Gražina Sviderskytė (priekyje) su VDKM restauratoriais saugyklose prie ekspozicijai ruošiamų Lituanicos nuolaužų. 2012 m.
Gražina Sviderskytė (priekyje) su VDKM restauratoriais saugyklose prie ekspozicijai ruošiamų Lituanicos nuolaužų. 2012 m. (Asmeninio albumo nuotraukos)

Pasaulį galima kišenėje nešiotis

Rasa Kazlas.

Kol kas žurnalistė, buvusi Lietu­vos televizijos informacinių laidų ve­dėja, dokumentinių filmų kūrėja, is­to­rijos mokslų daktarė Gražina Svi­derskytė gyvena dviejose vietose: Vil­niuje ir Victorijoje, Britų Kolumbi­jo­je, Kanadoje. Vilniuje Gražina dir­ba du darbus, kaip ir visi Lietuvos pi­liečiai, moka mokesčius ir ilgam par­važiuoja į Victoriją, kur sparčiau šaknis leidžia jos sūnus. Kanadoje veikli mo­teris pamažu įsitraukia į visuomeninę veiklą. „Kai esu Victorijoje, dieną pla­nuoju taip: rytą ir vakare, kai Lietu­voje darbo valandos, intensyviai ‘gy­venu’ Vilniuje, tai yra, susirašinėju, kei­čiuosi dokumentais ir kitaip bendrauju, o vidudienį ir popietę, jei rei­kia, labiau užsiimu Victorijos reika­lais. Gal tai ir atrodo šiek tiek neįprasta, tačiau yra bent dvi priežastys, dėl kurių tame neįžvelgiu nieko ypatingo. Pirma, vis daugiau žmonių visame pa­saulyje dirba namuose (vyksta toks kryptingas eko-judėjimas, kad mažėtų automobilių spūsčių bei kitų sąnaudų biurams), ir aš jau seniai esu viena iš jų, nes ir Lietuvoje mano darbo kabinetas buvo namuose, Vilniuje.  

Gražina Sviderskytė JAV nacionaliniame archyve College Park, Maryland, 2013 m.
Gražina Sviderskytė JAV nacionaliniame archyve College Park, Maryland, 2013 m.

Antra, dėl ryšių technologijų ir globalizacijos seniai svarbu ne tai, kur esi, o tai, ką darai. Pavyzdžiui, kol dirbau iš namų Lietuvoje, teko megzti bendrą projektą su dokumentininkais Čikagoje, leisti bendrą knygą su Nyderlanduose gyvenančiu dailininku, kurti multimedijų projektą su Argentinoje, Ukrainoje ar kitur keliaujančiais kolegomis ir pan. Dėl to įsikūrusi Victorijoje nepatyriau ypatingo pokyčio ar trikdžių. Tik tru­putį kitaip planuoju darbus beveik priešingose laiko zonose”, – pasakoja Gražina Sviderskytė, kuri sutiko duoti interviu „Draugo” laikraščiui ir pa­pasakoti apie pastarųjų metų savo intensyvų gyvenimą tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Kanados. 

Kokie keliai ir kokiomis aplin­kybėmis apsigyvenote Victorijoje?

Profesiniai keliai nuo seno vesdavo į JAV, o mano a. a. vyro šeima ir plati giminė gyveno Kanadoje. Mano sūnus nuo trejų metukų įprato skristi tai į JAV, tai į Kanadą. Šios dvi valstybės nebuvo svajonių šalys ar pan., bet per keliolika metų po truputėlį ta­po svarbia gyvenimo dalimi. Kai sū­nus paaugo, neberadau priežasčių prie­šintis giminaičių raginimams per­sikelti už Atlanto: kodėl gi nepasu­kus dar vienu likimo vingiu? Man nesvetimas polinkis pastebėti gali­mybes ir įgyti naujų patirčių. Be to, ne­su baisiai sėsli: nematau problemos ar juolab grėsmės išvykti, grįžti, vėl kur nors iškeliauti. Galiu patikinti, kad pernelyg nesuku sau galvos, ar įsikursiu visam laikui svetur, ar grį­šiu į Lietuvą. Man brangi ir ši sve­tinga žemė. Man pasaulis yra platus ir atviras, o gyvenimas – dažnai ne­nu­spėjamas.

