CENTRAS - Imigracija - Signatarų atžalos – gijos iš praeities
R. Vileišytė-Bagdonas prie tėvo Jono Vileišio skulptūros Kaune.
R. Vileišytė-Bagdonas prie tėvo Jono Vileišio skulptūros Kaune. („Verslo žinios” nuotr.)

Signatarų atžalos – gijos iš praeities

D. Mažeikienės brangus vaikystės prisiminimas – ji su seneliu Mykolu Biržiška. (L. Briedžio nuotr.)
D. Mažeikienės brangus vaikystės prisiminimas – ji su seneliu Mykolu Biržiška. (L. Briedžio nuotr.)

Žiūrėdami į 100 metų senumo Nepriklausomybės akto signatarų nuotraukas, tariamės žiūrintys į negrįžtančiai iškeliavusią praeitį. Tačiau tarp šių tautos šviesulių, jų gyvento laikmečio ir mūsų dabarties yra nusidriekusios gijos – daugelio signatarų vaikai ir anūkai. Šie žmonės dar  pamena ir gali papasakoti, kokie buvo jų tėvai ir seneliai ir ką savo iškiliu gyvenimu jie perdavė atžaloms. „Esu senelio pasėta sėkla”, – sako signataro Mykolo Biržiškos anūkė Danutė Mažeikienė. O kito signataro – Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonas pamena, kad tėvas jai padėjo suprasti, kokia turi būti meilė Tėvynei. Šiandien šventinio laikraščio puslapiuose – pokalbiai su šiomis moterimis. Tačiau tą pokalbių giją su kitų signatarų atžalomis žadame pratęsti – Amerikoje gyvena nemažai jų šeimų palikuonių, kurie turi išsaugoję neįkainojamų prisiminimų.                      

Rita Vileišytė-Bagdonas. 

Niekas nepriklausomybės mums nepadovanojo

Rita Vileišytė – jauniausia 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro Jono Vileišio ir Onos Vileišienės duktė. Gimė Vilniuje 1920 m. Baigė „Aušros” mergaičių gimnaziją Kaune ir teisę Vilniaus universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1951 m. atvy­kusi į JAV dirbo įvairius darbus, buvo bibliotekininkė Yale universitete ir Newark viešojoje bibliotekoje. Šiuo metu gyvena Southbury, CT, JAV. Į Vilnių atvyko dalyvauti brolių Vileišių paminklo atidaryme ir pami­nėti šimtąją Vasario 16-ąją. Susiti­kom „Naručio” viešbutyje, kuris glaudžiasi prie Signatarų namų. 

Ar ilgam šįkart į Lietuvą?

Atskridom į Lietuvą vos kelioms dienoms. Iškart po Vasario 16-osios, jau kitą dieną, išskrendam atgal. Šį kartą net nebuvom nuvykę į Kauną, prie paminklo tėveliui. Paskutinį sykį prie jo buvom praėjusią vasarą. Tai kad ir didelio reikalo nebuvo. O čia, Vilniuje, vos spėk suktis – tai Vileišių paminklo atidengimas, tai įvairūs pasikalbėjimai. Man labai maloni kiekviena valanda, praleista Vilniuje – čia mano gimtasis miestas. Aš labai myliu Vilnių. Labai gražus miestas, ir nepaisant visokių naujovių, jaučiama, kad tai buvo labai galingos valstybės sostinė.

Rita Vileišytė-Bagdonas: „Esu be galo laiminga, kad gimiau šitokioje patriotiškoje šeimoje”.
Rita Vileišytė-Bagdonas: „Esu be galo laiminga, kad gimiau šitokioje patriotiškoje šeimoje”. (V. Zaikausko nuotr.)

Jaučiama?

Labai jaučiama. Nepaisant nieko – labai jaukus, malonus miestas. O senamiestis – tiesiog brangenybė. Kiekvieną kartą čia būdama labai jaudinuos. Kiekvieną kartą, kai lėktuvas kyla iš Vilniaus, tramdau ašaras. Liūdna būna atsisveikinti su Vilnium, su Lietuva. Gyvenau Ame­rikoje beveik 70 metų, bet jaučiu, kad čia yra mano tėvynė. O ten – tik namai.

Kiek Jums buvo metų, kai išvykot iš Lietuvos?

