Iš k.: Renata Marcinkutė-Lesieur ir LR Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonnson.
Iš k.: Renata Marcinkutė-Lesieur ir LR Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonnson.

Nešk savo šviesą ir tikėk

Jūratė Kuodytė.

„Nešk savo šviesą ir tikėk” – tai pavadinimas garbės apdovanojimo, kurį Lietuvos Kultūros ministerija skiria už ypatingus nuopelnus kultūrai ir menui. Toks apdovanojimas neseniai buvo skirtas ir žinomai Lietuvos vargonininkei, pedagogei ir sakaralinės muzikos koncertų Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje organizatorei Renatai Marcinkutei-Lesieur. Ar reikia progų norint padėkoti už prasmingus, kasdienius, gražius darbus, kurie džiugina, pripildo šviesos ir vilties daugelio širdis? Nebūtinai, kaip ir nebūtini apdovanojimai, kad žmogus imtųsi prasmingos ir reikalingos veiklos vardan kitų, vardan tos Lietuvos. Ir vis dėlto tie regimi garbės ženklai padeda atkreipti kitų dėmesį į žmones, kurie tyliai ir kartais sunkiai triūsia, tačiau yra nepastebimi, nes nesireklamuoja, nesiekia įvertinimo ar pagyrų, ir suteikia progą jiems padėkoti. Tokia proga naudojuosi, kalbindama Renatą Marcinkutę-Lesieur.

Renata Marcinkutė-Lesieur.
Renata Marcinkutė-Lesieur.

Vargonininko profesija kažkuria prasme yra viena iš tų, kur tarsi atrodo, jog pats dangus yra  jos atlikėjas: girdime įstabius garsus, tačiau nematome to, kuris juos išgauna. Kaip vargonai Jus „pasigavo” tokiai nežemiškai tarnystei?

Iš tiesų vargonininko profesija yra šiek tiek incognito. Mūsų nesimato, mes tik girdimės, tačiau ta muzika praskamba, nuaidi, žmogus ją išsineša ir viskas. Girdimi vargonai, o ne žmogus. Mes triukšmaujame tais vamzdžiais, stogus kilnojam ir niekas nežino, kuris iš tų žmonių sėdėjo prie vargonų, žinoma, jeigu specialiai tuo nepasidomi. Tuo noriu pasakyti, jog mes esame ne scenos žmonės. Mūsų veikla dažnai būna nematoma. O ir tas garbingas apdovanojimas, manau, yra skirtas ne man vienai. Niekas iš mūsų negimėme vakar ir veikla, kurią mes pradėjome, retai būna tuščioje vietoje. Ir aš nepradėjau sakralinės muzikos koncertų ir kitos veiklos tuščoje erdvėjei. Prieš mane jau labai ilgai arė dirvonus ir po šiai dienai aktyviai dirba profesorius Leopoldas Digrys, kuris tikrai daugiau nei 25 metus  darbuojasi Šv. Kazimiero bažnyčioje, kartu su vyskupu Jonu Boruta įkūrė čia Religinės muzikos centrą ir tai, ką aš darau šiandien praktiškai yra tąsa jų pradėto darbo. Sakralinės muzikos valandas, kaip vargonų muzikos sekmadieninius koncertus prof. L. Digrys pradėjo dar 1960 metais, taigi ši tradicija, galima sakyti, tęsiasi jau daugiau kaip 55 metus.

Tai skamba neįtikimai, mat pats žodis „sakralus” sovietmečiu juk buvo negalimas. Tad kyla klausimas, kaip keitėsi muzikos repertuaras ir sakaralumo muzikoje suvokimas nuo tų sovietmečio koncertų Paveikslų galerijoje, o tiksliau – išniekintoje Vilniaus arkikatedroje iki šių dienų?

Sakralumo turinys ir esmė, manau, nesikeičia per amžius. Vargonų muzikos koncertai, žinoma, pirmiausia buvo suvokiami kaip koncertai, kai jie vyko paveikslų galerijoje, ir visai kitaip jie priimami, kai šiandien jie vyksta Vilniaus arkikatedroje. Sakralinės muzikos koncertai perėjo nuo pusvalandžių į valandą, o Šv. Kazimie­ro bažnyčioje taip jau vyksta daugiau nei 20 metų. Drįstu pasakyti, kad mes su profesoriumi Digriu stengiamės jautriai į tą žiūrėti ir atsakingai parenkame kiekvieno sakralinės muzikos koncerto repertuarą. Vis tik bažnyčios erdvė įpareigoja, kad ir ką mes bandytume sakyti, ar kiekvieną reikalą pritempti prie sakralumo. Taip, dažnai mes susiduriame su reiškiniu, kai muziką įvelka į bet kokį rūbą ir tiesiog pavadina tai sakralinės muzikos koncertu. Tai padaryti labai nesunku, tik ar tokiu būdu neklaidinami klausytojai?

