CENTRAS - Pokalbis - Kunigo džiaugsmas: nauja bažnyčia gausiai lankoma
Pirmosios pamaldos naujoje šventovėje. (Tėviškės parapijos archyvo nuotraukos)

Kunigo džiaugsmas: nauja bažnyčia gausiai lankoma

Kalbėjosi Rūta Akelaitytė.

Gruodžio 8 d. Darien miestelio St. John bažnyčioje suskambę varpai kvietė į lietuviškas pamaldas. Pirmo­sios pamaldos naujoje Tėviškės parapijos šventovėje sukvietė tokį gausų būrį lie­tuvių, kad net ir itin erdvioje bažny­čios mašinų stovėjimo aikštelėje vi­siems neužteko vietos. Savo apsilankymu pirmąsias pamaldas pagerbė ir Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Be­kešius. Apie pasikeitimus parapijoje ir pirmų­jų pamaldų atgarsius kalba­mės su Tėviškės parapijos kunigu Liudu Miliausku.

Kunige Liudai, kiek metų tarnaujate liuteroniškai Tėviškės parapijai?

Tėviškės parapijai tarnauju jau 14 metų, nors pradinis planas buvo tik treji. Į JAV atvykau studijuoti ma­gistrantūros, vėliau gavau kvietimą padirbėti Tėviškės parapijoje. Tuo­met ji buvo įsikūrusi erdvioje šventovėje Marquette Parke, anksčiau ten veikė sinagoga. Iš pradžių, kol Mar­quette Parke dar buvo gausi lietuvių bendruomenė, klestėjo ir Tėviškės parapija, tačiau tuomet, 2005-aisiais, kai aš atvykau, jau viskas merdėjo. Žmonės, atvykę į pamaldas, buvo įbau­ginti, jautėsi tame rajone labai ne­saugiai. Tad kasmetiniame susi­rin­kime iškart pasiūliau ieškoti nau­jų patalpų priemiesčiuose – tam, kad parapija toliau gyvuotų, buvo būtina išsikelti iš Marquette Parko. Pasili­kus tose patalpose aš būčiau galėjęs ištverti ilgiausiai metus, nes tiesiog negaliu sėdėti ir nieko nedaryti, ne­galiu būti be veiklos. Visa laimė, ma­no pasiūlymas buvo priimtas, ir dar po metų parapija persikėlė į Western Springs rajone esančią St. James baž­nyčią. Džiugu tai, kad Marquette Par­ke buvusias patalpas nupirko taip pat religinė bendruomenė, nors buvo pa­siūlymų tą pastatą nugriauti ir įreng­ti automobilių stovėjimo aikštelę arba paversti pastatą sandėliu. Tad iš ties smagu, kad šie maldos namai ne­prarado savo pradinės paskirties ir bu­vo perduoti „From the Heart Church Ministries” bažnyčios bendruomenei.

Kunigą Liudą Miliauską ir Tėviškės parapiją sveikina LR generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius.

Kaip tuomet sekėsi naujuose maldos namuose Western Springs?

Tai buvo išties kaip šviežio oro gurkšnis: pagaliau buvo ir kur ma­šinas pasistatyti, ir erdvė aplinkui kita, ir parkas šalia. Nors naujos pa­talpos buvo gana nedidelės, tačiau tuometinius mūsų mažos parapijos poreikius visiškai tenkino. Kai aš atvykau ir pradėjau darbuotis, parapija jau apie dvidešimtmetį gyvavo tarsi laidotuvių nuotaikomis, tik pra­temdama metus, per daug negalvoda­ma apie ateitį, nes tuomet buvo pa­na­šu, kad parapijos uždarymas yra ne­išvengiamas. Pokyčiams atsirasti pri­reikė penkerių metų, bet, bažnyčioje pradėjus lankytis jaunesnės kartos atstovams, vadinamiesiams „trečiaban­giams”, bendruomenė pradėjo gausėti ir aktyvėti, pagaliau viskas po truputį išjudėjo.

Kas nutiko, kad prireikė kraus­tytis dar kartą ir ieškoti naujų maldos namų?