Dvidešimt ketveri. Aš Vilniuje baigiau universitetą. Ir dabar pro viešbučio langą matau savo universitetą. Ir visos gatvės man taip pažįstamos…    

Per drąsą, per pasiryžimą, patriotiškimą gali daug pasiekti. Kaip ir jie – aštuonioliktaisiais metais, taip pat smarkiai rizikavo – juk buvo visokių nuomonių. Bet, Kudirkos žo­džiais tariant, buvo vienybė. Nepai­sant to, kad jie buvo iš skirtingų luomų, skirtingų profesijų, amžiaus, įsitikinimų, jie dėl idėjos, dėl Lie­tuvos sutarė. O tai rodo didelį jų ryžtą, drąsą, patriotiškumą. Manau, kad signatarai verti pačios didžiausios pagarbos. Jie nežinojo, kuo tas galėjo baigtis. Lygiai kaip ir 1990-aisiais.

Eidamas į susitikimą su Jumis pagalvojau – kaip simboliška, kad šnekamės už kelių metrų nuo vietos, kur buvo pasirašytas Ne­pri­klausomybės aktas ir kur dabar jis yra atvežtas iš Vokietijos.

Be abejo. Mano anūkė, ieškodama viešbučio Vilniuje, išrinko šitą. Ji norėjo, kad aš jausčiausi tarsi na­muose. Nors mane prieš išvažiuojant viskuo gąsdino: ir šalčiais, ir ligomis, bet aš labai aiškiai pajutau, kad šiomis svarbiomis dienomis turiu būti čia. Aš turiu prisiliesti prie tų įvykių, prie tų, prie kurių buvo pri­silietęs mano tėvas. Aš daug ką darau iš pagarbos savo tėvui. Esu be galo laiminga, kad gimiau šitokioje patrio­tiškoje šeimoje. Didžiuojuosi tuo. Lietuva mūsų šeimoje visada buvo pirmoje eilėje. Aš be galo dėkinga savo tėvams už tai.

O šeimoje labai jautėsi Nepriklausomybės akto dvasia?

Na, suprantama, apie tai nebuvo kiekvieną dieną šnekama. Bet Vasario 16-oji šeimoje buvo švenčiama labai iškilmingai. Sakyčiau, kad tai buvo pati svarbiausia metų šventė mūsų šeimoje. Tačiau mano tėvas nebuvo iš tų, kurie ieško sau garbės. Sakydavo: reikalas atliktas – einam toliau.

Signataras Jonas Vileišis daug nuveikė Lietuvos labui.
Signataras Jonas Vileišis daug nuveikė Lietuvos labui.

Kai 1940 m. prasidėjo tremtys į Sibirą, mano šeima taip pat nukentėjo. Iš tėvo ir iš motinos pusės buvo išvežtų. Dvidešimt žmonių! Visi arti­miausieji… Pusbroliai, pusseserės… Ir mano vyriausioji sesuo Birutė Tursienė su vaikais… Vyras buvo atskirtas tuojaus… Manau, kad tai labai smarkiai prisidėjo prie tėvo ligos, – insultas… Jis neteko darbo, neteko visko… Nepaprastai išgyveno dėl okupacijos. Dar turėjom vilčių… Bet net ir jos sugriuvo. Vis dėlto reikėjo tikėti, kad bus geriau. Mačiau, kaip jis tiesiog traukėsi iš gyvenimo. Neviltis augo. Jis mirė būdamas 70-ies, 1942 m. Tėvelio mirtis man buvo nepaprastas smūgis, susiūbavo žemė… Jis buvo mano gy­ve­nimo švyturys, gyvenimo pagrin­das.

Mano motina okupaciją išgy­veno. Ji visuomet labai palaikė tėvą. Niekad nesu girdėjusi ją kuo nors skundžiantis. Jai Lietuva buvo vis­kas, virš visko.

Kai augau Kaune, tėvas buvo miesto burmistras, jis per dešimtį metų tiesiog stebuklą iš miesto padarė. Lig tol nebuvo nei šaligatvių, nei vandentiekio ar kanalizacijos, o padarė modernų vakarietišką mies­tą. Sunku patikėti – per dešimt metų! Žinoma, jis turėjo labai patikimus pagalbininkus, bendraminčius. Bjau­rėjosi kyšiais ir panašiomis nege­rovėmis. Kaip Vincas Kudirka.