2014 m. Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje pristatant knygą vaikams.
2014 m. Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje pristatant knygą vaikams. (Elenos Lamsodytės nuotr.)

Lietuvos visuomenei Jūs žinoma kaip televizijos žurnalistė, vi­du­riniosios ir vyresnės kartos žmo­nės pamena Jus kaip LNK ži­nių vedėją. Kas nutiko, kad vie­ną dieną nusprendėte užverti televizi­jos duris ir imtis istorinės do­kumentikos? 

Turiu patikslinti: istorijos dokumentika buvo mano pagrindinis darbas televizijoje. 2002–2009 m. sukūriau net 20 feature formato dokumentinių filmų, ir būtent tai vainikavo karjerą TV. Nors pelniau CNN ap­do­vanojimą už naujienų reportažus, do­kumentika buvo prasmingiausia ir geriausia, ką pavyko nuveikti per 20 metų. Tai patvirtino gausūs apdova­no­jimai (už filmus pelnyti visi pag­rin­di­niai profesiniai įvertinimai, ko­kie tik teikiami Lietuvoje) ir lig šiol užduodami klausimai: nors praėjo jau kone dešimt metų, manęs vis dar paklausia, kokį dokumentinį filmą kuriu šiuo metu… Kad ir kaip atro­dy­tų keis­ta, dokumentikos sėkmė gal ir pra­na­šavo karjeros pabaigą: mačiau ribas, kiek galėčiau plėtoti kūrybą Lie­tu­vo­je, ir baisiai nenorėjau amžiams įstrigti be galimybės tobulėti. Tačiau galiausiai iš televizijos išstū­mė visai kitas dalykas: profesinės eti­kos pažeidinėjimai, su kuriais nega­lėjau tai­ky­tis, peržengė ribas. Komer­cinei televizijai buvau reikalinga kaip žinių laidos „veidas”, tačiau ma­no profesiniai prin­cipai jai buvo svetimi. Kai nuo politinių užkulisinių žai­dimų (kai į žinių tarnybą, pavyz­džiui, nežinia kaip patenka vaizdo ka­setė su įrašu, ir jį naudojant nevie­šinama jos kil­mė) reportažuose buvo nu­sivažiuota net iki vaikų porno­gra­fijos vaizdų, teliko išsiskirti. Po pastarojo įvykio nedvejodama atsistatydi­nau, nors mane mėgino sustabdyti, siūlydami didesnę algą. Turiu pa­brėžti, kad man tai nebuvo nei pa­pras­ta, nei lengva, nei smagu, – tarsi šokti nuo uolos. Palikti televizijos netroškau, nes aš moku, galiu ir vis dar noriu dirbti šį darbą. Tačiau kolegų ir administracijos etinė laikysena bei darbo metodai nepaliko pasirinkimo. 

Jūs istorijos mokslų daktaro laipsniui gauti Vilniaus universitete gynėtės darbą „S. Dariaus ir S. Girėno byla: isto­rinis vyksmas, traktuotė, naratyvo kaita”. Viena­me interviu spaudai sakėte, kad tai buvo labai įdomus ir įtraukian­tis darbas, nors pirminės šio tyri­nėjimo užuomazgos lyg ir nevedė į akademines aukštumas. Įdomu, ko­kie moks­linio tyrinėjimo laukai atsivėrė apie šiuos, taip lietuviams gerai žinomus didžiavyrius, kad tai tapo pirma rimta mokslų studija? 

