Sendraugių ateitininkų stovykloje Dainavoje. Diena po dienos

Paskutinę liepos savaitę, 23–30 d., Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos jaunimo stovykloje Dainavoje vyko Ateitininkų sendraugių stovykla. Joje dalyvavo daugiau kaip 230 stovyklautojų – sendraugių ir jų atžalų. Stovyklos tema „Atgaivink!” kvietė dalyvius atgaivinti savo aplinką bei atsinaujinti patiems. Netrūko norinčių pasidalinti stovyklavimo įspūdžiais. Juos užrašė Audra Kubiliūtė-Daulienė, Lionė Kazlauskienė, Dalia Sadauskienė, Ramunė Kubiliūtė, Rita Giedraitienė, Rūta Gaškienė ir Mantas Mileris SJ, – kiekvienas apibūdindamas vis kitą dieną. Praėjusį šeštadienį spausdinome apie stovyklos pradžią, o dabar pasakojame dieną po dienos.

Sendraugių ateitininkų stovykla
Ramunė KubilIūtė

Kad stovykla sklandžiai klotųsi, reikia prityrusio komendanto. Ši stovykla nepasitenkino vienu, į darbą įkinkė ir dvi studentes – Dainą Polikaitytę ir Mariją Čyvaitę. Jos kas rytą visus žadindavo paspausdamos oro dūdą, dieną prižiūrėjo tvarką, o dienai riedant į pabaigą ruošdavo visų laukiamas vakarines programas.

Stovykloje buvo nusistovėjusi dienotvarkė: kas rytą į Dainavos Kryžiaus kalną žingsniuodavo grupelė stovyklautojų, vedamų kun. Mariaus Talučio, pasimelsti tos dienos intencija. Kiti pradėdavo dieną mankštindamiesi ar, Reginos Čyvaitės pamokyti, raitydamiesi įvairiomis jogos pozomis. Po to – vėliavų pakėlimas giedant Lietuvos himną, pusryčiai ir bendras dainavimas, vedamas muziko Dovo Lietuvninko. Tada jaunimas atsiskirdavo nuo tėvų saviems užsiėmimams. Jie lipdė iš molio, tapė paveikslus, pynė draugystės apyrankes ir gamino kryželius. Taip pat sportavo, žvejojo, vaidino šešėlių teatre ir pan. Tuo metu suaugę rinkdavosi salėje klausytis paskaitų. Popiet kelios valandos būdavo skirtos laisvalaikiui ir maudymuisi Spyglio ežere,  o po to jaunimas vėl užsiiminėdavo savais darbeliais, o suaugusieji, susėdę rateliu, leisdavosi į karštas diskusijas. Po vakarienės – įvairios vakarinės programos: pasirodymai prie degančio laužo, susikaupimo vakaras, poezijos montažai, talentų pasirodymai. O jau visai sutemus – „Pasakų pelėdą” sekdavo pasakas mažiausiems stovyklautojams, o suaugę dar rinkdavosi pabendrauti, pažiūrėti filmų, apžiūrėti parodėlės ir pasmaguriauti skanėstais. Tai  tipiška  stovyklos diena.  O  dabar  leisimės į detales…

Sekmadienis: „Atgaivink pažintis”
Audra Kubiliūtė-Daulienė

Įsikūrimo diena. Vėl atskubėjo laikas Sendraugių stovyklai Dainavoje. Susitiko nauji ir seni pažįstami, per pirmąją stovyklos vakarienę dalijosi žiniomis ir naujienomis.

