Vitalius Zaikauskas.
Visai neseniai Lietuvoje pasirodė naujausia žinomo istoriko ir rašytojo Gedimino Kulikausko knyga „Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų”.
„Neprireiks nei šimtmečio, kad mūsų ainiams daugelis dabartinių lietuvių gyvenimo įpročių, poelgių ar pažiūrų atrodys keisti, juokingi ir sunkiai suprantami…”
„Slenkant dešimtmečiams lietuvio kodas keitėsi ne tiek ir daug”.
„Kaip ir kiek senovinio tautinio charakterio bruožai tebedaro įtaką šių dienų gyvenimui. Tad šioje knygoje ir bus ieškoma lietuviško nacionalinio charakterio šaknų maždaug šimtmečio senumo kloduose. Nors šimtmetis čia, žinoma, sąlygiškas dalykas – šį tą atrasime net viduramžiuose, o kai kas pažįstamo puikiausiai matyti ir vėlyvojo tarpukario tautiečių elgsenoje”, – rašoma knygos įžangoje.
Paprastai kalbant – čia rasite, koks buvo ir kiek išliko stiprus šimtametis lietuviškas požiūris į verslą ir amatus. Į mišką, žemę ir emigraciją. Kas laikyta laime? Kokių būta valgymo (ir gėrimo) įpročių, kaip žiūrėta į higieną? Ar Lietuva tebėra „kraštas su kontrabandos siela”, kaip ją prieš šimtmetį vadino rusų valdininkai? Ar dažnai idealizuojami knygnešiai neturėjo ir žemiškesnių priežasčių knygų kontrabandai ir ar verta tai nutylėti? Paliečiamos aktualios šių dienų visuomenės temos – šių dienų batalijos dėl kalbos tvarkymo reikalų nėra šimtmečio senumo kalbos „tvarkymo” aidai? Ar lietuviams iš viso būdingas gebėjimas susitarti tarpusavyje – tiek prieš šimtmetį, tiek dabar? Kiek panašūs (ir kiek ne) buvo alkoholio prekybos reguliavimo būdai (degtinės monopolis) ir kaip į tai žiūrėjo visuomenė? Ar šių dienų „mūšiai dėl paminklų” neprimena lygiai aršių batalijų dėl „carizmo liekanų” pašalinimo tarpukario Kaune”.
Modernėjimas: gėris ar vis dėlto blogis?
„XIX a. lietuvis savo reikalų atlikti dar tūpė už namo ar patvory, o XX a. pr. daugelis jau turėjo lauko išvietes (nors su dar vėlesnių laikų išmone – tualetas namo viduje – retas senolis norėjo susitaikyti)”.
„Tačiau dera prisiminti, jog ir tuomet naujojo amžiaus iššūkiai daugeliui buvo sunkiai suvokiami ir pakeliami, o permainos lydimos dūsavimų ir dejonių choro.
Ir čia, matyt, svarbiausia atskirti skausmą, kai tiesiog krinta sena ir auga naujojo pasaulio oda, nuo chirurginės operacijos reikalaujančio piktybinio auglio skausmo. Kol nevėlu”.
Skaitant knygą kartais imi kikenti, kartais tas kikenimas perauga į garsų juoką. Net nesitiki, kad taip galėjo būti, kad tai lietuviškos sąmonės bruožas. Autorius labai vaizdingai atskleidžia kai kurių mūsų stiprybių ir silpnybių šaknis, paaiškina, iš kur tai kilo, atsirado ir kaip kito dešimtmečiais.
„Sakoma, kad vaikai dažnai būna panašesni į senelius ar prosenelius, nei į tėvus. Jei tai tiesa – daugelyje šių dienų lietuvio bruožų įžvelgsime ir šimtmečio senumo protėvių elgesyje.
Gal tie senoviniai būdo bruožai paaiškintų, kam kone kas antram prakutusiam miestiečiui žūtbūt reikia užmiesčio sodybos, kurioje savaitgaliais leistų laimingai suplukę (…) Kodėl lietuviui mirtinai reikia nuosavo būsto, o Vakarų europiečiams atrodo kur kas paprasčiau jį nuomotis?”
Kautynės dėl žemės pėdos
Rietenos dėl žemių – giliai lietuvio širdyje. Štai pavyzdys iš Jūžintų valsčiaus, aprašytas „Lietuvos ūkininke” 1910 m. Kaimas sutarė, kad skirstysis į viensėdijas. Netgi bausmė buvo numatyta už persigalvojimą. Tačiau vienybė išnyko kaip dūmas vos atvykus matininkui: „Bet kada išėjo į lauką ir pradėjo žemę rėžyti, tai pakilo toks riksmas, kad sunku viską ir suklausyti. Vieni rėkia, kad bloga žemė, kiti – kad bala, treti – kad per maža jiems ir t.t. Katrie turėjo geresnę gerklę ir mokėjo rusiškai, tai jie užrėkė kitus ir gavo daugiau ir geresnės žemės”. Dalybos baigėsi tuo, kad buvo pareikalauta iškviesti kitą matininką, o jeigu ne – kaimo skirstymas tą pat minutę ir baigsis.
