Rinkimai 2016: Nestovėkim po medžiu

Vitalius Zaikauskas.

Vis mažiau laiko lieka iki 2016 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų. Jau ne vienus matėme, dar ne vienus matysime. Galėtume įsivaizduoti kiekvienus rinkimus vis kita spalva – rodos, dar tokių margų nėra buvę.

Ir ko čia nebuvo! Kiekvienas kandidatas stengėsi labiau už kitus ryškiau sublizgėti, šituo savo blizgesiu apakinti galimą rinkėją. Rinkiminiai šūkiai – vieni tokie įmantrūs, kad ne iškart galima juos ir įveikti, kiti priverčia susigūžti, nuo trečių imti nuoširdžiai kvatoti arba bent į kumštį kikenti. Štai vienas kandidatas pareiškė, kad visiems Vilniaus Lazdynų gyvenamojo mikrorajono gyventojams duos po naują butą. Na, gal būtų galima tokį su tikrove nieko bendro neturintį pažadą nuleisti negirdomis, jeigu jo autorius būtų ,,neapsiplunksnavęs vaikėzas”, tačiau kai jį sako daug metų politikoje esantis pilietis, brandaus amžiaus, didingo stoto vyriškis – telieka prunkštelti.

Galima būtų keistų pažadukų sąrašą tęsti ir tęsti – jis būtų ne toks jau ir trumpas.

Netrumpesnis sąrašas ir tų, nuo kurių rinkiminės agitacijos smaginosi internautai. Kai kuriems kandidatams neprošal būtų sugrįžti į antrą mokyklos klasę ir išmokti rašyti „ačiū” – nes štai Švietimo ir mokslo ministrės A. Pitrėnienės buklete rinkėjams iš anksto dėkojama „ačių”. Tas pats politikas, lazdyniečiams už dyką žadėjęs butus, visą Vilnių, vos ne kiekvieną tiltą papuošė didžiuliais reklaminkiais skydais, prisipažindamas, jog jis bus „rįžtingas”…

Na, o jeigu dar pasižvalgius po kandidatų anketas – taip pat ne koks vaizdas susidarytų. Žurnalistai beveik kasdien išaiškina nutylėjimų, melo, netgi apgaulės. Ir ne vien nuslėptus nesumokėtus mokesčius, teistumus, interesų konfliktus. Man pačiam teko bendrauti su kanditatu, kuris yra užgrobęs Jungtinės Karalystės lietuvių „Facebook” paskyrą, prieš pusantrų metų pašalintas iš šios Bendruomenės valdybos ir ne už kokią smulkmeną, bet už antivalstybinę veiklą. Jo paskyroje gausu pačių vulgariausių šalies Prezidentės, ministrų karikatūrų, peržengiančių bet kokias civilizuoto bendravimo ribas, o jis pats, kaip liudininkai pasakoja, nesivaržo viešai po Londoną vaikštinėti prisisegęs švarko atlape Georgijaus juostelę – pagarbos Rusijos prezidentui V. Putinui ir Krymo okupaciją pateisinantį simbolį. Be to, jis – aktyvus antilietuviškų interneto svetainių dalyvis ir komentuotojas. Tačiau veržte veržiasi į Seimą, garsiai rėkia žinąs apie išeivijos problemas ir, jeigu būtų išrinktas, imtųsi juos globoti.

Visa laimė, kad viešuose debatuose po jo pasisakymų salė imdavo juoktis, parodydama, jog nė už ką nesiduos kvailinama.

Gerai – gana juokauti.

Iš tiesų, šie rinkimai – svarbus mūsų politinio gyvenimo etapas. Koks bus mūsų šalies gyvenimas artimiausius ketverius metus – mūsų pačių reikalas. Būtų galima išspręsti itin svarbių problemų. Deja, stebint tai, kas  vyksta likus vos porai dienų iki rinkimų, kaip vangiai registruojasi rinkimams išeivija, rodos, sprendimus teks atidėti iki kitų rinkimų, kurie turėtų vykti 2020-aisiais. Išeivijos abejingumas registruojantis rinkimams greičiausiai neleis spręsti ir dvigubos pilietybės klausimo, nes, kaip rodo išankstinės apklausos, rinkimus laimės tie, kuriems tai nėra svarbu ar netgi neįdomu.

Tačiau mes dar turime laiko susiimti ir neatidėlioti problemų sprendimo dar ketveriems metams.  Argi mes galime sau leisti abejingai stovėti po medžiu ir iš toliau stebėti, kaip mūsų problemas kažkas kitas kreipia išeivijai nepalankiomis kryptimis, sprendžia jas taip, kaip mes visiškai nenorėtume. Negi mes norime matyti valdžioje žmones, kurie neverti būti Seime, negi mes norime, kad įstatymus, reguliuojančius mūsų gyvenimus, kurtų tie, kuriems mes nesvarbūs, nors ir žada mums pieno upes su meduolių krantais?