CENTRAS - Gamta - Bulgarijos kaimo realybė: nuo šveicariško grožio iki gūdaus sovietinio palikimo
Lietuviai senjorai išėję į pensiją, kasdienybę leidžia Bulgarijos kaime Slavyani.
Lietuviai senjorai išėję į pensiją, kasdienybę leidžia Bulgarijos kaime Slavyani. (Asmeninio albumo nuotraukos)

Bulgarijos kaimo realybė: nuo šveicariško grožio iki gūdaus sovietinio palikimo

Rasa Kazlas.

Vilniečių Berenių šeima, išėję į pensiją, pasirinko gyvenimą Bulgarijoje.
Vilniečių Berenių šeima, išėję į pensiją, pasirinko gyvenimą Bulgarijoje.

Šiaurės Bulgarijoje, ten, kur prasideda Dunojaus lygumos, kalvotoje vietovėje, Lovech provincijoje, išsidėstęs Slavyani kaimas. Kaip ir visiems Europos kaimams modernėjančiame pasaulyje turbūt vieną dieną jam būtų iškilusi grėsmė išnykti iš geografijos žemėlapio, tačiau dabar akivaizdus jo atgimimas leidžia manyti, kad Slavyani ir toliau bus patrauklia vieta gyventi ir atostogauti.

Ir taip yra ne tik todėl, kad aplink Slavyani kaimą auga gražūs miškai, kuriuose dera juodieji trumai, o derlinguose slėniuose puikiai dera vynuogės, persikai, abrikosai, ne tik todėl, kad namų sklypuose, tiesiog lauke, be didelio vargo užauga pomidorai, pipirai, baklažanai, arbūzai, melionai ir kitos derliaus gėrybės, ne tik todėl, kad klimatas ištisus metus labai malonus, oras grynas, o vanduo nuostabus, ir ne tik todėl, kad netoli kaimo yra keturi nedideli ežerai, teka keli upeliukai ir gausu šaltinių. Gyvybiš­kai svarbi Slavyani išlikimo priežas­tis – nemažas nuopelnas lietuvių, kurie per pastaruosius dešimt metų pradėjo čia pirkti namus ir kurti naują lietuvybės salą. Vienas pirmųjų į šio bulgariško kaimo rojų koją įkėlė vilnietis Adolfas Berenis su žmona Nijole ir šiandien, prabėgus dešimčiai metų, nė dienos nesigaili dėl šio savo sprendimo.    

Bulgarijos kaimas sužavėjo lietuvius.
Bulgarijos kaimas sužavėjo lietuvius.

Kaip kilo idėja keltis gyventi į Bulgarijos kaimą?

Mes abu su žmona truputį neramios sielos. Ji gimusi Vilniuje, aš – Telšiuose, bet nuo 1958 m. gyvenau Vilniuje. Gyvenome kaip visi – darbai, vaikai, seni tėvai, vienišos tetos. Ir, žinoma, slogi tarybinė santvarka, kuri viską spaudė į rėmus. Atėjo laikas, kai pajutome, kad galime pradėti gyventi sau. Pamenu, nusipirkome sodybą kaime ir norė­jome parodyti sau ir kitiems, kad galime išmokti melžti karvę, auginti kiaules, sodinti daržoves ir puoselėti sodą. Tikrai buvome labai laimingi nauja patirtimi. Vėliau atsirado finansinė galimybė, ir norai paaugo, tada pagalvojome, kad visai smagu būtų pagyventi svečioje šalyje, kur šilčiau, kur įperkama. Dvejus metus landžiojome internete, ieškodami sau tinkamo gyvenamo namo nuo Ukrai­nos, Krymo iki Balkanų, Juodkal­nijos, Kroatijos ir Bulgarijos. Žino­jome, kokios mūsų pensijos, santaupos ir laikėmės principo: „Geriau gyventi tarp truputėlį neturtingesnių, negu tarp turtingųjų”. Net Bulgarijoje nesirinkome pajūrio ar kaimų, kuriuose gyvena daug pasiturinčių pensininkų britų ir vokiečių. Pirkome suremontuotą namą paprastame Bulgarijos kaime Slavya­ni. Atrodo, neapsirikome, nes po mūsų lietuviai čia nupirko dar dvylika namų. Dėl tokio šios vietovės išgarsėjimo tarp tautiečių gal ir mes kiek kalti. Vis „Facebook” paskyroje pareklamuodavau vieną ar kitą parduodamą namą, ir tarp draugų, pažįstamų vis atsirasdavo norinčių čia įsikurti.

Bulgarijos saulės sunokinti, gryno oro užauginti persikai.
Bulgarijos saulės sunokinti, gryno oro užauginti persikai.