Stovykla pradėta šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Lukas Laniauskas SJ ir kun. Marius Talutis, patarnaujant klierikams Mantui Mileriui SJ ir Linui Braukylai. Vakarinę programą po didžiuoju ąžuolu vedė Marija Čyvaitė ir Daina Polikaitytė. Suskirsčiusios stovyklautojus į  grupeles, jos davė užduotį suruošti vakarienę. Vieni ruošė užkandžius, kiti balionais puošė aplinką, treti gamino gaivinantį limonadą. Tada visi smagiai bendravo, susipažino su pirmą kartą stovyklaujančiais. Po vakaronės sustoję į ratą padėkojome Dievui už suteiktą progą vėl kartu stovyklauti. Jaunimą  užmigdžius, vyresnieji Baltuosiuose rūmuose susipažino su dailininke Julija Kazilaite, apžvelgė jos darbus ir išgirdo pasakojimą apie jos kūrybos kelią. Tada dar ilgokai visi šnekučiavosi ir bendravo.

Pirmadienis: „Atgaivink žaismingumą”
Lionė Kazlauskienė

Kai kurie stovyklautojai pirmąją stovyklos dieną pradėjo mankštindamiesi Reginos Čyvaitės-Sokolowski jogos pamokoje, o kiti, sustoję ant Dainavos Kryžių kalnelio, sukalbėjo gailestingumo maldos vainikėlį. Ir fizinė mankšta, ir dvasinės pratybos sudarė šios stovyklos pagrindą.

Po pusryčių, vėliavų pakėlimo ir balso stygų pamankštinimo dainuojant lietuviškas dainas, palydimas Dovo Lietuvninko akordeono, vyresnieji rinkosi salėje klausytis kun. Mariaus Talučio paskaitos apie Palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį. Nors apie naująjį palaimintąjį jau daug kur buvo rašyta – apie jo kunigystės kelią, kalėjimo išgyvenimus bei beatifikacijos procesą – bet sendraugių stovyklos prelegentas kun. Marius apie palaimintojo asmenybę atskleidė dar daug įdomių, mums nežinomų detalių.

Arkivyskupo vaikystė nebuvo be sunkumų. Jam esant tik ketverių metų mirė jo motina, pagimdžiusi Teofiliaus broliuką. Prieš mirtį ji pasakė: „Palieku juos (tris sūnus) Švenčiausiosios Jėzaus Širdies globai”. Tie žodžiai lydėjo Palaimintąjį Teofilių visą gyvenimą.

Mokykloje jam nesisekė aritmetika, užtat jis išmoko šešias kalbas. Lietuviškai kalbėjo gryna aukštaitiška tarme. 1900 m., įveikęs abejones dėl savo pašaukimo į kunigystę, Teofilius Matulionis buvo įšventintas kunigu Sankt Peterburge ir tą tarnystę garbingai vykdė 62 metus.

Pal. Teofilius išsiskyrė kaip bažnyčios estetas – Jam rūpėjo bažnyčios puošimas ir bendras grožis. Jis dažnai užsimindavo apie asmens grožį, simpatiškumą. Džiaugdavosi svečiams apsilankius: „Ką čia mums Dievas siunčia ir ar reikia nakvynės?” – klausdavo.

Carinės Rusijos policija sekė kunigą nuo 1909 m. Tais pačiais metais nubaudė už sergančio kūdikio iš mišrių tikybų šeimos krikštą ir buvo ištremtas šešiems mėnesiams į Sankt Peterburgą, Šv. Kotrynos dominikonų vienuolyną. Jis tenai liko vikaru, nes mokėjo daug kalbų. Būdamas Sankt Peterburge prisidėjo prie ateitininkų organizacijos įkūrimo.