Nors pati savo darbą vertinu la­bai kritiškai, disertacijos mokslinis vadovas prof. Zenonas Butkus, gynimo procedūros metu kalbėdamas iš tribūnos, pasakė, kad atliktas „tita­niš­kas darbas”. Konsultantas doc. Ne­rijus Šepetys yra minėjęs, kad pa­rašiau „tris disertacijas vienoje”, o oponentas dr. Darius Staliūnas atsi­liepime teigė, kad seniai buvo skaitęs tokį detalų darbą. Be to, disertacija buvo pagerbta ir Lietuvos mokslų akademijos premija. Taigi trumpai atsakyti negaliu: tyrimo laukų, kaip sakote, atverta aibės, ir jų nepavyktų apsakyti interviu. Užtat džiugu pra­nešti, kad, kolegų istorikų ir leidybos profesionalų paraginta, disertacijos pagrindu parašiau monografiją. Lei­dyklos „Aukso žuvys” leidžiama kny­ga „Lituanica: nematomoji pusė” bus pristatyta vasarį Vilniaus tarptauti­nėje knygų mugėje. Kovo mėnesį pla­nuojamas knygos pristatymas Čika­goje, Balzeko lietuvių kultūros mu­ziejuje.

Disertacijos gynimo metu VU Istorijos fakultete, 2016 m.
Disertacijos gynimo metu VU Istorijos fakultete, 2016 m.

Be šio mokslinio darbo garsie­siems lakūnams esate pastačiusi dar vieną literatūrinį paminklą. Tai vaikams skirta knyga „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda”. Kaip gimė šio darbo mintis?

Nors ši knygelė irgi pelnė įverti­nimą (apdovanota International Board on Books for Young People Lie­tuvos skyriaus premija), nesu linkusi jo sureikšminti. Tai yra kuo papras­čiausias pasakojimas jauniausio am­žiaus skaitytojams. Už pasakojimą kone svarbesni dailūs knygos paveikslėliai. Teksto paprašė leidykla „Bal­tos lankos”, nes jų netenkino pirminis, kito autoriaus sukurtas variantas. 

Kokia šiuo metu yra Jūsų veikla? Galbūt yra ateities kūrybinių sumanymų, kurie jau greitu laiku bus pradėti įgyvendinti?

Šiuo metu įpusėjau podoktorantūros tyrimo projektą Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. Para­šius disertaciją, kurios herojai buvo du tautos didvyriai, sudomino herojaus fenomenas. Man parūpo, paprastai tariant, herojų socialinės gamybos procesas, kuris neretai būna ir politizuotas: kaip asmenybės paverčiamos didvyriais, kodėl jų įvaizdžiu manipuliuojama ir mulkinant mases į valias naudojamasi. Tuo pačiu norėjau geriau suprasti, dėl kokių prie­žas­čių išgyvename vadinamąjį postheroizmo perversmą, kai tradicinių didvyrių postamentai dūla, aureolės dingsta, kyla monumentų karai ir ki­ti nesutarimai. Buvo daugiau nei įdo­mu atrasti, jog Vakarų valstybėse, pirmiausia JAV, kaip tik jau keliolika metų formuojama nauja tyrimų sritis, kuri taip ir vadinasi – heroism studies. Vienas aktyviausių šios tarp­disciplininės veiklos iniciatorių ir tel­kėjų – legendinis Stanfordo universiteto prof. Phillip Zimbardo, dar sep­tintajame dešimtmetyje pasaulyje iš­garsėjęs vadinamuoju „Stanfordo eks­perimentu”. Mane stulbina suta­pimas, kad apie šį eksperimentą aš sužinojau ir visam gyvenimui įsimi­niau dar būdama moksleivė sovie­tų Lietuvoje. Apie unikalų tyrimą, kuris be gailesčio demaskavo žmoguje tū­nantį blogį, man tuomet papasa­kojo Tėtis – teisininkas, advokatas iš pa­šaukimo. Taigi pastaruoju metu Ph. Zimbardo su kolegomis siekia at­skleis­ti priešingą žmogiškumo pu­sę – gėrio, tiksliau, nesavanaudiškos ir pasiaukojamos elgsenos potencialą. Tai yra tik viena naujųjų studijų kryp­tis, jų yra bene dešimtys. Ži­no­ma, galėčiau banaliai pasijuokti, kad heroizmo genas, deja, kol kas neatras­tas. Bet rimčiau vertinant, istorikų, filosofų, sociologų ir psicho­logų atlie­kami tyrimai daro nemenką įspūdį. Gal tai atspindės ir būsimi mano straipsniai. Tokia intelektuali disku­sija būtų pravarti Lietuvoje, kur postheroizmo simptomai ir aktualijos aki­vaizdūs, tik kol kas nespėjama jų įvardyti ir svarstyti.