Aš labai dėkinga savo tėvams. Jokios garbės sau nepriskiriu. Aš tik augau tokioje šeimoje. Ir Nepriklau­somybės dieną čia, Vilniuje, Lietu­voje, aš būsiu vienintelis likęs vaikas iš tų dvidešimties pasirašiusiųjų aktą. Dar yra Petras Klimas, jaunesnysis, bet jis, rodos, Prancūzijoje gy­vena, ir, kaip suprantu, gerokai pa­siligojęs. Yra ir Ramutė Vailokaitytė, gyvena Californijoje.

Čia yra graži tradicija – Prezi­dentūroje būnam priimami Prezi­den­tės. Manau, kad tai nuostabi tradicija, parodanti, kad tie, kurie dirbo Lietuvos labui, nėra užmiršti, o pa­gerbti. Nesam nustumti į užmarštį.

Gerb. Rita, paprastai vaikai būna labiau prisirišę prie vieno iš tėvų. Kuris – tėvas ar mama Jums buvo artimesnis?

Kol esi mažas vaikas, labiau prie motinons glaudiesi. O kai paaugau, aš buvau labiau tėvo duktė. Mudu pasikalbėdavom, mėgdavo pafilosofuoti su manim, eidavom pasivaikščioti. Buvau laiminga. Iš jo sužinojau, kas svarbu gyvenime. Jis buvo malo­naus būdo, į ginčus nesileisdavo, bet kas lietė Lietuvos reikalus, buvo labai principingas. Niekas negalėjo jo išgąsdinti. Net mirties bausmė, – jis buvo Lukiškių kalėjime. Kartais aš jo paklausdavau: kaip tu visa tai išgyvent pajėgei, kai pusę metų girdėjai, kaip šaudo kalėjime žmones… O jis atsakydavo: „Dainuodavau. Dai­nuo­davau pasvalietiškas dainas”… Manau, kad jam jokia auka Lietuvai nebūtų buvusi per didelė. O kiek jaunų žmonių paaukojo savo gyvybes už Lietuvą.

Kokie Jus apima jausmai galvojant apie Vasario 16-ąją?

J. Vileišis su žmona Ona Vileišiene (priekyje centre).
J. Vileišis su žmona Ona Vileišiene (priekyje centre).

Na, žinot, jausmai gana sudėtingi. Aš labai didžiuojuosi savo tauta. Kad po caro priespaudos metų atsirado žmonių, kurie paskelbė Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Manau, kad jie buvo ne kas kita, kaip didvyriai. Stebukladariai. Betgi režimas, kurio fone jie skelbė nepriklausomybę, nebuvo nei malonus, nei draugiš­kas. Po dviejų sukilimų XIX a. žmo­nės buvo ir šaudomi, ir kariami, ir kankinami, ir juos trėmė į Sibirą, buvo uždrausta lietuvių kalba ir raštas… Jokia kita Europos tauta taip smarkiai nėra nukentėjusi. Ir vis vien Lietuva kaip paukštis pakilo iš pelenų, iš gaisrų ir persekiojimų.

Dėl to Lietuvai labai gerai su­pran­tamas Tibetas, Ukraina… Būtų gerai, kad ir kitos valstybės tai su­prastų. Bet…

Vasario šešioliktoji – man yra ypatinga diena. Bet aš nenoriu pa­sakyti, kad menkesnė buvo Kovo 11-oji. Tai labai herojiška diena. Žmonės atsikėlė po penkiasdešimties metų – jie drįso, jie buvo pasiruošę mirti. 

Lietuviai pernelyg mažai didžiuojasi savo tauta. Nepakankamai. Juk mes gyvename čia, šitoj vietoj, šitoj mūsų gintarinėje pakrantėje – jau vien dėl to, kad mūsų ainiai čia gyveno, dėl to, kad savo kraštą patys apgynėm, mes nusipelnėm nepriklausomybės. Ir nėra mums prieš ką lankstytis. Mums į pagalbą neatėjo jokia svetima kariuomenė, dėl mūsų nežuvo nei vienas svetimos šalies kareivis – mes patys ją, laisvę, išsikovojom.