Po Lenino mirties prasidėjo represijos prieš kunigus ir tolesni kun. Matulionio areštai. 1923 m. buvo teisiamas su kitais S. Peterburgo kunigais ir kalėjo trejus metus Maskvos kalėjimuose. 1929 m., po 11 mėnesių tardymo, nuteistas dešimtmečiai metų lagerio. (Toje pačioje kameroje iki bolševikų revoliucijos buvo tardomas Leninas.) Slaptai pašventintas vyskupas tapo kalinčių kunigų grupės ūkvedžiu ir sielovadininku. Tačiau slaptai aukojamos šv. Mišios bei dvasiniai patarnavimai kitiems kaliniamas buvo susekti, ir vysk. Matulionis išvežtas į baudžiamąjį izoliatorių, iš kur 1933 m. ištremtas į dar kitą lagerį. 1933 m. Lietuvos valstybė vykdė apsikeitimą politiniais kaliniais su Sovietų Sąjunga. Taip iš Rusijos kalėjimų buvo išgelbėti keturiolika kunigų, tarp kurių buvo vysk. Teofilius Matulionis. Grįžęs iš Rusijos kalėjimų lankėsi Amerikoje, kur rinko aukas Lietuvos sielovadai. 1943 m. paskirtas Kaišiadorių vyskupu, tačiau 1946 m. sovietų suimtas ir nuteistas 7 nelaisvės metams. Į Lietuvą grįžo 1956 m., o 1957 m. slapta vyskupu pašventino kan. Vincen­tą Sladkevičių. Abiems ganytojams sovietinė valdžia neleido eiti pareigų; vysk. Teofilius buvo ištremtas į Šeduvą, kur amžinai užmerkė akis.

Kun. Marius baigė šiais žodžiais: „Arkivysk. Matulionis neturėjo savanaudiškumo nuosėdų”.

Popiet sendraugiai turėjo progos kurti grožį. Menininkė Julija Kazilaitė vedė mozaikos kūrimo pamoką. Įvairiausi spalvoti stiklo gabalėliai viliojo kurti šviesos spindulius skaidantį Švč. Marijos paveikslą ar peteliškes, ar paukščius, ar abstrakčius kūrinius.

Po šv. Mišių šventovėje ir vakarienės vyko smagus proto žaidimų vakaras, kurį vedė Daina Polikaitytė ir Marija Čyvaitė. Mankštinome smegenis: kuriais metais karūnuotas Mindaugas? Kaip užsibaigia dainos posmas? Kiek yra prausyklų Dainavoje? ir t.t.

Dieną baigėme malda bei giesme, apsupę mūsų mylimą Dainavos ąžuolą.

Antradienis: „Atgaivink talentus”
Dalia Sadauskienė

Prelegentas Andrius Anužis kalbėjo tema: „Krikščioniškos etikos analizė pagal Matą 25; 31–46. Katalikų socialinio teisingumo doktrina – Visa atnaujinti Kristuje”. Andrius Anužis, daug metų plušęs politinėj sferoj, dabar dirba pelno nesiekiančioje „Cornerstone” mokyklų draugijoje, kuri steigia ir palaiko privačias krikščioniškas mokyklas skurdžioje Detroito miesto dalyje. Draugijos tikslas – skatinti verslininkus ir profesionalus remti šias mokyklas ne tik pinigais, bet ir savo talentais. Šie profesionalai aukoja savo laiką dėstydami ar dalindamiesi žiniomis, bandydami užtikrinti geresnę mokinių ateitį.

Vakarinei programai stovyklautojai buvo suskirstyti į grupes, kurioms užduota sukurti ir suvaidinti lietuviškas dainas, pvz., „Raudoni batukai”, „Buvo gera gaspadinė” ir pan. O vaidinimams pasibaigus režisierė Ramunė Rakauskaitė ir filmuotoja Kristina Sereikaitė pasakojo apie savo naujus projektus ir parodė „Radviliadą”, Rakauskaitės filmą apie Radvilų šeimą.

Trečiadienis: „Atgaivink ramybę”
Ramunė Kubiliūtė

Šią dieną prityrusi pedagogė ir menininkė Viktutė Siliūnienė vedė pokalbį „Kūryba, kritika ir idėjų vystymasis”. Ji pradėjo kalbą nuo pirmųjų kritikų, Platono ir Aristotelio, ir aptarė įvairių epochų estetiką ir kritiką. Tada liepė klausytojams apžiūrėti salės sienose iškabintas žinomų meno kūrinių kopijas. Klausytojai nustebo sužinoję, kad šie kūriniai 1863 m. nepateko  į „Salon de Paris” atranką. Nepriimtieji, pvz., Manet „Le déjeuner sur l’herbe” ar Whistler „Symphony in White, No. 1” pateko į „Salon de Refuses”, iš kurio ilgainiui kilo „avant garde” judėjimas. Meno supratimas greitai keitėsi išradus fotoaparatą, pagyvėjus prekybai laivais, Europą nusiaubus Pirmajam pasauliniam karui ir išsivysčius psichologijos mokslui. Kaip dabar suprantame meną? Kiek išvystytas mūsų kritinis žvilgsnis?