Lietuvis žemdirbys su didžiausiu įtarumu žiūrėjo į miestą. Anot jo – ten, kur daug žmonių, klesti paleistuvystės, girtuoklystės. Apie besiformuojančius miestus, kaip ir dabar, buvo manyta, jog visos blogybės ten plūdo iš Vakarų, iš Europos. O visoms „vakarietiškoms” šlykštynėms ypač neatsparus buvo į miestą iš kaimo suvažiavęs uždarbiauti jaunimas – jis sugesdavo kaipmat. Net trumpai pagyvenusius miestuose tėveliai sengalvėliai vos bepažindavo ir, žiūrėdami į juos, rovėsi plaukus: „Prie ištvirkimo nemažai prisidėjo dabartinis pramonijos sutvarkymas. Darbininkai, apleidę kaimus, būriais keliauja į miestus, pabrikuose uždarbio ieškoti. Miestai gi – patvinę visokiomis nedorybėmis. Per tai jau pats miesto gyvenimas yra dorai kenksmingas. (…) Kokios čia kalbos, kokie pasielgimai, kokios dainos, apie tai nepavažu nei rašyti”, – rašė „Šaltinis” 1910 m. Beveik neabejota, kad suėjusi į miestus tauta netrukus pražus.
Prekyba žemina žmogų
Suprantama, kad atvykę į miestus kaimietukai imdavosi verslų, nes reikėjo prasimaitinti. Tačiau gimusieji ir augusieji vienkiemiuose nebuvo pratę prie prekiavimo, su klientais bendravo atžariai, grubokai, tiesmukais žodžiais. Geriausi mokytojai buvo žydų tautybės prekiautojai. Iš jų lietuviai išmoko geranoriškai sutikti atėjusį apsipirkti, iš jų sužinojo, kaip įkalbinėti ir įsiūlyti savo prekę, o ir pagaliau išmokti šypsotis. Žinoma, neretai ir „persimokydavo” – klientai nenorėdavo sugrįžti. „Tad lietuvių pirkėjų ir pardavėjų santykiai buvo gana atšiauroki. Vos prekeiviams pabandžius laikyti tokias pat kainas kaip žydų – tuoj pasipildavo kalbos, kad šitas lietuvis, girdi, „aršesnis už žydą”.
Reiktų pabrėžti, kad anuomet prekyba buvo laikoma negarbinga veikla – jau geriau palikti Lietuvą, išvykti iš jos, bet tik neužsiimti šiuo verslu, taip žemai nepulti. Buvo visai nuoširdžiai manyta, kad trumpam sugrįžusį į tėviškę kaimynai sodiečiai užsiimantį prekyba užbadys pirštais…
Naujovės į Lietuvą ateidavo sunkiai. Bet koks „modernumas” buvo pasitinkamas priešiškai, nesvetingai, kartais gimdavo ir baisūs mitai. Į lietuvio kasdienybę labai sunkiai atėjo kai kurie valgiai (pvz., kopūstai). Lietuviai buvo labai prisirišę prie šimtmečius valgyto maisto ir į naujoves ant stalo žiūrėjo kreivai, įtariai. O valgė taip, kad dabartiniai mitybos specialistai rautųsi plaukus. Taukų prie blynų negailėdavo tikrai. Ir tai buvo būdinga ne vien žemaičiams.
Higienos ypatumai
Mityba buvo tikrai, kaip dabar pasakytume, be jokios vaizduotės. Nieko nestebindavo vaikas, žioplinėjantis miestelio gatve, spoksantis į kaimynų langus ir žiaumojantis storą juodos duonos riekę su storu taukų sluoksniu.
Įvairiausių prietarų, susijusių su mityba, buvo devynios galybės: nėščia moteris šiukštu negalėdavo valgyti sulipusių skrylių (gims dvyniai). Atriekusi duonos negalėdavo ant stalo palikti peilio ašmenimis aukštyn (gims razbainikas). Pietaujant laukuose per darbymetį nebuvo galima valgyti pasirėmus alkūnėmis (griekas) ir t.t.