Tačiau mes tebegydome savo žaizdas. Reikia turėti kantrybės, reikia suprasti žmones – sovietų okupacija buvo baisi. Jie norėjo valdyti ne tik mūsų fizinį kūną, bet ir protą. Lietuviai – sena ir be galo garbinga tau­ta. Ir jeigu mes patys savęs negerbsime – pasakykit, kas mus dar gerbs? Kas gerbs? Mūsų kaimynai? Ne, niekas negerbs! Mums nereikia malonių. Kaip gerai, kad mes nesam niekam skolingi. O juk yra labai galingų tautų, kurios nepajėgė savęs apginti, buvo užpultos ir pasidavė… O Lietuva apsigynė be niekieno pagalbos. Betgi 1918 m., po nepriklausomybės paskelbimo, ją reikėjo apginti. Ėjo vaikinai iš kaimo, paprasti, skurdūs, kartais net batus nešėsi per petį, pamovę ant lazdos, nelaikę rankose šautuvo. Ėjo ginti Lietuvos. Svarstau – gal Lietuvos šventa žemė juos įkvėpė? Su kiek priešų mes turėjom reikalų… Kiek daug žuvo žmonių už laisvę!

Stebėtino šviesumo esate.

Na, ką jūs… Perdedat. Bet jūs pažiūrėkit – koks grožis aplinkui. Vilniaus bokštai – jie tokie gražūs. Aš gimiau Vilniuje, mano broliai ir seserys taip pat gimę Vilniuje. Mes buvom penki. Mano tėvai norėjo, kad visi vaikai gimtų Lietuvos sostinėje. Gyvenom dabartiniame Gedimino prospekte, mūsų namuose ne vieną vakarą buvo derinamos paskutinės Nepriklausomybės akto detalės. Buvo pavojinga, bet tėvas apie tai negalvojo.

Jūsų namuose, ant pietų stalo buvo rašyti Nepriklausomybės akto variantai?

Taip.

Tokias jaudinančias detales pasakojate… Miela gerb. Rita, ačiū už pokalbį. Susitiksime didžiausioje mū­sų šventėje – šimtojoje Vasario šešioliktoje.

Kalbino Vitalius Zaikauskas

Broliai Vileišiai: Jonas Vileišis (k.), Petras Vileišis, Antanas Vileišis, Anupras Vileišis.
Broliai Vileišiai: Jonas Vileišis (k.), Petras Vileišis, Antanas Vileišis, Anupras Vileišis. (Internetinių šaltinių nuotr.)

 

Mykolo Biržiškos anūkė Danutė Mažeikienė: „Esu senelio pasėta sėkla”

Danutė Mažeikienė: „Mes su seneliu Mykolu Biržiška buvome labai artimi”.
Danutė Mažeikienė: „Mes su seneliu Mykolu Biržiška buvome labai artimi”.

Kokios mintys aplanko švenčiant šią vasario 16-ąją, kai Lietuva pažymi savo nepriklausomybės atkūrimo 100-metį?

Kiekvieną vasario 16-ąją labai noriu apsiverkti iš džiaugsmo nes esu užauginta su negyjančia Tėvynės ilgesio žaizda. Mano šeima – seneliai Mykolas ir Bronislava Biržiškos bei tėvai, Ona ir Kazys Barauskai, gyvendami Amerikoje, visą laiką sirgo tėvynės ilgesiu. Žinau, kad mano senelis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras, būtų labai džiaugęsis šiuo Vasario 16-osios 100 jubiliejumi. Jam Lietuva buvo labai svarbi. Šį jausmą aš perėmiau iš jo, nes buvome labai artimi. Senelis man buvo kaip antras tėvas, nes tėtis mirė, kai man buvo vos penkeri.

Kaip prisimenate savo vaikystę, kai netekote tėčio, o jo vietoje buvo senelis?

Aš ir gimiau Los Angeles per savo senelio vardadienį – per Mykolines. Kai augau, man atrodė, kad mes gyvename rojuje, nes turėjome vieni kitus, lietuvių kalbą, šokį ir dainas. Nors iš tikrųjų gyvenome palyginti skurdžiai.

