Kadras iš Jozefo Lejteso filmo „Barbora Radvilaitė”, 1936 m. Barboros vaidmenį atlieka Jadvyga Smosarska.
Kadras iš Jozefo Lejteso filmo „Barbora Radvilaitė”, 1936 m. Barboros vaidmenį atlieka Jadvyga Smosarska.

Raganos širdies metamorfozės

Aldona Žemaitytė.

Renata Šerelytė. Raganos širdis. Paslaptin­goji Barboros ir jos patikėtinės Magdalenos istorija. Romanas. – Vilnius, Alma littera, 2018.
Renata Šerelytė. Raganos širdis. Paslaptin­goji Barboros ir jos patikėtinės Magdalenos istorija. Romanas. – Vilnius, Alma littera, 2018.

Prieš pat šių metų Vilniaus knygų mugę išėjo nauja rašytojos Renatos Šerelytės knyga „Raganos širdis” (Alma litera, Vilnius, 2018), turinti intriguojančią paantraštę – „Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija”.

Taip, paslapčių šioje knygoje esti pakankamai. Kaip ir šiurpulingų epizodų, kurių rašytoja nevengia ir ankstesnėse savo knygose, pavyzdžiui, „Kokono baladėse”. Paslaptys jos knygose atsivynioja, lyg už siūlo tempiant siužeto kamuolį. Nepamirštami „Mėlynbarzdžio vaikai”, kur liūdesys persipina su širdgėla, ir „Vėjo raitelis”, kur socialinio siužeto kasdienybės peripetijas perrėžia poetizuoti intarpai. Beje, tose knygose dvelkia mistikos vėjas, ko nepasakysi apie „Raganos širdį”. Greičiau čia esama daug šiurpulingų akimirkų, verčiančių susigūžti ne tik romano veikėjus, bet ir skaitytojus, lyg juos aptikštų iš karališko židinio iškritusių anglių žiežirbos. Visose Renatos knygose tyvuliuoja paslaptis, pamažu atsidengianti, kaip jau minėjau, vyniojant siužeto kamuolį. Kaip ir pagrindinės romano veikėjos Magdalenos šiurpulingas likimas…

Likimas – štai kas yra šios knygos pagrindinis dirigentas. Praslinkęs pro mažutę Barborą lėlių spektaklyje Vilniuje, po to kaip šmėkla keliskart atsirasdamas Barboros ir jos patikėtinės Magdalenos gyvenimo istorijose… Pagrindinė romano veikėja yra visai ne karališkos giminės. Tai nusigyvenusio Tra­kininkų (vietovė Anykščių rajone – red. past.) bajorėlio duktė Magdalena. Beje, Renatai polėkis rašyti knygą tikriausiai išsivyniojo iš prieš porą metų kino režisieriaus Raimundo Banionio sumanymo sukurti filmą apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajorės, Geranainių kaštelionienės Barboros Radvilaitės ir Lenkijos karalystės valdovo įpėdinio Žygimanto Augusto meilę. Siužetas nenaujas: atsivertęs lenkų rašytojo Zbignevo Kuchovičiaus knygą „Barbora Radvilaitė”, skaitytojas knygos gale ras per kelis puslapius nusidriekusią apie Barborą rašiusių autorių bibliografiją…

Taigi, nieko nuostabaus, kad sukurti scenarijų savo būsimam filmui režisierius pakvietė išmonės ir stilistinės nuojautos turtingumu apdovanotą rašytoją Renatą Šerelytę. Filmo kūrimas įstrigo dėl lėšų stygiaus, o Renata per tą laiką išleido intriguojantį romaną – apie Lenkijos karalaičio ir Lietuvos bajorės nepaprastą meilę, įvelkant ją į tuometinio lietuvių ir lenkų bajorijos bei abiejų tautų liaudies gyvenimo papročius. Taip pat ir apie brolių Radvilų – Juodojo ir Rudojo – intriguojantį sumanymą savo seserį Barborą Radvilaitę trūks plyš padaryti Lenkijos karaliene. Romane šalia Barboros ir jos brolių neišvengiamai atsiranda lenkų didikai, o svarbiausia – senoji Lenkijos karalienė Bona Sforca. Istorija turtinga įvykių ir, žinoma, pasibaigianti tragiškai – jaunosios karalienės Barboros mirtimi ir begaliniu karaliaus Žygimanto sielvartu, netekus adoruojamo savo meilės subjekto.

