CENTRAS - Gyvūnai - Šuo Karlas ir „inspekcijos”
Karliukas su savo „sesėmis” Paula (k.) ir Kamile.
Karliukas su savo „sesėmis” Paula (k.) ir Kamile. (Asmeninio albumo nuotraukos)

Šuo Karlas ir „inspekcijos”

Neringa Smilgytė.

Karliukas 8 sav.
Karliukas 8 sav.

Šuo Karlas – nepaprastas šuo. Tai 95 kg (210 lbs) sveriantis anglų mastifo (English Mastiff) veislės „patinėlis”, dėl savo meilaus būdo dažnai vadinamas tiesiog Karliuku.

Karliukas į mano sesers šeimą atkeliavo iš Kansas miesto, Missouri valstijos, būdamas dviejų mėnesių, prieš beveik aštuonerius metus. Karlo tėtis bei broliai, kaip ir dera tokio įstabaus stoto šunims, taip pat turėjo jų esamą ir būsimą „kubatūrą” puikiai atspindinčius vardus – Mr. Big, Dzeusas, Tankas, Herkulis…

„Kiek jis ėda?” Tai tikriausiai pirmas ir dažniausiai sulaukiamas klausimas iš Karlą sutikusių bei akis iš nuostabos išpūtusių žmonių. Ne vienas dar labiau nusistebi sužinojęs, kad Karliukas iš tikrųjų tiek daug ir neėda. Dažnai net nepabaigia jam du kartus per dieną patiekiamos specialiai išvirtos košės. Tiesa, reikėtų paminėti, kad Karlas yra tikras gurmanas ir ne visai šuniškų skanėstų niekada neatsisakys. Bananai ir brokoliai užima labai aukštą vietą skanėstų grandyje, tačiau niekas negali nurungti pelėsinio sūrio! Ir kuo „mandresnis” ir labiau smirdi, tuo geriau. O jei dar ir ant krekerio… Karliukui ir akys į kitą pusę nuo tokio skanėsto gali apsiversti.

Nesvarbu, kurioje namo dalyje būtų, pajutęs sūrio kvapą tuoj pat atkurnės į virtuvę. O čia reikėtų pridurti, kad Karlas prie stalo kažko paskanauti pasirodys tik tuomet, jei ten yra žmonių. Jei sūris ar kitoks Karlo akimis labai skanus maistas būtų padėtas ant stalo krašto, bet nebūtų ko tų gėrybių „paprašyti” Karlui net mintis nekiltų jų nugvelbti, nors jam viskas ir būtų lengvai pasiekiama.

Taip Karliukas rodo meilę savo „tėčiui” Edgarui.
Taip Karliukas rodo meilę savo „tėčiui” Edgarui.

Per tiek metų Karliukas niekada nieko nėra paėmęs, ko jam nebuvo duota. Ir tikrai, jei kažkas stebuklingai dingtų nuo stalo, greičiau būtų apkaltintas vaiduoklis, nei namuose vienas likęs šuo. Štai koks geras tas mūsų Karlas!

Šeimoje juokaujama, kad Karliukas „laikosi linijų”, tačiau apie jam priklausomų kalorijų suvartojimą galima spręsti ir iš Karlo mėgstamiausių užsiėmimų. Vienas jų – bėgioti, tiesa, tik per miegus ir dar aukštyn kojom braižant nagais sieną. Tokių šuniškų sapnų nutarkuotų „trasų” namuose yra bent keletas. Be bėgiojimo per miegus Karlas dar mėgsta keisti savo miegojimo vietą. Tai yra labai svarbi ir kruopščiai atliekama Karlo dienotvarkės dalis. Namuose per du aukštus jam yra patiestos specialiai pagamintos trys „memory foam” šuniškos lovos, bet Karlas nėra išrankus, tinka ir parketas, ir plytelės, ir vienintelis praėjimas.

Taip, baigėsi tie seni geri laikai, kada Karlas sulakstydavo du kartus sugriebti numestą lazdą ar kitokį skraidantį daiktą. Šios veislės šunys dėl savo dydžio ir masės gyvena trumpiau, vidutiniškai 8–10 m., tad Karliukas tikrai užsitarnavo savo 22 valandų per parą poilsio nuo… poilsio.

Vis dėlto reikia nepamiršti ir trečio mėgstamiausio Karliuko užsiėmimo – eiti pasivaikščioti. Vaikščiojimas su Karliuku yra gana subtilus dalykas. Daugumai sutiktų dėdžių ir tetų iškylantis, antras pagal populiarumą klausimas „kuris kurį veda?” nėra visiškai iš uodegos laužtas. Iš tikrųjų pasitaiko visaip. Einant iš namų, veda Karlas, grįžtant atgal, vaidmenys dažniausiai apsiverčia. Vienaip ar kitaip galima teigti, kad tas pavadėlis yra labiau ne vedžiojimo, o lengvos paskatos ar nuorodos priemonė. Jei Karlas tikrai norėtų ir nebūtų tokio gero charakterio, galėtų nutempti kad ir iki mėnulio…

Karliukas lanko Yellowstone parką.
Jaunas Karliukas lanko Yellowstone parką.