Pradžioje į Ameriką atvyko mano tėvai. Jie apsistojo netoli San Diego, ten mano tėtis, Lietuvoje buvęs mokytojas, įsidarbino pas vieną lietuvį, turėjusį gyvulių skerdyklą. Vėliau jis gavo darbą Los Angeles aliuminio fabrike. Netrukus, pas mus atvažiavo ir abu seneliai, kurie 1944 metais pasitraukę iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, Hamburge, vėliau Pinneberge. Ten senelis kartu su kitais Baltijos akademikais 1946–1949 metais profesoriavo DP stovykloje įkurtame Baltijos universitete Pinneberge, dėstė literatūros istoriją. Mano sesuo Venta ir brolis Vytautas gimė Vokietijoje Freiburge, o aš – jau Amerikoje. Tėčiui Amerikoje teko išlaikyti septynių asmenų šeimą – mamą, mus, tris vaikus ir senelius.

Kai man buvo penkeri, šeimoje pasipylė mirtys. Mano senelė Bronislava nuskendo Ramiajame vandenyne. Dabar, kai galiu matyti Lietuvos televizijos ir radijo archyvuose esančius dokumentinius filmus, man aiškėja kai kurios tikrosios šios tragedijos priežastys. Praėjus dviem mėnesiams po jos mirties, mirė mano tėvas, senelio žentas. Jis neseniai buvo gavęs paaukštinimą aliuminio gamykloje. Jį paaukštino, nes tas žmogus, į kurio vietą buvo paskirtas tėvelis, mirė. Netrukus ir mano tėtis, būdamas vos 46 metų, sulaukė tokio paties likimo. Manau, kad darbas aliuminio gamykloje jį ne laiku nuvarė į kapus. Praėjus dar porai mėnesių po tėčio mirties, sužinojome, kad Anapilin iškeliavo senelio vidurinysis brolis Vaclovas Biržiška. Po to rimtai susirgo ir mano mama.

Mykolas ir Bronislava Biržiškos.
Mykolas ir Bronislava Biržiškos.

Kaip senelis ir visa šeima laikėsi po tiek netekčių?

Tos nelaimės galėjo jį sugriauti, bet senelis buvo kietas žemaitis. Po šių netekčių pas mus padėti atvažiavo mano teta, mamos sesuo Marilė ir jos vyras Stasys Žymantas-Žakevičius. Mirus senelio broliui Vaclovui, mano senelis su jauniausiuoju broliu Viktoru toliau dirbo prie Vaclovo Biržiškos nebaigto tritomio „Aleksandrynas”. Beje, šio leidinio paskutinį tomą galiausia pabaigė Marilė ir Stasys Žymantas-Žakevičius.

Mama gaudavo našlės pensiją, mes vertėmės, nors ir sunkiai. Kaip sakiau, mums, vaikams tai netrukdė jaustis rojaus gyventojais – turėjome senelį, mamą. Be to, mes Los Angeles gyvenome lietuviškoje oazėje – turėjome tautiečių ratą, kurie buvo artimi, savi. Susitikdavome Šv. Kazimiero parapijoje, kur daugelis parapijiečių buvo žemaičiai, tarp jų – ir klebonas, ir mano senelis.

Mykolas Biržiška buvo tarsi tos parapijos ašis, aplink jį sukosi daug lietuviškos veiklos. Gyvas būdamas, mano tėvelis buvo lituanistinės mokyklos direktorius, o senelis skaitydavo paskaitas jaunimui. Pas mus lankydavosi Lietuvos konsulas Los Angeles Julius J. Bielskis, garsus krepšininkas aukštaūgis Pranas Lubinas su žmona Mary Agnes, atvykdavo jaunimo – skautų, ateitininkų,  dažnas svečias būdavo gydytojas William Grasska. Kai būdavo švenčiama Vasario 16-oji, senelis visada pasakydavo kalbą.

Mykolas Biržiška buvo poliglotas, labai mėgdavo bendrauti su kitais akademikais – ukrainiečiais, lenkais, žydais jų kalba – jam tai būdavo atgaiva. Kai būdavo švenčiamas jo gimtadienis, sulėkdavo jaunimas, atsiveždavo sumuštinių, pyragų – tas apkrautų stalų vaizdas iki šiol man stovi akyse. Beje, jeigu per televiziją rodydavo Hollywoodo aktorę Rūtą Lee, senelis visus darbus padėdavo į šalį ir sėsdavosi žiūrėti televizoriaus.

M. Biržiška su garsiu tautiečiu krepšininku Pranu Lubinu ir jo žmona Mary Agnes.
M. Biržiška su garsiu tautiečiu krepšininku Pranu Lubinu ir jo žmona Mary Agnes.

