CENTRAS - Istorija - Nepaliesti archyvai tebesaugo daug paslapčių
Profesoriaus paskaita Balzeko lietuvių kultūros muziejuje.
Profesoriaus paskaita Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. (Jono Kuprio nuotr.)

Nepaliesti archyvai tebesaugo daug paslapčių

Kalbėjosi Virginija Petrauskienė.

Interviu metu su „Draugo" redaktore V. Petrauskiene.
Interviu metu su „Draugo” redaktore V. Petrauskiene.

Šią savaitę Lietuvos generalinio konsulo Čikagoje Mantvydo Bekešiaus kvietimu Amerikoje viešėjo profesorius iš Lietuvos Liudas Mažylis. Dabar šio žmogaus niekam jau nebereikia pristatinėti.

Prieš gerus metus apie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorių L. Mažylį staiga sužinojo ne tik visa Lietuva, bet ir tautiečiai, gyvenantys plačiame pasaulyje. Nuo to laiko jo atvykimas į bet kurią šalį, kur yra įsikūrusių lietuvių, tampa ypatingu įvykiu – su profesoriumi susitikti ir išgirsti jo pasakojimą trokšta būriai klausytojų. Šiais metais L. Mažylis jau antrą kartą lankosi Amerikoje. Profesorius juokauja, kad jo jau įvykusių susitikimų ir paskaitų su JAV gyvenančiais tautiečiais taškai tuoj „padengs” visą Ameriką.

Praėjusį savaitgalį L. Mažylis surengė tris susitikimus su Čikagoje ir jos apylinkėse gyvenančiais lietuviais. Apie Lietuvos Nepriklausomybės akto originalo paiešką Vokietijos archyve ir savo neįtikėtiną sėkmę – surastą  Lietuvai svarbų dokumentą su visų dvidešmties signatarų parašais – svečias pasakojo Pasaulio lietuvių centre Lemonte, Tėviškės parapijos salėje ir Balzeko lietuvių kultūros muziejuje susirinkusiems klausytojams. Susitikimų metu profesorius atsakinėjo į žmonių klausimus, o ir pats sako, kad iš čia gyvenančių žmonių išgirdęs netikėtų patarimų, kuriuos kruopščiai užsirašė savo užrašų knygelėje. Po vieno iš šių susitikimų – keliolikos minučių, beveik žaibiškas pokalbis su profesoriumi L. Mažyliu.

Profesorius Liudas Mažylis Amerikoje viešėjo generalinio konsulo Čikagoje Mantvydo Bekešiaus kvietimu.
Profesorius Liudas Mažylis Amerikoje viešėjo generalinio konsulo Čikagoje Mantvydo Bekešiaus kvietimu.

Gerbiamas profesoriau, dar tik balandis, o Jūs jau antrą kartą šiais metais lankotės Amerikoje. Panašu, kad po praėjusių metų balandžio, kai Vokietijos archyvuose suradote Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą, Jūsų gyvenimas gerokai pasikeitė?

Pasikeitė intensyvumo prasme. Tiek daug susitikimų, prisistatymų ir panašių įvykių iki šiol neturėdavau. Bet jis nepasikeitė ta prasme, kad aš esu įpratęs komentuoti įvykius – anksčiau komentuodavau kaip politologas, aptardavau politines aktualijas, rinkimų rezultatus. Be abejonės, dabar pasikeitė mano tyrimų kryptis. Šiuo metu susitelkiu į 100 metų senumo įvykius. Ir kuo labiau gilinuosi į to laikotarpio procesus, tuo įdomiau darosi, vis daugiau neatrastų dalykų pasimato. Tik gaila, kad nėra tiek laiko, kiek reikėtų to meto šaltinių apžvalgai. Kadangi VDU, kuriame aš dirbu, puoselėja Artes liberales tradicijas, tai mano mokslinių tyrimų krypties pasikeitimas yra universitete palaikomas, skatinamas. Dabar laimėjome Lietuvos mokslo tarybos projektą per metus parašyti studiją temą, į kurią dabar gilinuosi. Na, laiko nedaug, bet stengsiuosi užduotį įveikti. Taigi, gyvenimas ir pasikeitė, ir ne, nes gyvenu ten pat, su ta pačia šeima, dirbu ten pat, kur ir anksčiau dirbau, taigi, esminiai, svarbiausi dalykai liko tie patys.

Tėviškės parapijoje šeštadienio vakarą susirinkusiems prof. L. Mažylis detaliai pasakojo Akto suradimo aplinkybes.
Tėviškės parapijoje šeštadienio vakarą susirinkusiems prof. L. Mažylis detaliai pasakojo Akto suradimo aplinkybes.

Kokį dabar neįmanomą uždavinį sau esate iškėlęs?

Bandau save nuteikinėti įmanomiems tikslams, bet tarp tų iš pirmo žvilgsnio  įmanomų yra ir savotiškai neįmanomų. Tuo jau spėjau įsitikinti, nes tie mano tikslai nėra nauji. Aš prieš kurį laiką pradėjau kolekcionuoti Nepriklausomybės akto signatarų autografus. Renku juos po vieną, įvairiu metu pasirašytus, aišku, ne iš Vasario 16-osios dokumento. Man kai kas sako: kam tau po vieną, juk radai visus iš karto. Bet kolekcininko polėkiai ne visiems suprantami… Patikėkite, tai pakankamai neįmanoma užduotis surinkti tuos signatarų parašus po vieną. Jau trylika turiu, o dar septynių trūksta. Tačiau noriu surinkti originalius, ne kokias kopijas.

