Panevėžyje – išeivijos dailininko ekspresionisto Prano Lapės darbų paroda

Algis Vaškevičius.

Įgyvendinant projektą „Maža žemėlapyje, didi pasaulyje”, skirtą besibaigiantiems Pasaulio lietuvių metams Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje veikė lietuvių tapytojo, gra­fiko Prano Lapės (1921–2010) darbų paroda iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų.

Parodai jau vykstant bibliotekos ekspozicijų erdvėse ji netikėtai pasipildė įdomiu eksponatu – P. Lapės sukurtu atvirlaiškiu. Vienoje jo pusėje galima išvysti piešinį su balandžiu, nešančiu Lietuvos trispalvę. Kitoje pusėje – dailininko laiškas grafikui doc. Vytautui Bačėnui. Šis retas eksponatas į biblioteką atkeliavo iš privačios Alberto Astrausko kolekcijos.

„Laiškas parašytas 1988 metais, pačiame Sąjūdžio apogėjuje. Sužinojęs, kad bibliotekoje vyksta Prano Lapės tapybos paroda, nusprendžiau, kad reikia joje parodyti ir jo sukurtą gražų pikasišką piešinį, ir laišką. Norėčiau, kad tauta matytų jį kaip patriotą, linkėjusį Lietuvai Nepriklausomybės”, – sakė eksponatą paskolinęs A. Astrauskas. Pasibaigus parodai atvirlaiškis grąžintas kolekcininkui, o jo kopija liko bibliotekos fonduose.

Klaipėdoje gimęs būsimasis menininkas 1941–1943 metais studijavo Kauno taikomosios dailės institute. 1944 m. jis pasitraukė į Vakarų Europą, nuo 1945-ųjų gyveno Švedijoje, studijavo Anderso Beckmano meno mokykloje Stokholme, 1946–1949 m. jo­je dėstė piešimą, iliustravo žurnalą „Pragiedruliai”.

1949 m. P. Lapė emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, gyveno New Yorke, nuo 1957-ųjų – Roway­tono mieste Connecticuto valstijoje, nuo 1978 m. – Chamberlaine, Maino valstijoje. 1950–1956 m. jis dirbo New Yorko leidyklose „Donbleday”, „Scribners”, „Random House”, 1957–1978 m. – privačiose mokyklose, kuriose sukūrė įvairių dailės mokymo prog­ramų. Po 14 metų P. Lapės sudarytą meno prog­ramą Naujosios Anglijos nepriklausomų mokyklų ir kolegijų vertinimo komisija pripažino labai sėkminga ir viena stipriausių. 1998 metais P. Lapė visam laikui grįžo gyventi į Lietuvą.

P. Lapė nuo 1955 m. dalyvavo parodose, jo individualios parodos buvo surengtos Long Islande, Čikagoje, Brooklyne, Bostone, kituose JAV miestuose, o 2006-aisiais metais – Vilniuje. Paskutinius trejus savo gyvenimo metus dailininkas negalėjo tapyti, nes nematė dienos šviesos. Jis mirė 2010 metais, palaidotas šeimos kapuose Veiviržėnuose, Klaipėdos rajone. P. Lapės nuopelnai buvo pripažinti ir įvertinti – 2008 metais jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi už uolų darbą visuomeninėje veikloje. 

Dailininkas yra pasakojęs, kad atvykęs į New Yorką įsikūrė Manhattane ir pateko į menišką kosmopolitų bohemą, kuri kalbėjo angliškai, prancūziškai, rusiškai ir lietuviškai, o visus vienijo nemeilė komunizmui. Prestižinėse leidyklose jis gerai uždirbdavo, gyveno savęs nevaržydamas, bet po metų toks gyvenimas įgriso ir jis persikėlė į  Long Islandą.

Ilgainiui P. Lapę patraukė vandenyno pakrantė, jis persikėlė gyventi į Meino valstiją, kur buvo laukinė gamta, pilni grybų, uogų ir žvėrių miškai, žuvingi ežerai ir upės. Jo negausūs kaimynai stebėdavosi, kad šis visai nesilanko parduotuvėje, bet dailininkas turėjo atsakymą – viską, ko reikia, teikė pati gamta.

