Kino juostos „Ashes in the Snow” pristatymas.
Kino juostos „Ashes in the Snow” pristatymas.

„Ashes in the Snow” peržiūra Kapitolijuje: jausmų ir apmąstymų gausa

Virginija Petrauskienė.

Kaip galima įtaigiai amerikiečiams papasakoti apie Lietuvą ir jos dramatiškus istorinius įvykius? Tam yra daugybė būdų, bet tai, ką padarė lietuvių kilmės rašytoja Rūta Šepetys ir režisierius Marius Markevičius, tikimasi, sulauks ypatingo dėmesio. Kad prieš kurį laiką R. Šepetys knyga „Between Shades of Gray” („Tarp pilkų debesų”) buvo išversta į 27 pasaulio kalbas, o JAV tapo „New York Times” bestseleriu ir yra įtraukta į šios šalies mokyklinės literatūros sąrašą, jau yra nepaprastas pasiekimas. Knygoje pasakojama apie lietuvių tremtį į Sibirą ir apie lietuvę mergaitę Liną Vilkas, kuri už poliarinio rato įkurtoje darbo stovykloje kovoja dėl išlikimo ir žmogiškumo. O štai Los Angeles gyvenantis režisierius M. Markevičius neseniai pagal šį romaną pabaigė kurti vaidybinį filmą, pavadintą „Ashes in the Snow”, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka britų aktorė Sophie Cookson. Planuojama, kad Lietuvoje sukurtas filmas bus parodytas ne tik plačiai Amerikos, bet ir kitų pasaulio šalių kino žiūrovų auditorijai. Lietuvoje „Ashes in the Snow” premjera numatoma dar tik rudenį. Kol kas tariamasi dėl filmo platinimo su pasaulinio garso kompanijomis.

Praėjusią savaitę „Ashes in the Snow” buvo parodytas ypatingoje vietoje – Washingtone, JAV Kongreso Kapitolijaus rūmuose. Kino juostos pristatyme dalyvavo tuo metu Amerikoje viešėjusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, JAV Atstovų rūmų Baltijos grupės vadovas John Shimkus, grupė Lietuvos ir užsienio diplomatinio korpuso narių.

Šiandienos „Žaibiško pokalbio” pašnekovai – apie tai, kokias mintis jiems sužadino šio filmo peržiūra.

Marius Markevičius,
filmo „Ashes in the Snow”
režisierius:

Tai, kad filmas buvo parodytas tokioje svarbioje Amerikos vietoje, pačiame Kapitolijaus pastate, tai jau yra labai svarbu. Man simboliška, kad filmas apie Lietuvos gyventojų tremtį buvo parodytas JAV demokratijos širdyje. Užtruks laiko pajausti, kokios svarbos tas įvykis yra mums, filmo kūrėjams. Kol kas (režisierius buvo kalbintas praėjus vos kelioms dienoms po renginio – red. past.) emocijos veržiasi per kraštus.

Noriu pasakyti, kad tai nebuvo oficialus filmo pristatymas, o tik pasinaudojome proga parodyti jį prezidentei Daliai Grybauskaitei. Renginys vyko nedidelėje salėje, susirinko maždaug 50 žmonių. Tarp jų – Kongreso narys John Shimkus su žmona, Lietuvos ir kitų šalių politikų bei diplomatų.

Man labai svarbus buvo prezidentės palaikymas, kurį jaučiau nuo pat filmo kūrimo pradžios. Ir dabar, pamačiusi filmą, ji labai nuoširdžiai kalbėjo apie asmeninį ryšį su to laikmečio įvykiais. Pasirodo, kad kai kas ir iš D. Grybauskaitės giminės buvo atsidūrę tremtyje, kaip ir daugelis tuometinės Lietuvos gyventojų.

Kaip filmą priėmė pirmieji žiūrovai? Na, emocijų netrūko. Aš jau gal tūkstantį kartų esu matęs visas filmo scenas, tačiau kai jaučiau, jog salėje esantys žmonės braukia ašaras, aš taip pat nesusilaikiau nuo sukilusių jausmų.

To filmo svarbiausias tikslas – papasakoti pasauliui apie šį tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, supažindinti su tautos identitetu. Kaip „Ashes in the Snow” bus priimtas pasaulyje – nežinau. Kai kuri filmą, niekada nežinai, kaip jį įvertins žiūrovai. Bet stengiesi daryti tai, ką gali geriausio. Aš tikiu, kad mes pasieksime savo tikslą: žmonės JAV ir Europoje turi sužinoti, kas vyko ir suprasti, kad negalima leisti tam pasikartoti.

