CENTRAS - Istorija - Leonardas Šablinskas: duoti visada lengviau, nei imti
L. Šablinskas: „Jeigu aš galiu, kodėl turėčiau to darbo nedaryti?”
L. Šablinskas: „Jeigu aš galiu, kodėl turėčiau to darbo nedaryti?” (V. Petrauskienės nuotr.)

Leonardas Šablinskas: duoti visada lengviau, nei imti

Virginija Petrauskienė.

Praėjusią savaitę „Draugo” redakcijoje lankėsi grupė svečių iš Lietuvos. Šiandien  savo skaitytojams siūlome pažintį su vienu iš jų – Rokiškyje gyvenančiu šviesuoliu, Lietuvos kampanologų draugijos „Societas Campanarum Lituaniae” prezidentu, kunigo Jono Katelės fondo steigėju Leonardu Šablinsku.

Laisvės varpas, fotografuotas 1919 metais Čikagoje.
Laisvės varpas, fotografuotas 1919 metais Čikagoje. („Vakarų eksprese” išspausdinta nuotr., iš privačios Algirdo Jakubausko kolekcijos.)

Pokalbis su šiuo žmogumi priminė apie tai, kad kitąmet bus švenčiamas Lietuvos Laisvės varpo 100-metis.

Tą varpą Lietuvai padovanojo JAV gyvenantys tautiečiai. Jie, iš visos širdies palaikydami 1918 metų vasario 16 dieną paskelbtą Lietuvos valstybę, 1919 metais Amerikos lietuvių Seime priėmė sprendimą nuliedinti Laisvės varpą ir jį išsiųsti į Lietuvą. Šios dovanos idėją pasiūlė JAV lietuvių visuomenės veikėjas advokatas Jonas Bagdžiūnas-Borden. Sumanymas buvo paremtas garsiojo Philadelphijos varpo Liberty Bell,  kuriuo buvo skambinama skelbiant Amerikos Jungtinių Valstijų nepriklausomybę 1776 m., pavyzdžiu. Saint Louise nuliedintą Lietuvių laisvės varpą puošia B. K. Balučio pasiūlytas užrašas: „O, skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos”. Varpo atidengimo iškilmės vyko Auditorium Theatre, kur susirinko 4 000 svečių. Į Lietuvą varpas atgabentas 1922 metais.

Gerbiamas Leonardai, su kokiais tikslais atvykote į Ameriką?

Galėčiau įvardinti tris savo atvykimo priežastis, bet svarbiausia iš jų – man rūpi Laisvės varpo likimas. Artėja Laisvės varpo 100-osios metinės. JAV gyvenančių lietuvių iniciatyva varpas 1919 metais buvo išlietas Amerikoje ir po to kurį laiką dar buvo vežiojamas po lietuvių kolonijas, siekiant surinkti kuo daugiau pinigų ką tik paskelbtai Lietuvos nepriklausomybei paremti. Kiekvienas, paaukojęs pinigų, galėjo šiuo varpu paskambinti. Aukojo daugybė žmonių. Man Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pavyko gauti sąrašo fragmentą, kuriame nurodomos aukotojų pavardės (galima suprasti, kad tai tik nedidelė sąrašo dalis. Iš abėcėlės tvarka surašytų pavardžių matyti, kad dešimtyje lapų – apie 600 pavardžių ir organizacijų, prasidedančių A-D raidėmis. Aukų dydis – nuo 1 iki 115 dolerių – red. pastaba).

Lietuvoje gavau informaciją, kad dovanotojai norėjo varpą įkurdinti Vilniuje. Tačiau tuo metu to nebuvo galima padaryti, todėl Amerikos lietuvių dovana atsidūrė Kauno karo muziejaus varpinėje (dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus). Man labai norėtųsi rasti atsakymą, ar buvo koks nors dovanotojų testamentas? Norėtųsi tartis su Laisvės varpui aukojusių mūsų išeivių palikuonimis, koks turėtų būti Laisvės varpo likimas. Jų žodis turėtų būti svariausias. Ar varpas turi pasilikti Kaune, ar turėtų būti perkeltas į Vilnių? Nežinau, kur ieškoti atsakymų į šį klausimą: gal tuometinėje lietuvių spaudoje? Gal archyvuose? O gal šie žmonės atsilieptų ir „Drauge” išsakytų savo nuomonę? Mūsų draugijos narių nuomonės skiriasi. Dalis iš jų nemano, kad varpas turėtų būti iškeltas iš Lietuvos Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpinės. Kitiems atrodo, kad tą padaryti reikia, nes pirminis dovanotojų sumanymas – Laisvės varpas turi skambėti Vilniuje. Juk varpų, identifikuotų būtent kaip Laisvės varpai, pasaulyje tėra trys: vienas Meksikoje, vienas JAV ir vienas Lietuvoje.

Papasakokite daugiau apie Lietuvos kampanologų draugiją.