Bendruomenė tiek išsiplėtė, kad jei dar eilinių pamaldų metu  sutilpda­vome senojoje bažnyčioje, tai vi­siems norintiems pasiklausyti šventinių pamaldų jau nebebūdavo pa­kan­kamai vietos. Natūraliai teko dar kartą priimti sprendimą ieškoti di­desnių patalpų. Ir štai taip nutiko, kad parapija įsikūrė St. John bažny­čioje Darien. Ir tai labai džiugina, nes ši bažnyčia turi ne tik puikias erdves ir viską, kas atliepia šiuolaikinės re­liginės bendruomenės poreikius, bet ir, būdama gana moderni, yra išlaikiu­si šiuolaikinėse Amerikos bažny­čiose retai pasitaikančių tradicinių atributų, tokių kaip tikri varpai ir tikri vargonai.

Kunige Liudai, neseniai laikė­te pirmąsias pamaldas naujoje baž­nyčioje, kaip pasisekė? Kokio­mis naujovėmis galite pasidžiaug­ti?

Pirmiausia labai nudžiugino su­sirinkusiųjų gausa; vien tai, kad baž­nyčios erdvioje automobilių stovėjimo aikštelėje tilpo ne visi, parodo, kad tikinčiųjų bendruomenė išties didelė. Džiugu, kad labai daug žmo­nių atrado šioje bažnyčioje tai, ko galbūt ilgai ieškojo ir nerado kitur. Žmo­nės yra išsiilgę nuoširdaus, lengvai suprantamo bendravimo, paprastumo, bet tuo pačiu ir dvasinio gilumo, ramybės. Smagu, jeigu jie visą tai gali atrasti šioje bažnyčioje. Be tradi­ci­nių sekmadieninių pamaldų kiek­vieną ketvirtadienį 8 val. vakare mes laikome tam tikras meditacines krikš­čioniškas pamaldas žvakių švie­soje, kurių metu kiekvienas gali pa­sinerti į savo mintis ir apmąstymus, pabūti ramybėje su savimi ir Dievu. Taip pat, nuo ateinančių metų sausio, bendruomenės narių iniciatyva vyks Biblijos studijos, kurias ves patys parapijiečiai. Labai džiugina tai, kad poreikis gilintis į Šventąjį Raštą, anali­zuoti įvairias biblines temas, ieškoti ir domėtis natūraliai kyla iš pačių žmonių. Dar noriu  pasidžiaugti, jog dabar parapija yra labai patogi ir pritaikyta šeimoms su mažais vaikais. Sekmadieninių pamaldų metu veikia vaikų kambarėlis, kur 2–12 metų vai­kai yra prižiūrimi mokytojų, gali žais­ti, tuo pačiu atitinkamai pagal amžių susipažinti su Biblija, išmokti naujų dalykų, kai tuo tarpu tėveliai ar seneliai ramiai dalyvauja pamaldose. Taip pat visose aplink bažnyčią esančiose poilsio zonose yra televizoriai, per kuriuos tiesiogiai yra trans­liuojamos pamaldos, tad jei kartais tenka su mažais vaikais arba dėl sveikatos ar kitų priežasčių išeiti iš bažnyčios, yra galimybė toliau dalyvauti pamaldose.

Kunige Liudai jūs, kaip minė­jote, iš pradžių parapijoje ketinote darbuotis vos trejus metus, dabar štai jau 14, kokie jūsų ateities pla­nai?

Šiuo atveju norisi pacituoti mintį iš knygos „Mažasis princas”, kad tu esi atsakingas už tai, ką prisijaukini. Tai taip ir aš jaučiuosi atsakingas už šią išaugintą tikinčiųjų bendruome­nę, nors, kita vertus, rezultatai tikrai nėra vien mano nuopelnas. Bet imti ir pamesti šią misiją, palikti šitą pa­rapiją būtų mažų mažiausiai neatsa­kinga. Tad kol sveikata leis, kol parapija gyvuos, tol joje darbuosiuosi ir aš.

Ko palinkėtumėte parapijiečiams, „Draugo” skaitytojams, vi­siems Amerikos lietuviams artėjančių švenčių proga?

Norėtųsi palinkėti to, ko labiausiai visiems trūksta – tai ramybės. Ramybės su Dievu, su kitais ir su pa­čiu savimi. Nes kai žmogus kovoja vidines kovas, kartais net nežino­damas, kad tai daro, kai nėra santar­vėje su savimi ir Dievu, tada jam kyla po­reikis ieškoti priekabių, kaltinti ki­tus, iš to atsiranda ir įvairūs fiziniai negalavimai, ligos. Tad linkiu vi­siems ieškoti ir surasti santarvę ir ramybę.

Naujasis adresas: Lithuanian Ev. Lut. Home Church, 7214 S. Cass Ave., Darien, IL 60561

Tėviškės parapija.