CENTRAS - Filmai - R. Rakauskaitės dokumentiniai filmai dar stebins gerbėjus. Jau pakeliui į ekranus – naujas režisierės filmas apie Amerikos lietuvių patirtis Lietuvoje
R. Rakauskaitė (antra iš k.) po filmo pristatymo Jaunimo centro Čiurlionio galerijoje su grupe šio renginio dalyvių.
R. Rakauskaitė (antra iš k.) po filmo pristatymo Jaunimo centro Čiurlionio galerijoje su grupe šio renginio dalyvių. (R. Rakauskaitės archyvo nuotraukos)

R. Rakauskaitės dokumentiniai filmai dar stebins gerbėjus. Jau pakeliui į ekranus – naujas režisierės filmas apie Amerikos lietuvių patirtis Lietuvoje

Giedrė Vencius.

Neseniai Čikagoje lankėsi dokumentinių filmų kūrėja iš Lietuvos Ramunė Rakauskaitė. Ji vieną sekmadienio popietę sausakimšoje Jaunimo centro Čiurlionio galerijoje (Čikaga) pristatė savo dokumentinį filmą „Trys skrybėlės”. Filmas – tarsi mažas prisilietimas prie trijų iškilių asmenybių gyvenimų. Skrybėlėti filmo herojai – Lietuvoje žinomos asmenybės – aktorius Valentinas Masalskis, profesorius Algis Mickūnas ir dailininkas Rimantas Olšauskas. Režisierė šiuos žmones savo filmui pasirinko vien todėl, kad juos visus vienija bendras pomėgis skrybėlėms. 

Kiekvieną R. Rakauskaitės atvykimą į Čikagą, galima laikyti svarbiu įvykiu ir ne tik jos draugams dar nuo tų laikų, kai režisierė čia gyveno. Į susitikimą su ja susirenka nemažai dokumentikos mylėtojų, gyvenančių šioje Atlanto pusėje, nes šios kūrėjos darbai visada „užkabina”, patraukia žiūrovus. Tad nenuostabu jog vos išgirdus, kad bus rodomas dokumentinis filmas „Trys skrybėlės”, Čiurlionio galerija prisipildė žiūrovų. Po peržiūros režisierė atsakinėjo į klausimus, bendravo su žiūrovais, o taip pat sutiko atsakyti į kelis klausimus ir „Draugo” skaitytojams.   

Kadras iš filmo „Trys skrybėlės”.
Kadras iš filmo „Trys skrybėlės”.

Kaip Tavo kūryboje atsirado trijų skrybėlių tema?

Kaip dažnai būna dokumentinio kino kūrimo procese, taip ir šįsyk, filmo temą inspiravo asmenybės. Sutinki unikalų žmogų ir norisi jo istorija, grožiu, įžvalgomis pasidalyti ir su žiūrovais. Dirbau viename filme, kur filmavosi aktorius Valentinas Masalskis, mes su juo susidraugavome. Nusprendžiau, kad apie šį talentingą žmogų būtinai reikia kurti filmą. Vis ieškojau, kokia forma galėčiau apie jį papasakoti. Valentinas ir skrybėlė – neatsiejami beveik visą gyvenimą. Atsirado ir dar du skrybėlėti herojai – profesorius Algis Mickūnas ir dailininkas Rimantas Olšauskas. Visi jie prisiekę skrybėlių nešiotojai, be galo įdomios asmenybės. Taip skrybėlė tapo formalia filmo herojų jungtimi. 

Kuo vadovavaisi, kurdama filmą?

Nesinorėjo daryti tradicinio portretinio filmo. Juolab kad visi trys filmo herojai yra tokie žmonės, kad apie kiekvieną jų būtų galima kurti atskirą ilgo metro filmą. Todėl nusprendžiau atskleisti herojus tik per tam tikrą prizmę, atsisakyti jų rodymo įprastose situacijoje. Todėl filme aktorius nevaidina, dailininkas netapo, o filosofas nefilosofuoja ar neskaito paskaitų. Stengėmės ieškoti tokių scenų, kurios būtų gana netikėtos ir per jas herojai galėtų reikšti savo pasaulėžiūros esmę.

Šiais metais už šį filmą buvai pristatyta „Auksinių gervių” (lietuviško „Oskaro”) nominacijai, ką Tau tai reiškia? 

Tai jau ne pirmas kartas, kai esu nominuota. Filmas „Žalumose” taip pat buvo nominuotas, kaip geriausias 2013 metų trumpametražis dokumentinis filmas. Ne dėl apdovanojimų kuriu filmus, bet visada malonu, kai juos įvertina. 

Pastaraisiais metais kuriama nemažai lietuviškų filmų. Kaip gyvuoja Lietuvos kino menas ir jo kūrėjai? Kokios tendencijos?

