CENTRAS - Gamta - Kai Joninės primena Kalėdas
Dainos ir žaidimai prie Joninių laužo. (Vilmos Balnytės nuotr.)

Kai Joninės primena Kalėdas

Dalia Lankelienė ir Vilma Balnytė.

Joninės su seniu besmegeniu. Austė, Sofija, Vaiva, Saulė, Milda ir Agota nulipdė dar vieną Joninių šventės dalyvį. (Dalios Lankelienės nuotr.)

Tokios šaltos vasaros pradžios Colorade nebuvo daugiau nei 35 me­tus. Ir tą šeštadienį, kai nuostabioje vietoje kalnuose buvo suplanuota švęsti Jonines, saulė, debesys ir lie­tus rungtyniavo tarpusavyje. Tačiau vakaras ir naktis žadėjo dar daugiau staigmenų.

Tai buvo pirmosios Joninės, ku­rias bendruomenei organizavo Kolo­ra­do lituanistinė mokykla. Permai­nin­gų Colorado orų užgrūdinti drąsiausi lietuviai rinkosi švęsti Joninių šalia Meadow Creek rezervuaro, ne­toli Winter Park slidinėjimo kurorto. Nepaisant visų audrų, mes nutarėme vadovautis interneto platybėse rasta schema „Kaip patirti nuotykį”, kurio­je aiškiai išdėstyta, kad jei labai išsigandai, sušalai, išalkai, sušlapai, su­sižeidei ar sutikai mešką ir nenumirei, bet išgyvenai, reiškia, tai buvo geras nuotykis. Išstudijavę nuotykių schemą, vaikai užmetė akį į nuo vai­šių linkstančius stalus ir pareiškė, kad alkani tikrai neliks.                

Šaunuoliai „kalniečiai” (taip švel­niai vadinami šiose apylinkėse gy­venantys lietuviai) iš anksto pasi­rūpino, kad atvykusiems šventės da­ly­viams netrūktų sausų malkų ir užuovėjos. Šeštadienį ryte dar kartą atvykęs po naktinės audros apžiūrėti stovyklavietės Gintas Sutkus pasakojo išvijęs tris briedžius.

Vingiuotais kalnų keliukais atvy­kę į vietą, pasistatę palapines ir įsi­kūrę stovyklavietę, visi valgė ant lau­žo pagamintus pietus ir grožėjosi ki­toje rezervuaro pusėje stūksančiomis snieguotomis kalnų viršūnėmis bei pavasarinėmis gėlėmis, kyšančiomis iš tirpstančio šviežio sniego ir iš čiurlenančių link rezervuaro upelių.

Saulė ir Milda padeda Gintui gaminti sekmadienio pusryčius – ant laužo keptą kiaušinienę. (Dainiaus Lankelio nuotr.)

Vėliau vaikai buvo mokomi pinti Joninių vainikus iš ąžuolo lapų ir gėlių. Mokytoja Ieva papasakojo apie Joninių tradicijas. Ąsotis ir drobinis rankšluostis tam, kad kiekvienas į šventę ateinantis nusiplautų rankas – simboliškai apsivalytų. Gaila, kad vos spėjom padainuoti ratu sustoję aplink spragsintį laužą, kai ėmė snig­ti! Teko traukti šiltus rūbus ir storas pirštines. O kiek džiaugsmo vaikams! Jie pasipustė delniukus ir nulipdė sniego senį su pušies spyglių blakstien­omis ir vainiku ant galvos, kuris tapo smagiu Joninių dalyviu.

Pradėjus temti, į vandenį nuleidome pintus vainikus su degan­čio­mis žvakutėmis. Vaikai stebėjo, kurio vainikas nuplauks toliausiai. Joni­nių laužas smagiai liepsnojo, netrūko kalbų, juoko, žaidimų, ukulėlės me­lodijų. Nenustebtume, jei mūsų lau­žas būtų vienas iš aukščiausiai pasaulyje liepsnojusių Joninių laužų (3 054 m. virš jūros lygio).

Vietoje stebuklingos Joninių nak­ties rasos mums gamta nepa­šykštėjo dar daugiau sniego! Visą nak­tį snigo ir ryte pravėrę palapines pasijutome kaip Kalėdinėje pasakoje. Štai kokios smagios baltos Joninės, kurių mes niekada nepamiršime!

Dėkojame LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai už skirtą paramą šiai šventei.

Kolorado lituanistinės mokyklos mokinukai, jų tėvai ir Lietuvių Bendruomenės nariai susirinko kalnuose švęsti Joninių (3054 m virš jūros lygio). (Dainiaus Lankelio nuotr.)
Joninių vainikai vandenyje sningant. (Dainiaus Lankelio nuotr.)