Teigiate, kad kaip ir kieviename mene, taip ir muzikoje sakralumo apibrėžtis yra aiški, ir tai nebūtinai sutaps su mūsų taip mėgstama dvasinga muzika, t.y. gražia, malonia ausiai, ramiai nuteikiančia ir t.t. ?

Sutinku, ir mano pastanga yra išlaikyti tą tikrąjį sakralumo turinį, jis tikrai yra ir tikiuosi, kad klausytojai tai jaučia. O grįžtant prie pradžių pradžios, vertėtų paminėti ir mano savotiškas priklausomybes dviems bendruomenėms: akademinei bendruomenei (esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja) ir Bažnyčios bendruomenei  (priklausau Šv. Kazimiero bažnyčios bendruomenei) kartu su visais sakralinės muzikos koncertais bei su sekmadienio Mišiomis.

Ko gero, reikėtų pradėti nuo tos pirmosios bendruomenės, kuri turbūt labiausiai kalta dėl mano pašaukimo ir pasirinkto vargonininko kelio. Visi mes, kurie išaugome sovietų laikais, pirmiausia grojome fortepijonu ir aš tuo labai džiaugiausi, grojau jau nuo 5-erių metų. Nors mano visa šeima yra gydytojai, tačiau aš labai dažnai susiduriu, kad gydytojo ir muziko profesijos yra itin artimos. Vieni liečiasi prie žmogaus kūno, o kiti prie sielos, tačiau abi vienaip ar kitaip gydo. Daktarai labai myli muziką, dažnai yra muzikalūs ir aktyvūs koncertų lankytojai.

Būdama antrame kurse tuometinės konservatorijos, išgirdau, kad galima mokytis vargonų fakultatyve. Tuo metu vienintelis profesorius jame buvo Leopoldas Digrys. Vargonų katedros, kaip kad yra šiandien, tada dar nebuvo. Metus pasimokiusi fakultatyve, įstojau pas Virginiją Survilaitę. Tuo metu ji dar buvo tik pradedanti dėstytoja, šiuo metu jau profesorė. Keletą metų tikrai buvo sunku, nes mokiausi abi specialybes paraleliai, tiek fortepijoną, tiek vargonus. Tai buvo, prisipažinsiu, nelengva, mat norint sąžiningai mokytis dvi profesijas vienu metu, tenka pavargti. Iš pradžių baigiau vieną specialybę, po to kitą, dirbau eilę metų kaip pianistė, mokiau groti vaikus mokykloje, koncertavau, akompanavau įvairiems ansambliams, chorams ir t. t., na ir tuo pat metu, kaip vargonininkė labai greitai pradėjau dėstyti Muzikos ir teatro akademijoje, nes, tik prasidėjus Sąjūdžiui, čia buvo įsteigti vargonininkų kursai, skirti bažnyčios vargonininkams, kurie apskritai kartais net neturėjo muzikinio išsilavinimo, tačiau iš klausos ir pašaukimo tarnavo bažnyčiose.

Sovietmečiu vargonininko profesija bu­vo pavojingas užsiėmimas…

Taip, mes žinome, kas sovietmečiu galėjo dirbti bažnyčios vargonininkais – tai pasišventę žmonės, mylintys Dievą, tikintys ir drąsūs, dažnai labai muzikalūs iš prigimties, kartais su muzikiniu išsilavinimu, tačiau rečiau. Jie tiesiog pašventė savo gyvenimą darbui bažnyčioje prie vargonų, taip, jie turėjo supratimą apie vargonavimą, bet tikrai ne profesionalų. Ir aš buvau pirmoji dėstytoja Muzikos akademijoje, kuri tuos kursus vedė. O, tai buvo be galo didelė ir įsimintina patirtis. Vargonininkų amžius buvo nuo 20-ties metų iki bemaž 80-ties metų! Susirinkdavo tokie skirtingi žmonės, su skirtingu išsilavinimu ir gyvenimo patirtimi…

Vienas pačių įdomiausių mano studentų buvo netoli 80-ties metų Vilniaus šv. Onos bažnyčios vargonininkas. Vien tai, jog jam užteko smalsumo ir noro mokytis groti vargonais –  jūs įsivaizduokite  tokio amžiaus žmogų ateinant mokytis pas 25-erių metų dėstytoją!

Dirbote Muzikos akademijoje, o juk pro Vargonų auditorijos langus matyti buvusio sovietų saugumo pastato sienos ir rūsiai, kuriuose žmonės buvo kalinami dėl tikėjimo. Vienas iš ten uždarytų žmonių pasakojo, kad girdėdavo skambant vargonų muziką ir tai teikdavo vilties, kad kada nors Lietuva vis tiek bus laisva….

