunuolį, gražia lietuviška kalba dainavusį „Šaltinėlį”. Profesorius sakė, kad ir šios kelionės, kuri nekainavo mokesčių mokėtojų pinigų ir buvo paremta privačių asmenų metu pavyko sutikti nemažai labai įdomių, neeilinių žmonių, kurių likimai ir istorijos tarsi papildo prieš kelerius metus išleistą jo knygą „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija”, kurią spausdino ir „Draugas”.

„Kelionės metu buvo daug dulkių, prakaito ir malonių netikėtumų. Dabar keliauja daugelis, o mums norėjosi išvengti to turistavimo, kurio pilna visur. Manau, kad tai pavyko, nes lankėme kampelius, kur turistų būna mažai, sutikome žmones, kurių gyvenimo istorijos labai įdomios. Svarbu ir tai, kad išeivijos temomis parašyta daug storų knygų, daugelio jų jūs net nematėte, tačiau šiandien tokias knygas mažai kas skaito ir daug efektingiau yra nufilmuotas vaizdas, filmas, gyvas žodis”, – aiškino profesorius.

E. Aleksandravičius sakė, kad jis nėra kino dokumentikos ekspertas, Henrikas Gulbinas nėra istorikas, tačiau ekspedicijos metu jie vienas kitą neblogai papildė, profesorius jau ėmė nusimanyti apie filmavimą, o filmuotojas demonstravo neeilines istorijos žinias. E. Aleksandravičius kalbėjo apie tai, jog mes dar mažai žinome apie po pasaulį išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes, jų istorijas, nes, pavyzdžiui, apie 1930-uosius metus nemaža tokia bendruomenė buvo Pietų Afrikos Respublikoje, ir tai nebuvo tik išeiviai žydai iš Lietuvos, kurių ten gyveno išties nemažai.

Lygindamas ankstesnę kelionę į Braziliją su dabartine, direktorius minėjo, jog šįsyk ekspedicijai buvo gerokai daugiau pasiruošta, buvo mažiau chaoso, susitikimai tolimojoje Argentinoje ar Urugvajuje planuoti iš anksto, ir jis ypač džiaugėsi, kad savo patarimais, ryšiais labai padėjo jėzuitų kunigas Antanas Saulaitis, ten praleidęs nemažą jaunystės dalį. Būtent A. Saulaičio dėka puikiu kelionės vadovu Argentinoje, kur keliautojai praleido du trečdalius viso laiko buvo jo bendražygis iš 1972–1973 metų Viktoras Barzdžius, labai padėjęs svečiams iš Lietuvos. Puikiai lietuviškai šnekantis eruditas keliautojus nuvežė į Patagonijos pietus, kur jie atrado labai įdomių pašnekovų.

„Tėvo Antano Saulaičio kontaktai mums labai padėjo visos kelionės metu. Nė vienas iš mūsų nekalba nei ispaniškai, nei portugališkai, tad nebuvo lengva, bet buvo malonu pasikalbėti lietuviškai su lietuviais tose šalyse. Nufilmavome išties daug, bet mažiau nei 25 valandas – tiek susidarė iš praėjusios kelionės po Braziliją. Šįkart žinojome, ką ir kur norime nufilmuoti, nors buvo ir netikėtumų. Problemų kėlė mūsų automobilis ‘Honda Accord’, nes sugedo jo greičių dėžė ir galėjome važiuoti tik nedideliu greičiu, o įveikti reikėjo didelius atstumus”, – prisiminė E. Aleksandravičius.

Jose Gurvich.
Jose Gurvich.

Susirinkusieji pirmiausia išvydo filmuotą medžiagą iš Urugvajaus, Montevideo miesto. Čia jau daug metų veikia žydų išeivio iš Lietuvos, Jiezno miestelio Zusman (Jose) Gurvich (1927–1974) meno muziejus. Tai vienas garsiausių Urugvajaus dailininkų, kurio darbai gerai žinomi meno mylėtojams.

„Prieš Antrąjį pasaulinį karą į Montevideo, jo priemiestį Cerro, kuris yra tarsi Kauno Šančiai, atplaukė apie 11 tūkstančių emigrantų iš Lietuvos. Apie šeši tūkstančiai iš jų buvo lietuviai, likę 5 tūkstančiai – Lietuvos žydai. Didelė jų dalis įsidarbino čia veikusiose trijose didelėse skerdyklose, ir tų lietuvių palikuonys čia gyvena iki mūsų dienų. Skerdyklose nebuvo tokių baisių sąlygų kaip Amerikos skerdyklose, aprašytose romane ‘Džiunglės’. Jos čia suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai atsirado šaldytuvai, o Europa laukė mėsos. Visos tos skerdyklos pasikeitus aplinkybėms užsidarė 1954–1957 metais. Vienos iš jų administraciją puošė įspūdingas dailininko J. Gurvich tapytas dekoratyvinis pano”, – pasakojo E. Aleksandravičius.

Kelionės metu svečiai iš Lietuvos bendravo su žmonėmis, kurie čia atvyko Antrojo pasaulinio karo metais iš DP stovyklų Vokietijoje – tokių lietuvių buvo keli šimtai. Dalis jų vėliau išvyko į kitas šalis, o dalis pasiliko. Filmuotoje medžiagoje galima pamatyti gražia lietuvių kalba prisiminimais besidalinančią Nijolę Stanevičius, o jos pusbrolis buvo dantų gydytojas čia ir taip pat žinomas grafikas bei tapytojas. Tolimą praeitį prisimena ir televizorių bei kitos technikos meistru dirbęs Edmondo Andriuškevičius, kuris apie 1950-uosius nufilmavo ir nemažai vietos lietuvių švenčių, kitų renginių, parapijos gyvenimo vaizdų.