Kaip Jūsų pačios gyvenimą paveikė vaikystė, praleista su seneliu Mykolu Biržiška?

Kai jis mirė, man buvo 11 metų, bet aš esu ta sėkla, kurią senelis pasėjo, ji sudygo, užaugo, o dabar jau skleidžiasi mano pumpurai – visi trys jau suaugę mano vaikai – du sūnūs ir dukra moka lietuvių kalbą. Aš jaunystėje buvau tarp tų, kurie gyvendami Amerikoje, dirbo, kad sovietų okupuota Lietuva vėl taptų nepriklausoma. Kartu su vyru Antanu (Tony) Mažeika įsitraukėme į politiką. Apie 1977–1980 metus pradėjome veiklą: organizavome demonstracijas už disidentus Balį Gajauską, Antaną Terlecką ir Nijolę Sadūnaitę, dirbome, kad gyvuotų „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos”. Dar 1965 metais mano vyras Antanas kartu su 4 bendraminčiais New Yorke organizavo žygį į Jungtinių tautų organizaciją, kur 14 tūkstančių lietuvių, latvių, estų ėjo protestuodami prieš Rusijos planus Lietuvoje įvesti rusiškus gatvių pavadinimus ir kalbą. Mudu su vyru ir 5 kitais aktyvistais buvom Amerikos baltų laisvės lygos iniciatoriai, o Antanas buvo pirmasis prezidentas. Būdami JAV piliečiai, šios mūsų įkurtos organizacijos nariai galėjo lengviau oficialiai pasiekti JAV Kongresą, Valstybės departamentą ir Baltuosius Rūmus. Lyga informuodavo JAV vyriausybę ir visuomenę apie Baltijos šalyse sovietų pažeidinėjamas žmogaus teises, religinį persekiojimą, kultūrinę ir tautinę diskriminaciją. Kai Michailas Gorbačiovas atvyko į San Francisco, mes ten vežėme 150 metrų ilgio lietuvišką trispalvę, pasirūpinome surasti lėktuvą, kuris skraidintų šūkį: „Gorbi, free the Baltic States”. Kai po 1990 metų iš laisvę atkūrusios Lietuvos į JAV atvykdavo politikai, mes rengdavome jiems susitikimus su amerikiečių spaudos ir televizijos atstovais.

Netikėta akimirka: M. Biržiška DP (Displaced Persons) stovykloje Pinneberge.
Netikėta akimirka: M. Biržiška DP (Displaced Persons) stovykloje Pinneberge. (L. Briedžio nuotr.)

Kaip žadate švęsti 100-ąją vasario 16-osios šventę?

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį nusprendžiau likti Los Angeles. Kaip ir kasmet, tą dieną 10:30 ryto vykstame į Kalvarijos kapines, kur palaidotas mano senelis Mykolas Biržiška. Taip jo amžinojo poilsio vietą lankome kiekvieną vasario 16-ąją nuo 1962 metų, kai jis mirė. Taip ir lankysime iki to laiko, kol jo palaikai bus perlaidoti Lietuvoje. Į kapines turėtų atvykti ir Lietuvos konsulas Los Angeles Darius Gaidys, klebonas, grupė parapijiečių. Padėsime gėlių, vainiką, pasimelsime, sugiedosime Lietuvos himną. Taip pat dalyvausime iškilmingoje vakarienėje, kur esame pakviesti. Vakarą ves aktorė, kuria senelis žavėjosi – Rūta Lee. Bus iš Lietuvos atvykusių svečių. Aš nusivešiu senelio biustą, kad jis nors taip būtų kartu su mumis Lietuvos valstybės 100 mečio paminėjime. O vakare važiuosime į Los Angeles oro uostą, kuris nušvis Lietuvos vėliavos spalvomis. Tai turėtų būti ypatinga šventė.

Kalbino Virginija Petrauskienė

Broliai Mykolas (antras iš k.) ir Viktoras Biržiškos nemažai bendraudavo su konsulu Los An­geles J. J. Bielskiu (pirmas iš d.)
Broliai Mykolas (antras iš k.) ir Viktoras Biržiškos nemažai bendraudavo su konsulu Los An­geles J. J. Bielskiu (pirmas iš d.)