Knygoje labai įdomiai aprašomos lauko tualetų tradicijos. Tiesa, jie atsirado gerokai vėliau, nes lig tol tuo nebuvo rūpinamasi: „Nė vienas gyventojas tada neturėjo išeinamųjų, o žmonys savo reikalus atlikdavo apie grinčias, pasieniais…” – rašė tų laikų liudininkas Jurgis Jakelaitis.
O ir pirmųjų išviečių namelių pasirodymas Lietuvoje nebuvo sutiktas palankiai. Iš tokių ūkininkų, rodančių modernumą, buvo pasidyvijama. O senoliai namiškiai naujoves vis vien ignoruodavo ir demonstratyviai tūpdavo už tvarto. Tualetinio popieriaus nereikėjo, nes aplink buvo apstu šiaudų ar nukritusių lapų. Pigiau.
Šitaip gyvenant sunku buvo laikytis ir pačių elementariausių higienos reikalavimų. Šioje knygoje galima pamatyti nuotrauką, kai Pirmojo pasaulinio karo metais kareiviai, suradę pertraukėlę laisvo laiko, apžiūrinėja savo apatines kelnes ir iš jų rankioja utėles. Nieko nestebindavo vaikai, turintys kirmėlių, nes „žmogmėšlis” buvo puiki trąša pavasarį tręšti daržus. Jo pasitaupydavo per žiemą. O šlapimu ne tik gydydavosi, bet ir naudodavo kailių apdirbimui ar skalbiant žlugtą.
Lietuvių kalbos „nutvarkymai”
Beje, vienas iš linksmesnių ir šiaip neliūdnos knygos skyrelių – apie lietuvių kalbą. „Šių dienų aistros dėl rašybos reikalų blanksta, palyginti su kalbos tobulinimo vajumi, apėmusiu tarpukario Lietuvą”, – rašo knygos autorius G. Kulikauskas. Kalbininkai vienas su kitu kovėsi labai rimtai. Kai jų kovos aprimdavo, mūšiai persikeldavo į paprastus kalbėtojus. Čia bujojo visiška sumaištis. Tiesa, net pats dabartinės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis nesuko galvos ir pats ne sykį keitė savo požiūrį į kalbos reikalus, todėl jo raštuose užtinkame „grįšta, lūšta, mezdamas, vezdamas”, o po kelių metų jau: „grįžta, lūžta, mesdamas, vesdamas…”
Žūtbūtinis mūšis vyko prieš slavizmus. Dingo iš vartosenos „mozolis”, „brukas”, „sprenžina”, „zoviesai”, „gonka”…
Netrūko ir kuriozų: lietuvio ausiai buvo svetimas žodis „kopūstai” (siūlyta pakeisti lietuvišku žodžiu „bastučiai”), „grybus” siūlyta pervadinti „krembliais”, „baravyką” – „storkočiu”, „skaurad ir „petelnę” buvo rekomenduojama vadinti ne „keptuve”, o „spargintuve”, gimdą – „čiumba” ir t.t. „Kalbą naujinti ėmęsis S. Dabušis siūlė „biografiją” keisti „buitpieša”, „genijų” – „didžturiu”, „fontaną” – „trykšliu”. Pajuokos objektu tapo kalbininkų siekis drausti žodžius „direktorius” (taisyti – „tvarkovas”), „literatūra” turėjo tapti „raštuomene”, „klimatas” – „orovė”, „nekrologas” – „mirčioraša”. Žodžiu, kalbos „nutvarkymų” buvo per akis.
Panašūs reikalai vyko ir su vardais, pavardėmis. Ir ne tik užsienietiškomis – sodiečiai su entuziazmu įsisuko į lietuvių kalbos „gryninimą” – žinomi faktai, kai kažkokia „neaiškios kilmės” pavardė Stankevičius darė gėdą jos turėtojui, dėlto ji buvo pakeista į „grynai lietuvišką” – Stankūną.
Čia aptariau tik kai kuriuos knygos skyrelius. Man ši knyga paliko gerą įspūdį. Knygos autorius Gediminas Kulikauskas surinko daugybę archyvinės medžiagos, šimtus labai iškalbingų nuotraukų, parodė, kas, iš kur, dėl ko yra mūsų sąmonėse, papročiuose, įpročiuose, mūsų galvose ir širdyse. Perskaičius šią puikią, gausiai iliustruotą knygą daug kas paaiškėja.
Autorius nors su šypsena, bet pagarbiai žiūri iš tarpukario Lietuvos gyvenimą, paaiškindamas, kodėl taip buvo. Šalies kultūra vystėsi didžiuliais žingsniais, jos vyksmą ne tik sustabdė, bet ir bloškė atgal okupacija, nuskurdinusi gyvenimą Lietuvoje.