Betgi grįžkime į knygos siužetą. Į mano paklausimą, kodėl rašytoja „nutapė” tokį šiurpulingą nusigyvenusio provincijos bajorėlio palikuonės paveikslą, rašytoja atsakė: „Magdalenos paveikslas, kaip ir visa kita, kas yra tikra ir šiurpu, kyla iš gelmės. Toji gelmė – tai vaikystė, tai pirmoji itin slogi ir beviltiška mirties pajauta, išnykimo baimė, ilgesys, kurį sunku apibūdinti – jis ne emocinis, ne jausminis, o toks tarsi gelminis, aštrus, nežemiškas. Daug kas kyla iš nuojautų, iš intuicijos, iš pačios kalbos. Dar yra sapnai, pasąmonė. Yra paprasti daiktai, kurie savo paprastumu – stebuklingi”.

Paklausus į kokius literatūrinius šaltinius, rašydama knygą, jos autorė gilinosi – gal į istorinius faktus, o gal jos rašymo ma­nierą nulėmė, kaip ir kitose Renatos knygose, išmonė, fantazija, rašytoja atsakė: „Rašydama knygą galvojau apie to meto literatūrinį kontekstą. Ar ano meto Lietuvoje kas nors buvo skaitęs Dantę su jo ro­jaus ir pragaro vaizdiniais? O Rablė (Rabelais) ir jo pašaipųjį ‘Gargantiua ir Pantegriuelį’?.. Kas to me­­to literatūroje gimė ir išliko iki mūsų dienų, o kas išnyko? Tų išnykusių dalykų rekonstruoti neįmanoma, bet gal galima juos nujausti…”

O ką autorė manytų apie išmonę ir vaizduotę, kuri ryškiu punktyru išsiskirdavo teksto pradžioje suminėtose jos knygose. Į tai Renata atsakė: „Vaizduotė, kaip pasakytų rašytoja Simone Weil, yra šėtono išmonė.” Ir tęsdama savo mintį taip samprotavo: „Visos, pabrėžiu visos, šio pasaulio karalystės, kaip rašoma Naujajame Testamente, atiduotos valdyti šėtonui. Taigi vaizduotė nėra vien dieviškos srities dalykas, čia daug šėtoniškumo. Kurį galima suprasti ir kaip triukšmą, rutiną, banalumą, liguistumą, visokias baimes ir įsikalbėjimus, mėgdžiojimus ir maivymąsi…”

Tikriausiai ne vienam šio teksto skaitytojui bus įdomu sužinoti, kokiais šaltiniais naudojosi Renata Šerelytė, rašydama knygą „Raganos širdis”… Juk lenkų istorikai galėjo būti gana tendencingi. Pasirodo, rašytoja daugiausia rėmėsi profesorės Raimondos Ragauskienės studija apie Barborą Radvilaitę, paskirais tekstais periodikoje ir internete.

Beje, ką tik pasirodė nauja R. Ragauskienės knyga „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija”. Anot mano pašnekovės, šią knygą pavartyti praverstų visiems, kuriems rūpi mūsų ir kaimyninės šalies istorija. O Renatos Šerelytės romane vertybė yra ir tai, kad skaitytojai gali pažinti viduramžių Lietuvos ir Lenkijos gyvenimo būdą. Knygoje aprašomi kunigaikščių ir bajorų medžioklės epizodai, didikų puotos su ano meto virtuvės įvairove, maskaradai, medžioklės scenos – apskritai to meto aukštųjų ir žemųjų sluoksnių gyvenimo būdas.