Metams bėgant šalia P. Lapės namą pasistatė kitas garsus Lietuvos menininkas, pasaulinio garso vitražų meistras Albinas Bielskis-Elskus su žmona Ene. Monografiją apie šį dailininką išleidusi meno mecenatė Beatričė Kleizaitė-Vasaris rašo, kad jis ten „gėrėjosi nuolat permainingu vandenynu, debesimis, saulėtekiais ir saulėlydžiais, gražiomis žvaigždėtomis naktimis” – neretai ir kartu su kaimynu P. Lape.

Apsisprendęs grįžti į Lietuvą ir klausiamas, ar negaila buvo palikti tą rojaus kampą žemėje, P. Lapė lakoniškai atsakė – ne, nes ten gyventi gali tik būdamas fiziškai pajėgus, medžioti, žvejoti, grybauti, uogauti reikia sveikatos. Be to, į tą ramų atokų kampelį jau smelkėsi civilizacija…

Meno kritikai pastebi, kad jo tapybai įtakos turėjo Paulo Cezzane’o kūryba, vėliau – abstraktusis ekspresionizmas. Jis iliustravo daugiau kaip 300 JAV ir lietuvių autorių knygų, tarp jų Antano Baranausko „Anykščių šilelį”, Maironio „Balades”, Antano Mackaus „Augintinių žemę” ir daugelį kitų. Jis taip pat apipavidalino Pasaulio sporto parodą 1948 metais, Pasaulio medicinos seserų kongreso salę 1949-aisiais Stokholme.

Parodos Panevėžyje anotacijoje rašoma: „Pranas Lapė savo kūrybos stiliaus pasirinkimą pagrindžia šiais žodžiais: ‘Tapydamas jaučiuosi kaip Kolumbas, kuris plaukė į Indiją, o atrado Ameriką’. Dailininkas niekada neeskizavo ir kūrė figūrinę tapybą. Vėliau P. Lapei pavyko prisijaukinti kitą meno kryptį, kuri ilgainiui tapo jo vizitine kortele”.

Pasak dailėtyrininkės Nijolės Tumėnienės, „dailininko pasaulėjauta primena egzodo literatūros nuotaikas – paliktos tėviškės ir kaimo ilgesį, kartais peraugantį į paliktos žemės skausmą. P. Lapės tapyba labiausiai iš visų išeivijos dailininkų priartėjo prie vadinamųjų žemininkų kūrybos, originaliai pateikė lietuviškų tradicijų ir modernių formų sintezę. Abstrakti minimalistinė tapyba stebina monumentaliu užmoju, teptuko potėpių veržlumu, derančiu ir su lietuvių dailei būdingomis lyriškos nuotaikos intonacijomis. Jo dideliuose paveiksluose sukaupta dvasinė išeivijos tvirtybė, abstrakčios tapybos priemonėmis įprasminta gyvenimo didybė”.

Jau grįžęs gyventi į Lietuvą ir žurnalistų klausiamas, kaip gimsta jo paveikslai, dailininkas atsakė: „Tapydamas esi mažiausiai priklausomas nuo technologijų, medžiagos pasipriešinimo. Prieš tave – tik drobė ant molberto, teptukas rankoje ir laukiančio nuotykio jaudulys. Gali būti, kad pakėlęs bures į Indiją pasieksi Ameriką. O kartais laivai sudūžta nepasiekę krantų…”.

Projektas „Maža žemėlapyje, didi pasaulyje” beveik šimtametėje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje skirtas šiemet minimiems Pasaulio lietuvių metams. Taip sudaryta galimybė susipažinti su žymiausiomis Lietuvos, Panevėžio krašto diasporos asmenybėmis ir jų kultūriniu palikimu, kurti ryšius su išvykusiais ir dabar aktyviai įvairiose gyvenimo srityse besidarbuojančiais kraštiečiais.

Įgyvendinant šį projektą metų pradžioje surengta dešimtoji išeivijos rašytojo Kazimiero Barėno literatūrinės premijos jaunajam (iki 35 metų) Lietuvos rašytojui teikimo šventė, kurios metu premija įteikta šiuo metu Hawaii gyvenančiai rašytojai Vaivai Rykštaitei už romaną „Trisdešimt”. Bibliotekos kraštotyros specialistai parengė įdomias dokumentų parodas, buvo pristatytos penkios solidžios profesionaliojo meno parodos, organizuoti penki literatūros ir knygų pristatymai, vyko susitikimai su išeivijos visuomenės veikėjais.

Projektas leido atkreipti visuomenės dėmesį į lietuvių sukurtą intelektualinį turtą visame pasaulyje, akcentavo tautinės tapatybę ir tautinį identitetą, sustiprino Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių vienybės jausmą.