Minėjote, kad čia, Amerikoje, susitikote su kelių signatarų atžalomis. Kokie Jūsų potyriai? Kokios mintys po šių susitikimų?

Prof. L. Mažylis nepailsdamas dalino autografus susitikimo dalyviams.
Prof. L. Mažylis nepailsdamas dalino autografus susitikimo dalyviams.

Įspūdžiai yra dvejopi. Pirma, yra labai džiugu, kad pasikalbėjau su keliomis signatarų palikuonėmis (leiskite neįvardinti pavardžių). Jų amžius sparčiai artėja prie 100-ojo gimtadienio. Viena iš signatarų dukterų išsakė teisėtą nuoskaudą, kad mes, Lietuvoje, nesame tinkamai įamžinę signatarų atminimo. Ir šios moters argumentai, išsakyti skaidriais, paprastais žodžiais, man nuskambėjo labai įtikinamai. Ką mes, pavyzdžiui, padarėme jos tėvo įamžinimui? Lietuvos paštas vieną kartą išleido pašto ženklą ir dar Vladas Terleckas parašė apie šį signatarą knygą. O ką daugiau? Šio garbingo žmogaus šeimai, palikuonims Lietuvoje kilo turto grąžinimo problemų. Be to, dar nepilnai atstatyta tiesa apie šį žmogų, nes sovietai apie jį buvo prikūrę melų. Tuos melus reikia tvirtai paneigti, neužtenka šiaip sau pasakyti, kad dabar jau galima apie šiuos žmones kalbėti pagarbiai. Juk sovietmečiu dešimtmečiais buvo pilamas purvas, ir ne šiaip sau, o kibirais… Ir čia yra istorikų ir visos Lietuvos studentijos pareiga, kad signatarų atminimas būtų deramai įvertintas. Aš dabar dirbu su filmuotojų grupe, su jais filmuojame, pasiremdami dokumentais, atkuriame 100-mečio senumo įvykius. Tačiau neretai su tais filmuotojais pasikalbame, kad kiekvienas iš 20 signatarų yra vertas atskiro filmo.

Ar keliaudamas po Ameriką, bendraudamas su čia gyvenančiais tautiečiais, lankydamasis įvairiuose archyvuose suradote ką nors naujo savo istoriniams tyrimams?

L. Mažylis: „Pirmiausia reikia dirbti, o tada tikėti, kad ateis ir sėkmė.”
L. Mažylis: „Pirmiausia reikia dirbti, o tada tikėti, kad ateis ir sėkmė.” (V. Petrauskienės nuotr.)

Taip, jau vien čia, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje vykusiame renginyje mane labai sudomino vienos mano paskaitos klausytojos istorikės Violetos Rutkauskienės klausimas. Tai, ką ji sakė, buvo net ne klausimas, o nurodyta kryptis, trajektorija, vieta, kur mes Lietuvoje dar nepaieškojome ir nepatikrinome, ar ten nebus nuorodų į tai, kur galima ieškoti kito, mašinėle spausdinto Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalo su signatarų ranka pasirašytais parašais. Kalbant apie archyvus, labai dar daug klodų tuose Amerikos archyvuose. Ir ne tik juose. Kai pradedi domėtis, įsitikini, kad kai kurie svarbūs archyviniai dokumentai daugelį metų niekieno nebuvo judinti ir vartyti. Štai, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo archyvuose mes atsivertėme niekada neliestas signatarų studijų laikų Carinėje Rusijoje bylas. Specialiai pasižiūrėjau, kiek žmonių jas vartė. Tik Antano Smetonos byla buvo žiūrėta. Penki žmonės ja domėjosi. Bet iš jų keturios pavardės rusiškos, gal sovietų specialiųjų tarnybų žmonės vartė, rinko medžiagą juodinimo tikslais.

Taigi, visur, visuose pasaulio kampeliuose yra Lietuvai svarbių dokumentų, kurių daugelį metų nelietė žmogaus ranka.

Mano bendradarbė neseniai iš Pennsylvanijos universiteto atsivežė tikrą lobį – perfotografuotą Lietuvos Tarybos nario, diplomato, Nepriklausomybės akto signataro Jurgio Šaulio archyvą, kuris dabar pasiekė Lietuvą 2 000 nuotraukų pavidalu. Apie J. Šaulio archyvą išgirdau savo kelionės į Rytinę pakrantę metu. Kai grįžau į Lietuvą, pirmiausiai apie tą svarbią žinią pasikalbėjau su VDU rektoriumi ir mes nusprendėme, kad reikia kuo skubiau į Pennsylvanijos universitetą komandiruoti žmogų. Taip ir padarėme.

Ką manote apie sėkmę? Kaip reikia gyventi, kad ji nusišypsotų? Ko reikia – daug dirbti, ar tiesiog laukti laimingos akimirkos, nukrisiančios į glėbį?

Manau, kad ir taip, ir taip. Aš galiu pateikti tokį pavyzdį: keturi žmonės lošia kortomis. Kiekvienas iš jų deda visas pastangas, kad laimėtų. Ar laimi visi? Laimi vienas, kurį aplankė sėkmė. Manau, kad pirmiausia reikia stengtis. O tada tikėti, kad dar ateis ir sėkmė.

Paskaitos dalyviai.
Paskaitos dalyviai.