Mūsų draugijos steigiamasis susirinkimas įvyko 2017 metų vasario 13 dieną. Ši data laikoma mūsų draugijos gimtadieniu. Jau spėjome atšvęsti pirmąsias jos gyvavimo metines. Draugijoje yra nemažai garbingų Lietuvos žmonių, mokslininkų. Mes palaikome ryšius ne tik su Lietuvos specialistais, bet ir su kitų šalių mokslininkais, tyrinėjančiais varpus, taip pat varpų muzikos atlikėjais – karlionieriais. Pirmajame draugijos gimtadienyje, kuris buvo švenčiamas Rokiškyje, dalyvavo ir svečias iš Prancūzijos – karilionierius Jean-Bernard Lemoine. Po to mūsų delegacija vyko į Prancūziją – šiam žmogui nuvežėme garbės nario regalijas – draugijos simbolį – varpą, kuriame išlieta garbės nario pavardė ir sertifikatą. J. B. Lemoine Prancūzijoje surengė Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio paminėjimą, kuriame dalyvavo ir Jungtinių Tautų ambasadorius, atvykęs iš Ženevos, Andrius Krivas. Iš viso esame suteikę tris Lietuvos kampanologų draugijos „Societas Campanarum Lituaniae” Garbės nario vardus. Vienas iš šių narių – garsiausias Lenkijoje varpų tyrinėtojas – Maciej Krzysztof Kowalski. O pirmąja mūsų draugijos Garbės nare tapo Gražina Marija Martinaitienė, Lietuvos istorikė, kultūrologė, ji tyrinėja varpus, taip pat lietas patrankas. Beje, ji yra poeto Marcelijaus Martinaičio žmona. Rengiamės pagerbti Vilniuje gyvenusius du garsius liejikus – Joanes de la Marche ir I. S. Wener. Šiuo metu mūsų draugijos narys Libertas Klimka rūpinasi tuo, kad būtų tiksliai nustatyta, kur šie žmonės gyveno. Tuomet prie jų namų pritvirtinsime bronzines atminimo lenteles.

Liturginių rūbų kolekcija.
Liturginių rūbų kolekcija.

Minėjote, kad į Čikagą atvykote turėdamas ir daugiau užduočių?

Antra mano užduotis yra susijusi su kunigo Jono Katelės fondu. Šį fondą įkūrėme trise – mano tėvas, aš ir sūnus. Kunigą J. Katelę, gyvenusį Panemunėlyje (Rokiškio rajone), pasirinkome kaip savo vėliavą. Tai buvo neeilinė asmenybė. Jis buvo švietėjas, rūpinosi tuo metu Rusijos valdžios uždraustų lietuviškų knygų platinimu, pats mokė parapijiečius skaityti lietuviškai. Panemunėlyje jo rūpesčiu buvo pastatyta bažnyčia, klebonija. Taip pat jo iniciatyva 1893 metais įvyko pirmasis lietuviškas spektaklis. Taigi, kunigo J. Katelės fondas rūpinasi, kad būtų išsaugota kito Lietuvos šviesuolio – tėvo Stanislovo sukaupta nuostabi, didžiulė ir unikali liturginių rūbų kolekcija. Ji yra saugoma Paberžėje, kur dirbo ir dabar yra palaidotas tėvas Stanislovas.

Fondas gavo pinigų pirmajam darbų etapui – 8 tūkstančius eurų. Fotomenininkas Arūnas Baltėnas nufotografavo šiuos senuosius liturginius rūbus, menotyrininkė Gabija Surdokaitė juos aprašinėjo. Norime išleisti solidų, 400 puslapių leidinį. Tačiau šiam darbui trūksta pinigų. Visos mūsų pastangos gauti finansavimą ir tęsti darbą yra bevaisės. Keliame rankas. Pamaniau – atvažiuosiu pasikalbėti, gal čia pavyks gauti paramą projekto tęsiniui…

Ar pirmą kartą atvykote į Ameriką?

Esu jau kartą buvęs. Mane buvo pakvietę paviešėti Miamyje. Tai buvo Augustino Kuolo, gyvenusio Kanadoje, giminaičiai. Jie Floridoje turi namus, į kuriuos iš Kanados atvyksta pailsėti. Taip atsitiko, kad mes susipažinome per knygas. Prieš mirtį A. Kuolas savo sukauptą biblioteką norėjo padovanoti Lietuvai. 2015 metais ta biblioteka atkeliavo į Rokiškį. Bet čia nė viena iš valdiškų įstaigų, kurioms buvo siūloma, nenorėjo tų knygų paimti. Iškilo grėsmė, kad knygas gali tekti išmesti. Aš suteikiau patalpas tai bibliotekai. Deja, neturiu galimybės samdyti nuolatinio darbuotojo, kurio dėka knygos būtų pasiekiamos platesniam skaitytojų ratui. Taigi, galima sakyti, kad į Ameriką mane pirmą kartą atvedė A. Kuolo knygos.

Žinau, kad šie Lietuvos tautinio meno ir kultūros išsaugojimo darbai nėra pirmieji, kurių Jūs ėmėtės. Kodėl jiems aukojate savo laiką ir nemažai pinigų?

Buvau aktyvus verslininkas, bet dabar mano darbus perėmė vaikai – sūnus ir dukra. Anksčiau turėjau durpyną, tai buvo mano verslas. Po to, kai jį pardaviau, gautus pinigus investavau į žemes. Dabar sūnus užsiima ūkininkavimu, o mano tėvas – taip pat labai svarbus komandos narys. Jis yra ir šeimos verslo strategas ir ūkvedys. Aš pats esu likęs kaip generalinis direktorius. Kiek tėvas su sūnumi uždirba, tiek aš įvairiems kultūriniams projektams išleidžiu. Tačiau turiu jų palaikymą. Kodėl tą darau? Savo gyvenime vadovaujuosi bažnyčios mokymais ir principais. Tikiu, kad kam daug duota, iš to bus daugiau ir pareikalauta. Jeigu aš galiu, tai kodėl turėčiau nedaryti. Bet supratau, kad duoti visada yra lengviau, nei imti. Gaila, kad bendraminčių rasti nėra lengva.

Paberžėje saugomos tėvo Stanislovo surinkta liturginių rūbų kolekcijos dalis.
Paberžėje saugomos tėvo Stanislovo surinkta liturginių rūbų kolekcijos dalis. (Nuotr. iš laikr. „Kėdainių mugė”.)