CENTRAS - Knygos - Nuolaidos ir akcijos
Aušra Stanaitytė.
Aušra Stanaitytė. (Vlado Braziūno ir Austėjos Merkevičiūtės nuotr.)

Nuolaidos ir akcijos

Aušra Stanaitytė.

Aušra Stanaitytė.
Aušra Stanaitytė.

„Po kiek opiumas liaudžiai?” – klausia ne tik Rusijos, bet ir buvusios sovietų Lietuvos skaitytojui, o jei ne skaitytojui, tai tikrai kino žiūrovui gerai pažįstamas rusų satyrikų Ilfo ir Petrovo sukurtas žavus šunsnukis Ostapas Benderis kito knygos (ir filmo) „Dvylika kėdžių” veikėjo – popo Fiodoro, kartu su pagrindiniais herojais apimto briliantų karštligės.

Romanas pradėtas rašyti 1927 metais – vadinamojo NEP’o laikais, santykinai laisvesniu sovietinės Rusijos istorijos laikotarpiu, tad šmaikštuoliai knygos autoriai galėjo kur kas laisviau pasigaląsti liežuvį, dėl kurio jų kūriniai po Antrojo pasaulinio karo vis dėlto buvo uždrausti ir draudimas atšauktas tik praėjus trejiems metams po Stalino mirties.

Abu rašytojai puikiai pažinojo smulkiąją, gobšiąją, niekingąją žmogaus prigimties pusę ir puikiai mokėjo iš jos pasijuokti – taikliai, elegantiškai ir, regis, be pykčio, nors jų satyros potekstę nesunku suprasti ir kaip indulgenciją tiems, kurie kaip utėles naikino visus tuos savo pilvui ir tuštybei vergaujančius miesčionis. Savisaugos tikslais Ilfas ir Petrovas savo kūryboje „nežinojo” apie terorą prieš „buvusiuosius”, tokius kaip buvęs dvarininkas Kisa Vorobjaninovas, romane parodytas kaip žmogaus karikatūra, ja virtęs ne dėl sužvėrėjusių svieto lygintojų siautėjimo, o vien dėl savo tuštumo ir menkumo: žodžiu, pats kaltas.

Tačiau „Dvylikos kėdžių” autoriai anuomet tikrai negalėjo žinoti, kad jų sukurtam popui Fiodorui liūdnas briliantų medžioklės finalas psichiatrijos ligoninėje galbūt išgelbėjo gyvybę nuo masinių dvasininkų skerdynių, prasidėjusių pasibaigus NEP’ui. Erudicija mėgusio sublizgėti Benderio perfrazuotas garsusis Marxo posakis apie religiją kaip liaudies opiumą tada būtų skambėjęs nebe taip juokingai. Tada „liaudies opiumas” daugybei tikinčiųjų kainavo gyvybę ar kalėjimo ir persekiojimų suluošintą gyvenimą.

Šiandien, kaip ir kitais nuosaikesniais ateizuotais laikais, dažnas, neturintis priklausomybės nuo liaudies opiumo, į Benderio klausimą atsakytų savo tiesioginių ir netiesioginių mokytojų žodžiais, kad šis opiumas įvairių gudruolių, pasivadinusių dvasininkais, parduodamas mainais į amžinojo gyvenimo pažadą.

Mano buitiniais stebėjimais, dažnas ateistas įsivaizduoja savo pasirinkimu didvyriškai atsisakantis malonios nemirtingumo iliuzijos, drąsiai stojantis prieš akivaizdų faktą, kad su fizine egzistencija galutinai ir neatšaukiamai baigiasi visa žmogaus būtis. Lieka tik tai, ką jis sukūrė šiame gyvenime (jei apskritai sukūrė: jei nesukūrė – nieko ir nelieka).