O tas noras kartkartėmis iškyla į paviršių… Pagrindinė priežastis – nenustatyti judantys objektai. Dažniausiai Karlo pasivaikščiojimai vyksta vakare, jau sutemus, o tamsoje judantys objektai atrodo dar įdomesni ir tikrai vertesni nuožmesnės „inspekcijos”.

Viena iš įsimintinesnių „inspekcijų” kaip tik ir atsitiko vieną tamsų vasaros vakarą, kada netikėtai, tarsi iš niekur, iš už gatvės kampo išniro dviratininkas. Nespėjus susivokti ir pasiruošti (tvirčiau apie ranką apsivynioti pavadį, stipriai įsispirti ir griežtai sakyti „ne”), pavadėlis išsprūdo ir nuskriejo paskui šuoliuojantį Karlą… Tuo metu atrodė – širdis iškris iš krūtinės. Ne dėl to, kad Karlas padarytų kažką daugiau, nei nelaimėlį apuostytų. Mastifai iš prigimties yra gana smalsūs ir žmonių niekada nepuola. Net ir pašaliniam žmogui įsilaužus į namus mastifas jį įspraustų į kampą ir prižiūrėtų, kol pasirodys šeimininkas.

Tačiau dviratininkas šito nežinojo ir tikriausiai tamsoje gerai nematė, bet sprendžiant iš staigaus šuolio, – nuo monotoniško pedalų mynimo iki olimpinių žaidynių verto sprinto, – šalia atsiradusio „kalno” jis nepalaikė draugišku. Silpnesnių nervų žmogus taip gali ir infarktą gauti… Ir tikrai, tamsoje galima pamanyti, kad tai iš kokio zoologijos sodo pabėgęs liūtas!

Visa laimė – gal mano šauksmai, o gal Karlo peržengtas savaitės bėgimo limitas bei patenkintas smalsumas – gaudynės baigėsi taip staiga, kaip ir buvo prasidėjusios…

Tenka keliauti su tokiais dubenėliais.
Tenka keliauti su tokiais dubenėliais.

Šis įvykis, kad ir koks būtų buvęs baisus dviratininkui, baigėsi visiems gana laimingai. Deja, ne visi Karlo „inspekcijų” subjektai pasirenka nešti kudašių, būna ir tokių, kuriems Karliuko dydis nesukelia jokių rimtesnių emocijų ir vietoj bėgimo, jie pasirenka… puolimą!

Taip ir atsitiko dar tamsesnį, puikiai tokiam baisiam nutikimui tinkantį debesimis nuklotą vakarą, kada su Karlu išsukę nuo pagrindinio tako nužingsniavome per pievą, virš kurios vingiavo kvartalą skirianti laidų linija. Čia Karlui tikras rojus – šunų vedžiotojų pamėgta vieta pilna įvairiausių kvapų, visa pieva knibždėte knibžda įvairių gyventojų. Neilgai trukus, mano užsisvajojusį žvilgsnį į pajuodusius tolius nutraukė rimtas timptelėjimas į šoną, o tai galėjo reikšti kelis dalykus: A. – skraidantis maišelis (daug alaso dėl nieko), B. – tamsus ir didelis kupstas (taip pat kaip ir A.), C. – kitas vedžiojamas šuo (galimos įvairios įvykio interpretacijos), D. – kojotas (taip pat kaip ir C.) ir E. (nežinomas, neatpažintas objektas, interpretacijos nenuspėjamos).

Mūsų nelaimei šį kartą pasitaikė variantas E. – nežinomas ir visai nematomas objektas. Buvo taip tamsu, kad įžiūrėjau tik kažkokį krutantį juodą debesį, kurį Karlas mėgino iš visų pusių apuostyti. Man bandant įvertinti situaciją, debesis ne tik nesitraukė, bet pradėjo judėti link mūsų su gana, kiek teko įžiūrėti, karinga strategija. Nemeluosiu, nors ir su „drambliu” pašonėje, kada tave puola toks nematomas juodas tamsulys, visas pasitikėjimas išgaruoja… Karlui staiga pradėjus kriokti ir leisti kitokius keistus garsus, puolimas greitai pavirto į miklų atsitraukimą. Teko net panaudoti Karlo pavadį kaip ginklą, kad tik juodoji dvasia daugiau nesiartintų.

Portretas su „mama” Laima.
Portretas su „mama” Laima.

Tik įėjus į namus, tarp keturių sienų vėjo nejudinamame ore atsiskleidė, o greičiau užsiuodė mūsų užpuoliko tapatybė… Taip, visi namai pakvipo sodriu šeško aromatu… Nežinia, kiek Karliukas tų šeško dovanotų bombų gavo, bet tikriausiai gerą mėnesį jautęsis kvapas vis dėlto Karlo nuo „inspekcijų” neatbaidė. Kitas Karlo ir šeškų susitikimas įvyko visai netrukus, dieną prieš mano dukterėčių krikštynas, kada visi svečiai po bažnyčios turėjo sugužėti į namus pratęsti tokios svarbios šventės. Nors krikštynos ir „kvepėjo” šeškais, šventė pavyko su kaupu, o ir svečiams buvo ką papasakoti!

Daugiau apie Karlą galite pasižiūrėti paspaudę ant nuorodos: www.youtube.com/watch?v=qorqlvjkjnc

Karliukas su sesutėmis.
Karliukas su sesutėmis.