Rūta Šepetys,
„Between Shades of Gray” autorė
ir filmo „Ashes in the Snow”
vykdančioji prodiuserė:

Devyniasdešimt minučių mes sėdėjome kartu tyliai, mus vienijo istorija ir atmintis. Lietuvos siela tarsi buvo kartu su mumis – ją įkūnijo filme parodyta žmonių drąsa įveikti sunkumus, sugebėjimas išsaugoti meilę, nepaisant kitų didžiulių gyvenimo praradimų ir mokėjimas nepaliaujamai siekti laisvės. Man Mariaus filmas atrodo daug geresnis nei knyga.

Filmas įkvepia apmąstymams ir pokalbiams. Juk paprastai kasdieniniame gyvenime mums labiausiai trūksta laiko. Todėl jį taupydami galime dirbti kelis darbus vienu metu: vairuodami klausytis audioknygos ar įdomaus pokalbio garso įrašo, dirbdami įsijungiame muziką, gamindami maistą, žiūrime televizorių. O filmas reikalauja visiško susikaupimo. Jį žiūrėdami, mes 90-čiai minučių išjungiame savo telefonus, internetines pokalbių svetaines ir tam, kas vyksta ekrane, mes „pajungiame” visą save – savo mintis ir jausmus. Mes galime į filme rodomus dalykus pažvelgti jo herojų akimis, jų jausmais ir širdimi.

Kai aš žiūrėjau šį filmą, jaučiau gilią pagarbą tai lietuvių kartai, kuri patyrė okupaciją, tremtį, kurios atstovai buvo priversti pasitraukti iš savo namų. Šią patirtį reikia suvokti praeities ir dabarties kontekste. Šių žmonių patirtis moko, kad mes patys negalime pasirinkti sunkumų, tačiau galime pasirinkti, kaip juos išgyventi.

Filmo peržiūros Kapitolijuje metu aš jaučiausi nepaprastai pamaloninta ir dėkinga už tai, kad galėjau būti viename kambaryje su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, drąsia lydere, kuri savo gyvenimą paskyrė tarnauti savo šaliai, joje puoselėdama tiesą, laisvę ir demokratiją. Kalbėtis su ja man buvo didelė garbė ir privilegija.

Rolandas  Kriščiūnas,
LR ambasadorius JAV ir Meksikoje:

Tai buvo labai stipru. Filmo peržiūra buvo labai emocinga. Ne vienas žiūrovas braukė ašaras. Nors ir tamsoje, tačiau tai buvo nesunku pajausti. Vakaro emocijas papildė ir Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės nuoširdi, betarpiška kalba. Man atrodo, kad ir R. Šepetys knyga, ir pagal ją pastatytas M. Markevičiaus filmas yra didelė dovana Lietuvai. Kaip filmas  bus priimtas, tikriausiai priklausys nuo to, kokioje šalyje bus rodomas. Lietuva ir kitos Baltijos šalys jį priims vienaip, Japonijos, Vakarų ar Amerikos žiūrovai – kitaip. Jie patys pasidarys savo išvadas. Pasaulyje dar daugeliui žmonių Stalino vardas asocijuojasi su pergale Antrajame pasauliniame kare, tačiau palyginti nedaug kas žino, ką išdarinėjo Sovietų Sąjunga prieš prasidedant šiam karui, nėra girdėję apie Molotovo-Ribbentropo paktą. Tačiau filmo peržiūros vakarą žiūrovai įvertino tą paralelę tarp to, kas tuomet buvo ir kas dabar yra.

Filmą žiūrėjo nedidelė grupė svarbių žmonių. Nebuvo planuota masinės peržiūros. Gaila, bet Kongreso nariams tuo metu buvo atostogos, tačiau jų patarėjų sulaukėme. Taip pat atvyko atskirų šalių diplomatinio korpuso atstovų.

Žinau, kad filmo premjera Lietuvoje yra numatyta spalio mėnesį. Tikiu, kas „Ashes in the Snow” bus populiarus. Man asmeniškai labai norėtųsi pamatyti tikrąją filmo versiją, nes dabartinė yra adaptuota. Žinau, kad kai kurių epizodų teko atsisakyti kaip pernelyg sukrečiančių, kad filmą galima būtų rodyti ir Amerikos moksleiviams.