VU Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas įteikia mokslų daktarės diplomą. 2016 m.
VU Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas įteikia mokslų daktarės diplomą. 2016 m.

Jeigu reiktų apibūdinti keliais žodžiais gyvenimą Kanadoje, koks tai būtų naujos aplinkos įvertinimas? 

Turbūt nuskambės šiek tiek grubiai, bet esminis skirtumas arba naujas potyris yra toks: čia beveik visai nepatiriu ir nejuntu agresijos. Van­couverio sala yra ypatingas didelės šalies kampelis: nepaprastai gražus ir taikingas. Jei kitur Kanadoje, tar­kime, Toronte, galėjai palikti namo duris nerakintas prieš dešimtmečius, tai čia taip saugu ir ramu buvo dar prieš keliolika metų. Žinoma, kaip kitur, taip ir čia apstu problemų ir rūpesčių. Gyvenimas keičiasi greitai ir dramatiškai: beveik kurortinė zo­na, kone ištisas draustinis tampa vis tankiau gyvenamas, miestai plečiasi, gyvenimas brangsta, daugėja bena­mių, eismas intensyvėja, kelių tink­las tankėja ir taip toliau. Sėslesni sa­los gyventojai dūsauja, kad idilė bai­gia išnykti. Tačiau man, atvykėlei, aki­vaizdu, kad čia dar galima patirti seną gerą patogumą, kai žmonės vie­ni kitiems paslaugūs ir malonūs, tausoja savo ir kitų gerovę: paprastai ta­riant, niekas nelipa ant galvos, nesistumdo ir nepalydi keiksmais, kiek­vie­nam užtenka dėmesio ir erdvės. Be to, didelį įspūdį daro sociokul­tūri­nė sistema, įtraukianti bendruo­meni­nė veikla, aktyvūs socialiniai tink­lai: yra begalė progų savanoriauti, telktis ir kartu kurti gerovę. Vil­niu­je į talką, būdavo, kaimynų ne­pri­sišauksi. Nors čia irgi taip nutinka, bet aktyvių žmonių nepalyginamai daugiau, ir savitarpio pagalba dar egzistuoja. Taigi nepuoselėju utopijos ir nesitikiu idilės, bet džiaugiuosi mažais, pozityviais dalykais ir prisidedu kiek galiu, kad jie tęstųsi, o ne nyktų.

Kokių labiausiai dalykų pasiilgstate iš lietuviškos aplinkos?

Iš pradžių atrodė taip: Vilniuje pa­­likau Mamą ir… Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Per antrąjį teatro sezoną Victorijoje tapau prakutusia spektaklių lankytoja, ir kultūros ilgesį apmaldžiau. Abu su sūnumi tik kartais tepasiilgstame vilnietiško „ėjimo į teatrą” ritualo: mat, kaip be­žiūrėtum, Victorijoje daug kas vyksta paprasčiau, nebūtinai pakylėtai, be spindesio ir ceremonialų. Tačiau kal­bant iš esmės, dabar labiausiai tepa­siilgstu Lietuvoje likusios Ma­mos: šio ryšio niekas niekada ir nie­kur ne­pakeis. O visi kiti ir visa kita, kas ma­no širdžiai artima ir miela, bent iš da­lies yra pasiekiama ranka: juk, tobu­lėjant ryšių technologijoms, pasaulį galima kišenėje nešiotis.

Gražina viename paplūdimių Victorijoje (Kanada), 2018 m.
Gražina viename paplūdimių Victorijoje (Kanada), 2018 m.