O šalia tų prašmatnių medžioklių ir puotų – žemosios klasės, vargšų skurdas, tamsumas, kortos, prakortuojant net artimuosius, kekšynai, klestintys ir sostinėse, ir net mažuose dvaruose… Dar viena įdomi paralelė, kaip gija tįstanti per romaną – viduramžių gydytojai, konstravę savo kabinetuose homunkulus, gaminę mikstūras ir įvairius gėrimus, gamybai naudodami mineralus. Beje, karališkąjį vyną jie mokėdavo subtiliai užteršti nuodais…

Kaip antipodas daktarams, viduriniais amžiais klestėjo užkalbėtojų ir žiniuonių verslas. Tam buvo naudojamos nuodingosios žolės ir medžio druzgai. Raudona gija per knygą eina užkalbėjimai ir užkeikimai. Čiūžma, kurvažolė, drignė juodoji… Beje, burtininkų ir užkalbėtojų esama ir šviesiaisiais kosmoso užkariautojų laikais. O gal astronautai, kildami į kosmosą, irgi turi savo užkalbėjimų repertuarą… Ar romano autorei teko labai gilintis į šį paslaptingą burtininkų pasaulį? Renata Šerelytė sako, kad žiniuoniai ir užkalbėtojai, būrėjos ir panašios personos jai „nėra labai įdomios, bet kadangi tai tam tikras paslaugų sektorius, kuris populiarus visais laikais, teko susitaikyti su mintimi, kad jie kūrinyje šmėžuos. Koks nors elgeta ar kekšė man daug įdomesnis personažas, negu būrėjas ar žiniuonis” . Labai gražus knygoje man pasirodė vienas iš burtų: tai baltas erškėtrožės žiedas, pražydęs vidurnaktį kapinėse, kurį reikia nuskinti ir parnešti pas ligonį…

Per romano puslapius vyniojasi intriguojantis siužetas. Magdalena, kai paliko tėvo namus, klajojo po šalį kaip elgeta, gyveno pas kekšyno šeimininkę, patyrė daug kitų išmėginimų, nusigavo iki Krokuvos, pateko pas karalienę Boną, įgijo jos pasitikėjimą. Karalienė jai skyrė  užduotį: vykti į Vilnių, įgyti našlės Barboros Radvilaitės-Goštautienės prielankumą, stebėti jos santykius su Žygimantu Augustu ir prireikus… ją nunuodyti…” Ji turi patirti daug išmėginimų, kad įsitikintų, jog tik gerumas gali nugalėti blogį (toks, beje, buvo mūsų tėvynainio, kankinio Palaimintojo Jurgio Matulaičio obalsis).

O dar man rūpėjo užduoti klausimą romano autorei, ar jai pačiai dabar, kai knyga jau išėjo, neatrodo, kad romane šiek tiek nuskriaustas jaunojo karaliaus paveikslas, užgožtas šių dviejų paslaptingų moterų, kurios, perbridusios tamsos, gal ir neapy­kantos (Magdalena) upes, tapo viena kitai labai artimos ir reikalingos. Renata pusiau juokais atsakė, kad „Vyras visada lieka truputį nuošaliau, kai dėl skaitytojo dėmesio kovoja dvi moterys”. Ką gi, tai irgi sena tiesa – kaip pats gyvenimas. Autorė parodė, kaip, ištrūkusi iš neapykantos gniaužtų, gimsta meilė. Taigi įrodė – pagal Lietuvos pasididžiavimą, palaimintąjį Jurgį Matulaitį – kad blogį galima nugalėti tik gerumu… Ar iš tikrųjų? – susimąsčiau… Ar visada?  

Kadras iš Jozefo Lejteso filmo „Barbora Radvilaitė”, 1936 m. Barboros vaidmenį atlieka Jadvyga Smosarska.
Kadras iš Jozefo Lejteso filmo „Barbora Radvilaitė”, 1936 m. Barboros vaidmenį atlieka Jadvyga Smosarska.