Išties filmų padaugėjo ir žiūrovai itin gerai lanko lietuvišką kiną, tai labai džiugina. Savo nišas ir žiūrovą atrado ir autorinis, ir komercinis kinas, tačiau kas man smagiausia – žmonės įvertino ir dokumentinį kiną. Šiemet įvyko lūžis. M. Survilos dokumentinį filmą „Sengirė” kino teatruose peržiūrėjo rekordinis skaičius žmonių, jo lankomumas pralenkė net daugelį vaidybinių filmų. Mažai kuo atsiliko ir A. Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta”, prie kurio teko ir man dirbti. Tad pagaliau žiūrovas suprato, kad geras dokumentinis kinas gali būti net ir įdomesnis už sugalvotą fikciją.

Lietuviškas kinas pastaruoju metu  visai neblogai gyvuoja, atsiranda naujų talentingų kūrėjų, daugėja sukuriamų filmų skaičius. Jeigu didėtų ir kino finansavimas, būtų išties gerai.

Renginį organizavusi Audra Januškienė (k.) režisierę pristatė žiūrovams.
Renginį organizavusi Audra Januškienė (k.) režisierę pristatė žiūrovams.

Prie kokių projektų dirbi dabar?

Tik ką pristatėme žiūrovams Audriaus Stonio režisuotą filmą „Laiko tiltai”, dirbome prie šio filmo ketverius metus, buvau filmo scenarijaus bendraautorė, talkinau režisieriui filmavimo procese. Filmas pasakoja apie trijų Baltijos šalių poetinės dokumentikos kūrėjus. Tai tarsi paminklas šiam unikaliam kino žanrui ir jo autoriams. Filmas labai poetiškas, tačiau tuo pačiu ir informatyvus, su daugybe ištraukų iš senų filmų.

Šiuo metu baigiu kurti savo naują dokumentinį filmą „Kelionės namo”, apie Amerikos lietuvių keliones į sovietų Lietuvą, kuris kino teatruose pasirodys jau ateinantį pavasarį.

Kaip gimė mintis sukurti filma šia tema? 

Ilgai svarsčiau, kokią Amerikos lietuvių istoriją noriu papasakoti, juk čia gyvenau penkerius metus, susipažinau su daugybe žmonių, iš arti mačiau tautiečių gyvenimą, nuoširdžiai žavėjausi „dypukų” karta. Taigi tikrai norėjosi perteikti tą patirtį.

Kartais taip atsitinka, kad net sunku nusakyti, iš kur atkeliauja idėjos. „Iš aukščiau”, galima sakyti (juokiasi). Tačiau net man pačiai šis sumanymas iki šiol labai patinka. Manau, kad Amerikos lietuvių apsilankymai sovietinėje Lietuvoje išvis mažai nagrinėta tema, ypač meno kūriniuose. Kai pradėjau domėtis šia tema, rinkti medžiagą, ieškoti herojų, supratau, kad tai, kur kas gilesnė ir platesnė tema, nei tik prarastos Tėvynės aplankymas. Į šią temą sutilpo visa šios kartos – karo pabėgėlių ir jų vaikų – istorija. Čia susipina daug tragikomiškų istorijų.

Ar galima šiek tiek daugiau išgirsti apie būsimo filmo herojus?

Rinkausi įvairaus amžiaus ir skirtingų patirčių sovietinėje Lietuvoje turėjusius žmones. Vieni jų vyko po 30-ties metų susitikti su ten likusiais giminėmis, kiti keliavo būdami vaikai ar jaunuoliai, kurie apie Lietuvą žinojo tik iš tėvų pasakojimų ir knygų.

Ieškojau ir tokių žmonių, kurie Lietuvoje filmavo, nes norėjosi naudoti būtent jų matytos Lietuvos vaizdus. Aišku, tokių buvo nedaug, nes viską akylai stebėjo KGB „akis”. Apskritai to meto kelionės turėjo labai daug keistų apribojimų, taisyklių ir niuansų, kas šiandien atrodo gana absurdiškai. Daugiausia mano filmo herojų – Čikagos lietuviai, taip atsitiko dėl mano asmeninės patirties. Tarp herojų yra Henrieta ir Indrė Vepštas, Daina Čyvienė, Teresė Boguta, Birutė ir Vytautas Zalatoriai, Petras Kisielius, Kornelijus Jazbutis, Kimo Arbas.

Kada filmą galės išvysti Amerikos lietuviai, auditorija, kuriai šis filmas tikrai įdomus?

Manau, kad po premjeros Lietuvoje, filmas galės keliauti ir į kitus kraštus. Šio filmo rodymas Amerikos lietuvių auditorijai man labai svarbus, tad greit pasimatysime.

Ramune, ačiū, kad Tavo kuriamas menas atsigręžia į Amerikos lietuvius ir lauksime grįžtant su nauju dokumentiniu filmu „Kelionės namo”.