Po pietų gavome praktiškai atsakyti į šiuos klausimus. Vieni ėmėsi kūrėjo rolės – kūrė naujus Dainavos logotipus, kiti susėdę ratu kritišku žvilgsniu stebėjo ir diskutavo, kur kūrėjui pavyko, kur reikia pergalvoti. Kūryba kinta, ir kartais, pasikliovus kito nuomone, savo kūrinius galima patobulinti. Tai buvo pratimas, kaip išklausyti komentarus, būti atviram, ir jei nuomonės skiriasi, kaip prieiti sutarimo.

Po vakarienės vyko Susikaupimo vakaras. Stovyklautojai procesijoje su malda ir giesmėmis lūpose žengė link Spyglio ežero. Ant smėlio buvo paguldytos lentelės, ant kurių surašyti stovyklaujančių šeimų mirusieji – seneliai, motinos, tėvai, žmonos, vyrai, broliai, seserys. Buvo uždegtos žvakelės, kurios tamsoje spindėjo ir kvietė susimąstyti. Šv. Mišių metu kun. Marius Talutis pastebėjo, kad raminanti Dainavos gamta jau pasakė dalį pamokslo. Vakarą suaugusieji ramiai baigė trumpo Ramunės Rakauskaitės filmo „Žolininkės” peržiūra.

Ketvirtadienis: „Atgaivink poetiškumą”
Rita Giedraitienė

Ketvirtadienis – poezijos diena. Stovyklos programos rengėjai ypatingą dėmesį norėjo atkreipti į du žymius lietuvius poetus: Kazį Bradūną ir kun. Joną Mačiulį-Maironį, nes šiais metais švenčiame Bradūno 100 metų gimimo sukaktį, o Maironio – 155 metų. Ryto paskaitos prelengentė buvo iš Lietuvos atvykusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus Kaune išeivių rašytojų skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė (Maironis buvo jos promočiutės brolis).

V. Paplauskienė skaitė paskaitą „Semiu Krikšto vandenį giesmei”, išsamiai pristatydama Kazio Bradūno asmenybę ir kūrybą. Ji pabrėžė, kad Bradūno kūryboje susilieja krikščionybė ir pagonybė; jo eilėraščiai remiasi į lietuvių tautosaką, litanijas, raudas, mitologiją, liaudies dainas. Bradūno kūryba yra viltinga; nors eilėraščių temos gali būti siaubingos, jis vis įdiegia žiburėlį vilties. Pačiam K. Bradūnui mieliausias jo eilėraščių rinkinys buvo ,,Krikšto vanduo Joninių naktį”, nes tai autobiografinė knyga, išleista 600 m. krikščionybei Lietuvoje paminėti. Nuo pat jaunystės Kazys Bradūnas priklausė ateitininkams; buvo aktyvus šios organizacijos Šatrijos draugijos narys.

V. Paplauskienė dar pasakojo apie renginius Lietuvoje ir Amerikoje minint K. Bradūno 100 m. gimimo sukaktį. Ji džiaugėsi, kad tų minėjimų banga atplaukė ir į Sendraugių stovyklą Dainavoje. Baigdama paskaitininkė parodė ir trumpai apibūdino naujai išleistą knygą „Kazys Bradūnas. Archyvai”, kurios ji pati yra sudarytoja ir teksto autorė. Buvo proga užsisakyti šią knygą per čia stovyklaujančią K. Bradūno dukrą Lionę Bradūnaitę-Kazlauskienę.