Vėliau keliautojai persikėlė į Buenos Aires, kuriose nufilmuotą medžiagą pavadino „Lietuviškas tango”. Čia žiūrovai buvo iškart panardinti į siautulingą vakarėlį „Rey Castro” kubietiško stiliaus restorane, kurio savininkai yra trys lietuviai. E. Aleksandravičius juokavo, kad tikra likimo ironija, jog tokio pavadinimo klube jie linksminosi būtent tą dieną, kai buvo laidojamas buvęs ilgametis Kubos vadovas Fidel Castro.

Kelionę įamžino kino dokumentininkas H. Gulbinas.
Kelionę įamžino kino dokumentininkas H. Gulbinas.

Vienas restorano savininkų Daniel Aglinskas lietuviškai papasakojo, kad lietuvių kalba ir tapatybė jiems visada buvo svarbi, tad 1987 metais jis išvažiavo į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje patobulinti savo tėvų kalbą. Lietuviškai kalba ir kiti du jo kolegos.

Į Buenos Aires atvyko apie tūkstantis lietuvių iš perkeltųjų stovyklų, ir čia juos pasitiko, priėmė, globojo ir darbus surado daugiausia lietuviai. E. Aleksandravičius sakė, kad Argentina tuo metu buvo laikoma labiausiai daug žadanti šalis po Amerikos, čia klestėjo demokratija, dar nebuvo diktatūros, būta daug laisvės ir tai labai viliojo emigrantus.  Pasak jo, ši šalis, nors joje tikrai nemažai skurdo kartu yra ir savotiško džiugesio, linksmumo ir gajumo žemė. Sao Paulo dar išlikę lietuviškų šokių kolektyvų, nors nė vienas jų narys lietuviškai jau nekalba, bet yra pasipuošę lietuviškais tautiniais  drabužiais ir šoka lietuviškus šokius taip jie suvokia savo lietuvišką tapatybę, kuri jiems yra svarbi. Buenos Airėse iki šiol veikia du lietuvių kultūros centrai.

H. Gulbinas nufilmavo ir pristatė dar vieną kelionės epizodą, pavadintą „Patagonijos pionieriai”. Čia parodytas labai įdomus, daug eksponatų turintis lietuvių muziejus, kurį įkūrė Olga ir Bruno Lukoševičiai (pastarojo tėvas kilęs iš Šeštokų miestelio). Nors ponia Olga neturi nė lašo lietuviško kraujo, ji kaip pati tikriausia Lietuvos patriotė su didžiule meile ir atsidavimu pasakoja apie kiekvieną įdomesnį muziejaus eksponatą, jo atsiradimo istoriją. „Aš lietuvė, nes mano vaikai lietuviai”, – su pasididžiavimu sako moteris.

Čia, Argentinos Patagonijos Esquel mieste keliautojai iš Lietuvos sutiko ir ketvirtosios kartos lietuvį Marko Baltušką. Jis pats susirado svečius ir papasakojo savo šeimos istoriją, kurią puikiai atsimena su vardais ir pavardėmis. Sarmiento mieste savo pėdsakus įmynė ir garsi Šlapelių šeima – Kupiškio rajone 1894 metais gimęs Kazimieras Šlapelis buvo vienas pirmųjų Argentinos lakūnų, jo senelis Izidorius Šlapelis aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo ištremtas į Sibirą, iš kur pabėgo į Tolimuosius Rytus, o iš ten 1877 metais pasiekė Argentiną. Filmuotoje medžiagoje galima matyti senas vietos kapines, kur gausu antkapių su Baltuškų ir Šlapelių pavardėmis.

„Kai Marko Baltuškos paklausėme, ar nenorėtų aplankyti protėvių žemės Lietuvos, nes su įvairiomis misijomis jis nuolat lanko kitas šalis, vyras atsakė, kad Lietuva lieka kaip svajonių žemė, kaip idėja. Iš pradžių atsakęs neigiamai, po kurio laiko pabendravęs su svečiais iš Lietuvos jis jau nebuvo toks kategoriškas, ir gali būti, kad kada nors tokiai kelionei pasiryš”, – sakė E. Aleksandravičius.

Renginio pabaigoje savo mintimis apie kelionę ir atradimus joje pasidalino ir H. Gulbinas, ir verslininkas V. Vėbra, pabrėžęs, kad jie pamatė tikrai kitokią, neturistinę Pietų Ameriką, o susitikimai su vietos lietuviais ir jų palikuonimis dovanojo daug išties įsimintinų akimirkų. „Nukeliauji beveik į pasaulio kraštą, ir labai svarbu, kad ten randi ne tik lietuviškumą, bet ir žmoniškumą. Tai negali nejaudinti”, – kelionės įspūdžius apibendrino Išeivijos instituto direktorius. Nufilmuota medžiaga svariai papildys šio instituto kaupiamą vaizdo archyvą, bus parengti nauji filmai.

Klausytojai sunkiai tilpo dvejose salėse.
Klausytojai sunkiai tilpo dvejose salėse. (A. Vaškevičiaus nuotr.)