Kaip gera sužinoti, kad mūsų muzikavimas teikė vilties dovaną! Tikrai, minėtas vargonininkas, būdavo, prieina prie lango ir sako: ,,Žinokit, per šitą langą mes matome mano kameros langus, aš ten buvau.” Ir jis man pasakodavo apie tarakonus jo kameroje, plūkto molio grindis, apie tai, kaip jis būdavo kankinamas, kaip ten buvo baisu, drėgna, šalta. Vien klausydamasi tokių istorijų, aš gavau tikrai daug daugiau iš jo, nei jis iš manęs, viso labo išmokęs valdyti šiek tiek geriau vargonus kaip instrumentą. Šio „studento” patirtį atsiminsiu visą gyvenimą.

Sovietmečiu žmogus, pasiryžęs būti bažnyčios vargonininku, rizikavo: vienas daugiau, kitas mažiau, bet toks pasirinkimas visai šeimai užkirsdavo kelią kilti karjeros laiptais. Ačiū Dievui, tai jau praeitis.

Sakralinės muzikos koncertai džiugina žmones, pasiliekančius po šv. Mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tačiau kiek jų organizavimas, o ypač tų koncertų, kurie įtraukiami į šv. Kristoforo festivalį ir kuriuose groja pasaulyje garsūs užsienio atlikėjai, „kainuoja” Jums, pagrindinei organizatorei?

Mes apdovanojimą gauname kartą gyvenime, aš antrą kartą tokio diplomo nebegausiu. O po tuo slypi kartais labai sunkus, galiu pasakyti net šiek tiek įkyrintis darbas. Norint ką nors organizuoti tenka daug bendrauti, derinti repertuarą, kad tai būtų įdomu, patrauklu. Vieną savaitę gauni itin aukštą įvertinimą, o kitą sužinai, jog kitiems metams neskirtas finansavimas koncertams. Su prof. L. Digriu dirbame visuomeniniais pagrindais, tą darome jau dešimtmečiais. Sakralinės muzikos centras neturi nė vieno etatinio darbuotojo. Kai ateis diena, kai matysime, kad mūsų pastangos ir darbas nėra reikalingi žmonėms, tuomet aš asmeniškai, ko gero, nieko ir neorganizuosiu. O juk profesionalai mažiausiai pusę metų ruošia valandos repertuarą, ir kai už tai negali pasiūlyti jokio honoraro būna labai sunku. Per metus gauname kažkiek iš Kultūros ministerijos vienam ar kitam festivaliui, vasaros koncertus ypač remia Kazickų šeimos fondas, ko dėka galime sulaukti užsienio atlikėjų. Stebiuosi, džiaugiuosi ir gerbiu Lietuvos muzikus, profesionalius vargonininkus, kurie sutinka groti be užmokesčio. Retas kuris yra atsisakęs arba užsiminęs, kad palauksiąs to laiko, kai turėsime pinigų.

Stebina tai, kodėl jie apskritai sutinka dalintis savo profesionalumu, kodėl jie suteikia laiką kitiems. Gal patraukia bažnyčios erdvė, o gal noras tiesiog pasidalinti, gal kartais ir noras pasirodyti. Tačiau manau, jog pirmiausia noras pasidalinti, nes kiekvieno menininko prigimties esmė yra dalintis savo talentu. Kiekvienas turbūt sutiks, kad neturime to, ko nesame gavę. Todėl dėkoju už daugelį dalykų, kurie man yra suteikti ir jais dalinuo­si, tikėdma, jog panašiai mąsto ir jaučiasi daugelis muzikantų. Juk muzikinis talentas yra Dievo dovana, o po to jau seka daugelis kitų dalykų.

Apdovanojimo „Nešk savo šviesą ir tikėk” pavadinime minima šviesa ir tikėjimas. Gal įvardytumėte tos šviesos šaltinį, iš kurio semiatės stiprybės, kad ją galėtumėte nešti kitiems?

Su tuo šaltiniu, su šviesos Davėju kiekvieno santykis yra kitoks. Ar jis gali būti apčiuopiamas, įvardijamas? Žinoma, kad tas žibintas degtų, reikia alyvos ir, ko gero, ją kažkas turi nuolatos papildyti, nes žiūrėk, vieną dieną ims ir užges. Man šis apdovanojimas yra labai iškalbus ir brangus vien savo pavadinimu. Žinoma, ta alyva ir troškimas daryti, dalintis, neateina iš manęs pačios. Dėkoju Dievui, jog jis atvedė mane į jėzuitų bažnyčią, kad tėvai jėzuitai yra tie didieji mokytojai, kurie, matyt, laiku nukreipė žvilgsnį ten, kur tuo metu jis labiausiai ir turėjo būti nukreiptas.

Manau, kad noras darbuotis dėl kitų žmonių laimės tikrai neateina iš mūsų pačių. O didžiausias atlygis už triūsą man yra žmonių nuoširdi padėka, suvokimas, kad tai, ką darai, jiems yra reikalinga ir nepalieka tuštumos ar nejaukios tylos po koncerto, kad žmonės išėjo laimingesni, kažkiek praturtinę savo vidų, geresne nuo­taika, pakylėti. Tai yra ir dovana, ir stimulas dirbti toliau ir tikėti.