Bulgarijos kaimas Slavyani, bent sprendžiant iš Jūsų komentarų „Facebook”, pamažu tampa Lietuvos pensininkų rojumi. Ir, manau, tai lemia nedidelės kainos?

Nuolat kirbantis klausimas –  už kiek čia galima išgyventi? Trumpai: pigiau negu Lietuvoje su vidutine lietuviška pensija. Su savo realiais norais tikrai nebadausite. Mūsų kaime nėra daug bulgarų, kurių pensija būtų 200, o juolab 300 eurų. Ir gyvena. Viskas priklauso nuo gyvenimo būdo ir ypač mokėjimo derinti savo galimybes su norais.

Gal galėtumėte prisiminti tuos pirmuosius įspūdžius, kai pradė­jote kurtis Slavyani? (Kalbos barjeras, integracija į visiškai naują aplinką, naujos patirtys, nenumatyti sunkumai.)

Atvažiavome į visai tuščią namą, miegojome ant grindų ir judėjome, o ne verkšlenome. Atsivežėme bulgarų kalbų žodynus, susidarėme būtiniausių žodžių žodynėlį ir pradėjome bendrauti su kaimynais, parduotuvėse. Vyresnės kartos bulgarai rusų kalbos mokėsi nuo antros klasės, bet, atrodo, juos panašiai mokė rusų, kaip mus anglų. Gajus mitas, kad bulgarų ir rusų kalbos tokios panašios, kad visai nėra kalbos barjero. Manau, kad taip atrodo turistams, kuriems Bulgarija tik pajūris, kuriame iki šiol dominuoja rusų turistai. Bulgarijos regionuose ir net visai artimuose kaimuose kalba labai skiriasi. Nežinau kodėl, bet Bulgarijos provincijoje visi užsieniečiai tapatinami su rusais. Kalbame tarpusavyje lietuviškai, o bulgarai sako – rusnaki. Po to nustemba, kai sužino, kad mes, kaip ir kitos buvusios Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusios tautos, turi savo istoriją, kalbą, kultūrą. Buvo pradžioje nedidelės problemos parduotuvėse: sunku rasti grietinės, visai nebuvo varškės, silkės, jogurto, įprastų žirnių, kruopų, juodos tikros duonos. Per dešimt metų gerokai pasikeitė parduotuvių asortimentas. Net mūsų Lovech jau yra lietuviškų produktų parduotuvė.

Bulgarijos lietuviai švenčia Kovo 11-ąją.
Bulgarijos lietuviai švenčia Kovo 11-ąją.

Mačiau vis „Facebook” parek­la­muojate vieną kitą Slavyani kaimelyje parduodamą namą. Nuo to laiko, kai Jūs atsikėlėte į Bulgariją, ne viena lietuvių  šeima taip pat nusprendė kurtis šioje vietovėje. Kokia toji Jūsų bendruomenė? Gal jau turite tradici­nių renginių ir pan.?

Kai kaime apsilankę mūsų vaikų draugai nusipirko du namus, su Laurynu Sadausku sukūrėme savo paskyrą „Facebook” tam, kad mūsų draugai galėtų pažvelgti į eilinį Bulgarijos kaimą ir jo gyvenimą. Šiomis dienomis pamačiau, kad mūsų puslapį „Lietuviai Slavyani” seka 454 žmonės. Nustebau, bet neslėpsiu – malonu. Neagituojame pirkti čia būstų, tiesiog atsirado prašančių parodyti, kokie parduodami namai, o ir vietiniai pamatė, kad yra galimybė lietuviams parduoti namą. Pagaliau – keičiasi ir bulgarų nuomonė apie kaimą – jei perka užsieniečiai – reiškia neblogas kaimas. Nemažai namų nupirko ir bulgarai, atvažiuoja net iš pačios Sofijos. Klausiate apie bendruomenę? Pastoviai čia gyvename penki pensininkai, per metus kitus žada apsigyventi dar bent dvi, trys šeimos. Kiti atskrenda, atvažiuoja, bet visi prisipažįsta, kad labai nesinori grįžti į Lietuvą, Angliją, Škotiją, Švediją, Prancūziją, Belgiją ir net Sofiją. Esame nevienodų politinių pažiūrų, bet nesipešame, geria­me skirtingus gėrimus ir užsisakome skirtingus patiekalus, bet mėgstame visi kartu padiskutuoti ir pasėdėti už stalo. Mūsų kaime per Jonines su­sirenka Bulgarijos lietuviai. Visi, kas tik gali. Lietuvių visoje Bulgarijoje tik keli šimtai ir dar nemažai tų, kurie turi butus pajūryje, ir jiems visa Bulgarija telpa viename pliaže.

Bulgariškos gėrybės.
Bulgariškos gėrybės.