Po pietų vyko „Vaiko vartai į mokslą” (VVM) organizacijos savanorių pristatymai. VVM organizacija remia 10 pomokyklinių centrų Lietuvoje, kuriuose siekiama padėti apleistiems bei sunkumus šeimoje išgyvenantiems vaikams. Sendraugių stovykloje dalyvavo septyni iš 16 gimnazistų, kurie birželio mėnesį buvo nuvykę savanoriauti penkiuose VVM remiamuose centruose. Savanoriai pasakojo apie vaikus ir veiklą centruose, įspūdžius, nuotykius ir jausmus ten darbuojantis bei parodė skaidrių iš šio nuostabaus patyrimo. Šiame pristatyme dalyvavo VVIM pradininkė Rita Venclovienė, kuri pasidžiaugė savanoriais ir skatino dalyvius remti šios organizacijos misiją.

Vakarinė programa „Poezijos vakaras” tęsė literatūrinę ryto temą. Visiems susirinkus po Dainavos ąžuolu V. Paplauskienė trumpai pristatė Maironio biografiją bei kūrybą. Ji pabrėžė, kad Maironio eilėraščiai atspindi Lietuvos laisvės kovų didvyriškumą, tėvynės meilės jausmus bei gamtos grožį. Po to stovyklautojai perėjo į kitas stotis, išskirstytas po įdomesnius Dainavos kampelius. Kiekvienoje stotyje buvo įvairiai pristatyti keturi ar penki Bradūno arba Maironio eilėraščiai. Skambėjo eilėraščiai, virtę dainomis, buvo matyti inscenizuotos eilėraščių eilutės, girdėjome jautriai skaitomus poetų žodžius. O į stotis visus lydėjo gaudžiantys varpai, kurie vakarui suteikė pagarbos ir rimties. Ypač jaudinantis buvo stovyklos vadovų inscenizuotas Maironio eilėraštis „Oi, neverk, motušėle”. Šio įspūdingo vakaro meno vadovė buvo Rūta Mikulionienė, kuri savo talentais praturtino Bradūno ir Maironio pagerbimą.  

Po vakaro maldos ir naktipiečių stovyklautojai dar buvo kviečiami į salę baigti ketvirtą stovyklos dieną užkandžiais bei Aro ir Linos Žliobų skaidrių pristatymu su trumpa istorijos pamokėle iš jų šeimos kelionės dviračiais Prancūzijoje.

Penktadienis: „Atgaivink šeimyniškumą”
Rūta Gaškienė

Penktadienis buvo puiki diena – oras ne per karštas, o dienos programa kupina įdomių temų ir užsiėmimų. Šio ryto paskaitininkas buvo mūsų mielas stovyklautojas Lorenzo Ciannelli, kuris profesoriauja „College of Earth”, Ocean, ir „Atmospheric Sciences” skyriuje „Oregon State” universitete. Jis susikalba bent trimis kalbomis: itališkai, angliškai ir lietuviškai. Jį pristatė žmona Mėta Landytė, ilgametė Dainavos stovyklautoja ir vadovė, papasakojusi, kaip jie 1986 m. susipažino Washington valstybiniame universitete. Jie augina tris vaikučius, kurie, kaip ir tėvas, susikalba trimis kalbomis ir su entuziazmu stovyklauja sendraugių stovykloje. 

