CENTRAS - Knygos - Violeta Palčinskaitė: reikšmingiausias apdovanojimas – mano skaitytojai
Poetė Violeta Palčinskaitė.
Poetė Violeta Palčinskaitė.

Violeta Palčinskaitė: reikšmingiausias apdovanojimas – mano skaitytojai

Laima Apanavičienė.

Violeta Palčinskaitė – poetė, dramaturgė, scenaristė, didžiąją savo kūrybos dalį paskyrusi mažajam skaitytojui ir žiūrovui. Su jos eilėmis užaugo ne viena skaitytojų karta. Poetė yra išvertusi gausybę garsių pasaulio rašytojų ir tautosakos kūrinių vaikams. Taip pat parašiusi ne vieną scenarijų lietuviškiems filmams, yra sukūrusi ir miuziklą mažiesiems, o jos pjeses-pasakas stato ne tik šalies, bet ir užsienio teatrai. Garsi poetė, dramaturgė, trisdešimties knygų autorė Violeta Palčinskaitė prieš ketvertą metų išleido atsiminimų knygą „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą”, nors buvo tvirtai sau pažadėjusi niekada nerašyti memuarų. 2019-aisias išleido dar vieną – „Paslapties babilonai arba aš tau siunčiu labų dienų” (abiejų leidykla „Tyto alba”).

Violeta Palčinskaitė atvyksta į JAV. Jos susitikimai su mažaisiais skaitytojais vyks aštuoniose JAV lituanistinėse mokyklose. Susitiks poetė ir su suaugusiais skaitytojais. Ta proga su rašytoja kalbamės apie kūrybos ir gyvenimo paslaptis.

– Gerb. poete, pirmiausia leiskite pasidžiaugti Jūsų atvykimu į JAV ir būsimais susitikimais su skaitytojais. Kokios Jūsų mintys ruošiantis šiai kelionei?

– Netikėtumas. Džiaugsmas. Jaudulys. Labai laukiu šitų susitikimų.

– Jūsų kūrybinė veikla tokia plati, kad nežinia nuo ko ir pradėti pokalbį. Tačiau tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, kad skaitytojui Jūs pirmiausia – vaikų poetė. Tad ir pirmieji klausimai apie kūrybą vaikams. Iš kur tas poreikis rašyti vaikams?

– Kai pasirodė mano eilėraščių knygos suaugusiems, šalia kūrė puikūs poetai – Judita Vaičiūnaitė, Vladas Šimkus, Sigitas Geda… Jie man darė didžiulę įtaką, jais žavėjausi ir…supratau, kad geriau už juos niekada nieko neparašysiu. Todėl nutariau pabandyti vaikams. Juo labiau kad buvau miesto vaikas, kilo mintis atvesti į vaikų literatūrą daugiau miesto realijų, negirdėtų veikėjų.

– Ar sunku rašyti vaikams?

– Tiek pat sunku, kaip ir suaugusiems, tik dar sunkiau, nes vaikams reikia rašyti geriau…

– Neseniai sveikinau vaikų rašytoją Kęstutį Kasparavičių Vyriausybės kultūros ir meno premijos gavimo proga. Abu pasidžiaugėme jam skirta premija, tačiau tuo pačiu apgailestavome, kad vaikų rašytojai nėra vertinami taip rimtai kaip rašantys suaugusiems. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Visiškai sutinku su Kęstučiu Kasparavičiumi. Kažkodėl vaikų literatūra vis dar traktuojama tarsi kokia didžiosios literatūros podukra. Nors reikalai gerėja, bet, manau, nepakankamai.

– Su Jūsų eilėraščiais išaugo ne viena skaitytojų karta. Per tą laiką labai pasikeitė mūsų visų gyvenimas. Kokia vaikų literatūra šiandien?

– Vaikų literatūra tapo įvairesnė, turtingesnė, atsirado visas būrys  naujų, jaunų rašytojų. Natūralu, kad laikmetis diktuoja ir naujas temas, susijusias su naujomis realijomis, juo labiau kad dabar rašyti galime apie viską, tik reikia gerai apgalvoti, kaip tą viską pateikti vaikui tinkama forma.

– O kaip skaitytojas? Ar šių dienų mažasis knygos mylėtojas kitoks?