Be to, dažnas ateistas – su numanomu apgailestavimu, kad teks mirti, t. y. amžinai išnykti – suvokia naivuolių tikinčiųjų išpažįstamą nemirtingumą kaip amžinąjį gyvenimą rojuje. Pamirštama, kad tikinčiajam ne besąlygiškai žadamas amžinas gyvenimas rojaus sode, kad, nepaisant beribio Dievo gailestingumo, dėl paties žmogaus pasirinkimo galima ir kita, itin liūdna, pomirtinio gyvenimo alternatyva. Taigi ne toks jau patogus tas sandoris perkant liaudies opiumą. Įsipareigojimų nemažai, dėl kai ko apskritai nesiderama.

Vis dėlto žmogus linkęs tikėtis nuolaidų ir akcijų. Jei ne viename tikėjime, tai kitame, dažnai savaip, ne pagal to tikėjimo mokymą suvoktame. Tarkim, ne vienas vakarietis „dvasingumo” ieškotojas, atmetantis tėvų tikėjimą ar iš jų negavęs tikėjimo pagrindų, tačiau nenorintis gyventi vienmačio materialisto gyvenimo, palinksta į senas ar naujas Rytų religijas, paseka tikrais ir netikrais guru.

Vėlgi buitinio stebėtojo akimis matomas dėsningumas: ateistas, niekinamai atmetantis krikščionišką amžinojo gyvenimo idėją kaip nemokslišką ir tamsuolišką, kažkodėl mielai patiki budistine ar hinduistine reinkarnacijos idėja. Ji tuo malonesnė, kad esą atgimstama čia, šiame pasaulyje, nereikia teleportuotis į nepažįstamą ir tuo bauginančią antgamtinę realybę.

Štai kaip savo knygoje aprašo rytą po bičiulio tibetiečio tėvo laidotuvių rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė, daug keliavusi po Himalajus ir iš ilgos dvasinės kelionės, likus nedaug laiko iki pernelyg ankstyvos savo mirties, grįžusi į krikščionių tikėjimo teikiamą paguodą ir stiprybę: „…virtuvėn įpuola Tsėringas, iš laimės spinduliuojančiomis akimis, ir surinka: „Kaimynams ką tik gimė berniukas! Mano tėvas sugrįžo! Dabar aš visiškai ramus ir laimingas!” („Tibeto mandala”, 2004, p. 387) 

Turbūt su tokiu tikėjimu tapatinasi ne vienas Rytų dvasingumo ieškotojas vakarietis. Tam net randama „mokslinių” argumentų, pamiršus modernaus žmogaus skeptiškumą ir blaivų protą. Matyt, toks didelis yra nenoras išnykti be pėdsako. Šis jausmas suprantamas ir nesmerktinas, galiausiai kiekvienas esa­me laisvas rinktis tikėjimą ar netikėjimą, taip pat sau priimtiną tikybą, bet…

Vaikantis nuolaidų ir akcijų, kaip žinoma, yra rizika išleisti daugiau pinigų ar tiesiog įsigyti nereikalingų daiktų. Taip pat ir ieškant „dvasingumo” galima nusipirkti katę maiše.

Negaliu pretenduoti į budizmo ar hinduizmo išmanymą, juolab didesnį nei velionės rašytojos ir dailininkės Jurgos Ivanauskaitės, arba abejoti cituotu jos pasakojimu, tačiau, mano mokyklinio lygio žiniomis, reinkarnacija – net žmogaus, o ne šuns, kirmino ar augalo pavidalu – uoliam budistui ar hinduistui yra ne premija už dorą buvusį gyvenimą, o pasmerkimas dar vienai „kadencijai” pratęsti kančių kelius, neišvengiamus jokiame žemiškame gyvenime. Regis, budisto ar hinduisto trokštamas pomirtinis scenarijus – nutraukti reinkarnacijų virtinę ir susilieti su nežemiška aukščiausiąja būtimi. Kiek primena krikščionišką rojų, ar ne?

Išvada turbūt tokia kaip visada: pasidžiaukime šiame pusrutulyje vis dar ilgomis likusiomis vasaros dienomis ir šiltais vakarais. Kaip gana rytietiškai man kadaise pasakė vienas išminčius katalikų kunigas, viskas ateina ir viskas praeina.