Dešimt metų – nemažas laiko tarpas. Ar per tuos metus buvo kažkokių  išskirtinių „bulgariškų dalykų”, prie kurių lietuviškas mentalitetas niekaip negali pri­prasti ir kas iki šiol Jus stebina šio krašto gyvenime?

Mūsų kaimas tikrai nėra pats gražiausias Bulgarijoje. Eilinis, su duobėtomis gatvėmis, šiukšlėmis visur, kur kam patogu numesti ar išversti. Šiuo metu esame su žmo­nėmis, kurie per Velykas veža mėšlą ir dirba darže, per Kalėdas pjauna kiaules. Man tikrai keista, kai velionį į kapines veža traktoriaus priekaboje ir jį lydi keli kaimynai, atėję tiesiai iš tvarto. Tai nėra rojus jokia įprasta buitine prasme. Bet kai pajuntame klimato skirtumą, vaisių, daržovių skonį, kai pažvelgiame į gegužės mėnesį baltus kalnus tolumoje, kai žinome, kad visai netoli yra atviri terminiai baseinai, įvertiname tai kaip didelį privalumą, kurį papildo dar, žinoma, ir tai, kad už vidutinę lietuvio pensiją čia galima sąlyginai oriai gyventi.

Lovech provincijos Slavyani kaimo panorama.
Lovech provincijos Slavyani kaimo panorama.

Kokie yra bulgarai? Ar kitataučiui lengvai pavyksta su jais užmegzti ryšį?

Mes, kaimo senukai, stengiamės dažnai važiuoti į miestą papietauti. Visiems patinka bulgarų virtuvė. Trečiadieniais važiuojame į turgų, po to ilgai sėdime kavinėje. Tiek kaime, tiek Lovech provincijos centre jau niekas nesistebi išgirdę lietuvių kalbą. Visiems kaip anekdotą pasakoju įvykį. Lovech netoli restorano norėjome mokamoje aikštelėje palikti mašinas. Bulgaras, išgirdęs svetimą kalbą, iš karto bandė kalbinti rusiškai. Pasakiau, kad mes lietuviai ir susikalbame bulgariškai. Pridū­riau, kad mes gyvename Slavyani. Jis klausia: „Tai tu Adolfas?” Jie labai smalsūs, plepūs. Pirmi žodžiai, kai susitinka bulgarai: „Papasakok ką nors”. Aptarinėja visur ir viską. Ir, žinoma, prikuria. Vietinės lietuvės, „meilės emigrantės” nesupranta, kodėl jų vyrai kasdien raportuoja savo mamoms, kas vyksta šeimoje. Čia, kaip ir visuose Balkanuose, gajus motinos kultas.

Kasdienybė Slavyani kaime.
Kasdienybė Slavyani kaime.

Jeigu vienu žodžiu reiktų apibūdinti Jūsų ir Jūsų žmonos gyvenimo Bulgarijoje tarpsnį, koks tai būtų apibūdinimas?

Abu su žmona jau buvome buvę Bulgarijoje. Mus žavėjo kalnai, slėniai, kelių serpantinai. Ir visiškai kitas oro kvapas. Lietuvai trūksta kalnų, Bulgarijai – ežerų. Bulgarams kal­bame – kokioje puikioje šalyje jie gyvena: klimatas, kalnai, jūra, derlinga žemė, pagaliau Graikijos, Romos, Bizantijos kultūros klodai, kuriuos bulgarai istoriškai paveldėjo iš Bi­zantijos, Osmanų imperijos! Neįkai­nojamo turto jie turi, bet nelabai stengiasi prisiminti ir panaudoti. Sakome: pažvelkite į savo 500 metų senumo kaimo vietą – arti kalnai, nuostabios kalvos, miškai. Truputį susitvarkykite, ir bus kaip Švei­carijoje. Deja.

Bulgarijos žalieji slėniai.
Bulgarijos žalieji slėniai.

Ar nė karto neteko gailėtis dėl sprendimo gyventi šiame krašte?

Mes visi, čia pastoviai gyvenantys, pakalbame, kodėl atvažiavome. Sa­kome, kad  esame drąsūs, kad tokia­me amžiuje išdrįsome. Nesame emigrantai, nesijaučiame nepatriotais, o tai neretai mums primena. Mes visi balsuojame, mes visi per šventes iškeliame vėliavas, mes visi bulgarams tvirtiname, kad esame ne iš SSSR, kad turime savo istoriją, kalbą, tautinę savimonę, o ne aklą savo nacionalizmo instinktą. Deja, daug bulgarų nenori to suprasti. Liūdna, bet šalyje, kuri yra ES narė, beveik pusė žmonių dar gyvena sovietinėmis nuotaikomis.

Smagios lietuviškos Joninės Bulgarijos kaime Slavyani.
Smagios lietuviškos Joninės Bulgarijos kaime Slavyani.