– Ir kitoks, – neišleidžiantis iš rankų mobiliojo telefono ar planšetės, ir vis dar toks pats, – verkiantis, kai jam liūdna, besijuokiantis, kai linksma. Užsisklendęs savyje, kai iš jo tyčiojamasi. Neseniai susitikusi su savo skaitytojais vienoje Vilniaus mokykloje, buvau sujaudinta, kai po susitikimo prie manęs priėjo kelios mergaitės ir netgi du berniukai, ir paprašė: „Apsikabinkim!” Skubančių suaugusių pasaulyje jiems trūksta dėmesio, trūksta paprasto šilto prisilietimo!

– Galiu suprasti kaip gimsta eilėraščiai  suaugusiems, tačiau man didžiausia paslaptis, kaip gimsta eilėraščiai vaikams?

– Visada cituodavau Alfonso Maldonio eilutes: „Eilėraščiai gimsta iš nieko,/ kaip niekas pasauly negims…”. Dabar galvoju kitaip. Manau, kad iš nieko nieko nėra. Kartais tai rudenio lapas, prilipęs prie lango, telefono skambutis, juokingai atrodantys manekenai už vitrinų stiklo… Viskas, kas tuo metu duoda impulsą eilėraščiui. Sykį kavinaitėje užsisvajojusi atsisėdau prie svetimo stalelio ir išgėriau svetimą kavą. Labai išsigandau. Tačiau galvoje jau sukosi eilėraščio, kurį dabar jau spėjo pamėgti mano mažieji skaitytojai, pirmosios eilutės: „Išsiblaškėlių šaly / pasikliauti negali / netgi savimi pačiu.”. Kartais štai taip gimsta eilėraščiai vaikams.

– Jūsų vaikiškų eilėraščių knygos labai gražiai iliustruotos. Kaip pasirenkate dailininką? Koks jo indėlis į knygutės pasisekimą?

– Dailininkas yra labai svarbi knygos vaikams dalis. Man sekėsi. Būna, kad dailininką pasiūlo leidykla. O kai žinai, ko nori, renkiesi pats. Prieš daugelį metų mano knygas yra iliustravusios tokios dailininkės-žvaigždės kaip Marija Ladigaitė, Sigutė Valiuvienė. Dabar – Lina Eitmantytė Valužienė, Sigutė Ach. Visų neišvardinsi. Štai jau ketvirtą neseniai pasirodžiusią mano knygą „Eilėraščiai iš namų” iliustravo Irena Guobienė. Su ja sutariame iš pusės žodžio. Esame panašios poetinės mąstysenos. Niekada neprašau, kad ji iš anksto parodytų iliustracijų eskizus. Pasitikiu ir laukiu tos malonios staigmenos. Nuo iliustracijų daug kas priklauso. Juk pirmiausia knygyne pirkėjas atkreipia dėmesį į knygos viršelį.

– Jūsų kūryba apima plačias erdves. Poezija, dramaturgija, scenarijai, vertimai – atrodo viskas Jums įmanoma. Kas traukia Jus „vaikščioti” po šiuos labirintus?

– Patinka dar nepraminti takeliai. Tai tarsi savotiškas nuotykis. Pabandyti tai, ko dar nesi bandęs. Juk labirintas visada traukia jau vien todėl, kad nežinai, ar surasi kelią.

– Kuri iš šių erdvių Jums mieliausia? Kas vienija jūsų poeziją, teatrą, dramaturgiją?

– Visos erdvės yra nuostabios tada, kai po ilgų ieškojimų, pagaliau randi kelią. Jeigu randi. O poezija man kažkodėl visada siejosi su dramaturgija. Visada norėjau, kad eilėraštis vaikams turėtų ir tam tikrą siužetą. Tokie eilėraščiai vaikams labai patinka, nes jie gali juos ne tik skaityti, bet ir suvaidinti. O pradėjusi rašyti pjeses, visada įtraukdavau ir poezijos elementus, veiksmą papildančias dainas, kad mažasis žiūrovas įprastų ne vien sekti siužetinę liniją, bet ir susimąstytų. Pjesėse būdavo miuziklo elementų. Tais laikais tai buvo nauja, todėl ir turėjo didelį pasisekimą.