Mokslinės paskaitos tema, pristatyta anglų kalba, buvo „Kodėl Žemės klimatas keičiasi ir kam tas turi rūpėti?” Nors tema – ne iš prelegento specialybės, Lorenzo – biologas okeanografas, dirbantis žvejybos ir jūros žuvų srityje – klimato klausimas siejasi su jo tyrinėjimais ir jį patį labai domina. Ruošdamasis paskaitai Lorenzo tarėsi su kolegomis, atmosferos mokslininkais. Jis pabrėžė, jog ši tema tikrai sudėtinga, galinti sukelti daug skirtingų nuomonių ir požiūrių. Todėl stengėsi temos nagrinėjimą pagrįsti moksliniais faktais, statistika ir duomenimis. Jis aiškino, kad IPCC (Intergovernmental Panel on Climate Change) 2013 m. raportas (kurį jis pats perskaitė ir skatino mums patiems pasiskaityti sutrumpintą variantą), vertinęs žemės šilimą, atsižvelgė į net dešimtį skirtingų rodiklių, pavyzdžiui, jūrų ir žemės paviršiaus temperatūros pasikeitimas per pastaruosius 160 metų. Lorenzo skaidrės ir žinios parodė mums, kad, be abejonės, šilimo tendencija yra spartesnė nei bet kada žemės istorijoje. Įdomu, kad gamta pati tam tikroms negatyvioms pasekmėms turi natūralių (Kūrėjo nulemtų) sugebėjimų pasitaisyti ir susireguliuoti, tačiau kyla klausimas – ar to užteks šiuo metu? Nors atrodo, kad klimatas šyla, lieka klausimas – ar tai vien tik antropogeninis reiškinys ir kaip žmonija galėtų tą kryptį pakeisti bei koks bus pačios gamtos atsakymas. Lorenzo tikrai sudomino klausytojus, atsakinėjo į giliai išmąstytus klausimus ir skatino tuo domėtis toliau.

Po pietų laisvalaikio vėl išsiskirstėme į grupes pagal amžių. Vaikai tapė pirštų atspaudais, gamino karolius su vardais, malė vaisius ir gėrė skanius gėrimus iš savo papuoštų puodukų, gamino naminį molį ar repetavo vaidinimėlį su vadovėmis Marisa, Vasara ir Liuce. Studentai buvo kviečiami į „mergaičių barako” kalnelį diskutuoti apie savo ateitį. Susirinko daugiau negu 40 stovyklaujančių studentų ir neseniai mokslus baigusių jaunuolių. Nagrinėta, kuo jie nori būti, ir svarstė galimybę nuolat rengti studentų savaitgalius, kad ateitininkai susitiktų dažniau. Šie studentai, užaugę Sendraugių stovykloje, toliau pagal galimybes tarp vasaros darbų stovyklauja kartu su savo šeimomis. 

Tuo tarpu sendraugiai rinkosi medžių pavėsyje pasiklausyti stovyklos kapeliono kun. Mariaus išminties. Jis taikliai atsakinėjo į stovyklautojų iš anksto užrašytus klausimus apie blogį, apie Punske gyvenančius lietuvius, kaip užmegzti ryšius su netikinčiais, apie Katalikų Bažnyčią ir pastarųjų kelerių metų veiklą, net apie kunigo nešiojamą sutaną – jo „uniformą”. Paklaustas, kas jam labiausiai patinka Sendraugių stovykloje, kunigas atsakė: „Žmonės”. Aiškino, kad mes nesame apnuodyti sovietų sistemos. Jam patinka mūsų laisvumas, kad renkamės Dainavoje, vaidiname. Skatino ir vėl grįžti kitais metais, nes mato, kad žmogui tai vertinga.

Vakare, uždegus laužą, tikrai pasijuto, kad tai ateitininkų šeimų stovykla. Tą vakarą po darbo savaitės į stovyklą atvyko dar daugiau antrųjų pusių ir studentų. Vakaro vedėjai studentai Dovas Lietuvninkas ir Rimas Barškėtis klausinėjo ant odinės sofos pasodintus įvairius sendraugius, kurie geranoriškai dalyvavo žaidime ir sukėlė daug linksmumo. Tarp laužo dainų ir šūkių temą „atsigaivink” sumaniai ir kūrybingai pristatė kas tik norėjo, spėjo sugalvoti ir pasiruošti. O po vaidinimų dar nepavargę stovyklautojai stovyklos salėje apžiūrėjo Daivos Majauskienės nuotraukų parodą. Stovyklautojai atsidūrė akis į akį su Daivos iš arti nufotografuotais Afrikos gyvūnais. Buvo Daivos ir kitų parūpintų vaišių, Lorenzo išvirtų makaronų ir daug įdomių pokalbių Damušio namų salėje, kol po truputį stovyklautojai pasidavė nuovargiui ir keliavo į savo barakus iki šeštadienio.

Šeštadienis: „Atgaivink stovyklos įspūdžius”
Mantas Mileris, SJ (rytą)

Ramunė Kubiliūtė
(nuo pietų iki vakaro)

Gražų ir šiltą šeštadienio rytą Dainavos stovyklautojai ateitininkai turėjo nepaprastą galimybę susitikti su naujuoju Lietuvos Respublikos generaliniu konsulu Čikagoje Mantvydu Bekešiumi. Pradėdamas kalbėti apie Lietuvą konsulas dar trumpai papasakojo apie savo studijas bei įgytą patirtį dirbant skirtingose institucijose. Žmonės gėrėjosi konsulo Bekešiaus draugiškumu, Lietuvos politikos, ekonomikos, kultūros bei kitų sričių išmanymu bei gebėjimu apie visa tai papasakoti. Jis pasidžiaugė, kad lietuviai yra tokie susitelkę ir daugybę metų išlaiko lietuvybę. Jis pranešė, kad žmones skatins naudotis konsulo paslaugomis elektroniniu būdu bei užsiregistruoti pas jį internetu, nes tai žmonėms būtų daug patogiau ir greičiau. Konsulas taip pat pasidalijo mintimis, kad dės daug pastangų garsindamas Lietuvos kraštą Amerikoje, kad turistai amerikiečiai dar gausiau vyktų į Lietuvą ir tuo pačiu susipažintų su šiuo nuostabiai gražiu kraštu bei keltų Lietuvos ekonomiką. Pagal statistiką, JAV turistai yra pirmieji po kiniečių, kurie išleidžia daugiausia pinigų Lietuvoje. Konsulas Mantvydas taip pat atsakė ir į kitus žmonėms rūpimus klausimus: apie dvigubą pilietybę, lietuvių profesionalų susibūrimus, apie užsienio investuotojų pritraukimą į Lietuvą, apie raginimą lietuviams grįžti į Lietuvą ir ten darbuotis bei gerinti Lietuvą visomis prasmėmis. Galiausiai buvo trumpai pakalbėta apie artėjančio Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimą. Generalinis konsulas ragino apsilankyti naujajame interneto puslapyje – www.lietuva.lt, kuris yra specialiai sukurtas šiai ypatingai progai.

Po pietų visi stovyklautojai rinkosi šventovėje paskutinėms šių metų stovyklos šv. Mišioms, po kurių vyko stovyklos uždarymas. Po skanios šeimininkės Audros Januškienės ir jos talkininkių paruoštos vakarienės stovyklautojai rinkosi į gražiai papuoštą baltųjų rūmų salę žiūrėti paauglių vaidinamo muziklo „Muzikos garsai”, kurį specialiai Dainavai parašė Svaja Mikulionytė-Unrath. Bravo jaunimui, kuris nuoširdžiai paruošė savo vaidmenis su pritaikyta apranga, judesiais, dainomis, choreografija. Šių metų pastatymą sumaniai režisavo Vasara Kulbytė, Monika Sadauskaitė ir Liucė Siliūnaitė. O po vaidinimo – šokiai. Buvo šokamos polkutės, valsai, eilutėmis ir rateliuose, šoko naujai stovykloje susipažinusieji, motinos su sūnumis, broliai su sesėmis, geri draugai.

Šiai ateitininkų sendraugių stovyklai einant į pabaigą, buvo pradėta planuoti kita. Šeštadienio vakarienės metu stovyklautojams buvo išdalintos stovyklos vertinimo anketos, o ant valgyklos durų paskutinėmis stovyklavimo dienomis stovyklautojai buvo kviečiami palikti savo siūlymus kitų metų stovyklos temai.

Iki pasimatymo Dainavoje, jei ne rudenį ar žiemą, tai tikrai kitą vasarą!