– Sukūrėte per trisdešimt knygų. Tai ir poezijos rinkiniai suaugusiesiems, ir eilėraščiai vaikams, ir pjesės, dvi prozos knygos vaikams. Prieš ketvertą metų išleidote atsiminimų knygą „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą” (leid. „Tyto alba”). Kas paskatino Jus užeiti į šią galerą?

– Šita galera man pačiai buvo labai netikėta. Visada sakydavau, kad niekada nerašysiu memuarų. Išprovokavo pati leidykla. Leidėja nepaliko manęs ramybėje tol, kol įtikino, kad galiu ir turiu tai padaryti. Prireikė kelerių metų, kad imčiausi darbo. Pasidarė gėda, kad apgaudinėju leidyklą, kurią labai gerbiu. Taip gimė pirmieji „Babilonai”. Net neįsivaizdavau, kad pagaliau parašysiu tokią knygą. Maniau, visą eilę žanrų jau išbandžiau, išskyrus du. Romanas ir anoniminis laiškas. Romanas man per sunkus, o anoniminis laiškas prieštarauja mano moralei. Tačiau niekada nesakyk niekada. Nesitikėjau tokio gero „Babilonų” įvertinimo, todėl skaitytojų paskatinta, ėmiau ir parašiau antrąją „Babilonų” knygą.

– Kokias paslaptis atskleidžiate skaitytojams „Paslapties babilonuose”?

– Sakau, kad visas žmogaus gyvenimas yra paslaptis: gimimas, mirtis ir kiekviena mums duota diena. Juk atsikėlę iš ryto nė nenutuokiame, kuo ta diena gali baigtis.

– Jūsų nuomone, kokią vietą šiame kompiuterizacijos pasaulyje užima spausdintas žodis? Smalsu, kaip Jūs rašote  – kompiuteriu ar ranka?

– Galvoju, kad jokios pasaulio technologijos nepajėgs nurungti popierinės knygos: tos, kuri turi sielą, kvapą, savo aurą, savo vibracijas, kurią norisi paliesti ranka, nes ji gyva. Negyvas ekrano paviršius to perteikti nesugeba, kad ir koks išmanus jis būtų. Taip, prozą rašau kompiuteriu, tačiau eilėraščius tik ranka. Tai labai intymus aktas.

– Esate daugybės apdovanojimų laureatė. Ką Jums reiškia apdovanojimai kaip žmogui, ir kaip kūrėjai?

– Kiekvienas kūrėjas juk yra šioks toks garbėtroška, šioks toks savimyla. Be abejo, jis nori būti pripažintas. Todėl, kaip žmogus, esu visada labai pamaloninta, kai išgirstu gerą žodį apie savo kūrybą. Kadangi dažnai nepasitikiu savimi, geri žodžiai man pakelia nuotaiką, imuosi naujų sumanymų. Tačiau premijos… Premijos jau kas kita. Niekada nesu išgyvenusi, kad jų negavau. Visada džiaugiuosi, kai jas gauna nusipelnę mano kolegos. Kita vertus, premija tarsi loterija. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Kiek menininkų yra jas gavę nevertai, ir kiek talentingų negavę. Mano reikšmingiausias apdovanojimas yra mano skaitytojai, kuriuos labai myliu ir kurie vis dar manęs nepalieka.

– Knygos vaikams „Eilėraščiai iš namų” (leid. „Tyto alba”) prisistatymo eilėraštyje rašote: „… Oi, pasakyti pamiršau – Aš ir toliau rašau rašau…”. Tad baigdama mūsų pasikalbėjimą noriu Jums palinkėti: rašykite, rašykite, o mes lauksime!

– Ačiū už Jūsų dėmesį, su nekantrumu laukiu susitikimų. Tad iki pasimatymo.

– Gerb. rašytoja, nuoširdžiai dėkoju Jums už skirtą laiką.

O  skaitytojus kviečiame į susitikimus su poete. Susitikimuose dalyvaus Indrės lėlių teatriukas, kuris mokiniams parodys spektakliuką pagal neseniai pasirodžiusią V. Palčinskaitės knygą „Eilėraščiai iš na­mų”, bardas Vygantas Kazlauskas, akordeonistas Tadas Motiečius. Susitikimų metu galėsite įsigyti knygą vaikams „Eilėraščiai iš namų” ir knygų suaugusiems.